Author: kzL

Shuggie Bain / Šugis Beinas

~ kzL ~ Leave a comment

“Šugis Beinas” viena iš tokių knygų, kur “gera, paskaityk”. Tik tiek norisi parašyti apie ją. Tai perskaitau ir tempiu su įspūdžių dalinimusi, nes keliais sakiniais neina apie ją parašyt. Ją skaitydamas skaitytojas tikriausiai natūraliai prisimins kokį klasioką ar kiemo vaiką, kurio tėvai buvo alkoholikai. Aš irgi prisiminiau. Klasiokė iš mano namo. Visada tvarkinga, neatrodydavo alkana ar kuo kitu išsiskirianti, bet vis tiek su kiemo stigma “jos – tėvai girtuokliai”. Neatsimenu, kad būtume šaipęsi, labiau gal bijojom, net sunku įvardinti, ko.

Šugio mama – pritrenkianti gražuolė, pro ją abejingai nepraies nė vienas Škotijos vyras. Su dviem vaikais pabėgus nuo pačio normaliausio dviejų savo vaikų tėvo (bet jai – didžiausio nuobodylos), metasi ant labai nenuobodaus būsimo Šugio tėvo kaklo. Dabar jau pačiai teks lakstyt ir kitų moterų lovose ieškot aistringo lovelaso. Na, ir kiek apmalšint savo neviltį, nesėkmes ir apdaužytą kūną viena kita (vėliau niekaip neištuštėsiančia) taurele. Jos vyresnieji vaikai bėga nuo motinos neatsisukdami ir kuo toliau, ir mažėlis Šugis lieka vienas su nevaikiškomis užduotimis išgyventi pačiam ir kažkaip dar tempt savo motiną, kai aplink visas pasaulis kaip liūnas tik ir ruošiasi ją sugundyt ir pasiglemžti. Ir vienintelė paspirtis Šugiui – tik akimirksnį trunkanti, bet bekompromisė motinos meilė.

Skaitydama stebėjausi, kaip Douglas Stuart parašė tokią knygą. Čia gi tokia paprasta banali istorija, vykstanti tikriausiai milijonuose namų ūkių: daugiadienės, po namus išslapstyti buteliai, smurtas (savaime suprantama iš didelės meilės ir aistros) ir iš apačios į visą tai žiūrinčios alkano seniai suaugusio vaiko akys – kaip visiškai paprastais žodžiais rašydamas apie visiškai paprastą, niūrų, monotonišką kasdienybės pasaulį, kuriame vien pilkuma, drėgmė, pelėsiai ir suodžiai, beveik nėra nieko, kas skleistų šilumą ir šviesą, autorius prikausto savo skaitytoją. Kaip tobulai paprastai jis nupiešia alkoholikų vaiko pasaulį, neaprėpiamą nerimą, ką ras parėjęs namo, nesibaigiančią viltį, kad čia jau paskutinis kartas, o paskui viskas susitvarkys.

Va taip va, atrodo, kad lyg nieko kažko naujo ar labai ypatingo, bet taip pritrenkiančiai stipriai parašyta, dar ilgai neįmanoma atsitokėt. Labai rekomenduoju.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Silva Rerum (audio)

~ kzL ~ Leave a comment

Šiais metais man užėjo noras iš naujo perskaityti “Silvą Rerum”. Toks įdomus noras, nes šiaip knygų antrą kartą beveik neskaitau, tikrai galėčiau tokias antrą kartą skaitytas suskaičiuoti ant rankų pirštų. Net nustebau, kad nuo pirmosios Silvos jau praėjo 15 metų. “Silva rerum” tapo viena iš knygų, kurios įtakojo požiūrį į Vilnių, LDK, apskritai į istoriją. Galbūt labiausiai dėl to, kad kai mokykloje mokėmės istorijos, normalių vadovėlių dar nebuvo, mūsų pagrindinis vadovėlis buvo romantiškasis Šapokos ir sukonspektuoti mokytojos pasakojimai. Tai man kažkaip Lietuvos istorija galvoj buvo su neaiškiu laikotarpiu nuo Vytauto iki XX amžiaus. Silva nugulė tam laikotarpy, pakeitė žvilgsnio perspektyvą, toks jausmas, kad išvedė iš kaimo.

Taigi, ant tų mano pasvajojimų vėl perskaityt, ėmė ir paleido “Baltos lankos” audio knygų platformą, o tarp jų ir “Silva Rerum”. Iš karto ėmiausi klausyti ir pati save nustebinau, kaip (ne)prisimenu siužeto – daugiausia kažkaip prisimennu apie Uršulę, jos noviciatą, ir beveik nieko apie jos brolį Kazimierą ir Joną Kirdėjų. Suklausiau pusiau kaip naują knygą.

Ir kaip man sekės su viena pirmųjų klausytų lietuviškų audio (mano audible rodo 110 perklausytų knygų (92 not started… dar viena neskaityta lentyna)? Klausiau ir juokas iš savęs ėmė, nes kažkaip, kai klausau angliškai, vis tiek turi kažkiek ausį įtempti, susikaupti, o klausyti lietuviškos audio atrodė kaip visiška tinginystė – jokių pastangų, vien tik malonumas. Pasireguliuoji garsą, skaitymo tempą ir mėgaujiesi, svarbiausia, kad aplinkinis pasaulis su savo reikalais netrukdytų. Tai pradžioj kažkaip reikėjo save įtikint, kad it’s ok, kad taip lengva klausyt, atsipalaiduot ir tiesiog gyvent knygoj.

