Siela sumuštinių dėžutėje

Žinokit, jau ir nebežinau, nuo kurio galo pradėti girti šią knygą. Ją skaitydama nuolatos stebėjaus ir džiaugiausi autorės talentu. Ne tik iliustruoti savo knygą (kas apskritai yra kosmiškai fantastiška), bet taip perkelti mitologiją į šiandieninį gyvenimą, o kartu atskleisti vaikų pasaulį, kuriame toli nuo suaugusiųjų ausų pasakojama, bauginamasi ir mėgaujamasi siaubo istorijomis.

Šios knygos laukiau labai nesidomėdama, kas ten bus, tad labai maloniai buvau nustebinta knygos struktūros – pirma eina nelabai baisi Kotrynos Zylės pasakojama istorija, o paskui – Kotrynos tėčio, pasakų senelio, žavingai paprastas (ne prastas, o toks tiesiog kažkoks naminiai kasdieniai paprastas, neištaigingas, nepotosiškas) kokios nors pirmojoje istorijoje dalyvavusios būtybės (laumės ar giltinės) ar tradicinės (jau dabar ir šito žodžio nebegalėsim kaip paprastai vartoti) šventės (Užgavėnių) apibūdinimas, paaiškinimas. Duotų kas jums tokius senelio pasakojimus šiaip paskaityti, tai visi vaipytųmėmės ir vartytume akis, o Kotrynos Zylės knygoje lauki nesulauki, kad sužinotum, kaip baigėsi nelabai baisi istorija ir kodėl atsitiko, kaip atsitiko – nes taip pasaulis surėdytas. Šitas dviejų pasakotojų žaidimas buvo toks netikėtas, bet toks vykęs, žavingas ir labai prasmingas, kad nežinau, kaip atsidžiaugt.

Visos istorijos ir tėčio intarpai taip išglostyti ir išmyluoti, kad, atrodo, nėra nė vieno nereikalingo žodžio. Istorija trunka tiek, kad užtektų vieną kartą įkvėpti, panerti ir jau tada skaityt iki pabaigos, nes atsitraukti niekaip neįmanoma – perskaitai, o tada greičiau verti paskaityt “išaiškinimą”, o tada vėl stebiesi “šiuolaikine” interpretacija ir begaline autorės fantazija.

Iš kitos pusės, skaitant šią knygą man norisi bliauti, kokius baisiai nuobodžius tekstus turi skaityti pagrindinės mokyklos mokiniai – ale, sudėvėkit geležines kurpes ir jei dar norėsite skaityti, tada jau duosim įdomių tekstų. Deja, dauguma kurpes nuspiria velniop taip ir nepatyrę skaitymo džiaugsmo. Aš labai viliuosi, kad mokyklose bus drąsių mokytojų, kurie kūrybingai panaudos “Sumuštinių dėžutę”.

Ir kad nepamirščiau, “Sumuštinių dėžutė” man priminė ir surezonavo (čipas veikia) su Neil Gaiman “American Gods”, kurioje šiuolaikiniam pasauly bastosi pamiršti dievai.

Penki su pliusu mano vertinimas ir einu pirkt ir siųst visiems giminaičių ir draugų vaikams, kur ne Lietuvoj. Nes kai išvažiuoji į kitą šalį, paskui tave išvažiuoja ir mitologija (žiūr. “Amerikos dievai”) ir geriau jau žinoti, ką daryti, jei laumė grobia tavo brolį arba kaip parašyti sms į anapus.

———————————————-

Už knygą dėkoju Kotrynai Zylei ir leidyklai “Aukso žuvys”. Taip, taip, esu visiškai šališka ir neobjektyvi. Jei visi taip gerai rašytų, visus išsijuosusi taip pat girčiau jais džiaugčiausi ir šaukčiau pasauliui apie stebuklą – tikrai negaila.

Rigelio akys

Įžangai tokis komentaras: jei nelabai pamenate (kaip kad man nutiko), apie ką buvo antroji dalis, rekomenduočiau bent jau perversti ir prisiminti, geriausia, aišku, būtų normaliai perskaityti, o dar geriau – visą trilogiją skaityti vienu metu. Antra, labai rekomenduočiau pažiūrėti visai neseniai per LRT rodytą serialą “Crossing Atlantic”, kuris pasakoja apie tą patį laikmetį išgyvenusią Norvegijos karališkąją šeimą. Serialas duoda gero konteksto apie Norvegijos okupaciją, pasipriešinimą naciams, taip pat ir kolaboravimą. Tas kontekstas man tikrai padėjo geriau suprasti trečiąją “Neregimųjų” dalį, na, o antrosios knygos pervertimas įprasmino trečiosios pavadinimą ir pačią knygą.

