Great house

Iš karto prisipažinsiu, kad Nicole Krauss atžvilgiu negaliu būti nešališka. Net nežinau, kodėl. Kažkodėl jaučiu jai labai dideles simpatijas ir skaitydama jos naujausią knygą vis galvojau, na, tai kas, kad nesugaudau gijų, vis tiek man patinka skaityti šitą knygą. Skaitant buvo taip neaišku, kas vyksta ir kaip susiję personažai, kad atsivertus tuščius lapus pabaigoje pradėjau braižyti veikėjų schemą ir kaip jie susiję, ir lyg lyg pavyko sudėlioti, bet paskutinis skyrius, į kurį žiūrėjau su tokia didele išaiškėjimo viltimi, man visai susuko galvą ir vidurnaktį pabaigus skaityti kėliaus iš šiltos lovos, užsidegiau šviesą ir ieškojau knygos recenzijų tikėdamasi, kad atrasiu kažkokį stebuklingą išaiškinimą, ko nesupratau (kaltinau ir skaitymą originalo kalba – gal kažką svarbaus praleidau, ar ką?). Bet paskaičius recenzijas, pažiūrėjus interviu su autore supratau, kad to pasakojimo gijų net nereikia galų gale surišti, kad knygos esmė nėra išsiaiškinti, kaip veikėjai tarpusavyje susiję (nes jie ir nelabai susiję, bent jau kai kurie), nes knyga nėra apie stalą ir prie jo sėdėjusius žmones, o knyga yra apie “burdain of inheritance” (paveldėjimo naštą), apie tai, ką paveldime iš savo tėvų ir ką perduosime savo vaikams. Nors ir vien apie tai knyga taip pat nėra.

Kaip sako pati autorė šitas romanas yra “a novel without a center” ir “hard novel to describe” – tai jei skaitydamas šito nežinai, tai ir kankiniesi, braižai schemas knygos gale ir taip toliau. Ir aš galvoju, ar tiesiog reikia susitaikyti su tokia knygos esme, ar laikyti tai trūkumu – dar nesugalvojau.

Knygoje susitinkame daug veikėjų, kurie pasakoja savo istorijas, arba apie juos kažkas pasakoja. Pirmiausia sutinkame rašytoją Nadia, kuri budama jauna gauna “pasaugoti” didžiulį vieno Čilės poeto stalą su devyniolika stalčių. Poetas pražūva Pinočeto režimo gniaužtuose, o po dvidešimties metų pas Nadią atkeliauja Leah, kuri sako esanti poeto duktė ir norinti atsiimti stalą. Tas pats stalas pokario metais stovi Londone ir  priklauso žydaitei Lotte, kurios keistą gyvenimo istoriją ištrauktą iš vieno iš daugybės stalčių išgirsime iš jos vyro lūpų. Yra ir kitų veikėjų, kurių nesurišau su stalu, bet, pasirodo, taip ir turi būti.

Galbūt tai ir išmuša iš vėžių, kad perskaičius knygą, ji nesibaigia, daiktai tuose stalo stalčiuose neišsidėlioja, arba tie stalčiai, sudėliojus istorijas nebeužsidaro. Eini pro šalį ir kaskart užkliūni. Ir nors kad ir kaip labai stengiausi, visko į vietas sudėlioti nepavyko, atskiros istorijos man tokios krausiškai gražios, su tuo užburiančiu Krauss stiliumi, dėl ko ir prisipažįstu negalinti būti nešališka. Tiesiog patarčiau neimti šitos knygos,  kai norsisi kažko lengvo, neimti jos, kai neturi laiko paskaityti gerą gabalą, nes tai nėra lengvo žanro knyga, o skaitant ištęstai, tai visos istorijos gyvena kiekviena sau ir ką nors suprasti iš viso darosi labai sunku. Bet kaip viena blogerė parašė “reading the novel, I realized you don’t need to find a hidden meaning to enjoy the book”. Labai taikliai.

Čia autorė apie savo knygą.

|man patiko|