Kaip su bet kokia audio knyga, vis dėlto labai svarbu yra, kad neerzintų įskaitytojo balsas, tonas, akcentas. Prieš pirkdama bet kokią audio knygą, visada pasitikrinu, paklausau knygos pavyzdį. Kelis kartus tikrai esu prašovus ir nepataikius, pvz., Sabastian Barry The Secret Scripture pusės knygos, kur skaitoma airišku akcentu nesupratau, galvoju, reikės pabandyt vėl paklausyt, nes per tiek metų ausis pralavėjo akcentų atžvilgiu.

Silvoj Rereum mano ausiai kliuvo kai kurie skaitytojos Jovitos Jankelaitytės sakinio akcentų ir pauzių dėliojimai, vietom koks sakinio akcentas rodės ne ten, kur pati dėčiau skaitydama, taip savotiškai erzino. Iš kitos pusės suprantu įskaitytoją – Kristinos Sabaliauskaitės ilgus sakinius tikrai nėra lengva garsiai, aiškiai ir išraiškingai perskaityt. Kur uždėt akcentą puslapio ilgumo sakinyje? Galiausiai jau net nebesierzinau dėl tų pauzių, net pradėjau stebėti, ar ir toliau J.Jankelaitytė išlaikys tą patį skaitymo braižą.

Tai summa summarum mano įspūdžiai kuo puikiausi. Platformoje jau perklausiau tris knygas ir nežadu sustot, man blogiausia, kad beveik viską, ką norėčiau iš platformos knygų klausyti, jau esu perskaičius, tada kantriai lauksiu naujų audio knygų.

Anxious People / Nerimo žmonės

~ kzL ~ Leave a comment

Knygą išsirinko sausiui mano darbinis knygų klubas, tokios knygos, žinia labai gerai klausosi, tai ėmiau ir knygą suklausiau. Ir gavosi tokia visai gera Kalėdinės-naujametinės nuotaikos knyga. Gerietiška tokia, teigiama ir labai Backmaniška. Labai tinkama biškį nuotaikai pakelti, biškį paliūdėti, labai fainą filmą bus galima pastatyt. O šioje, kaip ir kitose autoriaus knygose, vieniši, liūdnose ar beviltiškose situacijose atsidūrę žmonės, kuriuos ištinka koks nors kitas žmogus ar žmonės – ar koks gerietis, ar koks atsiskyrėlis, ar dar koks nors keistuolis, kuris niekaip nesutinka atsikabinti paprastuoju būdu ir gaunas taip, kad naiviu atkaklumu pramuša ledus. O tada visiems faina ir būna Kalėdinė nuotaika.

Nieko apie siužetą nepasakosiu, nes labai čia lengva prispoilinti. Man dabar įdomiausia, kaip knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, ar dialogai išliko tokie patys žavingi, ar knyga nenubanalėjo, kaip kartais gaunas su lengvų knygų vertimais. Dar labai smalsu, kaip “Nerimo žmonių” vertėja sužaidė su kai kurių knygos veikėjų gimine – nežinau, kaip švediškai, bet angliškai kuo puikiausiai ją galima nuslėpti po “bank robber”, o štai lietuviškai jau sunkiau – čia jau išsiaiškinsiu per knygų klubo susitikimą.

Rekomenduoju skaityti, kai nekokia nuotaika, tamsu, sunku ir norisi kažko mielo.

Matrix

~ kzL ~ Leave a comment

Su trečiąja į lietuvių kalbą išversta knyga Laura Groff galutinai užtvirtino, kad nebus nei antrų alia moirų ir furijų, anei floridų. Šiam pasauly tiek temų, kad jai tikrai nepritrūks apie ką rašyti, skaitytojams beliks tik ginčytis arba tiesiog konstatuoti, kuri knyga patiko labiausiai. Įdomiausia, kad jei ant knygos viršelio nebūtų autorės vardo ir pavardės, niekaip stilistiškai nenuspėtum, kad čia Groff – visos knygos labai labai skirtingos – laikmečiais, personažais, atmosfera.

Šiojoje autorė kiek sužaidžia su skaitytoju knygos pavadinimu (beje, jis – puikus), nes “Matrix” pirmiausia asocijuojasi su Keanu Reeves ir garsiuoju (dieve mano, jau preito tūkstantmečio filmu). Ši matrix – priešinga ateičiai, čia matrix tai, iš kur visi fiziškai atėjome (moters įsčių), taip pat ir laike – gūdūs viduramžiai, kur moters darbas buvo tas įsčias intensyviai naudoti užtikrinant palikuonių ir paveldėtojų seką. Na, nebent, kaip knygos herojė Marija, atsiduri vienuolyne.

