Month: February 2011

30 knygų

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Viename mano mėgstamame knygų bloge bokhora.se radau kvietimą knygų blogeriams parašyti apie 30 knygų pagal žemiau pateiktą tvarkaraštį. Prisijungiame ir mes.

Nežinau, ar pavyks be petraukos kiekvieną dieną į tuos klausimus atsakyti, bet pabandysim.

Day 01 – Best book you read last year
Day 02 – A book that you’ve read more than 3 times
Day 03 – Your favorite series
Day 04 – Favorite book of your favorite series
Day 05 – A book that makes you happy
Day 06 – A book that makes you sad
Day 07 – Most underrated book
Day 08 – Most overrated book
Day 09 – A book you thought you wouldn’t like but ended up loving
Day 10 – Favorite classic book
Day 11 – A book you hated
Day 12 – A book you used to love but don’t anymore
Day 13 – Your favorite writer
Day 14 – Favorite book of your favorite writer
Day 15 – Favorite male character
Day 16 – Favorite female character
Day 17 – Favorite quote from your favorite book
Day 18 – A book that disappointed you
Day 19 – Favorite book turned into a movie
Day 20 – Favorite romance book
Day 21 – Favorite book from your childhood
Day 22 – Favorite book you own
Day 23 – A book you wanted to read for a long time but still haven’t
Day 24 – A book that you wish more people would’ve read
Day 25 – A character who you can relate to the most
Day 26 – A book that changed your opinion about something
Day 27 – The most surprising plot twist or ending
Day 28 – Favorite title
Day 29 – A book everyone hated but you liked
Day 30 – Your favorite book of all time

K.Ž.G

Kaip A.Škėma su D.Brown kovojo…

~ knyguziurkeG ~ 14 Comments

Šiandien Bernardinuose perkaičiau pokalbį su Vytautu Toleikiu. Įdomus pokalbis, įdomus žmogus ir įdomios mintys.

Nors… kažkodėl truputį pasišiaušiau, na dar pasiraukiau, kai skaičiau, nes tikrai nesutinku su visais tais teiginiais.

“Tokią neperskaitytų knygų traumą teko išgyventi ir man pačiam. Kol galiausiai nebepakeldamas to gėdingo fakto apie 2000 metus susidariau nebespėtų perskaityti knygų sąrašą, kurį sudarė gerokai daugiau nei šimtas pozicijų. Ėmiausi vakarais, savaitgaliais  kryptingo, toli gražu ne pramoginio, rimto darbo. Tik dėl savęs, kad rimtam žmogui paklausus, „kaip jums patiko tas ar anas tekstas?“, nereikėtų nudelbus akis neaiškiai sumurmėti:– „skaičiau, visai nieko“. Daugmaž apsiliuobiau per gerus dvejus metus”

Mano pozicija dėl skaitymo yra visai kitokia. Visai nemanau, jog reikia skaityti “kryptingai”, nežiūriu į skaitymą kaip į rimtą darbą. Nežinau, kodėl vis dar taip norima suteikti skaitymui tą intelektualumo aurą.

Suprantu, kad seniau tai skaitymas buvo rezervuotas tiems, kurie turėjo išsilavinimą, tiems, kurie mokėjo skaityti, bet nemanau, jog dabar yra tikslinga perdėm intelektualizuoti patį skaitymą, apgobti skaitymo procesą kažkokiu inteligentams skirtu išskirtinumo švytėjimu. Manau, jog tai visai be reikalo sukuria nematomus ir matomus barjerus.

“Ir tereikėjo tik dvejų metų žemaitiškos kantrybės bei tolesnio pastovaus pasipildymo naujais Lietuvos  autorių  leidiniais.  Tai  kaip po šios patirties gali  rimtai bežiūrėti  kad ir  į Paulo Coelho,  Peterio Hoego, Dan Browno kūrybą? Kai ją palygini su Partizano Dzūko, Alfonso Nykos Niliūno dienoraščiais, Antano Škėmos, Mariaus Katiliškio tekstais,  Jono Aisčio ar Henriko Radausko eilėmis.”

Nesuprantu, kam reikia supriešinti Dan Brown, P.Coelho su A.Škėma arba H.Radausku? Visų pirma juk šių rašytojų kūryba yra labai skirtinga, skirtingi žanrai, skirtingos išraiškos priemonės, skirtingi tikslai ir t.t. Antra, nesuprantu, kodėl negalima skaityti ir A.Škėmos ir P.Hoeg, ir mėgautis jų tekstais? Aš esu skaičiusi abu ir jie vienas kitam netrukdo. Juk skaitomi jie skirtingais tikslais, skirtingomis nuotaikomis ir pan.

