“Sarbintai” labai mielas vaikystės prisiminimų miniatiūrų audio rinkinukas, net nežinau, ar yra kokiam popieriniam ar elektoriniam pavidale. Vaiko vasara kaime. Visi, kas kaime vasarodavo, greičiausiai išsilydys kaip ir aš kad išsilydžiau, ir iš karto užsimaniau sau tokią pasirašyti apie savo vaikystės prisiminimus, tik mano, priešingai nei Justino Žilinsko, būtų žemaitiškai grubūs. Kažkaip reikia susikaupti ir po biškį užrašyti visus šienavimus, bulvių sodinimus ir kasimus, balius, gyvulių priežiūrą, agrastų skynimus ir stiklainių plovimus, o taip pat begalinę laisvę eit laukais be jokių užkandėlių ir gertuvių, atsigert galima ir iš upelio, jei labai ištroškti. Žodžiu, jei klausysite, būkit pasiruošę prisiminimams. Įdomu, kaip kaime nevasarojusiems suveikia? Gal labai svetimas šitas tekstas būtų?
Labai gražus klausymėlis, rekomenduoju, jau du kartus perklausiau – taip miela man buvo klausyt.
Knyga paaugliams apie emigrantus. Mano dešimtmetė dukra perskaitė ir jai labai patiko. Aš perskaičiau ir man buvo labai baisu. Net perklausiau dukros, ar jai nebuvo baisu vienas ar kitas momentas. Sako, kad ne, bet man atrodo, kad ji tiesiog nesuprato, apie kokius siaubus pasakoja knygos herojus. Vien jau pati pradžia, kai gelbėdama sūnaus gyvybę motina paleidžia savo dar visiškai vaiką į visišką nežinomybę. Neįsivaizduoju, kaip jai reikėjo tai padaryti. Matyt, tokie dalykai suvokiami tik apėmus siaubingai mirties baimei. Tokia baimė, matyt, baisesnė už tokią nežinomybę.
O šiaip tai neaprėpiamas siaubas, ką tenka tiems žmonėms išgyventi. Nesuvokiama tiesiog. O jei tai reikia išgyventi vaikui? Dvigubai nesuvokiama. Elin Persson “Afganistano sūnūs” nepasakoja apie tai, kaip afganų vaikinai atkeliavo iki Švedijos, bet, skatant apie desperaciją negavus leidimo pasilikti šalyje, galima numanyti, kad kelionė buvo panaši į Enajo.
O viską pergyventi padeda maži žmogiškumo trupiniai – ištiestas duonos kąsnis ar paduotas puodelis vandens, saugi nakvynė, paguodos žodis ar gestas. Kokia laimė, jei vaikas papuola į geras rankas. Apie blogas nesinori galvoti. Kaip ir pabaigoje nežliumbti.
“Seserų varpus” skaičiau kai tik buvo išleista, 2020 metais, jau gerokai laiko praėjo. Nors ir labai patiko, kai išėjo antroji trilogijos dalis, kažkaip vis nesiryžau imti, nes, ai, stora, ai, tos trilogijos dažniausiai būna pirma stipriausia, o ir pirmą reikia pavartyt, prisimint, ir taip toliau. O kai jau trečioji 2025 metais išėjo ir atvažiavo autorius į Knygų mugę, tai iš viso, jau trys, baisu, kiek laiko reikės skaityti, gaunas vos ne 1000 puslapių! Tad nusprendžiau pasiimti atostogoms, kai skaitai ką turi, ir į tave graudžiai nespokso ir nevilioja 2000 knygų lentyna (nežinau, kiek namie knygų, tik spėju, neužtenka kantrybės suskaičiuot iki galo).
Koks geras buvo pasirinkimas, kaip gera man buvo skaityt, kaip patiko, ne tas žodis. “Seserų varpus” prisimenu kaip kiek lėtoką knygą – gražu, bet kartu ir kiek užtęsta vietomis, na, o antroje ir trečioje dalyse jokio lėtumo nebelieka, tik spėt vytis. Be to, didelis malonumas viską skaityti vienu ypu. Buvo gaila, kad pirmoji dalis liko namie ir nebuvo kaip pavartyti ir prisiminti, kas ten kam nutiko ir kodėl.