Trečioji knyga yra kelionės knyga ir, mano manymu, ši knyga nelabai gali gyvuoti kaip atskira knyga, vis dėlto tai yra knyga-tęsinys. Jei pamenate, šiaurinių salų gyventojai tikrai skūpi kalbos, tad ir “Rigerio akyse” yra daug tylėjimų ir nutylėjimų ir autorius tikrai nesivargina kažką skaitytojui priminti, duoti užuominą ar kitaip palengvinti skaitymą.

Šioje knygoje Ingrida keliauja ieškoti savo dukters tėvo. Ši kelionė yra visiška beprotybė (ir kiek netikėtas autoriaus pasirinkimas, kaip tęsti trilogiją), nes Ingrida net nežino (bet tikriausiai jaučia), ar rusas yra gyvas, nei kuria kryptimi jis iškeliavo. Ji keliauja pagal užuominas – iš vienos vietos į kitą, klausinėdama, ar prieš tai jis čia nepraėjęs, ir nors karas pasibaigęs, žmonės labiau linkę pamiršti arba nesakyti (o nesakymas kartais tolygus melui), nei prisiminti.

Iš tikro atrodo, kad Ingrida niekada jo neras. Bet sekdama nuotrupomis, ji susidėlioja savo mylimojo kelią po to, kai jis paliko salą. Man knygoje labiausiai ir patiko kiek vaiduokliškas, nežinia gyvas ar miręs ruso personažas, kurį autorius atskleidžia per jo kelionę ir sutiktus žmones. O skaitytojui lieka vienam su savim pamąstyt, kam Ingridai reikalinga jos pašios kelionė ir ar kartais nežinomybė būna geriau už žinojimą.

——————————-

Už knygą dėkoju leidyklai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

The Dangers of Smoking in Bed

Biškį tingiu rašyti, nes apie apsakymus visada sunku ką nors tokio sukurpti, bet parašysiu bent trumpai, nes knyga man patiko, kai kurie apsakymai net labai. Lentynoje turiu antrosios autorės knygos vertimą, tai reikės kažkaip pastūmėti eilėje.

Mėgstantiems realistiškus pasakojimus su šia knyga tikrai nepakeliui (čia turiu omeny vieną savo brangią draugę, kuri su šia knyga mane garantuotai pasiųstų velniop). Bet man taip patinka Lotynų Amerikos prieskoniais nubarstytos istorijos, kuriose nėra ribos tarp realybės ir magijos! Į tą paslaptingą “tarp” skaitytojas taip lengvai, pats nepastebėdamas įslysta ir visai odai pašiurpus viltingai laukia gaidžių giesmės ir aušros. Panašiai kaip pasakoje, tikriausiai, kai išgelbėjimuui reikia to vienintelio spindulio.

O baisumai tai atkeliauja iš karinės diktatūros (1976-1983) valdomos Argentinos realybės. Kai be žinios dingsta žmonės, aplink veši smurtas ir, atrodo, vienintelis tokio pasaulio paaiškinimas – siaubai iš anapus.

Maloningoji žemė

“Maloningoji žemė” pasistūmėjo skaitymo sąraše pažiūrėjus interviu su knygos autoriumi. Niekada nebuvau girdėjus apie vietinių Amerikos gyventojų (indėnų) vaikų “auklėjimą” specialiuose internatuose, kažkaip gal labiau žinojau apie aborigenų vaikų nukultūrinimą Australijoje.

Knygoje į tokį perauklėjimo internatą papuola du baltieji broliukai, našlaičiai. Vienas iš jų, Odis, nenustygtantis vietoje ir niekaip nesutinkantis prisitaikyti ir užsimerkti prieš internate vykstančius reikalus, nuolatos sėdi izoliatoriuje. Jam besistengiant išvengti susidūrimo su jį kankinti pasiruošusiu prižiūrėtoju, atsitinka tai, dėl ko broliai nusprendžia iš internato pabėgti. Kitu atveju, tektų keliauti į pataisos namus – o ten tai tikrai nieko gero. Taigi, broliai, internate gyvenantis indėnų berniukas ir maža mergaitė (iš kur šioji atsirado, sužinos skaitytojai), pabėga kanoja ir didžioji knygos dalis apima jų kelionę upe.

