M.Atwood “Handmaid’s Tale”

Mano viena mylimiausių dėstytojų, vėliau mano kolegė, o dabar draugė Marie man jau seniai sakė: “Giedre, skaityk M.Atwood knygas. Man jos pačios geriausios. Pamatysi, ir tau patiks”. Tai kai lankiausi pas ją namuose, ji man iš savo lentynos išrinko dvi M.Atwood (kurios vardas nuolat figuruoja kandidatų Nobelio premijai gauti sąrašuose) knygas: “The Blind Assasin” (Booker premija 2001-aisiais) ir “Handmaid’s Tale” (nominuota Booker premijai 1986 ir patekusi į short-list).

Tai dabar sėdžiu prie kompiuterio, prieš dvi valandas pabaigusi skaityti “Handmaid’s Tale”, ir bandau aprašyti knygą taip, kad tuojau pat pultumėt ją skaityti. Atsiprašau už žodinę klišę, bet pirmiausia kas ateina į galvą, tai pasakyti, kad aš sukrėsta. Siaubingai.

Nes M.Atwood rašo taip, kad man kelis kartus teko sau garsiai pasakyti “Čia tik knyga.”. Porą kartų turėjau padaryti pertrauką, nes protas neišnešė, nes visa esybė protestavo prieš tą Gilead respublikos pasaulį, kuriame gyvena knygos herojė Offred.

Perteikti pagrindinės herojės Offred sugestyvaus pasakojimo ir baisios istorijos čia tikrai nesugebėsiu, bet kad įtikinčiau ir kitus knygą perskaityti, pasakysiu, jog tai , ko gero, bus šių metų geriausia mano skaityta knyga, nors dar tik kovas.

‘The Handmaid’s Tale” – distopija, aprašanti Offred, gyvenusios prieš Gilead respublikos sūkurimą ir jau po jo, istoriją. Gilead respublika – totalitarinė, fundamentalistinė valstybė, įsikūrusi Jungtinių valstijų teritorijoje, kurios įstatymai remiasi pažodiniu Biblijos tekstų supratimu, kur yra grįžta prie taip vadinamų tradicinių šeimos vertybių (Ar jums tai primena ką nors? Man tai labai primena Lietuvoje dabar taip dažną diskursą apie tai).

Dėl gamtinio užterštumo, radiacijos, AIDS, dar nematytos sifilio atmainos, gimstamumas smarkiai mažėja, tad nauja susikūrusi Gilead respublika su tuo kovoja remdamasi Biblijos žodžiu ir sukuria  baisią, atgrasią visuomenę, kurios pagrindas – griežta hierarchija. Moterys, ištekėjusios už aukštas pareigas užimančių vyrų gali būti Žmonomis. Jos visada dėvi mėlynus rūbus ir dažnai yra nevaisingos. Kadangi jos pačios negali susilaukti vaikų visuomenėje priverstinai egzistuoja grupė Tarnaičių, kurių pagrindinė pareiga yra pastoti nuo Žmonos vyro ir išnešioti vaiką, kurio ji, žinoma, pasilikti sau negalės (Ar tai jums ką nors primena?).

Tarnaitėmis priverstinai tapo vaisingos moterys, kurios, pavyzdžiui, buvo ištekėjusios antrą kartą arba gyveno nesantuokoje. Tarnaitės visada dėvi raudonus drabužius, ant galvų nešioja savotiškus baltus kykus, kurie neleidžia joms žvalgytis į šalis ir tuo pačiu apsaugo jas nuo vyrų žvilgsnių.

Trečioji kasta – Tetos, pagyvenusios, vaikų nesusilaukusios moterys, kurių pareiga paruošti (greičiau išmuštruot) Tarnaites jų dieviškai pareigai atlikti. Yra ir Nemoterų kategorija, kurią sudaro nevaisingos moterys, pasipriešinime dalyvaujančios politikės, lesbietės, našlės.

Knygos pagrindinė herojė, kuri pasakoja savo istoriją yra vardu Offred. Tai netikras jos vardas, nes tikrą vardą uždrausta naudoti. Dabar ji Fredo (todėl ir Of Fred) ir jo Žmonos Tarnaitė.

Iš Offred pasakojimo galima suprasti, kad net iki Gilead laikų moterims nebuvo lengva, jos buvo dažnai verčiamos objektais, kur joms teko patirti seksualinė prievartą, smurtą ir t.t. (Ar tai jums ką nors primena?). Būtent tai ir yra nuolat pabrėžiama Gilead respublikoje, jog Gilead laikais moterys yra “apsaugotos” griežtomis taisyklėmis, jos yra supančiotos fundamentalistinėmis religinėmis normomis ir tuo pačiu nužmoginamos.