Jaunoji Marija vienuolyne atsiduria atplėšta nuo karalienės dvaro, iš šilkų pageitintai įvilkta į vienuolišką apdarą (ach, kaip čia gražiai susišaukia su ką tik klausytu Uršulės noviciatu). Energingą, protingą ir karingą merginą, kuriai gimus padejuota, kad turėjus gimti vyru, reikia patraukti nuo akių – gal ji tam badu mirštančiam vienuolyne ir suvisam nustipsianti, o gal su juo visu išsigelbėsianti, kaip sakant, dievo valia. Bus ten džiazo tam vienuolyne, taisyklių laužymo, saldžios moteriškos diktatūros, valdžios, politikos, žaidimo, savotiško laikmečio peršokimo, kuriame moterys ir galingos, ir už save sprendžančios. Atoki moterijos sala.

Beje, man labiausiai patiko “Florida”. Šioji – antroje vietoje, na, o moiros-furijos manęs neįtikino, bet, kadangi autorė vis moka nustebinti, tai ir toliau skaitysiu ir stebėsiuos.

2022

~ kzL ~ 2 Comments

2022-ieji tapo metais, kuriuos visada prisiminsime, gaila, kad ne dėl pasibaigusios pandemijos, ir ne dėl sugrįžusios knygų mugės. 2022-ieji tapo metais, kai vietoj audio knygų, užmigdavau su Arestovičiaus lopšine ir Timothy Snyder paskaitomis apie Ukrainą. Metai, kuriuose tikriausiai įvyko daugiausiai vertybinių lūžių, metai, kai sulūžau, palūžau, išverkiau kibirus, kai supratau, kad tikriausiai niekada nebebūsim pacifistai – šiam naujam pasauly tai nebeveikia. Metai, kuriuose prapuolė pora mėnesių skaitymo ir kuriuos visai netikėtai išgelbėjo Anne Glenconner su savo “Rūmų damos” istorija, pramušusia neskaitymo bloką. Tokie metai, kurie atnešė ir daugybę gražių dalykų – vienybės, susitelkimo, nerealių projektų.

Taip jau gavos, kad šiemet ir perskaičiau ir perklausiau mažiau, daugiau skaičiau poilsinių knygų, detektyvų, rimtesnes knygas skaityti tiesiog buvo per sunku. Metų pradžioj bandžiau skaičiuoti tautybes (nes noriu skaityti kuo įvairesnių autorių), bet paskui pasimečiau, užmečiau, kai kurių autorių net neaišku, kam priskirti, bet buvo airių, čekų, indų, vokiečių, britų, anglų, norvegų, japonų, italų, islandų, amerikiečių, švedų, prancūzų, estų, lenkų, rusų, armėnų, kiniečių, tanzaniečių/anglų, peruiečių, ukrainiečių ir lietuvių (20 knygų).

Taigi, mano metų geriausios, ne pagal gerumą, bet pagal skaitymo eiliškumą:

  • Sandro Veronesi “Tu ir esi kolibris”
  • Herve Le Tellier “Anomalija”
  • Joonas Sildre “Tarp dviejų garsų. Grafinis romanas apie kompozitorių Arvo Partą”
  • Živilė Kropaitė-Basiulė #fainiausiapasaulyjemočiutė
  • Bernardas Gailius “Kraujo kvapas”
  • Rimantas Kmita “Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų”
  • Caroline Criado Perez “Nematomos moterys: duomenų spragų nulemta nelygybė šiandienos pasaulyje”
  • Elizabeth Strout “Lucy by the Sea”
  • Michel Houellebecq “Seratoninas”
  • Narine Abgarian “Simonas” – ypatinga knyga, dedu jai šių metų karūną ir greitu metu pažadu apžvalgą.

Labai geros, nepraieikit pro šalį:

  • Dainius Vanagas “Orderis”
  • Jachym Topo “Jautrus žmogus”
  • Akvilina Cicėnaitė “Anglų kalbos žodynas”
  • Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre “Kvėpuoti kitais”
  • Ieva Dumbrytė “Šaltienos bistro”
  • Issa Watanabe “Migrantai”
  • Wioletta Greg “Neprinokę vaisiai”
  • Roald Dahl “Matilda”
  • Serhij Žadan “Internatas”
  • Bram Stoker “Drakula”

Kieti detektyvų serialai:

  • Kate Atkinson
  • Anthony Horowitz Moonflower Murders, Megpie Murders
  • Abir Mukharjee, kuris su kiekvienu detektyvu rašo vis geriau

Metų nusivylimai :

  • Abdulrazak Gurnah “Rojus”
  • Yiyun Li “The Book of Goose”

Visų knygų apžvalgos – tinklaraštyje.

Kitiems metams pirmiausia linkiu taikos. Taikos, sveikatos. Gerų knygų.

Su beveik atėjusiais. Ačiū, kad esate kartu. Visiems siunčiu gerų minčių.