Interviu autorius prisipažino, kad Markas Tvenas ir Hekelberis Finas bei Odisėjo kelionės yra didieji knygos įkvėpėjai, bet man vietomis atrodė, kad jais autorius daug įsikvėpė kiek per daug. Toks jausmas, kad Fino istorija perrašyta su kitais veikėjais. Man tikrai pritrūko originalumo. Bet labiausiai nusivyliau, tuo, kad istorija buvo apie baltuosius, o ne indėnus – indėnai knygoje tik šalutiniai veikėjai, su broliais keiaujančiam Mozei net balsas neduotas – jis nebylys, ką jau ten tikėtis, kad kažką papasakos. Ir apskritai man tokia pasirodė naivoka knyga, labiau gal young adult ar romantikos mėgėjams (nesakau, kad čia dera kažkaip viena su kitu, bet taip jau man susigalvojo).

Taigi, mano skoniui per daug saldumo ir per daug nieko nepasakančių žodžių. Žinoma, nelabai teisingi buvo mano lūkesčiai knygai, ką darysi. Manau, kad knyga tikrai suras savo skaitytoją, o ir rado – goodreads vertinimai pavydėtini.

—————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Jėzaus sūnus

“Jėzaus sūnus” iš tų visiškai ne mano knygų, kad ir kaip gerai būtų parašyta, nieko man ten viduj nesuvirpina, nors tu ką. Ir kai matau visus tuos vertinimus goodreadsuose penkiom žvaigždėm, mane ima nervas, nes aš irgi norėčiau, kad man taip patiktų. Nu, neįdomu man girtuoklių ir narkomanų šlaistymaisi ir dozės ieškojimai. Man jie kažkaip atrodo visi vienodi, skirtumas gal tik kad vieni turi babkių, kiti – ne.

Bet vienas apsakymas patiko – “Skubioji pagalba”. Šiam tikrai penkios žvaigždės. Už nuotaiką, sarkazmą, humorą ir jautrumą viename. O šiaip “Jėzaus sūnus” man labai susišaukė su “Namų šeimininkės vadovu”, sakykim, abiejų autorių personažai gyveno tam pačiam name ir savaip papasakojo, kas ten vyksta. Tik Liucia Berlin šiaip daug daugiau pripasakojo ir man nepatyginti labiau patiko.

The Fifth Woman

Kurt Wallander #6

Kol kas šioji iš serialo patiko labiausiai. Žiūriu, kad kuo mažiau egzotikos, kuo papraščiau, tuo labiau patinka. Tiesiog pats inspektoriaus Wallanderio mąstymo procesas įdomus sekti, ir visai netrūksta šaudau-gaudau dalies.

“Penktosios moters” žmogžudystės susijusios su smurtu prieš moteris. Su kiekviena nauja auka – vyru – Wallanderis vis aiškiau mato, kad visi šie visuomenėje normaliais atrodę vyrukai – vienas besidomintis gėlėmis, kitas – poetas ir paukščių mylėtojas, – tiesiog siaubūnai. Ir atsiranda žmogus, kuriam ši neiteisybė pasidaro stačiai nepakenčiama. Jei nesusitvarko policija, kažkas turi imtis iniciatyvos. Na, bent jau mūsų žudikui taip atrodo.

Labai jau pavojinga tam Wallanderio Ystade. Šitiek lavonų ir svieto lygintojų. “Kas darosi su Švedija?”- vis mąsto Henning Mankell savo knygose Wallanderio balsu. “Iš kur žmonėse tiek žiaurumo?” Laukite tęsinio.

Sidetracked

Kurt Wallander #5

Mankell knygose turtuoliai tikėtina, kad bus nevidonai, o jų erdvūs namai – pilni paslapčių, kurias teks išnarstyt Wallanderiui.

Šį kartą, suvokęs, kas yra žudikas, pats Wallanderis negali patikėti – kas per šaltakraujiškumas, jėga, brutalumas (kaip jau tikriausiai supratot iš buvusių apžvalgų, detaliai visokių mėsinėjimų Mankel neaprašinėja ir ačiū jam už tai, nes man įdomu ne žmogžudystė, o jos išnarpliojimas). Bjauriausias jausmas, įtariu, susivokus, kad jis nesukeldamas įtarimų pastoviai malėsi po nosimi.