Teta Lydia pasakodama apie vyrus sako “They can’t help it, she said, God made them that way but He did not make you that way. He made you different. It’s up to you to set the boundaries“. Taigi, suprask, vyrus veda jų nekontroliuojami instinktai, o moterys savo instinktus, savo seksualumą privalo suvaldyti. Negana to, būtent moterims užkraunama atsakomybė už ribų nustatymą, būtent ant jų gula kaltė, kai vyrai nesusivaldo.  Ar jums tai ką nors primena? Man tai labai daug ką. Pavyzdžiui tą “Nereikėjo po klubus naktimis vaikščioti”. Arba “Apsirengusi trumpiausiu sijonu, staipėsi staipėsi ir prisistaipė” arba tiesiog “Pati prisiprašė”.

Tarnaičių kūnai yra kiek įmanoma sutaurinti, paversti vaisingumo šventovėmis, kaip kartą knygoje sakoma moterys tapo “vaikščiojančiomis gimdomis” ir iš individo yra paverčiamos į indą, kuriame turi augti vaisius. Tai vienintelis vaisingos moters tikslas, bet koks atsisakymas  gresia baisiomis sankcijomis. Vaisingos moterys priklauso visuomenei, yra tarsi jos nuosavybė.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, bet prisiminkit, kaip elgiasi aplinkiniai, kai moteris laukiasi. Žmonės leidžia sau komentuoti priaugtus kilogramus, vos iš matymo pažįstami  leidžia sau grabalioti nėščios moters pilvą arba aiškinti, kokioje padėtyje geriausia gimdyti.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, kad bažnyčia nereguliuoja mūsų privačių gyvenimų, bet yra daugybė pavyzdžių, kurie sako visai ką kitą. Čia vienas  pavyzdys.

Iš pradžių buvo sunku susivokti, kol nesupratau, kad čia šiurpi distopija, ko negavau daugiau informacijos apie egzistuojančias kastas, bet M.Atwood protingai po truputį  išdalija tą informaciją, ir pasakojimas įgauna savo formą.  M.Atwood rašo lėtai, neskubėdama, kurdama juodos ateities viziją.  Knygoje ne tiek daug veiksmo, kiek Offred kasdienybės aprašymo, bet kadangi mums ta kasdienybė tokia tolima ir nesuvokiama, nėra nuobodu.

Autorė puikiai perteikia Offred vienatvę, jos izoliaciją, nepasitikėjimą niekuo (Gilead respublikoje bet kas gali būti paskųstas ir išduotas), jos turėto, o dabar atimto gyvenimo nostalgiją, žmogiško prisilietimo ilgesį, į narvelį uždarytos ir vaisingumo tikslais išnaudojamos moters išgyvenimus.

Knyga parašyta 1985 metais ir man iki nesuprantama, kaip aš apie ją nieko nebuvau girdėjusi. Kiek tokių įstabių knygų aš esu praleidusi?

1990-aisias pagal knygą buvo sukurtas filmas. Čia jo anonsas.

O mano draugei knygų žiurkei Linai, kuri norėjo sužinoti, ar verta skaityti šitą knygą, sakau: stumk visas kitas į šoną. Tuojau pat.

22 thoughts on “M.Atwood “Handmaid’s Tale”

  1. Lasitaja, aciu uz nuoroda.

    KZL, drasiai jauk ta knygu eile. Sita tikrai nusipelno keltis i eiles prieki. Na, perskaityk pirmiausia pasiskolintas is bibliotekos.

    Knyga parasyta 1985 o vistiek tokia aktuali siandien. Ypac Lietuvos kontekste 🙂 kai bet koks nukrypimas nuo tradiciniu normu yra peikiamas. Kai seima- tik susituokusi seima, kur yra tetis, mama ir 2.3 vaiko.

    Kai kunigai per nuzudytos mergaites laidotuviu misias leidzia sau ja kritikuoti ja, kai pamokslo metu kunigas pasakoja italų šventąją, kuri gynė savo nekaltybę nuo užpuolusio prievartautojo, ir aiskina, kad nuzudytos mergaites istorija kitokia ir ja negalima didžiuotis. (Kai apie adekvacia situacija kalbama knygoje Handmai’s Tale i mergaite iyra rodoma pirstais ir garsiai skanduojama “Ji kalta, ji kalta, ji kalta”)

    Bet KAIP Atwood raso..Kaip ji sugeba sukurti ta aplinka, ta nuotaika, ta tokiu baisiu dalyku normalizavima… Butinai kelk knyga i prieki, kad tureciau su kuo padiskutuoti apie ja!