Oi kaip man nepatinka tas nuolatinis populiariosios literatūros sumenkinimas.

Vėl ta- intelektualizuoto skaitymo aureolė…

Taip, D.Brown stilistiniu požiūriu su A.Škėma nesulyginsi, bet nematau prasmės pradėti juos lyginti. Galų gale, tai kas kažkada priklausė populiariai kultūrai yra šiandieninė klasika.

Man atrodo, jog per dažnai skaitymo gerumas motyvuojamas kažkokių tikslų pagalba. “Reikia skaityti, kad taptum išsilavinusia asmenybe.” “Skaityk, kad susipažintum su mūsų literatūra.” “Lietuviškos literatūros skaitymas padeda suvokti savo tautiškumą.” “Reikia skaityti, kad žinotum, kas tas Ch.Dickens ir kas tas G.Flaubert.” “Reikia skaityti, kad nereikėtų gėdintis, jei kas nors paklaustų, ar skaičiau. ”

Man asmeniškai visi tie “reikia skaityti” ir “skaityk kad” yra atgrasūs. Dabar, kai aš suaugusi, kai tik aš pati sprendžiu, ką skaityti, prisipažįstu, jog skaitau tai, kas man įdomu. Tai, kas man patinka. Tai, kas man suteikia džiaugsmą. Tai, kas sutrumpina kelionę į darbą arba laukimą eilėje prie gydytojo.tai, kas sukelia minčių. Tai, ką rekomenduoja mano draugai.

Ir kaip jau įprasta, tiesiog būtina įspirti jaunimui:

“atėjo nauja karta, augusi nepriklausomybės gadynėje . Kartais ją vadiname copy paste‘ų karta, kuri anot mano bičiulio Prano Morkaus „na nieko nežino“. Nes jie netikrinę viską ima iš interneto suvesdami tinkamą žodį, jokių pastangų, jokio galvojimo, jokio atradimo džiaugsmo, – visur tik beskonis fast-food‘as.”

Čia net nežinau, kaip reikėtų argumentuoti, kadangi ir pati priklausau tai kartai, tai man labai sunku save ir savo pažįstamus priskirti tai “copy paste” kartai. V.Toleikis labai jau linkęs romantizuoti anuos laikus

“Mano karta, gimusi apie 1960 –uosius metus, dar puikiai prisimena eiles knygynuose prie literatūros klasikų prenumeratos ar perkant Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai be datų“. Ji prisimena klestinčią knygų prekybą iš po prekystalio.”

Kaip tos “copy paste” kartos atstovė galiu pasakyti, jog esu skaičiusi tuos pačius “Dienoraščius be datų” kokius dešimt kartų (bet čia tik tarp kitko). Iš tikrųjų tai aš ir pati atsimenu, kaip knygynuose būdavo eilės prie tam tikrų knygų, bet laikai dabar kiti. Pirmiausia, pasiūla pasikeitė fantastiškai. Nebereikai tenkintis tuo, kas pasiekia lietuviškus knygynus. Nueini į Amazon.com ir ten viso pasaulio knygos. Nenuostabu, kad lietuvių literatūra patiria didžiulė konkurenciją. Gal kam ir baisu, kad aš nejaučiu ypatingo lojalumo lietuviškajai literatūrai, bet kai galiu rinktis tarp Žemaitės ir G.Flaubert realizmo, renkuosi pastarąjį.

Kiek tos kartos jaunimo užsisakinėja knygas iš Amazon.com? Kiek jaunimo Facebooke seka leidyklų naujienas? Kiek rašo knygų blogus? Kiek diskutuoja perskaitytas knygas internetiniuose forumuose? Šitaip “išbrokyti” visą kartą yra nelabai gražu, sakyčiau.

Aš esu už tai, kad vaikus mokintume skaityti ne teisingą literatūrą, o kad jie išmoktų skaityti teisingai. Nemanau, jog yra gera praktika pateikti klasikos sąrašą (teisingas knygas) ir sakyti, jog dabar nuo penktos iki paskutinės klasės skaitysime šitas knygas, nes jos yra labai vertingos, nes jos yra klasika, nes jas reikia žinoti ir kiekvienas pabaigės mokyklą tiesiog privalo žinoti apie ką Stendalio “Raudona ir juoda”.