Šį kartą Wallanderio akyse rapsų lauke susidegina jauna mergina, iš pažiūros užsienietė. Kaip ji čia atsidūrė, ko laksto paklaikus tais laukais ir kam jai žudytis? Lyg vieno tyrimo būtų maža, prie savo namų nužudomas buvęs teisingumo ministras, paskui dar pora vyrukų, kuriems visiems nukertamas skalpas. Wallanderis jaučia, kad čia dar nepabaiga. Ar spės užkirtsti kelią naujoms žmogžudystėms ir kietiems nusiklatimams?

The Man Who Smiled

Kurt Wallander #4

Taigi serialas tęsiasi. Ketvirtas sezonas. Po antrojo sezono sezono pasišaudymo Kurt Wallanderį užpuolė depresija, jis jau metai sėdi ant biuliotenio ir svarsto, ar jam nereiktų mest detektyvo darbo ir eit dirbt į kokią apsaugos firmelę. Tokį jį vaikščiojantį pajūriu užtinka pažįstamas, sunerimęs dėl savo tėvo žūties ir prašantis Wallanderio pagalbos.

Kai pažįstamas po poros savaičių nužudomas, pagyvenusio jo tėvo žūtis avarijoje Wallanderiui nebeatrodo netyčinė. Išnarplioti tokią kebeknę mažo miestelio policijos poskyryje gali tik vienas inspektorius, tad Wallanderis, atėjęs parašyti prašymą išeiti į darbo, jame pasilieka. Teisingumo vardan.

Kad išspręstų šią bylą, Wallanderiui tenka mesti iššūkį garbiam Švedijos verslininkui, mecenatui ir šviesuoliui. O dėl šypsenos, tai kaip ir dėl juoko – šypsosi tas, kas šypsosi paskutinis, ane?

Laukite tęsinio 😉

Apmaudas

Savo mylimo autoriaus knygą galiu saugoti lentynoj neskaitytą dešimt metų. Kokia meilė ir ištikimybė, po kurios galvoji, kur buvo mano galva gerą knygą tiek ilgai laikyti neskaitytą!!!

Roth’as kuria tokius tikrus personažus, kad tiesiog gyvenu jų galvose, nesvarbu, kad nė iš tolo neturiu su jais nieko bendro. Šį kartą autorius vėl pasakoja apie žydų jaunuolį, košerinio mėsininko iš Niuarko vienturtį sūnų. Vienas pagridninių jo tikslų išvengti Korėjos karo mėsmalės – dėl to reikia pavyzdingai mokytis koledže ir strategiškai pasirinkti karinius mokymus, kad, jei jei tektų į karą traukti, bent jau ne į pėstininkus.

Markas ir pareigingas, ir nuolankus, ir naivus, ir visai nepatyręs gyvenimo – visas jo gyvenimas buvo mokslai ir darbas tėvo mėsinėje. Moka išdoroti gyvulius, bet izoliuotas gyventi tarp mokyklos ir mėsinės, visai neišmoksta interpretuoti pasaulio – ir tuo jis savotiškai žavingas – tiek savo aplinkai, tiek skaitytojui. Kitas svarbus Marko gyvenimo tikslas – išsivaduoti nuo iš proto besikraustančio ir paranojiku tampančio tėvo, kuriam nuolatos atrodo, kad jo veikas eina šunkeliais, o jei ir renkasi, tai vis neteisingą kelią.

Stengdamasis įvykdyti suaugusiųjų pageidavimus – tėvo – mokytis ir niekur nesivelti, dekano – bendrauti su kitais studentais ir būti socialiu, o kartu ir patirti seksualinių patirčių (kad, jei jau tektų, į Korėją nekeliautų nekaltas) – Markas patenka į savotišką aklavietę, į tokią gyvenimišką mėsmalę, į kurią patekusiam tik juoda-balta pasaulį suprantančiam jaunuoliui belieka tik apsivemti.

“Apmaudas” gal ir nėra tokio svorio kaip “Amerikietiška pastoralė” ar “Sąmokslas prieš Ameriką”, bet Philip Roth mėgėjams, manau, tikrai patiks. Ypač su tuo netikėtu knygos posūkiu, kuris gal net Marko tėvo beprotystę paverčia pranašiška, o Marko pastangas išvengti mirties – apmaudžiai išsipildžiusiom nuojautom.

Atsiprašymas

Nesitikėjau, kad atsiprašymas bus toks. Seniai mirusio žmogaus, sutrypusio savo vaiką. Ir tik įsivaizduojamas atsiprašymas. Visą gyvenimą to vaiko lauktas.

