Estetiška ir nupoliruota melancholija

Iškart po Cartarescu “Kairysis sparnas” pradėjau skaityti Kazuo Ishiguro knygą “Dienos likučiai”. Na ir šuolis! Nuo haliucinacijų ir elektros šokų prie blizinamų sidabro indų, baltų krakmolintų apykaklių ir “afternoon tea”. Abi knygos parašytos pirmuoju asmeniu, tačiau tokios skirtingos.

Cartarescu pasakoja apie viską, aprašo net savo smegenyse sukurtas fikcijas, o Ishiguro liokajus Stevens yra labai atsargus besirinkdamas savo žodžius ir keletą kartų atsiprašo skaitytojo dėl savo pasirinktų žodžių. Mircea iš “Kairiojo sparno” be skrupulų kalba apie kūno primityviąsias funkcijas, o liokajaus Stevens kalbėsenos maniera yra labai elegantiška ir gana suvaržyta. Mircea “Kairiajame sparne” save traktuoja kaip pasaulio centrą, o Stevens save laiko kone bereikšmia antraeile figūra, kuri turtingų ir reikšmingų žmonių namuose nuolankiai nešioja vyną ir maistą ant sidabrinių padėklų, inspektuoja sidabrinių šakučių blizgesį ir laukia už durų, jei ponams ko prireiktų.

Nenoriu atskleisti visos knygos fabulos, tad galiu papasakot tiek, jog Stevens gauna trumpų atostogų ir nusprendžia automobiliu aplankyti seną kolegę miss Kenton. Knygos kalba yra lėta ir prislopinta, o beveik viskas, kas vyksta  yra estetiška, tvarkinga, gerai suorganizuota, nublizginta ir be galo padoru. Ryškesni jausmai yra paslėpti po liokajaus uniformos standžia apykakle, puikiu sriubos laiku patiekimo  planavimu ir prisiimtu savo paties nereikšmingumo fasadu.

//Knygų žiurkė G.

5 thoughts on “Estetiška ir nupoliruota melancholija

  1. Žinai,žiurkele, šita knyga “Dienos likučiai” buvo pirmoji,kurią neapsikentus ir netekus kantrybes numečiau neužbaigtą. Tas lėtumas mane užmušė. Geriau jau jo Neleisk man iseiti.
    Žiurkytė

  2. Mano brangioji L.,

    As itariu, kad man po groteskisko Cartarescu “mind flow” toks letas tempas buvo pats tas! is tikruju, net nepagalvojau, jog kaip knyga mums patinka ar nepatinka gali priklausyti nuo to, kokia knyga skaiteme pries ja ir kokia knyga skaitysime po jos 🙂 Idomi tema, ar ne? Gal reikes koki iraseli sukurti ta tema`?

  3. Bet po tuo letu tempu, tiesiog jauti, kaip skyla gyvenimai, verda širdis, sprendžia, nusprendžia, klysta, kankinasi – man rodos tas kankinantis liokajaus išorinis pasirinktas savęs pateikimo fasadas yra tik fasadas – tik dėja tiek ir beliko jam – likučiai to gyvenimo dėl tokio savo pasirinkimo…
    Skaudžiai Ishiguro rašo – be jokių kankinimo scenų, be smurto, sexo, pinigų – tiesiog savo stiliumi skaudžiai taip – atrodo kiek galima išgyventi tiesiog nieko nedarant, kiek kankintis. Truputi primena Plytų kelią – kai irgi – kitas laikmetis, kiti žmonės, kita situacija, bet irgi gyvena savo gyvenimėlį – o kiek jame jausmo, kiek neišsakyto skausmo, dužusių vilčių, o gyvebimas bėga – likučiai belieka, kai suvoki, kad galėjai pasirinkti kitaip…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s