Geriau reikėtų mokytis skaityti “teisingai”-skaityti taip, kad dūšia atsigautų, skaityti sau, mokėti suvokti ir interpretuoti tekstą, mokėti  kritiškai atsirinkti, kas yra gera literatūra MAN, o ne gera literatūra apskritai mokytiems dėdžiams ir tetoms.

“Esu įsitikinęs, kad mokytojas, jeigu turi ambicijų perduoti tradicines vertybes savo mokintiniams, kasdien turi skaityti bent 50 puslapių.”

Pripažįstu, jog neskaitantys mokytojai ir man kelia ne pačius šilčiausius jausmus, tačiau… “turi skaityti bent 50 puslapių”? Aš suprantu, kad man skaitymas davė ir duoda labai daug. LABAI. Pastebiu, jog skaitymas įtakoja mano santykius su žmonėmis, mano požiūrį į pasaulį ir t.t. bet net ir suvokdama tuos visus su skaitymu susijusius gerumus niekaip nenorėčiau duoti recepto “visiems REIKIA skaityti bent po tiek ir tiek puslapių per dieną”.

Iš kur tas dažnas noras surišti “skaityti” ir “reikia”?

Kaip galima kalbėti apie atradimo ir skaitymo džiaugsmą, jei jis nuolat brukamas su tuo “reikia”?

 

K.Ž.G

Vasario mėnesio džiaugsmas

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Kai vakar buvau knygyne ir pirkau K.Ž.L knygą jos artėjančio gimtadienio proga, tai mano pardavėjas Håkan žíauriai patenkintas į maišelį taip pat idėjo ir metinio  knygų išpardavimo katalogą.

Bokia knygynų katalogas 2011

Vasario 23ią prasideda kasmetinis visuotinis knygų išpardavimas Švedijoje. Apie tą tradiciją esu rašiusi praėjusiais metais čia. Šiemet išpardavimas prasideda 23ią dieną, ir tai yra didžiulė kiaulystė, nes atlyginimai daugumai Švedijoje išmokami kiekvieno mėnesio 25ą dieną. Taigi…

Kai kurie knygynai atsidarys jau vidurnaktį ir juose žadama suteikti dar didesnes nuolaidas tiems, kurie ateitų apsirengę su pižama. Gaila, kad mano mieste knygynas nieko tokio neplanuoja, nes aš tikrai be jokių problemų galėčiau su pižama atkeliauti. Į maisto prekių parduotuvę manęs treningais apsirengusios nenuvarytų, bet dėl pigių knygų galiu daug ką padaryti.

Knygų kataloge yra iš ko rinktis, be to, iš patirties žinau, jog daug perliukų į katalogą nėra įtraukta.

O kainos?

(Kad lengviau būtų orientuotis kainose, surašau kai kurių prekių kainas- “Magnum” ledas kainuoja 22 kronas, Libero pampersai 100, kilogramas bananų-20 kronų)

Na, rimtos storos knygos kainuoja tiek, kiek paprastai kainuoja pocket knyga arba mažiau. Pavyzdžiui, J.C.Oates “Blonde” knygyne kainuoja 99 kronas, internetinio knygyno išpardavime-69.

Beveik 600 puslapių C.Sittenfelfd “American Wife” 53 kronas. S.Oksanen “Valymas” prieš išpardavimą kainavo 229 kronas, išpardavimo metu 79.

Buvau suplanavusi nusipirkti A.Munroe noveles ir H.Muller knygą, bet po to įlindau dar ir į internetinį knygyną, tai radau ten visą krūvą knygą, kurių labai noriu ir kurios kainuoja ten gerokai pigiau nei manajame knygyne.Galėsiu apsipirkti vilkėdama pižamą ir nepalikdama namų

O gal angliškų pocket už 39ias kronas?

K.Ž.G.

Knygų miestas

~ kzL ~ 4 Comments

Hay-on-Wye miesčiukas Velse. Šią savaitę mano įtrauktas į “Vietos, kur turi nuvažiuoti iki užversi kojas” sąrašą. Žinai, kodėl? O todėl, kad tai yra tikras knygų miestas. Ne toks, kokiu nori pasivadinti Klaipėda ar Vilnius vieneriems metams, o toks knygų miestas kiekvieną dieną. Įsivaizduok – 2,000 gyventojų ir 31 knygynas!!! Prisipažinsiu, man sunku įsivaizduoti, todėl ir traukiu į tą kelionių sąrašą.