Maži malonumai

~ kzL ~ Leave a comment

Šios knygos viršelis gyvenimui tikrai sukuria mažų malonumų – toks grožis – neįmanoma praieti pro šalį (už malonias akių viliones ačiū Kotrynai Šeibokaitei-Ša). Na, o knyga buvo malonus skaitinys atsipalaidavimui, mano keptom smegenim dabar nieko labai rimto nesigauna skaityti, tai štai tokia knyga yra pats tas – nenuobodu, lengvai skaitosi, intriga išlaikoma iki pat pabaigos. Mano akim ji gal nėra tokia “Stebuklinga!” kaip Tracy Chevalier ant viršelio, na, bet aš gi ne Tracy Chevalier ir šiaip į tokius skambius šūkius apskritai nekreipiu dėmesio, nes jie beveik niekada nepasiteisina.

Šios knygos siužetas man kiek primena Emmos Donoghue “Stebuklą” (nu va, pasirodo, su ta Tracy vis dėlto turim kažką bendro), tik čia stebuklas ne tame, kad kažkas nevalgydamas gyvena, iš šventosios dvasios, o kad iš jos gimė. Taip, taip, viena solidi ištekėjusi dama parašo į laikraštį, kad jos dukra yra gimus maždaug iš šventosios dvasios, mat ji turėjo pastoti gulėdama prikaustyta prie lovos vienuolyno ligoninėje (kur vyrų nė kvapo), o grįžusi dėl pilvo ir krūtų skausmų kreipusis į gydytoją ir sužinojusi, kad yra nėščia.

Istorija, iš kurios visi redakcijoje pasijuokia, numetama skilties apie daržą, sodą ir ūkio reikalus žurnalistei, kuri su didžiuliu entuziazmu ir įkarščiu imasi painioti pinkles. Kaip ir pridera profesionaliai žurnalistei, ji sąžiningai imasi rinkti įrodymus tiek iš palaikančiosios pusės, tiek iš skeptikų. Tuo metu mokslininkai lyg užtinka kažkokių savaiminio apsivaisinimo tarp žinduolių pavyzdžių, tad atveju susidomima iš esmės. O skaitytojui belieka tik įkvėpti ir akim bėgt iki knygos pabaigos. Taigi, šventoji dvasia vs gyvenimo nešventa realybė? Kaip manot, koks bus rezultatas?

Taigi, šią knygą irgi galima dėti į lengvų ir neparinančių smagių skaitinių lentyną.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Aštuonios tobulos žmogžudystės

~ kzL ~ Leave a comment

Oi, koks fainas tas Peter Swanson, kaip jis išduria visus knygų, knygynų ir bukinistų mylėtojus! Nes juk visi, kas knygutes myli praktiškai prilygta meiliems knygynuose gyvenantiems katinukams (šioje knygoje irgi yra vienas ryžikiukas). Taigi, visi blogiečiai, maniakai ir sociopatai gi yra arba knygose, arba už knygyno durų, ar ne taip, mielosios knygų žiurkės?

Koks sutapimas skaityti šią, knygą, kai už lango siaučia pūgos, o Amerikoj beveik taip pat siaubingai šalta, kaip ir knygos veiksmo metu. Ir štai mes visi kartu trepsėdami sniegą nuo batų jaukiai susitinkame senų detektyvų knygyne, kurį jo savininkas ir detektyvų ekspertas Malkolmas Keršou atveria net tada, kai dabgus maišosi su žeme. Na, žinoma, gi reikia katinuką pašerti. Tokią išprotėjusią dieną jis sulaukia netikėto skambučio iš FTB agentės, kuri nori pasikonsultuoti dėl kadaise knygyne vos pradėjusio dirbti Malkolmo sudaryto tobulų žmogžudysčių sąrašo. Atrodo, kad kažkas tuo sąrašu naudojasi.

Trumpas, greitas ir fainas detktyvas porai užpustytų vakarų. Man labai labai tiko pertraukoms tarp labai intensyvaus smegenų išnaudojimo (paskui, kaip sakau, būna keptų smegenų sindromas) – verti puslapius ir per daug nesikabinėji. Jei jau labai skaitytojas nusiteikęs kabinėtis, tai tikrai nuspręs, kad agentė kažkokia labai jau atsipūtus ir visiškai nesilaiko jokių griežtų procedūrų (kam irgi turi savų priežasčių, gi žinom, kaip šiam pasauly blogiečiams pavyksta išsukti uodegas!). Su FTB taip lengvai manau, nepaeitų, nors kas ten žino, gi vienas kubietis ten vos ne dvidešint metų kažkurią tai agentūrą vedžiojo už nosies ir buvo atskleistas tik per atsitiktinumą.

Žodžiu, kai ten klausiat lengvos ir neparinančios, tai štai “Aštuonios tobulos žmogžudystės” bus pats tas.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

The Book of Goose

~ kzL ~ Leave a comment

Jau seniai neskaičiau (šios klausiau, tai neklausiau) knygos, kuria taip netikėčiau. Kažkoks netikėjimas prasidėjo nuo autorės ir viršelio (beje, tikrai labai gražaus, bet ar tikrai labai europietiškas?) – pagal jį tikrai nesitikėtum, kad knyga bus apie pokario Prancūzijoje gyvenančias dvi mergaites paaugles. Knygos įskaitytoja irgi skaitydama kartais įmeta akcentą, tai tokia košė galvoj gaunasi ir niekaip nesusiveda galai. Kur jie susives, jei viskas dirbtinai bandoma suklijuot. Ne mano reikalas, apie ką nori autorė rašyt ir kur jos veikėjai turi gyvent, bet nu, seriously, kinų kilmės rašytoja, gyvenanti JAV rašo apie pokario Prancūziją ir Angliją? Kam? Ta istorija puikiausiai galėjo gyventi JAV, kaip ir autorė, ir gal net atrodytų ne tokia netikroviška.