  2. O Dieve, Bolano… Taip baisu, kad nusiunciau dar neskaityta knyga… Vaje vaje… O dar ji ir stora tokia baisingai

  3. Wow! Istiesu toks aprasymas – noriu mesti viska i sona ir skaityti sita knyga! Ir kaip as apie ja iki siol negirdejau??

    Turiu namie savo eiles laukiancia ‘The Blind Assasin’ – gal uzleist be eiles??

  4. Ziu, kai tik pabaigsiu skaityti V.Woolf “Orlando” imsiuosi “Blind Assasin” nes labai geru dalyku girdejau apie ta knyga.
    Man patinka skaityti knygas, kurios gavusios visokias premijas, apie kurias zmones gerai kalba, nes tada zinai, jog knyga bus kokybiska. Gal ir nelabai bus prie sirdies, gal ir nebus pati paciausia, bet bent jau nebus koks lekstas tekstas su nuvalkiotom metaforom.

    O “Handmaid’s Tale” tai tikrai tikrai skaityk.

  5. Na taip, aš dabar tik taip ir skaitau. Ką tik baigiau The Slap, dabar – The Inheritance of Loss. O Blind Assasin aš vis pavartau ir nepaimu.. aprašymas nekabina, bet apie autorę tiek gėrybių girdėjus, reikės visgi paimti pagaliau 😉

  6. O, man atrodo aš mačiusi šitą filmą prieš kokius 8 metus, jeigu tas, viso nežiūrėjau, nes neištvėriau. Nepatinka man tokie siužetai – pradedant 1984, baigiant Keliu.
    O Slap ir mane l.domina, nes skaitant čia apie tos knygos anonsą mane iki šiol neapleidžia mintis dėl to pliaukštelėjimo, kaip ten viskas sprendėsi.

  7. Anafora, as siek tiek paziurejau ta filma, tai jame gana daug scenu, kurios nera aprasytos knygoje.

    Atwood detaliai nepaaiskina kaip ten kas ir kaip atsitiko, tai filmo scenarijuje sitos vietos kai kur yra uzkaisomos isgalvotomis scenomis.

    Filmu ir as negaliu ziureti, bet knygas galiu skaityt, kai isidrasinu.

    Palyginus sita filma su knyga, tai nesutampa pasakojimo tempas, nuotaika. Filmuose dazniausiai buna daugiau action nei knygose, ir cia ir yra toks atvejis.
    As pati bijau skaityti kai kurias knygas, bet sita tai visiems is visos sirdies rekomenduoju. Kai pagalvoju, jog yra pasaulyje moteru patyrusiu kone identiskus dalykus (pavyzdziui, moterys po revoliucijos Irane, kai buvo uzdrausta joms dirbti, kai jos buvo priverstos rengtis tam tikrais rubais), tai esu labai dekinga, kad knyga man primine kuo tureciau dziaugtis. Tuo, kad turiu teise balsuoti, teise dirbti, teise paveldeti, teise apsispresti del vaiku ir t.t.

  8. Oi, GIEDRE (:D 😀 :D) – aš maniau, kad Valymas jau kaip įspėjimas neskaitymui – bet kažkaip perskaičiau ir aišku l.džiaugiuosi ir dėkinga už “užrodymą”, tai dabar su šita knyga panašiai – man įrašas skamba kaip asmeninis įspėjimas – neskaityk, Kristina tokių knygų – vien ašarų pakalnė, bet kai taip rekomenduoja, kaip neskaityti?

  9. Anafora, na jei jau apie tai kalbam, turiu pasakyti, jog ne man kitus drasinti. Nes as pati iki pat sios dienos neisidrasinau skaityti “Kelio”. Siandien ta filma vel per tv rodo, tai as greitai spaudau mygtukus, kad nieko ten nepamatyciau 😀

  10. Giedre, ne toks jau ir baisus tas kelias. kai nusiteiki, kad bus baisu, visai nebaisu 🙂 Tik tiek kad bevoiltiska. tai net nezinau, kas cia baisiau

    1. Va, kaip pirštu į akį – beviltiškumas baisiausia, kai gerai baigiasi, nebemąstai apie kokį tai potrauminį sindromą – išgelbėjo nuo žaliabarzdžio ir laimingai gyveno, nes jug pasaka nutyli kaip ta žmona naktimis klykdavo ar išvis kaip baigė, o beviltiškumas žiauriausia. Na, bet šitos prie beviltiškų knygų nepriskirčiau, normali tokia. Ačiū autorei už paskutinį skyrių.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s