Labai patiko, kaip gražiai per knygas tęsiamos senosios kaimo bažnyčios linijos – kaip nematomos likimo gijos sieja medinukę su varpais, Heknių seserų audinyje išaustomis vizijomis, Astridos rankų numegztais broliukų megztukais. Vienas svarbus knygos susitikimas gal ir atrodo sunkiai įtikimas, bet ir taip knygoje viskas tarp realybes, sakmės ir pasakos, tai leidau sau tiesiog mėgautis istorija.
Na, o subrendusį kleboną Kajų tiesiog įsimylėjau. Kaip jaunas buvo kvailelis, nesuvokęs medinukės reikšmės ir vertės, taip suaugęs tapo kaimo išminčiumi, atrama ir autoritetu. Toks žmogiškas, toks jaukus, kokia faina jo draugystė su grafiene, ar kas ten toji ponia, mezganti megztinius, buvo. Taip norėjosi apkabinti ištikimąjį Kajų.
Dėkinga autoriui ir už istorinę knygos liniją, man jau nuo Roy Jacobsen knygų įdomus Norvegijos okupacijos laikotarpis, kaip jį išgyveno vietinės šeimos, kaip priešinosi ar kolaboravo, kas vyko pokariu. Taigi, trilogiją rekomenduoju iš visos širdies, ypač pasiilgusiems šeimos sagos ar klasikinio romano. Labiausiai rekomenduoju skaityt visas iš eilės. Jei pirmas dalis skaitėte senokai, bent jau perverskit prisiminimui, nebent turite labai gerą atmintį, ko visai pavydėčiau.
Naomi Watts knyga man labai susišaukė su Carolin Priado Perez “Nematomos moterys” – visiškai nebestebina, kad apie menopauzę tiek mažai žinoma ir nepersistengiama moterims pagelbėti šiame sudėtingame hormonų tranzite – ne vyrus gi ištinka, o kas šitiek metų sėdėjo ir tebesėdi medicinos mokslų olimpe? Jei apie klitorį žinoma mažiau nei apie Mėnulį, tai ką čia menopauzė – niekam neįdomu.. Moterys vis dar klimaksinės ir isterikės, ką čia tyrinėti, kai viskas ir taip aišku.
Menopauze Naomi Watts “susidomėjo”, kai šioji ją ištiko neįtikėtinai anksti. Dar net nesulaukusi keturiasdešimtmečio, beieškodama nevaisingumo priežaščių, Watts išgirdo verdiktą – artėjanti menopauzė. Vardu įvardintas danguje kabojęs ežeras nusileido ant žemės ir visas nesuvokiamas simptomų puzlas sukrito į savo vietas. O tada jau Naomi Watts klausia- kur buvo dešimtys gydytojų, į kuriuos ji kreipėsi pagalbos, norėdama išsiaiškinti simptomų priežastis. Kaip visada atsirasdavo ant ko tuos simtomus nurašyti, nei pagalvoti “outside the box” ir iš tikro sudėlioti taškus ant i. Iš kitos pusės, kaip medikai turėtų tai padaryt, kai studentų mokymo programose menopauzei skiriama kokios š-8 valandos mokymų. Na, ir kam skirti, jei čia šiaip “bobų reikalas”. Pakentės ir praeis, maždaug, visoms praeina.
Ir tada Naomi Watts dalinasi patirtimi, kaip sau padėti, kad pereinamasis periodas būtų kuo lengvesnis. Ji kalba apie hormonų terapiją, apie visus įmanomus būdus ir kaip reikia nenustori ieškoti efektyviausio būdo savo gyvenimą paversti gyvenamu, o ne kenčiamu. Eiti, ieškoti, bandyti, kalbėti, dalintis patirtim.