Visą istoriją, kurią perskaičiau ir apsvaigau, galite paskaityti čia (be nuotraukų) arba čia (su nuotraukom).

Jei nori susitikti su Howard Jacobson, The Man Booker 2010 laimėtoju, važiuok į Hay-on-Wye birželio 4 d., jis bus miestelio literatūros festivalyje. Kiti svečiai, kurių nelabai pažįstu, betr gal tu pažįsti?

|lina|

Costa Book Awards 2010

~ kzL ~ Leave a comment

The Costa Book Awards savo gyvenimą pradėjo 1971 m. ir pirmiausia vadinosi Whitbread Literary Awards, vėliau vadinosi Whitbread Book Awards ir galiausiai gavo kavos kompanijos pavadinimą. Premija, deja, teikiama tik Didžiosios Britanijos ir Airijos rašytojams. Costa Book Award yra, galima sakyti, lengvesnė Man Booker premijos versija, nes vertinama ne tik meninė kūrinių vertė, bet ir skaitymo malonumas, kurį gali patirti ne tik kritikai, bet ir skaitytojai.

Teikiamos nominacijos šiose kategorijose: geriausias pirmasis romanas, geriausias romanas, geriausia vaikiška knyga, geriausia poezijos knyga, geriausia biografija. Šių kategorijų laimėtojai gauna po 5,000 svarų sterlingų, o iš šių išrinkta geriausia metų knyga – 30,000 svarų sterlingų.

2010 m. laimėtojai yra:

  • First Novel Award — Kishwar Desai, Witness the Night

    •  

  • Novel Award — Maggie O’Farrell, The Hand That First Held Mine

  • Children’s Book Award — Jason Wallace, Out of Shadows

    • Poetry Award — Jo Shapcott, Of Mutability

  • Biography Award — Edmund de Waal, The Hare with Amber Eyes

    • Metų knygos titulą laimėjo Jo Shapcott knyga. Žiuri apie knygą:

    “These strong poems are rooted in the poet’s experience of breast cancer but are all about life, hope and play. Fizzing with variety, they are a paean to creativity and make the reader feel that what matters to us all is imagination, humanity and a smile.”

    Per visą metų knygos nominacijos istoriją (nuo 1985 m.), poezijos knyga laimi septintą kartą. Devynis kartus laimėjo romanai, keturis kartus debiutinis romanas, penkis kartus biografijos ir vieną kartą – vaikų knyga.

    Čia toks įrašas pasierzinimui, kad niekada nebūtų per mažai norimų perskaityti knygų.

    |L|

    Vasario dešimtoji

    ~ kzL ~ 9 Comments

    Šiandien literatūrinių žmonių praradimų ir gimimų diena.

    A.Puskin

    1837 m. kvailoje dvikovoje žuvo A. Puškinas. Paklaidžiojau internete, tai labai jau skirtingos to žūties datos: nuo sausio 27 d. iki vasario 11 d. Na, tiksliau būtų sakyti, kad sužeistas dvikovoje po dviejų dienų mirė. Dar spėjo paprašyti caro atleidimo, nes caras dvikovas jau buvo uždraudęs.

    Pranas Vaičaitis

    1876 m. gimė poetas, dramaturgas vertėjas Pranas Vaičaitis.

    Boris Pasternak

    1890 m. gimė rusų rašytojas Borisas Pasternakas.

    Bertold Brecht

    1898 m. gimė vokiečių poetas ir dramaturgas Bertold Brecht.

    Sigitas Parulskis

    1965 m. gimė poetas, eseistas, dramaturgas Sigitas Parulskis.

    Sandra Bernotaitė

    1975 m. gimė rašytoja Sandra Bernotaitė.

    Jurga Šeduikytė

    1980 m. gimė dainininkė, poetė ir pasakos autorė Jurga Šeduikytė.

    Vertėjo krėsle

    ~ knyguziurkeG ~ 14 Comments

    Lietuvių PEN centras ir kultūros ministerija paskelbė, jog metų vertėjo krėslas yra skiriamas Rasai Drazdauskienei už Evelyno Waugh romanų „Vargingi kūnai“ ir “Sugrįžimas į Braidshedą” (leidykla Tyto Alba)

    Vertėja bus pagerbta vasario 15ą Vilniaus paveiklų galerijoj. Daugiau info čia

    Asmeniškai aš esu labai dėkinga R.Drazdauskienei už išverstą “Bridžitos Džouns dienoraštį” (Myliu myliu myliu).

