Akys ant knygos viršelio yra įprastas reikalas:
Rankos taip pat nėra retenybė
Kojos irgi yra dažnai pasitaikantis fenomenas
K.Ž.G
Month: April 2010
Trigrašis į debatus dėl pavardžių
Ak jau tie nesibaigiantys debatai dėl užsienietiškų pavardžių lietuvinimo…
Didelių diskusijų čia kelti nežadu, tik pasakysiu, jog jei puslapyje http://www.manoknyga.lt/ užsinorėtumėte nusipirkti Jane Austen knygą, įvedę “Austen” pavardę į paieškos laukelį, gausite pranešimą, kad jos knygų nerasta.
Tačiau, knygų, kurias parašė “Osten”, yra. (Gerai, kad tokių dyvų ten nėra daug, ir dauguma rašytojų turi savo originalius vardus).
K.Ž.G
Impresionistinis Bitės paveikslas
Kai per Velykas buvau mylimojoje Klaipėdoje, prisipirkau daug knygų. Ir kadangi pirkti vertimus Lietuvoje, pasirodo, yra labai rizikingas dalykas, šįkart, kad nerizikuočiau gauti prasto vertėjo sugadintą kūrinį, pirkau daug lietuvių autorių knygų, viena jų- N. Kliukaitės “Bitė”.
N. Kliukaitė – vienos mano nuostabios klasiokės mama, tai iškart deklaruoju įmanomą interesų konfliktą :-).
Nieko anksčiau šios autorės nebuvau skaičiusi, bet mano kolegė knygų žiurkė L užsiminė šitą knygą mačiusi knygyne, tai ir man pasidarė smalsu be galo. “Bitė” – biografinis romanas apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.
Ir iš jos kūrinių nebuvau nieko skaičiusi. Įsivaizduojat? Net prisipažinsiu, jog maniau, jog ji gyveno vėlesniu laikotarpiu. Žodžiu, jei gražiai išsireikšti, tai buvau tabula rasa, kai paėmiau šitą knygą į rankas. Jei mažiau rafinuotai save pavadinti – tai buvau tokia dundukė tiek N. Kliukaitės, tiek G. Petkevičaitės-Bitės atžvilgiu.
Ir kaip ta Bitė sugebėjo taip mano nepastebėta praslysti?
Perskaičiau knygą ir kartu su nuostabiai gražiu skaitymo potyriu gavau labai šviesią Lietuvos istorijos pamoką.
Na taip, žinojau, aišku, ir apie spaudos draudimą (spaudos atgavimo diena jau ne už kalnų), žinojau ir apie slaptą knygų platinimą ir apie žandarus, bet tik dabar man kažkaip viskas ne tik galvoje, bet ir dūšioje susidėliojo. Ir atgijo man tas istorinis laikotarpis. Seniau man tuometiniai veikėjai Maironis, Žemaitė, Kudirka buvo tokie lyg ir bekraujai, na, popierinės figūrėlės, apie kurias kalbėjom per literatūros ir per istorijos pamokas. O štai N.Kliukaitė nušvietusi Gabrielės Petkevičaitės gyvenimą sugebėjo įpūsti gyvasties tam laikmečiui. Ir taip gražiai! Subtiliai ir nepritemptai. Ir kas svarbiausia – kokį gražų moters literatūrinį impresionistinį portretą nupiešė. Moterį su daugybe niuansų, su įdomiu vidiniu pasauliu, su naujoviškomis idėjomis.
Man šitas porteras tokia graži atsvara moters portretui, kurį kuria dabartiniai žurnalai, paviršutiniškos tv laidos ir pan. Gabrielei galvoje ne visokie swarovskiai (žemčiūgai 🙂 ), ne trumputės meilės istorijos, o didžiulės idėjos, vizijos, kuriose pagrindinė vieta skiriama ne jos pačios buvimui, bet tautos švietimui ir tautos idėjai.
Petkevičaitė-Bitė kelia moters ir vyro lygybės klausimą, mąsto apie socialinę atskirtį, gydo, maitina ir moko visus, nieko šalin nepavarydama. Spėjo nuveikti tikrai daug: ir buvo daraktorė, ir knygas rašė, ir mokytojavo, ir draugijas steigė, ir spektaklį “Ameriką pirtyje” režisavo, ir Steigiamajame Seime dirbo.