Buvo be galo sunku skaityti. Buvo taip negera, kad net fiziškai bloga. Norėjos mest knygą į sieną, ne dėl pačios knygos, bet dėl nesuvokiamo egoistiškumo, dėl piktnaudžiavimo vaiko meile ir priklausomybe nuo tėvų. Priklausomybe nuo žmogaus, kuris turi būti užuovėja ir paguoda.

Suprantu, kad tai terapinė knyga, neįsivaizduoju, kaip sunku turėjo būti autorei ją parašyti. Kaip svarbu tėvų smurtą patyrusiems vaikams tokią knygą paskaityti. Kad bent įsivaizduoti, kad tunelio gale šviesa įmanoma. Neįsivaizduoju, kokio ilgumo tunelis.

————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Saldžioji Darusia

Nedidelė laimė žmonėm gyvent valstybių pakraščiuose, pasieniuose. “Saldžioji Darusia” apie įvykius Šiaurės Bukovinos huculų dalyje, dabartinėje Vakarų Ukrainoje. Žemės, kurios pirmajame XX amžiaus penkiasdešimtmetyje iškentėjo dvidešimties valdžių pasikeitimą. Įsivaizduojate? Nuo Austrijos-Vengrijos monarchų iki rumunų ir galiausiai sovietų. Nutryptos žemės, kur kiekvienam naujam atėjūnui rūpi pamokyti prieš tai buvusius “priešus”, o šiems išėjus, vis iš naujo suguža kiti išvaduotojai. Ir taip be pabaigos.

Knygos pradžioje skaitytojas susitinka su kaimo keistuole Darusia. Vieni ja vadina kvaile, kiti luoše, o treti “saldžiąja”, lyg saldumas būtų meilybinis kvailumo užvadinimas. Iš tikro, pasimiršo kaime, kodėl ji saldžioji, nemažai gi laiko praėjo, nuo įvykių, kurie pavertė Darusią nebyle ir keistuole. Žiaurus ir skaudus tas saldumas.

Viena iš romano įdomybių – kaimo pletkų intarpai, kur bobelės tratatuodamos liežuviais tiek juodina, tiek prausia. Visi kaime viską mato, visi viską žino, o jei nežino, tai sugalvoja – niekas neliks nepastebėtas, neapipletkintas. Na, ir, žinia, pletkams nebūna gero elgesio, kaip besielgsi, visada bus blogai ir taisytinai. Tie pletkai lyg prisijungimas prie kaimo sąmonės, nes pažiūrėjus gi lyg ir viskas taikiai ir ramiai atrodo, o po ta ramybe, už tvorų kiek visko kunkuliuoja!

“Saldžioji Darusia” buvo įdomus susipažinimas su ukrainiečių autore ir su pasienių žmonėm (būtina pasigooglint žemėlapius, kad geriau įsivaizduotum). Rekomenduočiau visiems panašia knygptim besidomintiems. O iš tiesų aprašomi įvykiai ir išgyvenimai taip panašu į to laikmečio Lietuvos reikalus. Šiuo aspektu esame labai panašios tautos – ant didžiųjų valstybių kryžkelės.

The White Lioness

Kurt Wallander #3

Toks jausmas, kad ir miegot einu, ir keliuosi su Wallander. Kai rašau šį įrašą, esu jau esu perklausius dar vieną ir pusę kitos Wallanderio serijos, žodžiu, nėra net kada čia rašyti. Jau net pradedu galvoti, kad Wallanderis nemirtingas, nes man perklausant pusantros knygos per savaitę, gaunasi, kad vidutiniškai pusantro karto per savaitę su juo norima susidoroti žiauriuoju būdu. Kol kas likimas jam gailestingas.

Šioje “Baltojoje liūtėje” Mankell’is vėlgi pina international intrigą tarp Pietų Afrikos respublikos, kur Nelsonas Mandela ką tik paleistas iš kalėjimo ir pareigas einantis prezidentas planuoja taikų šalies išvedimą iš apartheido. Deja, deja, senosios sistemos palaikytojai nesnaudžia ir planuoja Mandelos žmogžudystę, o būsimą žudiką Švedijoje ruošia siaubūnas buvęs KGB agentas, kuriam nėr šioj žemėj nieko švento. Kėgėbistas net tik žiaurus, bet ir gudrus, tad Wallanderiui prisikasus iki ruso, pačiam tenka gelbėti savo gyvybę, maždaug gaunas, kad viskas apsiverčia ir pelė gaudo katę.

Šioji dalis patiko, bet kažkaip, žiūriu, labiau patinka, kai veiksmas orientuojasi į Švediją. Nors negaliu sakyt, apie PAR buvo įdomu paklausyt. Bet, žinokit, čia iš manęs objektyvumo labai nesitikėkit, nes Mankell’iui tikriausiai atleisčiau bile kokią kliurką. Na, meilė – akla ir t.t.

