Month: September 2010

Raudonoji Azalija

~ kzL ~ 5 Comments

Tarybinė Vong, Kosmoso Užkariautojas – gal norėtum panašaus vardo savo vaikui? Seniai skaitei ar žiūrėjai sEUbą? Tai šita knyga tam, kad nepamirštum, kaip gerai gyveni. Iš tiesų. Knyga apie Kinijos kultūrinę revoliuciją (1966-1976 m.), kurios paskirtis buvo išrauti visus kapitalizmo daigus kinams iš galvos. Kaip jau rovė, tai rovė, su visomis galvomis. Net nežinau, su kuo tą dešimt metų užtrukusią katastrofą palygint. Tai buvo bandymas surėmint visus į vienodus rėmus, o jei kokia kūno dalis netilpdavo, tai Partija nuspręsdavo nukirsti, sunaikinti. O netilpti galėjo galva, koja, žmogaus savigarba, individualumas, siela…

Įsivaizduok, partija nusprendė, kad šeimoje turi būti vienas valstietis, taigi vieną tavo vaiką išveža nežinia kur į kaimą, kur jis dirba nederlingas bevaises žemes, net tų pačių valstiečių neišmaitinančias, kur moterys tempo sunkiausius krovinius už pagyrimą, kad atsiduoda liaudžiai ir Mao.

Mao

Pasaulis, kur propaganda taip išplovus smegenis, kad vaikas nori įduoti tėvą už antipartines idėjas, kur platesnio požiūrio mokytojas apšaukiamas liaudies priešu, kur neegzistuoja meilė, už ją baudžiama mirties bausme, kur tokia žiauri vienatvė, kad net verskmą užspaudžia kažkur gerklėj, kur homo homini lupus est  [Plautus] (žmogus žmogui – vilkas). Ne, kur tau vilkas, per gerai, per minkšta ir per šilta, per švelnu.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad Kultūrinei revoliucijai pasibaigus (kai Mao mirė), Partija pripažino, kad tai buvo Mao klaida (nustekeno ūkį, žmonės tapo neraštingi (tiksliau, visa karta tapo neraštinga), buvo nužudyta šimtai tūkstančių žmonių, tūkstančiai nusižudė nepakėlę spaudimo), bet dėl to nereikia nuvertinti Mao ankstesniųjų darbų… Kažkoks nukvakęs diedas (kai prasidėjo ta revoliucija jam buvo virš septyniasdešimt), sugalvojo kažkokią nesąmonę ir milijonai žmonių dešimt metų tuo gyveno!!! Studijuodami Mao veikalus, skanduodami Mao žodžius, dainuodami Mao citatų dainas. Net Godo laukimas atrodo prasmingesnis, nei tai, kas tuo metu vyko Kinijoj. Kaip taip pasauly atsitinka, kad nukvakęs protas visiškai užstoja sveiką?

Žvilgsnis į komunistinį rytojų

Knygos kalba visai paprasta, jokių išvinguriavimų, daugiasluoksnių palyginimų, poteksčių. Bet tikriausiai kitaip ir negali būti, nes viskas aplinkui tuo metu buvo taip pilka, užgniaužta, sustingę, uniformuota.

Taip norisi tikėti, kad žmonija pasimoko iš savo klaidų.

|hieroglifas|

Giminės istorija

~ knyguziurkeG ~ 13 Comments

Paskutinėmis dienomis vos paskaitau, nes didelę dalį laisvo laiko praleidžiu duomenų bazėse ieškodama giminaičių, seniai seniai išvykusių į Ameriką.

Ir radau!

Jausmas neapsakomas, kai gyventojų surašymo sąrašuose randi savo giminaičio pavardę, jo žmonos vardą, jų vaikus, mirties datas ir vietas.

Tas, kuris nepatenkintas burba, jog internetas ir kompiuteris trukdo žmonėms bendrauti turėtų patylėti. Mano šeimos istorija keliais mygtukų paspaudimais ateina pas mane, į mano namus, mano kambarį. Ir visi tie pro-giminačiai tarsi atsisėda į manąją sofą ir pasakoja man iš kur aš esu. Ir kodėl esu čia, o ne kitur.

Daugelis mano mėgstamiausių knygų yra būtent šeimos istorijos. Pati pačiausia man G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”.

K.Ž.G

Knygų filmai

~ kzL ~ 4 Comments

 

Šiandien buvau kino teatre ir mačiau ypatingo kvailumo filmą, neklauskit, kokį, nenoriu net prisiminti. Bet vakaras vis tiek buvo prasmingas, nes pamačiau anonsus dviejų filmų, kurių knygas žinau. Ir noriu pamatyt. 

Mano sesė galėtų jums papasakoti, kaip man patinka raudoni plaukai. Tai aš susižavėjus spoksojau į aktorės, vaidinančios filme pagal G.G.Marquez knygą Apie meilę ir kitus demonus. Tikrai eisiu žiūrėti šito filmo. Bent jau į tuos nerealius plaukus 🙂 Trailer čia. O čia dar radau priminimą apie knygą. 