Ir dar, pasirodo, jog labai artimos draugės su Žemaite buvo, knygoje labai šiltai aprašoma jų draugystė. Man net noras perskaityti Žemaitės kokį apsakymą užėjo. (Tie, kas mane pažįsta žino, jog aš Žemaitės kūrybos nuo mokyklinių laikų kratausi. Turbūt visai be reikalo.)
N.Kliukaitės rašymo stilius man kažkuo šiek tiek priminė V.Woolf, tikriausiai tas nesustojantis minčių, žodžių, apmąstymų srautas suteikia to “woolfiško” panašumo, nors N.Kliukaitės tekstas skaitosi žymiai lengviau.
Autorė kuria Gabrielės portetą fragmentiškai, iš mažų gabaliukų, tarsi vitražą, supindama įvairius nutikimus, Gabrielės sapnus, citatas iš Petkevičaitės-Bitės raštų. Būtent tas fragmentiškumas, mano akimis, yra viena priežasčių, dėl kurių tas Gabrielės paveikslas toks įdomus. Atsisakydama vientisumo, ir imdamasi apie Gabrielės gyvenimą pasakoti fragmentiškai, autorė išvengia kalbėti apie mažiau įdomius įvykius ar laikus. Taip tarsi išrenkama tai, kas yra tikrai būtina, kad tas paveikslas būtų gyvas ir pulsuojantis.
Pasakojimas man pasirodė labai autentiškas, aš džiūgavau kaskart perskaičiusi senoviškus žodžius, pavyzdžiui, kožnas, brička, brangvynis, žemčiūgai. Be to, autentiškumo priduoda ir pačios Bitės raštų citatos, ir to meto dainos bei eilėraščiai.
Įstrigo man keletas dalykų: Bitės vidinė kultūra, jos orumas, tikėjimas žmonėmis. Knygoje ji sako “neleidžiu sau šitaip negražiai apie žmones galvoti”- tas pasakymas man tarsi jos portreto esencija. Ir dar labai įsiminė, kai knygoje Gabrielė Petkevičaitė Bitė sako, jog “nevalia šitaip netikėti savo tauta” ir pastebi, jog lietuviams trūksta akių šviesos.
Būtinai paskaitykit. Ir širdyje ir akyse šviesiau pasidarys.
K.Ž.G
Elegija
Šiandien žiūrėjau filmą Elegija (trailer’is komentaruose). Ėjau namo ir galvojau, kaip galėčiau knygų bloge parašyti apie gerą filmą? Reikia kažkaip surišti su knygomis 😉
Pirma, filme buvo gražiai padėtų knygų pirmame plane :), antra, vienas pagrindinis veikėjas yra kultūros kritikas ir profesorius, o kitas Pulitzer’io premijos laureatas poetas. Na, jau pakankamai daug, kad filmas būtų paminėtas, ar ne? Ir štai pradėjau kuistis internete ir kaip apsidžiaugiau pamačius, kad filmas pastatytas pagal Philip Roth knygą The Dying Animal.
Na, žinoma, kaip geras filmas gali būti be knygos? Superiniai aktoriai – mano nuo Smėlio ir rūko namų dievinamas Ben Kingsley ir Pedro Almodovaro mūza Penelope Cruz, superinis operatoriaus darbas – man taip patinka, kai nufilmuota būtent tokiu stiliumi. Filmą dabar rodo Pasakos kino teatre, neklauskit, kaip ten atsidūriau vietoj to, kad eičiau miegoti 🙂 Jei turėsit galimybę – labai siūlau. O mano lentynoje seniai laukiančiai P. Roth knygai Amerikietiška pastoralė tai tikrai greičiau ateis eilė 🙂
Mano knygų 100 (dešimt): miego broliai ir seserys
Baigėsi mano miego limitas. Na, ta “batareika”, kur kažkiek važiuoja be miego, bet ateina tokia diena, kai ima ir baigias. Tai mano baigės šiom dienom, nes papraščiausiai išlūžau nepakėlus savo vyturėlio kukulėlio kelimosi su tamsa, o ne su šviesa… Baigės tiek, kad net nebegaliu paskaityt prieš miegą, o tai reiškia, kad skaitymo sustojo, įklimpo į miego liūną ir iš ten žiūri į mane graudžiom ašaringom akim. O dar šalia gulinti knyga ne tokia, kurią galima skaityti pusiau miegant 😦
Atsimenu, kad labai skaitėm šitą knygą visos gimnazistės supuolusios. O mano meilė man, miegalei, vis kartodavo: “Kas myli, tas nemiega”. Deja, tada aš nemyliu. Nieko. Tik miegą, tą stebuklų ir siaubų karalystę. Įdomu, kaip susiskaitytų dabar ši knyga? Einu pažiūrėsiu, gal kas nors pabraukta.