“Nutrenktuosius” pasiėmiau norėdama kažko nestoro ir nesunkaus. Nors knygos temos ir nėra iš lengvųjų, bet iš esmės man šiuos kriterijus atitiko, autorei kažkaip pavyko knygoje išlaikyti šviesą ir lengvumą. O jei paklaustumėt, apie ką knyga, tai sakyčiau apie gyvenimą, jo iššūkius, kurie dažniausiai ištinka nevietoje ir nelaiku. Kai, atrodo, vienas namo kampas griūva, leki jo gelbėti, tada jau kitas virsta, tenka lėkt atgal, ir taip be pabaigos. Ne veltui mūsų išmintinga lietuvių laudis byloja, kad “bėda viena nevaikšto.” Menas tarp jų atrasti kažką gero ir šviesaus.
Kai mūsų pagrindinė veikėja turi susitaikyti su sugrįžusia onkologine liga, kuri pasiglemžė visą giminės moterų liniją, pradeda byrėti ir tėvukas, kurio šiaip pas gydytojus nenutempsi. Tuo pačiu kaip ir atsiranda proga pagyventi kartu, paremt vienam kitą, ir galiausiai artimiau pažinti vienas kitą aiškiai suvokiant, kad nuo tada, kai kartu gyvenote kaip mažas vaikas ir jo tėtis, nubėgo begalės vandenų ir dabar abu visai kiti žmonės. O į tarpus tarp prisiminimų, terpiasi kasdienybė – namai, triušiai, vikšrai, santykiai su mylimaisiais ir nemylimaisiais. Žodžiu, gyvenimas pilnu tempu.
Knygoje labiausiai ir patiko dukters ir tėvo, seserų santykiai, labai gyvi ir tikroviški jų pokalbiai, reakcijos į situacijas. Prie silpnųjų knygos vietų priskirčiau kartais iš teksto iškrentančius skyrelius, na, gal man nepavyko jų prasmės pagauti. Ir dar gal knyga neturi kažkokio akcento, dėl kurio įsimintų ir išsiskirtų? Įsivaizduoju, kad po poros mėnesių prisiminsiu, kad ji apie dukros ir tėvo santykius. Ir viskas. Bet kažkaip man tam kartui visai ir užteko tokio prabėgančio teksto.
Tania Pjankova ėmėsi temos, kurios vengia net patys ukrainiečiai. Pasak jų, kam rašyti apie tai, ką visi ir taip žino. Bet autorė jautė, kad reikia, ir ne veltui, daugelis jos skaitytojų vakariečių niekaip negalėjo patikėti, kad šis Ukrainos gyvenimo tarpsnis neišgalvotas. Tikrovei jis tiesiog per baisus, o be to, labai sėkmingai sovietinės propagandos nuslėptas.
Mačuchai – Ukrainos kaimas, kur 1933 metais susiduria nesuvokiama realybė – čia yra sanatorija kurioje nuo nutukimo gydomas sovietų elitas, o už sanatorijos tvoros iš bado miršta žmonės. Ir tikrai ne dėl to, kad nėra maisto. Badu marinami visi, kurie atsisakė jungtis į kolūkius ir bet kaip paklusti sovietų valdžiai. Galiausiai tiesiog todėl, kad yra liaudies priešai, ar kas nors kėsinasi į jų užgyventą turtą – eiliniai sovietiniai metodai. Klaikuma, kaip keičiasi bado kamuojamas kūnas ir protas, neįmanoma suvokti.
Nors knygą perkaičiau jau senokai, man iš galvos niekaip neišeina Javdochijos motinos poelgis, kai yra suimamas jos sūnus (šantažo tikslais žinoma, nes vienas valdininkas išsirenka Javdochiją sau į meilužes). Kirba man klausimas šitas, jei bus proga, reikės susitikime knygų mugėje paklausti – nors motinai gerinas ir meilinasi jos vyro buvęs draugas (ten žinoma sava liūdna istorija), nuo jaunų dienų be galo įsimylėjęs ir buvęs atstumtas, bet vis žadantis šeimai padėti, jei tik Hana teiksis būt jam švelnesnė – motina broliui “gelbėt” išsiunčia dukrą, žinodama, kad ji bus išprievartauta. Man niekaip smegenys nesuvirškina šitos vietos, kad ir kaip bandau motiną pateisint. Niekaip man nesigauna. Man per didelė jos išdidumo kaina. Vargšės merginos sąskaita.
