Šiandien Bernardinuose perkaičiau pokalbį su Vytautu Toleikiu. Įdomus pokalbis, įdomus žmogus ir įdomios mintys.
Nors… kažkodėl truputį pasišiaušiau, na dar pasiraukiau, kai skaičiau, nes tikrai nesutinku su visais tais teiginiais.
“Tokią neperskaitytų knygų traumą teko išgyventi ir man pačiam. Kol galiausiai nebepakeldamas to gėdingo fakto apie 2000 metus susidariau nebespėtų perskaityti knygų sąrašą, kurį sudarė gerokai daugiau nei šimtas pozicijų. Ėmiausi vakarais, savaitgaliais kryptingo, toli gražu ne pramoginio, rimto darbo. Tik dėl savęs, kad rimtam žmogui paklausus, „kaip jums patiko tas ar anas tekstas?“, nereikėtų nudelbus akis neaiškiai sumurmėti:– „skaičiau, visai nieko“. Daugmaž apsiliuobiau per gerus dvejus metus”
Mano pozicija dėl skaitymo yra visai kitokia. Visai nemanau, jog reikia skaityti “kryptingai”, nežiūriu į skaitymą kaip į rimtą darbą. Nežinau, kodėl vis dar taip norima suteikti skaitymui tą intelektualumo aurą.
Suprantu, kad seniau tai skaitymas buvo rezervuotas tiems, kurie turėjo išsilavinimą, tiems, kurie mokėjo skaityti, bet nemanau, jog dabar yra tikslinga perdėm intelektualizuoti patį skaitymą, apgobti skaitymo procesą kažkokiu inteligentams skirtu išskirtinumo švytėjimu. Manau, jog tai visai be reikalo sukuria nematomus ir matomus barjerus.
“Ir tereikėjo tik dvejų metų žemaitiškos kantrybės bei tolesnio pastovaus pasipildymo naujais Lietuvos autorių leidiniais. Tai kaip po šios patirties gali rimtai bežiūrėti kad ir į Paulo Coelho, Peterio Hoego, Dan Browno kūrybą? Kai ją palygini su Partizano Dzūko, Alfonso Nykos Niliūno dienoraščiais, Antano Škėmos, Mariaus Katiliškio tekstais, Jono Aisčio ar Henriko Radausko eilėmis.”
Nesuprantu, kam reikia supriešinti Dan Brown, P.Coelho su A.Škėma arba H.Radausku? Visų pirma juk šių rašytojų kūryba yra labai skirtinga, skirtingi žanrai, skirtingos išraiškos priemonės, skirtingi tikslai ir t.t. Antra, nesuprantu, kodėl negalima skaityti ir A.Škėmos ir P.Hoeg, ir mėgautis jų tekstais? Aš esu skaičiusi abu ir jie vienas kitam netrukdo. Juk skaitomi jie skirtingais tikslais, skirtingomis nuotaikomis ir pan.
Oi kaip man nepatinka tas nuolatinis populiariosios literatūros sumenkinimas. 
Vėl ta- intelektualizuoto skaitymo aureolė…
Taip, D.Brown stilistiniu požiūriu su A.Škėma nesulyginsi, bet nematau prasmės pradėti juos lyginti. Galų gale, tai kas kažkada priklausė populiariai kultūrai yra šiandieninė klasika.
Man atrodo, jog per dažnai skaitymo gerumas motyvuojamas kažkokių tikslų pagalba. “Reikia skaityti, kad taptum išsilavinusia asmenybe.” “Skaityk, kad susipažintum su mūsų literatūra.” “Lietuviškos literatūros skaitymas padeda suvokti savo tautiškumą.” “Reikia skaityti, kad žinotum, kas tas Ch.Dickens ir kas tas G.Flaubert.” “Reikia skaityti, kad nereikėtų gėdintis, jei kas nors paklaustų, ar skaičiau. ”
Man asmeniškai visi tie “reikia skaityti” ir “skaityk kad” yra atgrasūs. Dabar, kai aš suaugusi, kai tik aš pati sprendžiu, ką skaityti, prisipažįstu, jog skaitau tai, kas man įdomu. Tai, kas man patinka. Tai, kas man suteikia džiaugsmą. Tai, kas sutrumpina kelionę į darbą arba laukimą eilėje prie gydytojo.tai, kas sukelia minčių. Tai, ką rekomenduoja mano draugai.