    R.Drazdauskienė taip pat yra išvertusi J. M. Coetzee, P. Roth, F. McCourt ir t.t.

    Ačiū, vertėja, už gerą darbą. Gerų ir darbingų metų tame krėsle!

    Ir dar galiu parekomenduoti paskaityti R.Drazdauskienės straipsnius-vertimų kritiką.  (čia ir čia )Paskaičiau juos ir apsidžiaugiau. O kad visi vertėjai turėtų tokias žinias ir tokį atidų požiūrį į verčiamą tekstą. Tada nebūtų vertimų apie tai, kad “viskas nuvažiavo toliau kaip ironiškas taškas”

    K.Ž.G.

     

    Knygų žmonės Vilniuje 26: Brodsky

    ~ kzL ~ 1 Comment

    J. Brodsky Nobelio premiją 1987 m. gavo už ”for an all-embracing authorship, imbued with clarity of thought and poetic intensity”, o dar 1972 m. buvo išleistas iš Sovietų Sąjungos į pasaulį už “socialinį parazitizmą”.

    Elės ir Ramūno Katilių prisiminimas apie Brodskį. http://www.vilniausmuziejai.lt/2_paroda_2.htm

    

    Iš knygos „Nuostabios epochos pabaiga’

    JOSIFAS BRODSKIS

    LIETUVISKAS DTVERTISMENTAS

    Tomui Venclovai

    1. Įžanga

    Štai pamario šalis neišdidi.

    Savi aerouostai, telefonai,

    sniegynai, žydai. Ir ruda vila

    diktatoriaus. Poeto statula –

    tėvynę jis prilygino draugužei.

    Gal vaizdas ne visai ir subtilus,

    bet aiški geografija: pietiečiai

    šeštadieniais čia šiauriečius aplanko

    ir grįždami pakaušę pėstute

    į Vakarus užklysta kartais – tiktų

    tema šii skečui. Nuotoliai tokie,

    kad palanku gyvent hermafroditams.

    Pavasario diena. Debesija

    ir balos, angelų gausybė,

    aptūpusi gausių bažnyčių stogus. Čia

    žmogus paverčiamas minios auka

    ar vietinio baroko detale.

    2. Liejyklos gatvė *

    Kad taip save pasigimdyt

    prieš šimtmetį, pūkus nutrynus,

    pro langą sodą pamatyt,

    kryžius dvigalviškos Kotrynos;

    išsižadėt mamos, žagsėt

    grubioj akivaizdoj lorneto,

    su šlamšto karučiu judėt

    geltonom gatveliūkštėm geto;

    pas lenkišką panelę būt,

    įsimylėt ją begaliniai;

    Galicijoj už Tiesą žūt,

    sulaukus Pirmo Pasaulinio,

    už Carą, Šalį, – arba spjaut,

    nuo peisų išvaduoti žandus,

    ir į Pasaulį Naują maut,

    per bortą vemiant į Atlantą.

    3. Kavinė „Neringa”

    Laikas įeina į Vilnių pro kavinės duris,

    lydimas tarškesio indų, peilių ir šaukštų,

    ir erdvė, prisimerkusi kaip tvarkdarys,

    nužvelgia jo pakaušį iš aukšto.

    Apvalkui plyšus, kruvinas skritulys

    apmiršta virš čerpių stogo gruoblėto,

    ir Adomo gūžys paaštrėja,

    lyg veide vien profilį regėtum.

    Ir, lydekai paliepus valdingu žodžiu,

    padavėja su bliuzele batisto

    miklina kojas, nukėlus jas nuo pečių

    vietinio futbolisto.

    4. Herbas

    Nors alegorijų vinjetėj

    drakonžudys šv. Jurgis ietį

    prarado, betgi liko

    jam arklys ir kardas, ir lig šiolei

    po Lietuvą jis vaikos uoliai

    tai, kas jam žinoma vienam.

    Ką jis, iškėlęs kalaviją

    už herbo pakraščių nuvijo?

    Netikėlį? Pagonį? Ką

    iš baimės privertė pabalti?

    Pasaulį? Juk ne malkas skaldė

    plieninė Vytauto ranka.

    5. Amicum – philosophum de melancholia, mania et plica polonica **

    Dalelė moters. Nemiga. Stikle

    reptilijos į laisvę veržtis bando.

    Nuo smegenėlių suteka bala

    debiliškos dienos kažkur už sprando.