Žodžiu, žiauri knyga, bet labai gera, sukrečianti ir proverčianti kitom akim žiūrėt į visas paprastas kasdienes gėrybes, kurios atrodo savaime suprantamos. Rekomenduoju visiems paskaityt.
_________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už vertimą – nenuilstančiai Ukrainos rašytojų draugei vertėjai Donatai Rinkevičienei. Slava Ukraini!
Jau rašiau, kad klausydama šios knygos jau nuo kokio antro skyriaus vos ne ištisai norėjau verkti. Iš nevilties ir gailesčio visiems vaikams, kurių tėvai geria, narkašinasi ir yra palikę savo vaikus likimo valiai. “Šugis Beinas” draskė širdį nagais, bet kažkaip vis tiek grožinę literatūrą kitaip skaitai, o čia juodu ant balto (ausy) apie šitokį baisų apleistumą, o dar baisiau apie tokių vaikų atstūmimą dėl to apleistumo, niekaip nesuteikiant šanso tiem vaikam suprast, kad tai nėra normalu, kad galima ir reikia kitaip. O jau susidūrus su pavienių žmonių gerumu tokių vaikų atžvilgiu, tai iš viso norėjosi kaukt. Kaip ir susidūrus su mokytojų ar socialinių darbuotojų abejingumu, nereikia net žiaurumo.
Klausant knygos šokiruoja to užburto rato uždarumas – nematę kitokių pasirinkimų, tokių tėvų vaikai, tampa tokiais pačiais pašalpiniais, kurie nė nebando gyventi kitaip, nes, kaip tu gali bandyt, kai nė neįsivaizduoji, kaip būna. Ir labai liūdna, kad visos pagalbos priemonės, kurios padėjo autorei žingsnis po žingsnio išlipti iš skurdo ir priklausomybių, baigti mokslus fancy Dublino Trinity koledže (aha, prisiminkit Sally Rooney ir “Normalius žmones”) ir įgyti daktaro laipsnį – beveik nebeegzistuoja.
Atvira, sukrečianti knyga. Nors skaičiau ir “Apšviestąją” ir kitas panašias knygas, ši tikrai kažkokia kitokia. Rekomenduoju atkreipti dėmesį.
Šią knygą tikrai skaičiau ne dėl to, kad susidomėjau vestuvėmis bažnyčioje, ją skaičiau iš smalsumo, kaip apie vestuves bažnyčioje parašė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Numaniau, kad autorė tikrai nerašys pamaldžiai drebinamu balseliu ir tikrai neturėtų būti nuobodu, nes Gabrielės tekstai visada įdomūs, taiklūs ir šiame kontekste išskirtinai sveiko proto. Visi mano lūkesčiai pasiteisino šimtu procentų.
Taigi, jei jums gresia vestuvės, labai rekomenduoju paskaityti. O ypač jei abejojate, ar tikrai norite bažnytinės santuokos (kuri supančios amžiams – wuahahaha). Iš tikro, tai autorė labai gražiai išdėsto, kodėl turėtumėt ar neturėtumėt keliaut bažnyčion, nes tai tikrai neturi būti dėl to, kad bažnyčioje “geriausiu atveju gražu, o blogiausiu – nuobodu, bet “taip reikia.”” O ir šiaip labai smagu skaityti tokį rimtą tekstą, kuris parašytas normalia žmonių kalba, ir dar su bajeriais, pvz.: “kreipkitės į kunigą kaip į normalų, sveiko proto ir geros širdies žmogų, o ne kaip į beveidį valdininką, nežemišką būtybę ar ateivį iš kosmoso”. Galvoju, kurį variantą kunigui taikydavo mano a.a. močiutė. Bent jau man kaime kunigas prilygdavo mokyklos direktoriui, kuriam svarbiausia yra nepatekt į akis.