Taip įdomu, knyga jau kvepia senove, na, nebe nauja knyga… O dar tik keturiolika metų praėjo… Pabraukta:
“Dievas yra stipresnis, nes jis myli visas neteisybes po saule.”
“Matyt, čia ir slypi kiekvieno genijaus esmė – tobulai išsakyti tokius dalykus, kurių jis pats nei matė kada nors, nei girdėjo.”
“Kiekviena viltis yra beprasmė. Nė vienam žmogui neturi šauti į galvą susimąstyti apie savo svajų įgyvendinimą. Priešingai, jis privalo suvokti vilties beprotybę. Jeigu jis tai suvokia, gali viltis. Jei žmogus dar gali svajoti, gyvenimas yra prasmingas.”
“Dievas yra piktas vaikas, kuris neturi bambos.”
“Net pati beviltiškiausia meilė lengviau pakeliama nei gyvenimas be jokios meilės.”
Labanakt, žmonės.
|Jūsų žiurkytė|
Make Love Not War
Būna taip: nieko negirdi apie vieną dalyką, nesuki sau dėl jo galvos, o po to visai netikėtai pradedi tą dalyką visur matyti, lenda jis iš visų kampų, rodosi. Štai taip ir man nutiko. Apie Dresdeno bombardavimą esu girdėjusi. Net pačiame Dresdene esu buvusi ekskursijoj ir prisimenu, kaip gidė pasakojo, kaip po Antrojo pasaulinio karo jis buvo atstatomas. Plyta po plytos. Bet tikrai apie tai per daug negalvojau, o paskutiniu metu taip sutapo, jog perskaičiau net dvi knygas, kuriose kalbama būtent apie Dresdeno bombardavimą.
Viena jų- jau mūsų recenzuota J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” , o kita- Kurto Vonneguto “Skerdykla Nr5”. 
Pagaliau ir aš praradau savo skaitytojišką nekaltybę ironiškajam Kurtui Vonnegutui. 🙂
Bet skirtingai nuo J.S.Foer knygos, “Skerdykla Nr5” nepalieka dūšioj šviesaus ir gero jausmo. Kitokios mintys aplanko perskaičius visai nestorą knygelę, kuri K.Vonnegutui atnešė sėkmę ir suteikė jam materialinę gerovę. Jis pats yra sakęs “The Dresden atrocity, tremendously expensive and meticulously planned, was so meaningless, finally, that only one person on the entire planet got any benefit from it. I am that person. I wrote this book, which earned a lot of money for me and made my reputation, such as it is. One way or another, I got two or three dollars for every person killed. Some business I’m in.”
Tai antikarinė knyga. Ir kitaip turbūt negali būti, nes K.Vonnegut pats buvo karo belaisviu ir išgyveno Dresdeno bombardavimą. Sunku įsivaizduot, kad po tokios patirties būtų įmanoma pritarti bet kokio karo idėjai. Knygoje ne tik siaubingi K.Vonnegut prisiminimai, bet ir mokslinės fantastikos intarpai, sumaišyti su tokiu labai labai juodu humoru.
Kaskart, kai knygoje kas nors miršta, K.Vonnegut rašo tą patį sakinį: “Nieko nepadarysi”. Bet tas “Nieko nepadarysi” nėra kažkokia rezignacija ar susitaikymas. Tas “nieko nepadarysi” -toks labai žiauriai ironiškas, nes iš tikrųjų, ne kiekvienu atveju, bet daugeliu, padaryti ką nors buvo galima. Buvo galima nebombarduoti Dresdeno, buvo galima išvengti visos tos beprotybės, kai kone vaikai imami kariauti, kai žmonės žudomi koncentracijos stovyklose, kai be priežasties Hirosimoje ar Dresdene žūsta tūkstančiai.
Vertimas man pasirodė neblogas, gyvas. Įtariu, kad versti vonegutiškąją kalbą buvo sunkoka, daug keiksmažodžių, kalba tokia spalvinga, net merikiečių pamėgtajam “motherfu**er” buvo rastas lietuviškas atitikmuo. Erzino tik tai, kad amerikietiškieji vietovardžiai buvo rašomi lietuviškai. Na, man “Ajova” (Iowa) arba “Martas Vinjardo sala” (Martha’s Vineyard) rėžia akį.
