Skaičiau šitą knygą ir galvojau, ką ji man primena? Anglija prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Lakūnai. Žinoma, K.Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievas“. O čia štai – knyga vaikams. Ir pavadinimas toks, sakyčiau, kraupokas kaip vaikiškai knygai. Bet tikslus, nors gal vis tiek per sunkus vaikiškai knygai, ką? Ir tema tokia – ne iš lengvųjų, tikrai. Tad galvojau dar ir apie tai, ar mano devynmetė jau yra pakankamai brandi, kad suprastų šitą knygą, ar dar verta palūkėti, arba skaityti kartu, paaiškinant, padiskutuojant?
Ada ir Džeimis – sesuo ir brolis. Skurdžiai gyvenantys, kas būtų dar pakenčiama, jei vaikai būtų mylimi. Džeimis dar nieko – laisvas paukštelis, bėgioja, skraido, kur papuola, o štai Ada niekada neišeina iš buto. Dėl nesveikos negydomos kojos ji prikaustyta namuose, užgauliojama motinos, kaimynų laikoma protiškai atsilikusia, nors, kaip pati vėliau sakys “nesveika mano koja, o ne galva”.
Ir tada prasideda karas ir vaikai turi būti evakuoti iš Londono. Ados motina nepaleidžia, bet ji pabėga – šliaužte, nes eiti negali. Vaikai papuola į gailestingas rankas ir pirmą kartą gyvenime yra laikomi žmonėmis. Vaikais. Nuprausiami, pamaitinami, apkabinami, myluojami. Viskas pasikeičia. Iš čia ir “karas, išgelbėjęs mano gyvenimą”. Yra ir kitoks gyvenimas.
Knyga labai įtraukianti, smalsu skaityti, kas bus toliau. Keliose vietose gal nelabai patikėjau, kažkaip sušlubavo vaikų reakcijos į tam tikras situacijas – kai pasielgė ne kaip užguiti vaikai, o kaip kaprizingi lepūnėliai ar vargo nematę ponaičiai, bet tiek to, gal ir taip būna. Tik šiaip tokia visai suaugėliška knyga. Truputį brandesniam skaitytojui, gal, kaip sakiau, su paaiškinimu, kad viskas būtų suprasta teisingai. Nors gal čia aš pakankamai neįvertinu?
knyguziurkes.com 