Ypatingai rekomenduoju knygą tiems, kurie turi priekabių pamaldžių giminaičių, kurie jus spaudžia elgtis ne pagal savo sąžinę – gausite rekomendacijų, kaip iš užspaustųjų į kampą po kelių taiklių frazių į kampą įspausite įkyriuosius giminaičius, kuriems neliks nieko kito, kaip tik pritrūkus argumentų nuo jūsų atsikabinti. Kitas galimas variantas – su tais giminaičiais laimingi kiekvieną sekmadienį keliausite į bažnyčią. Savanoriškai ir su džiaugsmu.
Bet svarbiausia, žinoma, kad knygoje paaiškinama, kas kaip ir kodėl vyksta prieš, po ir per vestuves. Ir net tada, kai bažnytinę santuoką norima nutraukti (tai vis dėl to ne visada amžiams). Žodžiu, man tai viskas ten buvo įdomu paskaityt, mielai ir kitus panašius tekstus paskaityčiau, jei tik Gabrielė parašytų, reiktų, kad dar kokia tema susidomėtų ir nuspręstų pasidalint su tikinčiaisiais, netikinčiais ir kitais nesusipratėliais.
Ko iš šios knygos neatimsi, tai skaitymo lengvumo – tikrai labai lengvai ir smagiai skaitosi. O va, kaip dėl romano siužetinių linijų susietumo ir surišimo, ar pavadinimo atitikimo turiniui, tai čia dar klausimas. Nes man ši knyga gal labiau apie mokytojavimą, apie bandymą išgyventi mokykloje ir būti kitokiu, geru ir neabejingu mokytoju (tema, aišku, nebe labai naujiena, čia naujumo efektą nuskynė Karolis Klimas su “Mokytoju“, kažkiek gal paantrino ir Tapinienė, nors jos knyga ir nebuvo pasakojimas apie jos profesinį gyvenimą) nei apie tai, iš kur tas žmogus, tapęs mokytoju, atėjo.
Mane tikrai nuoširdžiai žavi bet koks atsidavimas vaikams, mokėjimas prisibelsti į jų galvas ir širdis, tikrai žinau, koks sunkus ir neįvertintas yra darbas. O kai dar apie tai gražiai papasakojama, tai tik skaityk ir džiaukis. Bet užguito berniuko, labai mylinčio savo frykišką mamytę linija man vis dėlto pasirodė atskira istorija, bent jau taip tos dvi linijos gyvena mano galvoje. Ir ta nieko, ir ta nieko, bet kas ten tarp jų bendro, štai kur klausimas.
Bet šiaip, sakau, susiskaitė kuo puikiausiai, labai įtrauki knyga, net mano anyta jau sugraužė besisvečiuodama. Tai sakyčiau, kas užkibsit už pavadinimo, tai ir smagiai perskaitysit, nes pavadinimu tikrai sužaista gerai, panašiai kaip “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, kad nelabai apie laidotuves, tai jau kitas klausimas.
_______________________________________
Už knygą dėkoju drąsiam autoriui, kuriam nebaisu knygą siųst knygų žiurkei. Bet pabuvos mokytoju tikriausiai jau jokios knygų žiurkės nebaisu.
Ši knyga – labai gera, koncentruota santrauka apie ADHD, vis dažniau pasigirstant svarstymams, ar ADHD reikia laikyti “disorder” ar tiesiog “neurodiversija” (neteiskit manęs už terminus, aš čia tikrai ne specialistė). Dabar jau žinoma, kad ADHD ne atsipūtusių tėvų neišauklėtas vaikas, o biologinių veiksnių nulemtas reikalas, kas tikriausiai didelis palengvėjimas tiek suaugusiems, kurie turi ADHD, tiek tėvams, kurie iki šiol skalbiami už nepaklusnų vietoje nenusėdintį vaiką. Bet naujausi tyrimai rodo, kad be ADHD nenuoramų, žmonija niekur nebūtų iš Afrikos išsikrapščius. Tik nenuoramos, iššūkių ieškotojai, medžiotojai, o ne uogautojai išstūmė žmoniją iš saugios ir patogios būsenos ir išvarė ieškoti kažko įdomaus (dopamino).