G.del Toro (tas pats, kur režisavo tamsų “Pano labirintą” ir “Hellboy”) 2011 -aisiais buvo susiruošęs pastatytį filmą pagal “Skerdyklą Nr5”, bet, atrodo, kad jis šiuo metu atsidės kitos knygos- J.R.R.Tolkien “Hobito”- ekranizacijai.
“Skerdykla Nr5” baisi knyga, kurią reikia perskaityti. Dėl profilaktikos. Kad neatbuktume ir nemanytume, jog nieko čia nepadarysi.
K.Ž.G
“
Ekskursiją į vieną gražiausių vietų žemėje
Pamenat, kai buvom maži ir galvojom: “Kaip bus gerai, kai suaugsim, tada nereikės valgyti sriubos ir galėsiu eiti miegoti labai vėlai”. Ir nors suaugusiškas gyvenimas turi savo pliusų, neabejotina, jog kai kuriuos gražius dalykus praradome. Pavyzdžiui, ekskursijas. Pamenta tokias? Kai į kuprinę įsidėdavai sumuštinį, dar atsigerti ir burzgiančiu autobusu (kuo toliau autobuse sėdi, tuo esi “kietesnis”) važiuodavai į kokio nors poeto gimtinę/muziejų/gamyklą.
Tai ko mes čia apie tas ekskursijas kalbam? Ogi todėl, kad po Velykų mes, knygų žiurkės, buvome ekskursijoje ir aplankėme vieną gražiausių vietų žemėje- tikriausią KNYGŲ SPAUSTUVĘ. Įsivaizduojat?
Vieną gražią dieną susitikom (buvom jau porą metų nesimačiusios) ir kalbėdamos apie visus gyvenimiškus pokyčius nuvažiavom iki Gargždų, kur yra pastatyta Print-it spaustuvė. Įsivaizduokit, vos įeini pro duris ir iškart pajunti naujų knygų kvapą (oi kaip reikėtų taip kvepiančių kvepalų!). Einam koridoriumi, o ten-lentynos su naujomis knygomis.
Direktorius ekskursiją pradėjo nuo vietos, o dar tiksliau, kompiuterio, kur prasideda knygos kelias spaustuvėje. Dabar tą knygą paprasčiausiu elektroniniu būdu atsiunčia. Anksčiau tai vargas būdavo: vienuoliai ranka perrašydavo, o po Johannes Gutenberg išradimo (mintyse padėkokim jam) juk tą tekstą dar turėdavo surinkti.
Dabar viskas daug greičiau. Parodė mums kaip tekstas yra perkeliamas and didelių lakštų, kaip vėliau vyksta jau pats spausdinimas, kaip knygų viršeliai yra daromi, kaip po to viskas suklijuojama, apkarpoma, sulyginama, supakuojama. Ojojojoj…Visos tos detalės net galvoje netelpa, bet jausmas neapsakomas- matai kaip tekstas virsta į tikrų tikriausią knygą, ir širdis džiaugiasi.
Dažnas galvoja, kad tie kas dirba kokiose kepyklose ir daro gražius tortus, turi būti linksmi žmonės. Dabar tą patį mes galvojam apie žmones dirbančius knygų spaustuvėse.
Print-it spaustuvė spausdina daug knygų Skandinavijos rinkai, tai K.Ž.G po šito vizito į spaustuvę dabar būtinai privalo išžiūrėti knygyne, kurios švediškos knygos spausdintos būtent Print-it’e.
Kad lengviau susidarytumėt įspūdį, kaip ten viskas atrodė, mes siūlome pažiūrėti mūsų darytas nuotraukas.
Visur buvo prikrauta daug daug meilės romanų įvairiomis kalbomis. Įsivaizduojat, kiek daug toje spaustuvėje meilės? Love is in the air!
O kad žinotumėt, kiek mums įspūdių ir laimės buvo. Juk ne kiekvieną dieną gali pamatyti kaip knyga įgauna savo pavidalą. Ir labai jau nuostabu buvo tai, kad būtent tuo metu be perstojo knygos vis buvo spausdinamos ir spausdinamos tam, kad vėliau per knygynus pasiektų pačius pačius įvairiausius žmones, kurie po to visi paims tą knygą, atsisės, kas į sofą, kas ant kėdės, kiti gal atsiguls, dar kiti pasidarys sau kavos prieš pradėdami skaityti, dar kiti atsivers knygą ir įbedę nosį tarp puslapių įkvėps naujos knygos kvapo. Vieni gal verks, kiti gal ne, vieni gal perskaitys vienu prisėdimu, o kiti skaitys lėtai su pertraukomis pagalvojimui. Ir visus juos jungs knyga.