Ir kaip jau įprasta, tiesiog būtina įspirti jaunimui:
“atėjo nauja karta, augusi nepriklausomybės gadynėje . Kartais ją vadiname copy paste‘ų karta, kuri anot mano bičiulio Prano Morkaus „na nieko nežino“. Nes jie netikrinę viską ima iš interneto suvesdami tinkamą žodį, jokių pastangų, jokio galvojimo, jokio atradimo džiaugsmo, – visur tik beskonis fast-food‘as.”
Čia net nežinau, kaip reikėtų argumentuoti, kadangi ir pati priklausau tai kartai, tai man labai sunku save ir savo pažįstamus priskirti tai “copy paste” kartai. V.Toleikis labai jau linkęs romantizuoti anuos laikus
“Mano karta, gimusi apie 1960 –uosius metus, dar puikiai prisimena eiles knygynuose prie literatūros klasikų prenumeratos ar perkant Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai be datų“. Ji prisimena klestinčią knygų prekybą iš po prekystalio.”
Kaip tos “copy paste” kartos atstovė galiu pasakyti, jog esu skaičiusi tuos pačius “Dienoraščius be datų” kokius dešimt kartų (bet čia tik tarp kitko). Iš tikrųjų tai aš ir pati atsimenu, kaip knygynuose būdavo eilės prie tam tikrų knygų, bet laikai dabar kiti. Pirmiausia, pasiūla pasikeitė fantastiškai. Nebereikai tenkintis tuo, kas pasiekia lietuviškus knygynus. Nueini į Amazon.com ir ten viso pasaulio knygos. Nenuostabu, kad lietuvių literatūra patiria didžiulė konkurenciją. Gal kam ir baisu, kad aš nejaučiu ypatingo lojalumo lietuviškajai literatūrai, bet kai galiu rinktis tarp Žemaitės ir G.Flaubert realizmo, renkuosi pastarąjį.
Kiek tos kartos jaunimo užsisakinėja knygas iš Amazon.com? Kiek jaunimo Facebooke seka leidyklų naujienas? Kiek rašo knygų blogus? Kiek diskutuoja perskaitytas knygas internetiniuose forumuose? Šitaip “išbrokyti” visą kartą yra nelabai gražu, sakyčiau.
Aš esu už tai, kad vaikus mokintume skaityti ne teisingą literatūrą, o kad jie išmoktų skaityti teisingai. Nemanau, jog yra gera praktika pateikti klasikos sąrašą (teisingas knygas) ir sakyti, jog dabar nuo penktos iki paskutinės klasės skaitysime šitas knygas, nes jos yra labai vertingos, nes jos yra klasika, nes jas reikia žinoti ir kiekvienas pabaigės mokyklą tiesiog privalo žinoti apie ką Stendalio “Raudona ir juoda”.
Geriau reikėtų mokytis skaityti “teisingai”-skaityti taip, kad dūšia atsigautų, skaityti sau, mokėti suvokti ir interpretuoti tekstą, mokėti kritiškai atsirinkti, kas yra gera literatūra MAN, o ne gera literatūra apskritai mokytiems dėdžiams ir tetoms.
“Esu įsitikinęs, kad mokytojas, jeigu turi ambicijų perduoti tradicines vertybes savo mokintiniams, kasdien turi skaityti bent 50 puslapių.”
Pripažįstu, jog neskaitantys mokytojai ir man kelia ne pačius šilčiausius jausmus, tačiau… “turi skaityti bent 50 puslapių”? Aš suprantu, kad man skaitymas davė ir duoda labai daug. LABAI. Pastebiu, jog skaitymas įtakoja mano santykius su žmonėmis, mano požiūrį į pasaulį ir t.t. bet net ir suvokdama tuos visus su skaitymu susijusius gerumus niekaip nenorėčiau duoti recepto “visiems REIKIA skaityti bent po tiek ir tiek puslapių per dieną”.
Iš kur tas dažnas noras surišti “skaityti” ir “reikia”?
Kaip galima kalbėti apie atradimo ir skaitymo džiaugsmą, jei jis nuolat brukamas su tuo “reikia”?
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
Skaičiau ir aš tą straipsnį ir visai su juo sutinku.
O kodėl atrodo neteisinga skaitymą gretinti prie intelektualėjimo? Negi jis neformuoja tavo žodyno, suvokimo? Pati sakai, kad duoda daug. Tada ir P. Coelho (nebūtinai jis) tekstas po gero savo teksto atrodo kaip pasičiauškėjimai, varantys nuobodulį. Nesusidūrei su tuo? O aš dar prieš savaitę ir man niekas nepasakė, kad taip teisinga, taip ir turi būti.
