The Housekeeper + The Professor / Begalinė lygtis

Japonės Yoko Ogawa knyga, parvežta iš kelionės. Skaitydama iš pradžių niekaip negalėjau pradėti kurti skaitomos knygos vaizdų, nes nežinojau, ar filmo veikėjai kokie euroliečiai ar japonai. Na, ir iš kur kilo man tokių minčių, kad veikėjai gali būti europiečiai? Nežinau.

Knygoje namų tvarkytoja (be vardo) dirba pas profesorių, kuris po avarijos, įvykusios 1975 m., atsimena tik tai, kas jo gyvenime buvo iki avarijos ir 80 minučių šiandienos. Taigi, kas 80 min. namų tvarkytoja turi iš naujo prisistatyti profesoriui. Kad atsimintų svarbiausius dalykus, pvz., tai, kad jo atmintis trunka tik 80 min., profesorius juos užrašo ant lapuko, kurį prisisega prie savo rūbų – taip ir vaikšto šnarėdamas visais lapukais kaip kokia kalėdų eglutė.

Dar knygoje yra namų tvarkytojos sūnus, kurį profesiorius pravardžiuoja Root (matematikos ženklas šaknis), nes jo plokščia galva profesoriui primena tą ženklą. Štai kaip ir visi veikėjai, verdantys tuose 80 min. intervaluose.

O tada matematika. Profesorius yra matematikas, taip gražiai apie ją pasakojantis, kad net pačiam norisi juo tapti. Na, bet man neduota būti matematike, tiek jau to, nebesikankinsiu. Bet dėl to visada sergu baltu pavydu žmonėms, kurie visą tą skaičių reikalą supranta, mato jame tai, ko aš nematau. Aš tik jaučiu, kad skaičiai yra nuostabūs, žaviuosi jais, tuo pačiu metu suprasdama, kad tas mano smegenų pusrutulis kaip koks prancūzas – amžinam streike. Kaip savo recenzijoj rašo Dennis Overbye: “If we all had learned math from such a teacher we would all be a lot smarter.” Ir tikrai, niekada normaliai ir nesupratau mokykloje, kam reikia visų tų a+b kvadratu abstraktybių, kur jos toliau nueina ir ką veikia, svarbiausia, ką gali veikti! Čia tikriausiai ir slypi didžiausia mūsų mokyklos klaida – mes dažnai nesuprantam (nes mums nepasako, o mes net nepagalvojam, jei kas nors nenukreipia mūsų proto), ką ir kodėl mokomės ir su kuo tas mokslas valgomas. Mūsų mokykloj (žinoma su tam tikromis išimtimis) imk formulę ir graužk – sausą, neskanią, neapipintą skaičių pasakom.

Kaip sako profesorius – skaičiai surašyti Dievo knygoje: “I uncovered propositions that existed out there long before we were born. It’s like copying truths from God’s notebook, though we aren’t always sure where to find this notebook or when it will be open.” Profesorius tik nusirašinėja nuo Dievo užrašų.

Patys skaičiai yra dieviški, pvz., 28. Šio skaičiaus daliklių suma yra lygi pačiam skaičiui.

28:     1+2+4+7+14=28

“the perfect number” – tobulas skaičius

Prieš 28 toks yra 6, o paskui 496, 8 128, 33 550 336, 8 589 869 056…

Žodžiu, knyga skirta nemylintiems matematikos 🙂 Kad susižavėtų 🙂

Gaila, kad profesoriaus 80 minučių atminties – ne begalybė, kurios trumpėjimo nepajustume…

|skaičių mylėtoja kita prasme|