Taigi, knygoje žmonių kalba paaiškinama, kas ir kaip, o paskui duodamos gairės, kaip šiuolaikiniame sėdinčiame ir į ekranus spoksančiame pasaulyje palengvinti gyvenimą ADHD žmonėms, jų nenugramzdinant į medikamentų debesis. (“Gydant ADHD vaistais, sumažėja svajojančios smegenų dalies veikla.”) O šių vaistų biznis vien Švedijoje vertinamas 100 milijonų kronų (8,6 milijonų eurų)! Ai, visų pirma, aišku, nereikia persistengti diagnozuojant – mokslininkai pastebėjo, kad dažniausiai ADHD diagnozuojama metų pabaigoje gimusiems vaikams, kurie papraščiausiai yra mažiau brandūs nei jų grupiokai ir klasiokai!!! O ir šiaip geriausias vaistas (pagrįstas tyrimais) … judėjimas!
Jei aplinkoje susiduriate su ADHD, labai rekomenduoju paskaityti, o pati planuoju padovanoti šią knygą savo vaiko mokyklos mokytojoms.
Kokį puikų apgaulingą pavadinimą skaitytojui suruošė Alina Bronski! Puikaus viršelio (daug daug dagu kartų geresnio nei vokiško ar angliško leidimo) autorius Zigmas Butautis dar labiau paklaidina skaitytoją ant viršelio uždėdamas vyro profilį – prie ko čia tas vyras? O kas matosi pro profilio langą, tik vėliau skaitydama atsiverčiau atidžiau įsižiūrėti.
Pradžiai pasakysiu, kad “Barbara nemirs” neperspjovė babos Dunjos (na, čia jau tikriausiai pirmosios autorės knygos neišdildomas įspūdis), o “Totoriška” vis dėlto neužleidžia savo pirmos vietos pagal galingumą – tebūnie čia toks skaitytojų lūkesčių pareguliavimas, o bet tačiau pasakysiu kuo mane knyga labiausiai sužavėjo.
Panašiai kaip ir viršelis – autorė parinktais žodžiais sako viena, o perskaitai visai ką kita. Visiškai nenoriu rašyti siužeto, nes siužetas čia toks šalutinis reikalas, bet jei taip trumpai – skaitome apie senyvą, labai uždarą, labai susikausčiusį vyrą, labai stipriai neigiantį tikrovę ir visaip kaip besistengiantį neiškrypti iš nusistatytų taisyklių, o realiai tai skaitome apie tai, kas yra meilė (labiausiai gal per knygos neveikėją Barbarą), apie traumas, apie visuomenę ir bendruomenę, apie vyriškumo sampratą ir lūkesčius, apie asmeniškumo ribas ir aplinkos nejaukumą, kai kažką ištinka nelaimė, neganda ar neatitaisomas įvykis. Ir vėlei apie nekalbėjimą, nes viskas tarsi “savaime suprantama”, nes taip įprasta, “mus taip auklėjo” ir t.t. Puikiai, puikiai Alina Bronski tarp eilučiųi pasakoja vokiško Uvės istoriją, kurioje vis prašmėžuoja emigranto gyvenimo realybės atspindžiai.
Kai fb paskyroje dovanojau Jennette McCurdy knygą visiškai marketinginiu, bet sukrečiančiu pavadinimu “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, viena sekėja pasipiktinusi parašė kažką kanašaus į “kaip taip galima apie šventą žmogų.” Tai va šioje knygoje 15 pasakojimų (vieni stipresni, kiti silpnesni) apie motinas, kurioms iki šventumo kiek toloka, o ir šiaip šventieji tikriausiai tik paveiksluose, nes gyvenimuose motinos irgi tik žmonės. Ir tikriausiai kiekvienas vaikas savo motinoje instinktyviai ir nesąmoningai ieško savo meile apglėbiančios šventosios, kartais net užgniauždamas savo asmenybę, savo poreikius, savo jausmus.