Nes ir vėlgi, ar skaityti lietuvius reikia tik iš reikalo, su tikslu? Miręs prestižas. Iškart renkiesi užsieniečius. Ir tai irgi pastato barjerus. Man atrodo, kad stato.
Pasiūlyti 50 psl. skamba radikaliai, bet tik kaip priemonė, pasivyti laiką. Bent viena, nors ir susitabarėjusi (bet siūloma sustabarėjusiems). Mane visada pritrenkdavo literatūrinių konkursų knygos-prizai: kokių tik knygų ten nepamatydavai! Absurdas kažkoks, įgyvendinamas be mąstymo, be skonio ir suvokimo.
Šiandien gi tikrai daugybė žmonių tikrai neskaito. Kai kurie gal ir džiaugiasi, išsilukštenę iš privalomos (ir apskritai) literatūros. Kiti nori, bet neranda skaitymui laiko, o pirkdami knygą dovanų skaitančiam visiškai nesiorientuoja knygynų lentynose. Bet argi tai stebina? Skaitytų, bent šiek tiek žinotų ir ką draugui parekomenduoti. Arba, jei skaito, tai visiems labai giriasi, o paskui vėl tylos etapas. Šiandien viską (ir konspektų skaitymą, baigiamuosius darbus) paliekam paskutinei minutei, o paskui vaikštom tuščiom galvom, nieko taip ir neišmokę institucijose (bet ne jos tau turi sudėti į galvą dalykus) kalbam apie prastą sistemą, bet ir patys esam su tuo susiję. Tada ir reikia pasakyti kokį nors REIKIA.
Gal ir klystu, bet Tavo atvejis kitoks – jau ir anksčiau susidariau įspūdį, kad judvi dar mokykloj buvot kažkaip būtent kryptingai(!) dominamos, tavo aplinkoje žmonės domisi, rekomenduoja, knyga sutrumpina kelią – tai jau yra atsinešta, išsiugdyta kaip savaime suprantamas dalykas, asmeninis malonumas, žingeidumas. Tada ir klausimai kyla kitokie.
p. s. mąstymas apie populiariąją literatūrą irgi jau eina tinkamu keliu. Tik tam dar reikia laiko.
n, sutinku su tvao mintim apie sistema. pas mus visi garsiai rekia (as irgi parekauju, nesiginu), kokia prasta yra musu mokslo sistema ir panasiai, bet toli eiti nereikia, is savo patirties zinau, kaip yra puolami destytojai, kurie isdrista pasiulyti ir pareikalauti daugiau. vajei, vajei. stai man studijuojant pries kokius gerus beveik 10 metu marketingo destytojas reikalavo nusipirkti angliskus marketingo vadovelius (zinoma, brangus buvo, bet nesake, kad vienas turi nusipirkt, galejai su draugu komanda dalintis), ir dar juos skaityti reikejo, vajei koks vajus tarp studentu kilo – kad konspektu neduoda, kad gali paklausti kazka daugiau, kas vadovelyje buvo. Sakyciau gerai, kad is 100 kurso zmoniu kokie 10 skaite ta vadoveli. Kitas destytojas savo seminarams, kurie buvo labai idommus ir kuriems reikedavo ruostis – skaityti verslo knygas, tuose seminaruose beveik neturedavo su kuo diskutuoti, nes tiesiog didzioji dauguma neskaitydavo. todel, daugeliu atveju (atmetu visus tuos, kur destyutojai 20 m. desto ta pacia medziaga niekaip neatnaujindami), studentai patys tingi, patys nenori gerinti tos mokslo sistemos.
dar parasysiu koki komentara, kai straipsni perskaitysiu 🙂
Dar pridursiu, kad jei autorius butu kitais zodziai parases ta “reikia”, situacija butu kitokia. As, pvz., NORIU buti susipazinusi su klasikais ir del to skaitau tokias knygas, o ne del to, kad REIKIA, ar kad galeciau pasirodyti protingesne. Vienas zodis, o viska keicia. ir nematau nieko blogo, jei esi neskaites. man labai patiko vonioje postas http://vonioje.blogspot.com/2010/10/ziurkes-literaturiniame-diskurse.html. apie tai, kad nera jokios butinybes buti visu galu ekspetu. ir nereikia visko zinoti ir tai jokiu budu nera privaloma.
taip, tu teisi dėl tų formuluočių Noriu ar Reikia. Iš tikrųjų, va tada ir perskaitom tą patį tekstą skirtingai, nors jo tikslas turėtų išlikti vienas. Toleikis išties čia radikalus, bet gal tiesiog neiškentė arba kitaip negali. :]
Taip, niekas neperskaito nebūtinai nobelistų, bet ir kultūrinės spaudos, kuri prieinama internete nemokamai, tik imk. Aš irgi neskaitau, net nesiskubinu. Nieko blogo neskaityti, bet kartu nieko blogo bandyt atkreipti dėmesį – gal kas nors paims daugiau nei 1 knygą į rankas daugiau nei yra pratęs. Miela būtų, jei tai taptų tiesa.