    Tik krustelėk – ir kunas nesuklys,

    pajusdamas, kaip į ledinį skystį

    šį pamerkiamas plunksnos smaigalys,

    užtikrintai vedžiojantis: „menkystė”

    rašysena, kur kreivė kiekviena

    kreiva. Dalelė moters pomaduota

    užpuola klausą žodžių lavina

    kaip penki pirštai utėlėtą kuodą.

    Ir tu patamsiuos vienišas ir menkas

    ant patalų kaip Zodiako ženklas.

    6. Palangen ***

    Tiktai jūra į veidą pažvelgti dar gali

    dangui; o keleivis akis panarina,

    prisėda ant kopos ir maukia vyną

    kaip praradęs kariuomenę tremtinys karalius.

    Nuvaryti galvijai. Namai – išplėšti.

    sūnų slepia piemuo gilaus urvo vingy.

    Ir dabar jis – pasaulio pačiam pakrašty,

    ir per vandenis žengti tikėjimo stinga.

    7. Dominikonai ****

    Pasuk iš magistralės šičia,

    į aklą skersgatvį,

    įženk į tuščią šiuo metu bažnyčią,

    pritūpk ant klaupkų, pasilenk,

    kad Dievui į ausies kriauklytę,

    kuri kurčia triukšmams dienos,

    tik pora žodžių išsakytum;

    -Ak, dovanok.

    1971

    Vertė A. Patackas

    * Gatvė Vilniuje J. B.

    **„Draugui filosofui apie melancholiją, maniją ir lenkišką kaltuną“ {lot.). XVIII -žiaus traktatas, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje J. B.

    ***Palanga (vok.) J.B.

    ****Dominikonų bažnyčia Vilniuje J. B.

    Tomas Venclova apie šį sau skirtą eilėraštį:  http://www.vilniausmuziejai.lt/virtual_parodos/Brodskis/T_VencovaDIVERTISMENTAS.htm

    Apie J.Brodskio kelionę į Lietuvą: http://bootis.itpa.lt/mokslo-lietuva/node/283

    Trigrašis į diskusiją

    ~ knyguziurkeG ~ 37 Comments

    Ar kas nors dar nepastebėjo vykstančių debatų apie lietuvių kalbos norminimo talibaną? Apie tai, jog ““Mums stovi už nugaros ir sako – tu kuri kalbą, bet jos nemoki,” ir apie tai, jog kalbinio talibano išgąsdinti redaktoriai be jokių sąžinės graužimų drasko rašytojų tekstus.

    Keletas citatų iš K.Sabaliauskaitės teksto:

    “Nuo normintojų teroro kenčia ir kiti Lietuvos rašytojai. Pavyzdžiui, Renata Šerelytė, viename interviu pasakojusi, kaip iš jos romano „Mėlynbarzdžio vaikai“ buvo bandoma išravėti būdingą sovietmečio slengą („govorilka“ ir pan.), kurį ji sąmoningai pasirinko kaip meninės išraiškos priemonę. Arba Danutė Kalinauskaitė, atskleidusi, kad jos tekste „kelnių klyną“ keitė „prorėža“ arba „antuku“.

    “Neapykanta deminutyvams garsėjančio Mariaus Ivaškevičiaus tekstas prie jo padirbėjus vienai redaktorei mirgėjo būtent jais. Dar toliau žengė ponia, redagavusi Algimanto Zurbos tekstą, kuriame herojus, užvertęs moteriai sijoną, pasodina ją ant sniego – ji paprasčiausiai šį sakinį išbraukė, nes „juk šitaip nesveika”

     

    O čia-citata iš VLKK puslapio

    “Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas (patvirtintas 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 68; Žin., 1998, Nr. 18-445) – vienas žinomiausių Kalbos komisijos nutarimų. Darantys tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų VLKK nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos inspekcijos 300–1500 litų bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.

    Tol, kol už tam tikrų žodžių vartojimą grės bausmės, (parašei žodį”knopkė”? Bauda. Pasakei “mereškuoti kalnieriukai”? Dviguba bauda. ), tol nesijaus žmonės esą savo kalbos šeimininkai.Tol nejausime kalbos džiaugsmo ir kalbos laisvės.

    Kas yra lietuvių kalbos šeimininkai? Mes, ta kalba kalbantys ar kažkokios ten komisijos, grūmojančios pirštu ir grasinančios baudomis?