Pats tas buvimas spaustuvėjė jautėsi toks beveik sakrališkas- knygų leidyba ir spausdinimas juk yra šventas reikalas 🙂
Labai dėkojame Print-it spaustuvei ir ypač direktoriui už tai, kad suteikė mums progą visą tą gražumą pamatyti ir savo skaitytojams jį parodyti.
Abi knygų žiurkės
Kai mama susilydo
Taip būna tada, kai mama užeina į knygyną ir pamato kokią nors nuostabią knygutę, kurios, neva, labai norėtų kukulis. Bet mamai ji taip pat labai reikalinga, nes… labai graži, ir susilydžiusi mama tampa nepakaltinama knygų pirkimo srityje.
Taigi šį kartą gražią pavasarišką dieną užsukome į Pegaso knygyną Prancūzų kultūros centre. Savaime suprantama, kad knygos ten prancūziškos, na, bet nėra taip, kad visai jau nedraugaučiau su ta prancūzų kalba – yra pretekstas užeiti. Knygynas dydžio kišenės, bet labai mielas, turi labai gražių knygučių. Ir labai brangių… Apsidžiaugiau, kad viena man laaabai patikusi buvo visai nebrangi (palyginus su kitom).
Knygutėj istorija apie princesę, kuri labai norėjo užaugti:
Princesė paklausė mamos, kokia ji turi būti, kad užaugtų.
-Būk miela… kaip tavo tėtis…
O to paties paklaustas tėtis atsakė:
-Būk mylinti… kaip tavo mama.
Virėjas atsakė:
-Būk švari….
-Būk drąsi,- atsakė generolas.
-Būk gera plaukikė, – atsakė admirolas.
-Būk protinga, – paporino ministras pirmininkas ir tt.
*
-Bet… tu ESI didelė, – pasakė Mažasis princas 🙂
|princesės ir princo mama|
Padovanok knygą
Šiandien perskaičiau apie dar vieną knyginę akciją: Padovanok knygą. Akcijos, kuri prasidėjo jau pernai, metu yra renkamos knygos bibliotekoms. Labiausiai laukiamos naujesnės knygos, kurių ir trūksta labiausiai.
Gal ir tu galo prisidėti? Geriausia – su visais savo bendradarbiais 🙂
One million dollars
Esu labai turtinga 🙂 Turiu lygiai vieną milijoną dolerių.
Juos norėčiau turėt tikrus ir išsiųst Jurgitai iš Tyto Albos. Kad panaudotų kilniems tikslams, paveiksliukams, nuotraukoms ir kitiems geriems dalykams knygose 😉
|žiurkė mecenatė|
PS Milijono dolerių puslapis čia (super istorija).
Tora. Nebylusis kambarys
Kai skaičiau Diną, taip įsijaučiau, kad išsitraukiau žemėlapį ir susiradau, kur yra Tromsė ir Lofoteno salos, kad geriau įsivaizduočiau, kur ir kaip gyveno Dina. Prie akmens ir prie vandens. Tora irgi ten gyvena. Neparašyta, kurioj saloj, bet visos jos tokios pat nuostabiai gražios ir atšiaurios. Iš viršaus gražios. Ten gyvenančiųjų jausmai suledėję nukrenta ant akmenuotos žemės – taip šalta, kad neįveikia atstumo tarp žmonių. Tokia tolima šiaurės žemė, iš kurios visi nori pabėgti.
“Iš kur žmonės semiasi stiprybės? Tie, kurie visą gyvenimą užguiti. Kuo paaiškinti, kad nelauktai jie ima ir pakyla, nors, regis turėtų būti sutrypti ir sulyginti su žeme?”
Apie tai visą laiką galvojau, kai skaičiau šitą knygą, o į pačią pabaigą autorė ėmė ir parašė šituos žodžius, taip tiksliai apibrėžiančius Toros išgyvenimus.