Skaitydama šią knygą aš visą laiką galvojau apie užburtą ratą, kurį sukuria nemeilė ir visokie “mus taip augino ir užaugom gerais žmonėmis” reikalai. Kokia juodoji skylė yra toks požiūris/gyvenimas, ir kaip sunku iš tos įcentrinės jėgos – juodosios skylės išsivaduoti, kad išgelbėtum save ir savo esamus ar būsimus vaikus. Kaip skauda, kai vienintelis išsigelbėjimo kelias yra riboti ar atsiriboti nuo savo šeimos, nes kiekvienas susidūrimas yra skausmingas ir sekinantis. Bet net tokiose situacijose, net suaugęs būdamas vaikas ieško ir ilgisi to priėjimo prie mamos. Kartais net taip – rašant esė apie tą meilės, supratimo ir artumo ilgesį ir bandymą savo mamą suprasti. Apie nemokėjimą, nedrąsą prieiti, pradėti, užvesti kalbą. Apie norą suprasti ir suvokti. Ir kaip visada gera skaityt apie pavykusius bandymus, stebuklingus nušvitimo mementus, net jei jie trunka tik tą akimirką – jie verti kiekvieno bandymo, kiekvienos pastangos, nes ant jos galima paremti savo gyvenimą.
Graži ir prasminga knyga, ypač vertinga paskaityti žmonėms, kurių santykiai su mama/tėvu yra/būna komplikuoti (o kam nebūna?). Gal rasite vilties ir paguodos, gal geriau suprasite, kodėl taip yra, ar kur reikia brėžti ribą. Gal bus ne taip vieniša, o gal rasite jėgų išsprūst iš juodosios skylės ir būt geresniu tėvu arba mama savo vaikams.
“Meno vagyje” – tikra beprotystės istorija, nors psichiatrams taip ir nepavyko tiksliai diagnozuoti knygos veikėjo Stéphane’o Breitwieserio, vis tiek jam su galva ne viskas gerai. Nors jo meilė menui kažkuo žavinga, kažkokie šriūbeliai jam galvoje tikrai neteisingai susukti, tad dažnai kyla klausimas, ar tikrai viskas dėl meno, ar tiesiog iš azarto, norint dar ir dar kartą parodyti kokios miklios jo rankelės.
Jei visiškai nežinote, apie ką aš čia, tai minėta persona, kartu su savo gyvenimo meile iš muziejų per x metų (gal dešimt, nebeatsimenu tiksliai) pavogė meno už kokius du milijardus pinigų. Ir visa tai laikė savo mamos palėpėje, kur gyveno, nes šiaip buvo tinginys apsileidėlis, mamytės ir senelių išlaikytinis, kuriam reikėjo prieš miegelį pažiūrėti į kokį renesanso laikų šedevrą. Jis tiesiog ateidavo į muziejų, pamatydavo silpnas (arba nesančias) apsaugos vietas ir mikliai pavogdavo kūrinį. Kai kuriais atvejais tikrai atrodydavo, kad jis yra nematomas žmogus, kaip mikliai jam viskas pavykdavo (interviu su autorium metu, jis nuo stalo pavogė jo laptopą).
Stiprioji knygos pusė – surinkta ir suvirškinta daug informacijos, kalbintas pas knygos herojus ir bet kurie su autoriumi sutikę kalbėtis asmenys, knygos autoriui, man atrodo, pavyksta objektyviai žvelgti į visą keistą situaciją. Taip pat, visai netikėtai knygoje sudėtos pavogtų darbų nuotraukos (tikrai smagu, kad nereikia googlinti, nes visi žinom, kuo googlinimai baigiasi (brausinimu vietoj skaitymo). Silpnoji knygos pusė – vis dėlto įdomiau būtų skaityti straipsnį nei knygą, negaliu sakyti, kad knyga dirbtinai išpūsta, kaip su tokiom dažnai būna, bet tikrai galėjo būt paploninta, nes vietom buvo nuobodoka. O šiaip neįtikėtina, kaip galimai savo gyvenimą baigė kai kurie pavogti darbai. Nesuvokiama protu. Tikrai.