Skaitymas, be abejo yra intelektualine, ta prasme protinė, veikla. Aš galvoje turėjau tai, jog man asmeniškai nepatinka tai, kad tam tikrų knygų skaitymas arba neskaitymas yra siejamas su statusu visuomenėje. Nemanau, jog reikėtų gėdintis, jog esi tam tikros knygos neskaitės arba skaitęs.
Pievu patinka paskaitinėti tai, kas apibrėžiama kaip “būtina perskaityti”, “XX a. aukso fondas” ir pan., veikiausiai todėl, kad smalsu sužinoti, kuo tas ar kitas tekstas ypatingas, kad elnė “klasikos”, “kartos”, “šedevro” ar kitą vardą. Tik jau daug kartų buvo taip, kad paskaityta iki pusės tokia knygelė amžiams padedama į šalį – matyt, bio laukai apsilenkia. Bet štai vėl išgirstu “metų knyga” ir snukutis sujuda – gal šita bus įdomi. Taigi reziumė: dažnai tie “oi oi oi, kokia svarbi knyga” būna gera reklama, kad ją kur.
Man tai griežtai nepatiko Toleikio tonas: pamokomasis.
Gerai, pasivijai, atradai lietuvių literatūros lobynus – pasidalink ir džiaukis. Tai ne! Ta pačia proga reikia “spardyti užpakalius” ir pamokslauti… Gal kam ir patinka, kai spardo į užpakalį, man tai ne. Man patinka, kai dalinasi. Įspūdžiais, atsiminimais, tarybinių knygų sąrašais. Tfu, sugadino man Krupskajos memuarus apie Leniną 🙂
Teisingas K.Ž.G. pastebėjimas apie “intelektualizuoto skaitymo aureolę” ir aiškinimus, ko reikia ir ko nereikia…
O, tas lindimas į kito vidų, auklėjimas! Vis tinka mano mėgstama patarlė: kvaily, kodėl tu nori pakeisti pasaulį – pakeisk save, ir pasaulyje bus vienu kvailiu mažiau!
Aš irgi pamenu tarybines eiles prie knygų. Juokas tas, kad mano mama visada stodavo į bet kurią eilę ir nupirkdavo bet kurią knygą – nes gi deficitas. (Mama neskaito knygų. Tėvas – šiek tiek. Vėliau pati atradau, kad tarp kilogramais pirktų tomų būta ir vertų dėmesio klasikų…)
Kaip idomiai, mama visai nesamoningai tau biblioteka supirko.
Gal “reikia” tapatu skatinimui dirbti? Aš manau, kad per dieną REIKIA paskirti bent 20min mokymuisi (kas gali būti ir skaitymas). Prisipažinsiu, neskaitau grožinės literatūros visiškai. Tiesiog, man dabar tai nėra įdomu, gal bus įdomu rytoj. Bet skaitau kitokias knygas. Nuolatinis susikaupimas į darbą, pastangas atlikti darbą geriau (šia tema galima paskaityti Brian Tracy knygas :]), tai gali būti užprogramuota šiame žodyje. Ne lygu koks kontekstas. Labai lengva apkiautėti ir tapti žmogumi “iš nuosavo bagažo”, kuris studijuodamas perskaitė dvi knygas ir atrodo, jog daugiau nereikia. Bet mokytis nuolatos, gilintis, pažinti kitas nuomones reiškia išplėsti savo akiratį. Hemingvėjus skaitydavo net ir “blogas” knygas, kad žinotų kaip rašyti nereikia :]
Bet kuriuo atveju, sutinku su mintimi, jog skaityti, kad neatsiliktum – neverta. Tokiu atveju, nebent pasivysi. O va domėtis, gilintis, džiaugtis ir išgyventi, pajusti malonumą patirti – va tai veda į priekį :]
argi jūs pačios dabar mažiau „pamokančios“, kai auklėjat Toleikį, aiškinat, kaip jam REIKĖJO rašyti, kaip sakyti, kaip tolerantiškiau, kaip pilitiškai korektiškiau..? Kam visa tai? Užuot gilinęsi, galėjot jau Dan Brown romaną įpusėt…
Toleikis turi teisę išreikšti savo nuomonę, o aš turiu teisę išreikšti savąją.