Tora, mergaitė, mergina, pavainikė, vokiečio duktė. Jos atsiradimo šiam pasauly istorija tikriausiai papasakota pirmojoj trilogijos dalyje – aš jau nebelabai atsimenu. Atsimenu tik pirmosios knygos nuotaiką – tą beviltiškumą, neviltį, kai niekur negali pabėgti ir nelaukia jokia šviesesnė diena. Tora kartu su savo motina gyvena Šimtabutyje – name, kur visi kaimo neturtingieji, lyg pažymėti kažkokiu antspaudu, svetimi, dažnai keisti (kaip Solės dievovaimongoji motina, palikusi gausią šeimyną jos manymu dievo valiai). Bet Torai dabar tai nesvarbu, svarbiausia, kad jos didžiausias priešas – patėvis Henrikas – dabar sėdi kalėjime, todėl ji gali laisviau kvėpuoti, atsikvėpti gali ir Ingrida, jos mama.
Man pasirodė, kad šioj daly daugiau šviesos nei pirmojoje, jei taip galima pasakyti, nes juodieji Toros gyvenimo tarpsniai tokie tamsūs, kad išpurvina ir niekais paverčia bet kokius prašviesėjimus. Bet jie bent jau yra – tie prašviesėjimai – ir jie leidžia Torai dar daugiau pakelti ir išgyventi, leidžia laukti rytojaus. Juk ji, paprasta mergaičiukė, mylimųjų tetos Rakelės ir dėdės Simono padedama, keltu plauks iš nelemtosios Salos į naują gyvenimą – mokytis į gimnaziją, būti nauju žmogumi. Būtų per gerai, per lengva, per paprasta… Ne šitai knygai…
Išvažiuoja pririšta nematomos gijos, kuri tolstant keltui vyniojasi, nepaleidžia, neleidžia užsimiršti, ima smaugti. Iš kur pas Torą tiek stiprybės? Atsitiesti trypiamai? Kur jos angelas sargas? Ant kurios salos uolos sušalęs užmigo?Bus trečia dalis. Taip norisi šviesos, taip norisi leisti Torai pakilti, džiaugtis ir mėgautis jaunyste. Ar leis Wassmo?
Skaitydama kažkaip pamiršau šifruoti pavadinimą. Kas tas nebylusis kambarys? Toros kamaraitė namuos ar palėpės kambarėlis pas ponią Karlsen? Nei tas, nei tas? Metafora? Gal tu sugalvojai, iššifravai?
|kž|
Funny books, no, really funny books
Yra tokia linksma kompanija, kuri vadinasi Nicotext. Ta linksma kompanija susikūrė 2003 m. ir nepretenduoja konkuruoti su jokiomis rimtomis knygų leidyklomis. Šios leidyklos knygų niša – linksmybės, šėlionės, kvailystės. Apie viską ir apie nieką. tad jei bloga nuotaika ar liūdna, pasiimi Nicotext išleistą knygiūkštę ir pakikeni. Kikiki 🙂 na, bent man tai tikrai kikenasi:
Kai neturi ką pasakyti …
“I’m not a vegetarian because I love animals. I am a vegetarian because I hate plants.”
– A. Whitney Brown
“I went to the 30th reunion of my preschool. I didn’t want to go, because I’ve put on like a hundred pounds.”
-Wendy Liebman
“I know what men want. Men want to be really, really close to someone who will leave them alone.”
-Elayne Boosler
“Women now have choices. They can be married, not married, have a job, not have a job, be married with children, unmarried with children. Men have the same choice we’ve always had: work, or prison.”
-Tim Allen
“I date this girl for two years and then the nagging starts: ‘I wanna know your name…'”
-Mike Binder
Cleverly illustrated by Henrik Lange, this book is an entertaining addition to any bookshelf, coffee table or nightstand. Read this, and the next time someone mentions Naked Lunch, you won’t say, “Yes please”.
Amžinai alkaniems studentams:
Kai neturi apie ką kalbėtis:
Kai nežinai, kaip pavadinti savo kūdikį:
Gordon Gekko -Wall Street
Kissy Suzuki -You Only Live Twice
Bobby Peru – Wild at Heart
Holly Golightly -Breakfast at Tiffany’s
Alexander de Large -A Clockwork Orange
Phoebe Buffay -Friends
Pižamų vakarėlio scenarijus:
Istorijos fanatams (apie internetą, akinius nuo saulės, sportbačius):
Varlėms ir pelėdoms:
Ožiams
Ir pakaruokliams 🙂
Visiems kitiems – čia.
|kikiki|
Labas, trečiadieni!