Koks nerealus dalykas vis dėlto yra knygos su visais tais už viršelio skaitytojo laukiančiais pasauliais. Daugelis gi žinom, kad yra Džiovanio kambarys, bet kol neperskaitai – nežinai ir visiškai neįtari, prie ko čia tas kambarys, tik kažkaip galvoji, kodėl jis toks svarbus, kad net autorius davė savo knygai tokį pavadinimą. Ir kambarys kažkaip pavadinime net atrodo svarbesnis nei pats Džiovanis, kuris net, pasirodo, nėra knygos pasakotojas (kažkaip to tikėjaus). Ir šiaip į jį skaitytojas ne taip jau greit ir įleidžiamas, nors nuo pirmo puslapio labai laukia – kada, kada gi tas kambarys.
Dabar jau pabuvau jame, kambaryje, kur sulindę daugybė temų, neįmanomų greit aptarti – žmogaus tapatybės ir pasirinkimų klausimas, turto ir skurdo įtaka tiems pasirinkimams, seksualumo, visuomenės normų, patogaus gyvenimo ir nepatogios laisvės kainos, sielvarto, aistros – apskritai Baldwino sugebėjimas su mažai žodžių (knygoje vos 200+ puslapių) paliesti tiek daug temų ir taip parašyti, kad net po septyniasdešimt metų tekstas yra visiškai nepasenęs, tiek pat aktualus ir reikalingas. Grožėjausi tuo tekstu, stebėjausi kuriama įtaigia atmosfera, bet kažkaip į pačių veikėjų jausmus ir peripetijas neįsijaučiau, gal tiksliau, nesujaudino jie manęs, prisimenu, panašiai jaučiaus ir skaitydama Bethan Roberts “Mano policininką”. Ir abiejose knygose man labiausiai gaila moters. Nes ir vėl, kol vyrai neapsisprendžia – dažniausiai nežinioje ir dažniausiai save visaip kaltindama kenčia moteris. Va šita knygos vieta tai mane tikrai sutrigerino.
Bet šiaip gera knyga, beveik galiu sakyt, kad daug skaitgančioms knygų žiurkėms – must read (nors šiaip nieko nėra must), tiesiog kaip kurtūrinį reikalą, kad geriau gaudytis literatūriniam pasauly. Būtinai skaitysiu daugiau Baldwino.
___________________________________
Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”, Zigmantui Butaučiui – už puikų viršelį, Violetai Tauragienei – už vertimą.
Labai keista ir gaila, bet prėskoka man knyga pasirodė, bus viena iš tų, kur labai greitai pasimiršta, apie ką buvo. Gavau popierinę dovanų, bet užmačiau akciją audible, o dar su Meryl Streep įskaitymu, susigundžiau, nusipirmau, suklausiau ir buvo malonu klausyti, bet, va, jei paklausit, apie ką, net nežinau, ką ir sakyt, apie ką – apie šeimą, ramų šeimos gyvenimą ir bandymą biškį įpūsti į tą gyvenimą dramos per mamos pažinotą bičą, kuris vėliau tapo garsenybe. Aš kadangi kasdien klausaus audio prieš miegą, tai čia tokia knyga, kur jei užmiegi anksčiau nei uždėtas automatinis išsijungimas, tai labai sunku atsekti, kur baigei klausyt.
Bet šiaip tekstas gražus, parašyta gražiai, dar gražiau įskaityta, bet oh well, neįsimintina, gal galima apie bet kurią eilinę šeimą tokią parašyt, bet ar daug yra norinčių tokias skaityt.
knyguziurkes.com 