Kadangi netikiu knyga, tai, sorry, spoilinsiu, tai jei galvojat skaityt, toliau nebeskaitykit. Perklausius knygą pradėjau žiūrinėti recenzijas ir nuomones, nieko jos man ten nepadėjo įžvelgt- pilna ir susižavėjusių knyga, ir tokių nesusipratėlių kaip aš. Labiausiai mane nustebino knygos siejimas su Ferrante mergaitėmis, tai nieko panašaus man nepasirodė, gal labiau, sakyčiau, nesėkminga Ferrante draugystės kopija, nei panašumas, o ir pati istorija ale kažkokia Francoise Sagan refleksija – dvi kaimo mergiotės sugalvoja parašyti knygą (vėliau knygoje ir minima, kad po šios istorijos knygą išleido Sagan).

Fabienne – dueto smegenys, bet Agnes tokia lyg ir išvaizdesnė, ir gražiau rašo, tai gudruolės Fabienne prastumiama kaip autorė. Savo rašliavą jos parodo kaimo paštininkui, kuris nusiunčia rankraštį leidėjams, šie susižavėję knygą išleidžia. Išsigandusios, kad paštininkas išduos autorystės paslaptį, mergos apkaltina paštininką priekabiavimu ir šis turi išsikelti iš kaimo. Tuo tarpu, visi ošia ir žavisi Agnes, ir vienos internatinės mokyklos Anglijoje vadovė, pakviečia Agnes į Angliją metams alia Erazmusui – tobulinti savo įgudžius, mokintis kalbos ir tt. Po keletos mėnesių Agnes baisiai nori namo ir bando mokyklos sodininką prikalbint paskolint jai pinigų pabėgimui (net siūlo jam tuoktis). Viskas išaiškėja, vargšą sodininką išmeta ir baisioji direktorė galiausiai sutinka Agnes paleisti namo. Ši grįžta, kaimas niekaip nereaguoja, Fabienne nutolusi, pabėga su keliaujančiu cirku, o Agnes galiausiai išvažiuoja iš kaimo ir, ištekėjus už amerikiečio, atsiduria Amerikoje. Fabbiene grįžta į kaimą nėščia, gimdydama miršta. Nuo to ir prasideda knyga, kad Agnes prisimena savo draugę.

Kažkokia man knyga apie nieką. Didžiausia knygos drama – ar Agnes pasipriešins bjauriosios direktorės norui skaityt jos korespondenciją, ar ne. Pusė knygos veikėjų išviso iš piršto laužti. Ta direktorė kažkokia nei į tvorą, nei į mietą, iš tokios formalios poniutės vienu momentu pavirsta į raganą ir skaitytojai turim išsigąsti ir pajausti knygos sąsajas su pasaka. Nu, žodžiu galvojau Nobelistas bus silpniausia metų knygą, bet šita tai ir Nobelistą nuneša. Nerekomenduoju visiškai, jei pavyks, grąžinsiu audible atgal. Pavyko, galima pamiršt apie ją.

Rojus

~ kzL ~ Leave a comment

Kantriai iš visų jėgų bandžiau prisibelsti į šią 2021 m. Nobelio literatūros premijos laureato Abdulrazak Gurnah knygą. Nesėkmingai. Niekaip nesistatė knygos filmas galvoje, kažkaip įtariu, kad “filmui” labai trūko konteksto, galiausiai, prisipažinsiu, buvo visiškai nuobodu. Užsispyrusiai skaičiau iki galo, vis tikėdamasi, kad pabaigoj susives galai, knyga atsiskleis, bet tiesą pasakius, jei nebūtų Nobelio karūnos, tikrai galvočiau, kad čia kažkoks nesusipratimas. Nors nesuprasti Nobelio autorių genialumo jau darosi visiškai normali praktika. Beje, gal ir lūkesčius turėjau per didelius, nes kiek skaičiau afrikiečių autorių, didžioji dauguma labai patiko.

Knyga prasidėjo įdomiai – tėvai už skolas šeimos “draugui” kaip užstatą atiduoda savo sūnų Jusufą, labai gražų berniuką. Šis išvežamas toliausiai ir atiduodamas tarnauti į “dėdės” parduotuvę su kitu panašiu už skolas atiduotu nelaimėliu Chaliliu. Na, ir mūsų herojus vis spigina į už tvoros esantį gražų šeimininko namą su sodu, kuriame darbuojasi sodininkas, atsakingas už vienintelį romano paragrafą, kuriuo grožėjausi. Sode Jusufas susiduria su keista namo šeimininke ir Chalilio seserim, kurią, žinoma, paaugliškai svajingai įsimyli. Visi knygos veikėjai tokie pusiau vergai ir net “išsipirkus” iš vergijos supranta, kad geriausia laikytis šeimininko, nes nieko geresnio pasaulyje jų nelaukia.

