Meilės istorijos stebuklas

Net nežinau kur pradėti ir kaip sudėlioti žodžius, kad tikrai jus įtikinčiau, jog N.Krauss “The History of Love” yra knyga, kurią tiesiog reikia perskaityti. Ne. Žodis “Reikia” čia visai netinka. “Reikia” man primena knygas, kurias privalėjai perskaityti mokykloje, primena visus tuos storus tradicinius romanus. O “The History of LOve” tikrai jokiu atžvilgiu nėra tradicinė.

Knyga "jautėsi" šitaip

Leo Gursky yra labai vienišas. Toks vienišas, kad jis bijo tiesiog dingti, išnykti, ir todėl kavinėje užsisako kavos, išpila cukrų, žodžiu, elgiasi taip, kad žmonės jį prisimintų. Tiesa, jis turi draugą Bruno, kuris gyvena vienu aukštu aukščiau, ir ta jų draugystė taip gražiai knygoje aprašyta, jog verkti norisi. Jie rašo vienas kitam raštelius ir pakiša juos po durimis, jie kepa pyragus vienas kitam ir beldžia į radiatorių, kad vienas kitam praneštų, jog dar gyvi, dar nenumirė, dar nedingo.

Leo jau nuo vaikystės pamilo vieną mergaitę, bet prasidėjo karas, žydų naikinimas, Leo mylimajai mergaitei pavyksta emigruoti į Ameriką, o po penkerių metų, kai Leo irgi pavyksta išsigelbėti ir atkeliauti į Ameriką, jis sužino, jog ta jo mylimoji mergaitė jau ištekėjo už kito, ir kad Leo sūnui jau penkeri metai.

Almai penkiolika. Ji pavadinta  Zvi Litvinoff knygos “The History of Love” (tas pats pavadinimas kaip ir N.Krauss knygos ) pagrindinės herojės vardu. Tėtis miršta, mama liūdi, o jaunesnysis brolis stato naują arką, kuri užėjus potvyniui turėtų išgelbėti mamą ir sesę, o pats planuoja vykti į Izraelį, nes pats jaučiasi esąs Mesijas.

N.Krauss knygoje nostalgiškai gražiai suriša žmonių gyvenimus, jų istorijas ir jų vienatves į vieną labai gražią knygą.

Kas sieja Almą ir Leo Gursky? Kokios paslaptingos gijos riša mus vieną prie kito ir kodėl mes visi tokie vieniši? Kas sieja Vilnių (taip taip, Vilnius, o tiksliau Vilna, paminėtas knygoje keletą kartų), lenkiškąjį Slonim, Čilę ir New York?

Kokius ratilus ant šito pasaulio paviršiaus paliks mūsų meilė?

N.Krauss knyga “The History of Love” apie sūnų, su kuriuo niekada taip ir nepasikalbėjai, apie spynų meistrą, apie vasaros ilgas dienas Brighton Beach kartu su Misha, apie knygas knygose, apie liūdnos mamos verčiamus meilės tekstus, apie ekspediciją į Antarktidą, apie rašytojo dingusią knygą, apie visam išsskirtas šeimas, apie medį su išraižytomis L & A raidėmis, apie per vėlų sugrįžimą ir apie nesibaigiančią meilę.

Knyga parašyta techniškai nesudėtinga kalba, bet pati istorija yra labai žaviai ir originaliai supainiota. Paskutiniame skyriuje pasakojimas įgauna dar vieną pagreitį, ir nustoti skaityti yra tiesiog neįmanoma. Atrodo, jog net nustoju kvėpuoti ir jaučiu, kaip apsiverkiu. Po to užsimerkiu ir jaučiu šiurpuliukais pavirtusį liūdesį.

Knygoje pilna literatūrinių nuorodų į Nerudą, Joyce, Kafką, Exupery, o pati knyga yra šiltas, žavus, originalus ir keistas romanas, kuris tiek tema, tiek kalba, tiek literatūrinėmis netradicinėmis tekstinėmis priemonėmis primena J.S Foer “Extremely Loud and Incredibly Close”. Ir nieko keisto, nes J.S.Foer ir N.Krauss yra vyras ir žmona. Kokia graži literatūrinė pora.

Prisipažįstu, kad knyga mane labai sujaudino ir apsvaigino. Po skaitymo praėjau jau para, o aš vis dar ašaroju ir vaikštau prisigėrusi New Yorko vienatvės.

Stebuklinga.

K.Ž.G

…I looked across the water. Must have been a good swimmer, took after his father, I thought with pride. My    own father, who had great respect for nature, had dropped each of us into the river soon after we were born, before our ties to the amphibians, so he claimed, were cut completely. My sister Hanna blamed her lisp on the trauma of this memory. I’d like to think that i would have done it differently. I would have held my son in my arms. I would have told him, ‘Once upon a time you were a fish.’ A fish? he’s have asked. ‘That’s what I’m telling you, a fish.’ How do you know? Because i was also a fish. you, too? Sure. a long time ago. How long? Long. Anyway, being a fish, you used to know how to swim. I did? sure. You were a great swimmer.  champion swimmer, you were. You  loved the water. Why? What do you mean why? Why did I love the water? Because it was your life!’ And as we talked, I would have let him go one finger at a time, until, without his realizing, he’d be floating without me.
And then I thought: perhaps that is what it means to be a father to teach your child to live without you.

14 thoughts on “Meilės istorijos stebuklas

  1. O jetus, kaip apžavėjai mane šiuo postu. Ir kaip ta angliška ištrauka man patiko. perskaičiau ir pagalvojau, kad gal nereikia bijoti man skaityti angliškai, suprantu, ką rašo 😀

    1. Dori, jei nori gali paskaityti siek tiek daugiau Amazoneje

      Kalba tikrai nekomplikuota. Isidrasink ir skaityk angliskai 🙂

  2. Man irgi patiko ši knyga. Labai romantiška, tačiau negarbina amžinos meilės. Išmintinga ir nuoširda. Knyga apie literatūros jėgą. Ir visi žmonės ten yra geri.
    (Aš būčiau dėkinga, jeigu Jūs ištaisytute mano klaidas.)

  3. Lasitaja, tai kad ten yra tik viena mimimali klaidelė, aš pati jų kartais pridarau daugiau iš skubėjimo.
    🙂

    Pritariu, jog meilė knygoje labai graži, ne tokia superromantiška, aistringa, bet kitokia- iš pagrindų pakeičianti ir sukrečianti.

  4. Vonioje, labai aciu uz nuoroda. Dabar niekam neliko jokiu priezasciu neskaityti sitos knygos. 🙂

  5. ech…G, sugundei…reikes ieskoti Vasaros bibliotekoje 🙂 Idomu tik ar geras lietuviskas vertimas.

    1. Agga,

      “Meiles istoriją” vertė Mėta Žukaitė, jos McEwan “Sestadienio” vertima rekomenduoja Lieeuvos literatūros vertėjų sąjunga, tai spėju, jog vertimas turėtų būti geras

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s