Trečiadienis – gera diena. Jau seniai ne pirmadienis, jau kvepia penktadieniu 🙂
Mano sesė sako, kad jai keista, kai žmonės labai emocingai žiūri filmus – garsiai juokiasi, verkia. Ji tas emocijas išgyvena viduje. Aš, pvz., reaguoju gan emocingai – kai skaitau galiu ir pažliumbti, galiu ir pasijuokti. Atsimenu, kaip skaitydama traukinyje J. Foer knygą Everything is Illuminated bandžiau sutramdyt juoką. Na, žinote, kaip tokiais atvejais būna – tiesiog sprogsti iš vidaus, pradeda bėgt ašaros ir visas krataisi. Taip ir man atsitiko, aišku, turėjau daug žiūrovų.
Kaip tu skaitai?
|kz|
Vienintelis ir nepakartojamas
Perskaičiau knygą, padėjau ją ant stalo ir savo trupinukui padainavau:
| Aš esu Niekas, Baltas berniukas, Ne, ne berniukas, O kamuoliukas.Aš esu Niekas, Paukščio plunksnelė, Ne, ne plunksnelė, Kedro šakelė… |
Nes taip reikia. Nes taip norėjosi.
Ir išvis, dainos galvoje skambėjo visą laiką, kai skaičiau Rūtos Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“. Tiek Baltojo Nieko dainelės, tiek “Išeinu. Palieku tave”, tiek “Lydėdami (pauzė) gęstančią (pauzė) žarąvėlai (būtent “žarąvėlai”, o be “žarą” ir ”vėlai”, nes juk taip dainuodavo pats Kernagis).
Knygynuose tiek daug naujai išleistų biografijų mačiau, bet labai skeptiškai į jas pažiūrėjau. Na, man sunku patikėti, kad visos tos “žvaigždės” turi ką papasakoti, o jei ir turi, tai tas pasakojimas turi būti geros literatūrinės kokybės. Bet knygą apie Kernagį norėjau labai nusipirkti. Vaikystėje klausiausi jo “Baltojo nieko…” , visas dainas iš jo “Akustinio” mintinai moku, tad kai lietuvių kalbos egzaminui reikėjo išmokti vieną Putino eilėraštį, iškart paėmiau “Margus sakalus”- juk jau mokėjau… Bet sunku buvo jį deklamuoti, nes vis norėdavau jį dainuoti ir bųtinai sakydavau “žarąvėlai”
Taigi, knygą labai norėjau nusipirkti. Tik kad kainavo labai daug, tai palaikiau rankoje ir padėjau atgal. O paskutinę dieną Lietuvoje dar užbėgau į knygų skyrių “Maximoj” ir, o džiaugsme, radau knygą apie Kernagį popieriniais viršeliais ir už žymiai mažesnę kainą. Tame brangiajame variante, jei teisingai supratau, yra spalvotos nuotraukos, Vilniaus žemėlapis ir net kompaktinė plokštelė. Knygyne kažkaip to nepastebėjau, būčiau žinojusi, koks gėris slepiasi už tų storų viršelių, būčiau pirkusi brangesnįjį varijantą.
Aš biografijų beveik neskaitau (išskyrus įvairių karalienių biografijas ir J.Nikulino “Beveik rimtai”), tai apie patį žanrą nelabai turiu supratimo. Bet kai skaitau, tai turiu keletą kriterijų. Pirmiausia noriu, kad biografija man atskleistų kažką nežinomo ir naujo apie asmenį. Antra, kad tai būtų pasakojimas, o ne tiesiog chronologinis faktų išdėstymas. O jei dar ta biografija papasakoja ir apie tą laikmetį, sugeba perduoti kontekstą, tai tiesiog beprotiškai fantastiška 🙂
R.Oginskaitės knyga man patiko, nes parodė man kitokį Kernagį nei įsivaizdavau. O jis, pasirodo, būdavo ir dygus, galėdavo ir įžeisti ir kokią nemalonią repliką numesti ir apšaukti. Man pačiai jis toks labai artimas pasirodė dėl to, kad labai sunkiai išgyveno kritiką ir graužėsi dėl jos.
R.Oginskaitė cituoja patį Kernagį, įterpia jo pažįstamų, šeimos narių pasakojimus, citatas iš straipsnių, dainų tekstus, nuotraukas. Žodžiu, darbas man pasirodė padarytas iš pagrindų, tikrai ne “belekaip”, o su meile.