    Tol, kol kalbos normuotojai stums mūsų lietuvių kalbą  kažkokio utopinio standarto link, tol nebus Lietuvoje tokių knygų kaip “The Brief Wonderous Life of Oscar Wao” (autorius J.Diaz) ir “Everything is Illuminated” (autorius Jonathan Safran Foer) , nes mūsų kalbos norminimas neleistų gimti tokiems knygų herojams kaip Oscar Wao ir Alexander Perchov.

    Jei dar kartą pasakysi "bulka", gausi į galvą... (Kadras iš filmo "Everything is Illuminated")

     

    K.Ž.G.

     

     

    Skaitymo Nevienatvė

    ~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

    Literatūros pamokos, kurių metu mes visi diskutuodavom kurią nors skaitytą knygą, man iki šiol yra pačios gražiausios. Atsimenu, kaip jų laukdavau.

    Ir ne vien todėl, kad pats skaitymas man labai patiko, bet ir todėl, kad per tokias pamokas nebuvo skaitymo vienatvės. Tada sedėjom klasėje visi (na gerai, gal ne visi, bet didžioji dauguma) perskaitę tą pačią knygą ir visi galėjome apie ją kalbėtis.

    Pamenu kaip K.Ž.L  per literatūros pamoką M.Katiliškio knygos “Miškais ateina ruduo”  vieną pagrindinių herojų išvadino bestuburiu. Atsimenu, kaip man buvo smagu, nes ir aš buvau tos pačios nuomonės.

    Skaitymas seniau buvo vienatviškas užsiėmimas (jei jis nevykdavo garsiai). Skaitai knygą, perskaitai, apgalvoji, gal dar draugui parekomenduoji. Geriausiu atveju draugas tą knygą irgi perskaito, ir tada galima šiek tiek pasikalbėti apie knygą: “Ar patiko?”

    Dabar laikai yra kiti. Be didelių pastangų galima surasti šimtus žmonių, kurie tuo pačiu metu skaito tą pačią knygą arba labai detaliai išdėsto savo nuomonę apie knygą bloguose, internetiniuose puslapiuose ir pan.

    Man labai smagu, kad po to kai aš perskaitau knygą, galiu pagooglinti ir rasti kitų žmonių mintis, apmąstymus, recenzijas.  Galiu netgi dalyvauti tarptautiniame book circle ir skaityti tą pačią knygą, kurią rekomenduoja Oprah Book Club, kad po to galėčiau žiūrėti diskusiją per televiziją ir parašyti savo nuomonę internetiniame forume.

    S.Johnson “Wall Street Journal” rašo: ““Nobody will read alone anymore. Reading books will go from being a fundamentally private activity — a direct exchange between author and reader — to a community event, with every isolated paragraph the launching pad for a conversation with strangers around the world.

    E-knygos dar labiau ir greičiau skatina skaitymo Nevienatvę. Elektroninė skaityklė Kindle, pavyzdžiui, suteikia galimybę sužinoti, kokius sakinius pasižymėjo kiti skaitytojai skaitydami tą pačią knygą. Tokiu būdu sukuriamas skaitymo bendrumas, kuris buvo neįmanomas anksčiau.

    Mūsų blogas irgi yra skaitymo nevienatvės pavyzdys. Kai nuomonės apie geras ir blogas knygas lekioja nuo vieno skaitytojo iki kito, kai ateini į knygyną su mūsų skaitytojų rekuomenduotų knygų sąrašu, kai skaitai kitų žmonių komentarus apie knygą, kurią skaitai kaip tik dabar, supranti, jog skaitymas pavirto socialia veikla, jungiančia žmones daug tampriau nei kada nors anksčiau.

    Perfrazuoju P.McCartney ir dainuoju “No More Lonely Books…”

    K.Ž.G.

    Beatrix Potter pasakos

    ~ kzL ~ 13 Comments

    Kažkada minėjau, kad ieškau knygutės kukuliui vyresniajam. Norėjau tokios knygutės, kur būtų ir teksto ir daug paveikslėlių, nes pastebėjau, kad kol kas skaitant knygutes su mažai paveikslėlių, sunku išlaikyti dėmesį. Kai knygutė iliustruota, kol skaitau tekstą, dar ir su pirštu rodau, pakomentuoju iliustracijas, apie jas padiskutuojam, taip ir galim ilgiau paskaityti.

    Beatricx Potter

    Beatrix Potter pasakas pastebėjau knygyne prieš pat kukulio gimtadienį, taigi sukandus dantis iškenčiau nenupirkti, o užsisakyti dovanų. Sunku buvo nepirkti tokios gražios knygos su nuostabiom iliustracijom. Beje, iliustracijos labai matytos, tik nežinojau, iš kur.  O dabar įtariu, kad gal jie taip matyti iš gražaus filmo apie Beatrix Potter “Miss Potter”?