Kas gi čia keisto paimti straipsnį ir ji pakomentuoti iš savo pozicijų? V.Toleikis yra protingas ir įdomus žmogus, su kurio nuomone polalbyje aš ne visur sutikau. Ar tai reiškia, kad aš auklėju jį?
O D.Brown knygas aš jau visas esu perskaičiusi vieną kartą. Bet jei teisingai suprantu, tai čia buvo ne geranoriška rekomendacija, o karti ironija iš jūsų pusės.
knyguziurke,
čia daug kabinėjimosi prie požiūrio, bet, tuo pačiu, ir prie žodžių… Bet negi Jums neatrodo, kad pagrindinės Toleikio mintys buvo:
a) mes graibstom populiariosios lit. vidutinius vertimus, užuot retkarčiais pervertę ir savus klasikus
b) XX a. literatūrai susiliejus su filosofija (man ją gražiausiai iliustruoja Nyčės frazė „Tačiau ir aš, Zaratustra, esu poetas“), mes nesinaudojame šansu, skaitydami nacionalinius autorius, formuoti savo tautinio identiteto. Skamba arkliškai, tačiau, pvz., mano sūnėnas, 12 m., dabar skaito Pietario „Algimantą“, ir jam ji ne mažiau įdomesnė už verstinius autorius, kuriančius herojinius pasakojimus. Statistinis ES paauglys, kuriam niekas nesakė, kad skaityti „reikia“, dabar džiaugiasi anime komiksais, bet juk dabar nepradėsim ginčytis, kuris iš jų geriau atliktų teksto suvokimo užduotis..?
b) autorius bando skaitymui grąžinti bent dalį prestižo, suformulavo gal ir spontaniškai, bet [perfrazuota] pagrindinė mintis juk buvo „liaukimės didžiavęsi, jog neskaitome“ (kas ypač populiaru tarp politikų). Proto mankštos (o ne skaitymo malonumo), kaip ir fizinės, privalomos sovietmečiu, niekas neateis ir neprivers mūsų daryti, tačiau laikas susiprasti apie tai, kas REIKIA
taip, tai buvo karti ironija, nes Jūs į vieną lentyną subrukate laisvalaikio skaitinius ir skaitymą kaip informacijos priėmimo būdą, jos analizavimą ir supratimą. Asmeniškai noriu pasidžiaugti, jei Jums dar neteko susidurti su asmenimis, „žiūrinčiais į knygą, matančiais špygą“. Ir jau ne knygą, o tik ekraną
Na, konstatuoju, kas mūsų pozicijos šiuo klausimu kardinaliai skiriasi.
Is keleto musu bloge vykusiu diskusiju, esu didziai nustebinta, kaip musu zmones palaiko visokius “privalomus” dalykus. Tikrai nuosirdziai stebiuosi, o paskui jau nebesistebiu ivairiais dalykais, kurie ant musu Lietuvos dedasi.
Nes vis del to tikiu, kad nepaisant Toleikio grumojimo, musu akiu vartymo ir visu kitu nepasitenkinimo zenklu, prievarta nieko neibruksi, tik jauna neskaitanti zmogu dar labiau atstumsi nuo skaitymo, nes jo naturali poza yra priesintis viskam, kas brukama. Kaip ne karta esam minejusios, klasikos brukimas mokinius daznai nuo to skaitymo nubaido – butent del pateikimo formos – privalomumo. Manau, kad mes tiesiog DAR NEMOKAME ir NEZINOME, kad mokytis galima kitaip, nei kad musu laikais tai buvo daroma, o kad jau neturim fantazijos kaip ta klasika zavingai pateikti, nu, tai ka as galiu pasakyti.
Dar mane labai stebina toks lietuvisku diskusiju reiskinys: kas ne su manim, tas pries mane, kas realiai daro diskusija neimanoma, nes diskutuojancios puses nesiklauso, kas ka nori pasakyti. Ir vel nesistebiu, kaip nera Lietuvoje normalios vidurines klases, taip ir visur kitur to vidurio nera. Ech, toli dar mums keliauti su savo mentalitetu…