Tokia štai knyga – kažkiek apie brendimą, kažkiek apie laisvę. Beje, goodreadsuose pasikaičiau yra neblogas komentaras su žemėlapiais, duoda kažkiek konteksto. Na, ir dar gražus knygos viršelis.

“Jie man pasiūlė laisvę kaip dovaną. Ji pasiūlė. O kas sakė, kad jai priklauso laisvė ir tą laisvę ji gali man dovanoti? Žinau, kokią laisvę turi omeny. Tą laisvę jau turėjau gimęs. Kai žmonės sako, kad tu man priklausai, tu esi mano, tai, mano akimis žiūrint, lyg dulkiantis lietus arba saulėlydis vakaropi. Rytojaus rytą saulė vėl pateka, nori jie to ar nenori. Lygiai taip pat ir laisvė. Jie gali tave uždaryti, sukaustyti grandinėmis, suvaržyti meniausius tavo siekius, bet laisvė – tai ne koks nors daiktas, kurį jie gali atimti.”

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Drakula

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip gyvenime prasilenkiau tiek su šiuolaikiniais, tiek su klasikiniais vampyrais – nei skaičiau knygų, nei mačiau filmų, gal kažkada labai seniai “Interviu su vampyru” ir viskas. Kartais net pačiai keista, kaip taip buvo įmanoma iškristi iš vampyrinio konteksto, ypač visų saulėlydžių ir seilėtekių. Bram Stoker “Drakulai” neturėjau jokių lūkesčių, na, galvojau, jei jau visai bus neįdomu, kažkaip perskaitysiu tuos 400 puslapių bendro vampyrinio išsilavinimo vardan, ir pati buvau didžiai nustebusi, kaip puikiai parašyta knyga, kaip skaniai skaitėsi. Žinoma, knygoje yra visokių laikmečio ypatybių – moterys labai trapios ir jautrios, nuolatos išblykšta, o vyrai visi pasiryžę mirt už garbę ir teisingumą. Bet, matyt, buvo visai gera skaityti apie pradingusį pasaulį, kuriame, išskyrus paranomalius reiškinius, viskas taip paprasta ir aišku.

Ir buvo baisu! Skaitydama vakarais būčiau mielai ant kaklo pasikabinus rumunų kaimiečių dovanotą kryželį ar pasidabinus česnakų vainiku. Ir nuostabaus grožio “lūpos kaip vyšnios” vampyrės karstuose ar į langus besidaužantys šikšnosparniai vampyrai jaukumo tikrai nesukuria.

Likau, žodžiu, pati nustebus, kaip labai man patiko ta siaubo pasaka. Jei sugalvosit skaityt, dėl viso pikto ant naktinio stalelio pasidėkit česnako galvą. Kai perskaitysit, galės keliauti atgal į virtuvę.

Konservų gatvė

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena pirmoji pažintis – šį kartą su John Steinbeck. Ir neturiu atsakymo, kodėl taip vėlai. Gal labiausiai paskatino “Rūstybės kekių” naujas leidimas, bet nesinorėjo nuo tokios storulės pradėti. Taigi, dar vienas super pavykęs pasirinkimas.

Kai klausiu savęs, kas šioje knygoje išskirtinio, pirmiausia į galvą ateina – šviesa ir meilė. Šių žodžių galima mažiausiai tikėtis iš Konservų gatvės, kuri pati tikriausia piktžolėm apaugusi dykvietė, šiukšlynas, pilnas ypatingo smardumo atliekų, gatvė, kurioje žmonės, jei gyvena vamzdžiuose, nebesiskaito benamiais, o ištaigingiausias gatvės pastatas – viešnamis. Maždaug taip galima įsivaizduoti Konservų gatvės realybę. Bet kaip apie visa tai rašo Steinbeckas! Kaip apie kokį prarastąjį rojų – kur visi yra tokie, kokie yra, be jokių pagražinimų ir lūkesčių, palikti būti sau, su savim, savo keistenybėmis ir ydomis. Ir su daugybe gerų norų, kurie dažniausiai nueina šuniui ant uodegos (beje, knygoje yra ir labai labai keletos gyventojų mylima kalė). Nesvarbu, kaip išsipildo ir įsigyvendina Konservų gatvės svajotojų planai (dažniausiai – kurioziškai), svarbiausia, kad viskas tik iš gerų ketinimų, noro atsidėkoti, pagerbti, pralinksminti.

Konservų gatvė yra tarsi priešprieša skubančiam, išsipuščiusiam, “teisingam” pasauliui, kurio nuodėmės kruopščiai slepiamos už gražių fasadų. Laisvų žmonių gatvė: “Makas su vaikinais žino viską, kas buvo pasaulyje, ir tikriausiai viską, kas bus. Man atrodo, kad jie geriau prisitaikę prie šio pasaulio negu kiti žmonės. Tuo metu, kai kiti plėšosi iš ambicijų, nervų ir garbės troškimo, šitie nejaučia jokios įtampos. Visi vadinamieji mūsų klestintys vyrai yra ligoniai su nesveikais skrandžiais, sielomis, tačiau Makas su tais vaikinais yra sveiki ir nuostabiai švarūs. Jie gali daryti ką tinkami. Jie gali pasisotinti savo apetitus , nevadindami jų kaip nors kitaip.”