Kitų šalis

Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.

Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.

Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.

“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.

__________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Neortodoksiška

Tai paaats didžiausias klausimas apie šitą knygą yra – jei mačiau serialą, ar verta skaityti knygą? Keletą mėnesių ji pastovėjo eilėj, bet kai paskaičiau Laros Lempertienės interviu apie knygą – tiesiu taikymu keliavau prie lentynos. Tikrai verta paskaityti, juo labiau, kad serialas nėra identiška knygos kopija, man susiskaitė kaip panaši, bet visiškai kito žmogaus istorija. Ir knyga, žinoma, daug išsamesnė, nei serialas (nors ir serialas padarė įspūdį).

Knygoje labiau aiškinami chasidų papročiai, įpročiai ir visos protu nelabai suvokiamos keistenybės, pvz., gerai išmanančiu religines knygas žmogumi laikomas tik tas, kuris sugeba jose surasti landas, pro kurias galima išsisukti nuo griežtų ir labai tiesiogiai interpretuojamų nurodymų. Koks absurdiškas vaidinimas, kad laikomasi tradicijų. Vietoj to, kad eitų tiesiai, ten pat einama per aplinkui. Nes… (sugalvokite bet kokią į galvą šaunančią priežastį).

Labiausiai knygoje sukrečia su lytiniu gyvenimu susiję dalykai – kaip ištekėjusi (liežuvis nesiverčia sakyti) septyniolikametė moteris nežino, kad turi vaginą, kaip jaunavedžiai težino, kad… nesiplėsiu. Ir kaip žiauriai viskas baigiasi fiasko ir didžiulėmis fizinėmis ir psichologinėmis traumomis. Apie visos bendruomenės kišimąsi į lovos reikalus iš vis tyliu. Žinia, po Amerikos dangum visi randa vietos, bet kaip yra sunku suvokti, kad šitie dalykai vyksta Niujorke, kad būnant pasaulio visko centre, įmanoma nuo visko atsiriboti ir tą pasaulį išjungti. Kai Taros Westover knygoje “Apšviestoji” žemiškosios tamsybės vyksta kažkur užkampiuose, tai gal lengviau suvokti uždarumą, o čia.. Tai labai rekomenduoju, ypač besidomintiems kultūromis ir papročiais. Pats tekstas nesudėtingas, skaitosi kaip koks trileris.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Klausymo ragelis

Daug triukšmo dėl klausymo ragelio, o gal pasaulio triukšmas per klausymo ragelį? Iki tol, kol gavo tokią dovaną iš savo draugės devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi ramiai gyveno savo pasaulyje su savo mažais rūpesčiais ir katėmis. Tas pasaulis toks žavingai lėtas ir ramus ir, atrodo, kam gi senutėlė galėtų trukdyti, o bet tačiau piktosios raganos rolę knygoje gavusi marti jau įkalbino savo vyrą senutę iškraustyti į senelių namus.

Tiesa, marti net nenumano, kad anyta iškeliauja patirti savotišką antrą jaunystę (juokauju, žinoma), bet toks jausmas ištinka, kai senelių globos namų vadovai bando perauklėti gyvenimo saulėlydyje esančias bobutes lyg kokias mokines – viena per daug tinginiauja, kita per daug valgo ar kitaip “nusipelno” bulvių skutimo bausmės. Beveik pionierių stovykla. Na, gel ne pionierių, bet kokio perauklėjimo tai tikrai, lyg senolės dar turi šansą “pasitaisiusios” būti paleistos gyveniman.

Na, bet visa šita dar nieko – ant senelių namų sienos, tiesiai prieš mūsų mielosios Marianos akis, gašliai markstosi vienuolė, kurios gyvenimo istorija – kažkas panašaus į silva rerum kvadratu. Neišduosiu, kiek dar visko tiko ir atsitiko, buvo ir pražuvo ir kaip galiausiai pasaulis apsivertė, kas mirė, o kas išgyveno. Jei galvojat, kad įsivaizduojat, tai labai klystat, nes Leonoros Carrington fantazija, na, žinote, akis kumpyje ir panašiai (pagooglinkit). Ir tas klausymo ragelis toks metaforiškas man, kaip slaptas teleportacijos kanalas, kaip kokia kriauklė, kur, kol nepridedam prie ausies, net neįtariam, kad slepia jūrą.