Kartais jos pačios bandymai “surišti” pasakojimus, kažkaip abibendrinti juos man pasirodydavo truputuką tokie gal per daug didaktiški (manau, kad skaitytojai daug kur patys sugebėtų taip apibendrinti), bet perskaičiau visą knygą, ir nusprendžiau, jog tie apibendrinimai man visai patiko. Manau, jog taip pasakojimas mažiau yra išsibarstęs ir fragmentiškas, o galutinis rezultatas – net labai pavykęs.
Viena stipriausiu knygos pusių yra ta, kad R.Oginskaitė piešdama Kernagio portretą, parodė kontekstą, kuriame gyveno ir kurį kūrė visa Kernagio karta. Skaitau, o prieš akis stovi Vilnius, Gedimino prospektas, besišypsantis Vytautas Rumšas (žinoma, kad vyresnysis :-). Aš jį jau nuo vaikystės esu įsimylėjusi, kai pamačiau per kažkokį TV spektaklį, kurio pavadinimo nepamenu ), liūdnomis akimis žiūrintis Vytautas Grigolis, girdisi raiški Reginos Arbačiauskaitės dikcija. Knygoje šmėkšteli A.Mikutėnas, A.Puipa, S.Račkys, A.Kulikauskas, I.Balsytė ir daugybė kitų meno ir inteligentijos atstovų.
Skaičiau ir džiūgavau, nes šita knyga apie Kernagį man yra tarsi tam tikro Lietuvos gyvenimo periodo pjūvis. Ir taip smagu buvo skaityti, kas su kuo bendravo, su kuo Kernagis kūrė, su kuo į mokyklą ėjo, o su kuo Vancevičiaus kurse mokėsi. Patiko, nes pasakojimas apie vieną žmogų tarsi buvo pakeltas į aukštesnį lygmenį, lyg per Kernagio gyvenimo prizmę parodytas pasaulis, apie kurio egzistavimą žinojau, bet jo sudėtingumo ir gražumo negalėjau suvokti.
Čia Vytautas Kernagis dainuoja Girdvainio ariją “Velnio nuotakoj”
K.Ž.G
Eureka!
Šiandien, ty, jau vakar, aptikau dar vieną savo knygų Meką – knygynėlį Eureka! Atsidūriau jame antrą kartą (pirmas kartas buvo labai sėkmingas – nusipirkau šviežutėlę Ežio eleganciją). O šį kartą užėjau su zirzilia (zirziančiu) kukuliu, tai labai ilgai nesikuičiau, bet, aišku, vis tiek radau ką neštis su savim. Labai nesigraužiu, nes su manim iškeliavo visai nebrangi knyga – arbatos puodelio kainos (čia bandau save kaip nors nuraminti, nes gi ėjau su intencija, kad piniginės nepasiėmiau :P).
Knygynėlį aptiksi eidama(s) nuo Katedros aikštės Vilniaus Universiteto link, pasirodo, ten yra Daukanto a. 2. Gal pastatui už nugaros ta Daukanto aikštė, nežinau, na, bet ir nesvarbu. Knygynėlis labai orientuotas į studentus, labai daug profesinės literatūros ir labai nedaug grožinės. (dabar nuolaidos medicinos knygoms) Ir su zirziančiu kukuliu spėjau pamatyt, kad noriu G.Beresnevičiaus esė rinkinio, jau iš seniau noriu Simone de Beauvoir Antrosios lyties ir dar kelių labai noriu, bet apsiribojau arbatos puodeliu, kuris, tikiuosi bus tramplinas kitai labai norimai bloge jau minėtai knygai.
Knygynėlis labai jaukus. Labai ankštas ir visas susigrūdęs. Bet turi labai simpatišką sofutę, kurią pirmą kartą pamačius pagalvojau, kad jie tikriausiai kažką remontuoja, kad sofa užklota laikraščiais, ir tik vėliau pamačiau, kad ten gobelenas laikraštiškas 🙂 Neklausiau, bet bandau spėti, kad dėl to susigrūdimo knygynėlyje tiesiog nėra bla bla bla “grožinės” literatūros. Man, aišku, nuo to nė kiek ne lengviau, nes noriu kas antros ten esančios knygos. Tai va, dar vienas toks mažytis rojus žemėje.
|bevaikštinėjanti po vilnių ir besidžiaugianti pavasario saule|
knyguziurkes.com 