___________________________________

#reklama #Pegasas

Seratoninas

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmoji mano pažintis su Michel Houellebecq. Ilgokai nuo jo laikiausi atokiau – pirmiausia buvau pradėjusi skaityti patį pirmą Houellebecq vertimą ir mečiau, vėliau prisiklausiau visokių kalbų apie autoriaus vulgarumą ir kitokius reikalus. Galiausiai kažkaip pabodo būti be nuomonės, be to, apie “Seratoniną” vis nugirsdavau šį tą teigiamo, tad nusprendžiau duoti dar vieną šansą. Likau nustebinta – knyga man tikrai labai patiko.

Floranas – vienišas išvėpęs pagyvenęs vyriškis, prisimenantis savo šaunias dienas ir nerandantis prasmės šiandienoje. Jis priminė senuką iš Philip Roth “Kiekvienas žmogus“, tik mūsų veikėjas tokio garbingo amžiaus pasistengs nesulaukti. “Ar įstengsiu būti laimingas vienišas? Nemaniau. Ar apskritai įstengsiu būti laimingas? Tokių klausimų, mano galva, geriau vengti.” Nes po tuo klausimu tik vienatvės bedugnė – ant jos krašto stovi mūsų herojus, kurio širdis pumpuoja dirbtinai kūne išlaisvintą seratoniną, ir iš sielvarto dėl prarasto gyvenimo plūstantį streso hormoną kortizolį.

Pagrindinio veikėjo Florano Klodo gyvenimas finansiškai kiek per geras, autorius pasistengė jį išvaduoti iš buitinių rūpesčių – jis turi gerą darbą, kuriame uždirba daugiau nei jam reikia, be to, jo tėvai jam paliko palikimą, kuris tikrai neapsunkins mūsų veikėjo gyvenimo, bet kas iš to, kai to nėr su kuo dalintis. Dabartinės merginos reikia greituoju būdu atsikratyti pabėgant iš nuomojamo būsto, buvusi draugė visai nuvytus ir dar blogesnėj psichologinėj būklėj nei Floranas, o su vienintele mylėta mergina keliai seniai išsiskyrė. Gal ir būtų galima jai apie save priminti, bet jie jau gyvena paraleliniuose pasauliuose, kuriuose nebeliko nieko bendro.

Didžiausią įspūdį daro M.Houellebecq sugebėjimas perduoti tą būseną, apimančią suvokus, kad gyvenimo viršūnės jau praeityje, o antras kvėpavimas kaip ir nenumatytas. Tik plaukimas per kažkokias vienodas drumzlinas dienas. Senų draugų lankymas ne tik kad negelbėja, bet tą beprasmybę ir bejėgiškumą tik sustiprina – tiems ne ką geriau – seni gyvenimo sėkmės receptai nebeveikia, viskas slysta iš rankų, jei ne vieniši, tai palikti žmonų, gniuždomi naujo pasaulio – kada jiems viskas pradėjo slyst iš rankų, kada pradėjo atsilikti ir nebepataikyti į ritmą? Ir kokia tada seratonino išsiskyrimą skatinančios tabletės prasmė? Gyvenimo pratęsimas be jokio palengvėjimo? Tikrų tikriausia apgaulė.

___________________________________________

#reklama #Pegasas

On a Quiet Street

~ kzL ~ Leave a comment

Šitas toks gerulis buvo. Žinia, baisiausi dalykai vyksta paprastam gyvenime, nereikia nei vampyrų, nei ufonautų, puolančių planetą. Vietomis man būdavo tiesiog baisu klausyti toliau, pvz., kai smurtautojas vyras grįžta namo ir žinai, kad bus blogai. Nu, mane tas žinojimas, kad bus blogai, tiesiog varė iš proto. Man matyt ne taip baisu, kai išgąsdina netikėtai, kaip baisu žinoti, kad bus baisu.

Nesinori labai spoilinti trilerio, tai tiesiog trumpai – veiksmas vyksta ramioje gražių namų gatvelėje. Tik ta ramybė, aišku, labai labai apgaulinga. Viename name gyvena niekaip su sūnaus netektimi negalinti susitaikyti motina – jos sūnų visai netoli namų mirtinai partrenkė mašina ir ji teisiog pakvaišusi išsiaiškinti, kas kaltas, kitame vis save bandanti nuraminti ir įtikinti, kad vaidenasi, vyro apgaudinėjama žmona, na, o trečiojo namo gyventoja apskritai kažkoka keistuolė, kuri bijo išeiti iš keimo ribų. Bet ar tikrai bijo? Gal negali? O gal jai neleidžiama?