    Kaip smagu, kad šios puikios iliustracijos ir istorijos padėjo Beatrix tapri savarankiška moterimi TAIS laikais, kai moterys turėjo tik vieną teisę – ištekėti.  Beje, įdomus faktas, kad 1936 m. Walt Disney norėjo sukurti filmuką apie Peter Rabbit, bet Beatrix atsisakė ir jos gyvūnėliai gyveno tik popieriuje dar ilgai po autorės mirties.

    Beatrix Potter pasakų veikėjai

    Lietuviškame vertime man kiek gaila originalių veikėjų vardų, nes lietuviškais vardais ji praranda dalį žavesio. Na, Triušelis Petriukas palyginti su Rabbit Peter visai nieko, bet štai Katytė Mažytė gi visai kas kita nei Miss Moppet, o pelės Kramsius ir Čepsė nors ir žavingos, bet ne taip, kaip Tom Thumb ir Hunca Munca. Na, bet, žinoma, suprantu, kad kažkaip išversti reikėjo, o leidėjui ačiū už tai, kad prieš kiekvieną pasaką yra jos atsiradimo istorija, kurioje skliausteliuose nurodomi originalūs veikėjų vardai (super!).

    Originalus vaizdas
    Pirmosios knygelės pirmasis leidimas 1902 m.
    Tekstas ir iliustracijos - smagu skaityti

    Taigi, jei ieškote gražios knygutės, labai rekomenduoju, knygų mugėje tikrai turėtų būti pigiau nei knygyne.

    |lina|

    Tora. Beodis dangus

    ~ kzL ~ 6 Comments

    Kandangi jau prasidėjau su ta trilogija, tai ką jau darysi, teko ir užbaigti, tuo labiau, kad gavau pasiskolint. Tai apie trilogiją pasakysiu taip: perskaičius kilo mintis – o kam viskas padalinta į tris dalis? Juo labiau, kad tų trijų dalių atkirai skaityti nelabai įmanoma, kodėl nebuvo galima išleisti vienos, na gerai, tikrai storos knygos (nemanau, kad už Irvingą būtų buvus storesnė)? Net juokinga, kaip pasimiršta visa, kas buvo preitose knygose. Aš tik į kokį pirmą trečdalį trečiosios įkopusi, pagaliau prisiminiau, kas antrojoje Torai buvo atsitikę – tiesiog mano fantazija prisiminė visai kitą versiją… Na, bet eilinį kartą įsitikinau, kad Dinos daugiau nebus, kad visos kitos autorės knygos, nors ir buvo įdomios, manęs jau nebeužbūrė.

    Nepaisant visos tos viršuj parašytos tirados, knyga buvo visai nebloga. Gal man net labiausiai patiko iš visų trijų dalių, kiek aš ten jas atsimenu. Kažkaip šita knyga išsiliejo prieš mane vaizdais – fiordais, raudonais besiplaikstančiais plaukais, mėlynu paltu ir avimis (vaizdinį įspūdį dar sustiprino vakar matytas filmas Firelight, kuriame daug rūko ir avių). Trečiojoje dalyje daug Rakelės, kuri, priešingai nei daugelis veikėjų – Tora, Toros mama Ingrida – neplaukia pasroviui, nėra nuolanki ir besilenkianti pavėjui – gal dėl to knyga įgauna energijos ir nebėra tokia neviltinga, kaip pirmosios dalys. Įdomus ir Toros susidvejinimas, įsijautimas į Rakelės vaidmenį (taip ir matau savo “filme” tuos raudonus abiejų plaukus), bet kažkaip į knygos pabaigą viskas vėl išblykšta, aštrūs jausmai bunka, lyg rūke plaukia ir pabaiga kažkokia man nei šiokia nei tokia. Ir kažkaip nepasijaučia man tos šviesesnės spalvos, apie kurias rašoma knygos anotacijoje. Iš tikrųjų, gal net nesupratau tos pabaigos – gera ji ar bloga – dėl to ir atsiverčiau galą pažiūrėti…

    Tai instrukcija knygai būtų tokia: kas jau prasidėjot, pabaikit, nebeturit kur dėtis, kas neskaitėt, tai bent jau skaitykit visas tris iš karto, nors jei neperskaitysit, nors ir esat Wassmo gerbėja/as – nieko tokio.

    |3,5/5|