Man tikriausiai labiausiai šioje knygoje patinka vėliau išsirutuliosianti kaimynių draugystė, kuri taip neįkyriai parodo, kaip svarbu yra ne tik žiūrėti, bet ir matyti, kaip svarbu klausyti savo intucijos ir šešto jausmo, ir kaip svarbu moterims palaikyti viena kitą. Knygos pabaigon jau meldžiausi, kad tik nesugadintų autorė pabaigos, kad sudėliotų visus taškus ir neprifantazuotų. Ir, mano manymu, jai tikrai pavyko. Vienoj vietoj ji vis dėlto sufeilino (parašysiu apačioj įrašo, kur man sufeilino), bet ten jau iš esmės nebėra taip reikšminga, jau aš buvau išgyvenus knygos pabaigą, ten tokia kaip antra pabaiga gaunas, tai apsimečiau, kad nesunervino. Bet iš esmės jau senokai skaičiau tokį gerą psicholiginį trilerį, tai labai rekomenduoju.

_________________________________________

Neskaityti – spoiler alert – nepatikėjau užstato galimybe. Jei skaitysit, padiskutuojam, ar sutinkat.

Kerol

~ kzL ~ Leave a comment

Turiu prisipažinti, kad pirmoji knygos pusė mane konkrečiai užknisinėjo. Mano skoniui šiame romane tiesiog yra per daug žodžių – autorė visai neleidžia skaitytojui pačiam kažko sugalvoti – viskas yra tiesiog žodis žodin nupasakojama, jei jau kavalierius pažiūrėjo vienaip ar kitaip, tai būtinai reikia pasakyti, kodėl taip pažiūrėjo, jei Tereza nusiminė, tai va būtent dėl to ar ano. Tekste irgi reikia kartais patylėti, ne tik gyvenime. Tai galima sakyti, kad kantriai skaičiau būtent tam, kad galėčiau apie knygą turėti nuomonę, o kartu ir džiaugiuosi perskaičius, nes ši knyga iš tų, kur kantrybė atsiperka.

O visas nuodėmes atleidžiu už tai, kaip autorė papasakojo jau minėtosios Terezos, labai jaunos merginos, susižavėjusios vyresne dama (tiems laikams jau vos ne pagyvenusia dama, šiems – gyvenimas tik prasideda maždaug), asmenybės lūžį. Labai patikėjau ta knygos vieta ir man ji labai patiko. Maždaug dviejuose trečdaliuose Tereza toks vietoje nenustygstantis šunelis, lekiantis, kurlink švilpteli šeimininkas, knygos pabaigoje išauga į gulbę (nelabia gal vykęs palyginimas, bet toks maždaug jausmas). Nors apskritai, Terezos nuoseklumui vyrų atžvilgiu tikrai negali nieko prikišti. Būdama be šeimos užnugario, ji labai principingai nesikabina vyrams ant kaklo, neišmaino tariamo saugumo ir -ienės statuso, tokio ypatingai svarbaus to laiko visuomenėje, į galimybę gyventi taikoje su savimi ir savo jausmais. Jai čia panašiai, kaip būti ar nebūti.

Taigi, summa summarum, užbaigus knygą mane apėmė kažkoks knyginės pilnatvės jausmas, net pati nustebau, kaip visi užknisinėję reikalai kažkaip nublanko, nuplaukė į antrą planą ir apie knygą liks geri atsiminimai ir įspūdžiai. Dabar jau bus galima ir filmą pažiūrėti. Aišku, kiek gaila, kad skaitant man akyse stovėjo viršelyje minimo filmo veikėjos – nebegalėjau susikurti savo.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Paklydėlis

~ kzL ~ Leave a comment

“Paklydėlį” klausiau audio formatu ir tai buvo mano antroji Jane Harper knyga. Ėmiausi klausyti per daug nesitikėdama, nes neseniai suklausyta “Sausra” patiko taip vidutiniškai. O štai ši užkabino konkrečiai, suklausiau per keletą dienų. Tikrai man pasirodė daug stipresnė už “Sausrą”, labiau išgryninta. Ypač patiko veiksmo vieta – labai labai egzotiška Australijos vietovė vidury dykumos, kur iki artimiausio kaimyno važiuoti tris valandas. Creepy vietelė. Tokiose paprastai labai labai svarbu pritapti ir būti priimtam bendruomenės, nes izoliuotumas dykumoj panašus kaip kokiam vandenyne. Vandenyne gal bent žuvį gali pasigauti, o čia nebent pats iškepti kaip žuvis.

Taigi, šioje keistoje vietoje vieną dieną ir randamas iškepęs žmogus. Labai keista, nes Kameronas yra vietinis, kuriam iki kaulų smegenų įaugę išgyvenimo tokiomis klimato sąlygomis taisyklės. Kaip taip atsitiko, kad jis rastas toli nuo savo mašinos, be vandens atsargų, net joks tuščias butelis šalia nesimėto. Jokių smurto žymių, tik saulės nualintas negyvas kūnas. Kas atsitiko gerbiamam bendruomenės nariui, didžiulio ūkio savininkui, dviejų vaikų tėvui?

Ganėtinai neutraliai prasidėjęs detektyvas su kiekvienu puslapiu neria į tamsą ir augina įtampą. Ir kai jau supranti, kad autorė pristatė visus knygos veikėjus, susimąstai, o tai kas žudikas? Labai patiko, rekomenduoju pasiilgusiems gero detektyvo.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”