Plaukai iš filmo

Kitas filmas yra pagal Elisabeth Gilbert knygą Eat, Pray, Love. Hmm, www.imdb.com duoda tik 4.7 balo šitam fimui, ajajai. Bet filmo vaizdai tokie gražūs… O kur dar nerealusis Javier Bardem (nuodėmės vertas) , eisiu bent į jį paspoksot 🙂 

 

Vienas iš vaizdų

  

|imdb|

Mano knygų 100 (37): neklausk, kam skambina

~ kzL ~ 8 Comments

Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jegu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau. /John Donne/

Ir angliškai: “No man is an island, entire of itself; every man is a piece of the continent, a part of the main. If a clod be washed away by the sea, Europe is the less, as well as if a promontory were, as well as if a manor of thy friend’s or of thine own were: any man’s death diminishes me, because I am involved in mankind, and therefore never send to know for whom the bell tolls; it tolls for thee.”

Pirmasis leidimas

Taip prasideda Ernesto Hemingvėjaus “Kam skambina varpai”. Pastebėjau, kad kažkaip iš senų laikų žinomų autorių vardų sulietuvinimas toks įprastas, kad net pačiai originalo kalba keista rašyti, bet va, tų, su kuriais jau vėliau susipažinau, sulietuvinimas žiauriai erzina. Kažin ko, taip yra? Na, bet atgal prie Hemingway.

Kai skaičiau šitą knygą, ji man labai labai patiko, o skaičiau jau tikrai seniai, mokykliniais laikais. Jei gerai atsimenu, knygoje aprašoma viena diena todėl daug kas skundžiasi, kad nuobodu, bet man tikrai patiko. Dabar norėčiau paskaityti kokią nors Hemingway originalo kalba. Gal reikės paskaityt apie senį, prisimint, ar iš tikrųjų man taip patiko, kad traukčiau į savo šimtą, juk tiek apie jį pridiskutavom.

O čia varpais skambina Metallica For Whom the Bells Tolls.

|100|

In memoriam Mylimiausia bibliotekininkė

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

Aš niekada nevažiavau “į kaimą”. Mano mamytės tėvai gyveno pačiame Klaipėdos centre prie pat I.Simonaitytės bibliotekos. Apie savo mamytės mamą jau esu pasakojusi , o dabar noriu papasakoti apie tėvelio mamą.

Ją visa giminė vadino Mamele, gyveno ji Babtuose, kur daug metų dirbo bibliotekos vedėja.

Monika Kemežienė-Gailevičienė. Mamelė

Kai prisimenu atostogas pas Mamelę, prisimenu daug gražių dalykų.

Prisimenu, kaip valgydavom nenormalius kiekius braškių, kad visus giminės vaikus išberdavo, ir tekdavo kviestis gydytoją iš ambulatorijos, kad ji pasakytų, jog nieko čia tokio baisaus, bet gal reikėtų tų braškių tiek nevalgyti.

Atsimenu, kaip visi pusbroliai ir pusseseres susėsdavom prie televizoriaus ir žiūrėdavom “Viešnią iš ateities”.

Atsimenu, kaip valgydavom iš metalinių bliūdelių su išpaišytomis rožėmis ir su šuniukais.

Kaip atlaiduose gaudavom ilgus krakmolinius saldainius susuktus į spalvotą tampomą popierių,kaip rūbų spintoje visada būdavo paslėptas maišelis su saldainiais “Aguona” ir “Karakumai”, ir todėl saldainiai kvepėdavo Mamelės kvepalais.

As ir mano pusseseres pas Mamele su knygomis

Kaip visi pusbroliai ir pusseserės miegodavom ant grindų tame pačiame kambaryje, kaip visiems mums magėdavo nuplėšti virtuvėje kabančio kalendoriaus lapelį ir kaip Mamelė mane mokino gražiai pasisveikinti su a.a. kunigu R. Mikutavičiumi:

-Giedrute, reikės pasakyti” laba diena“. Ar atsiminsi?

-Atsimenu atsimenu, Mamele.

-Gerai. Štai jis ateina. Pasisveikink

– Labas!

Bet vienas svarbiausių man dalykų pas Mamelę buvo visos tos pilnos knygų lentynos, kur knygos stovėjo dviemis eilėmis, kur gražiai išrikiuoti stovėjo visi A.Diuma tomai, daugybė  Mayne Reid’o knygų, kur pagal eilę buvo sudėtos svarbių žmonių biografijos ir brolių Grimų labai senas pasakų leidimas.

Aš ir Mamelė

Bet svarbiausia buvo ta sklandanti aura, jog kampučių lankstymas yra baisi nuodemė, jog nugarėlių laužymas yra nusikaltimas, jog skaitomą knygą reikia apvilkti storu odiniu aplanku, ir svarbiausia- kad knygos yra nepaprastai gražus ir svarbus dalykas.

Kai 1945aisiais metais Babtuose buvo įkurta miestelio biblioteka, jos pirmaja vedėja ir tapo mūsų Mamelė, kuri pati suklompektavo pagrindinį knygų fondą.

Tėvelis pasakojo, kad visa šeima gyveno tame pačiame name, kur buvo biblioteka, tad jis galėdavo bet kada atsidaryti duris užkabintas kabliuku ir įeiti į biblioteką.

Klausydavausi tų pasakojimų ir svaigau: tik įsivaizduokit- bet kada, nereikia net batų apsiauti… ir jau bibliotekoje. Net sekmadieniais, net vidury nakties… Va čia tai laimė!

Kartais vyresnės seserys net ir dirbdavo bibliotekoje, man ir tai atrodė didžiulis džiaugsmas. Ojojoj kokia aš svarbi jausčiausi, kad galėčiau užrašyti knygas į skaitytojo kortelę.

1947 metais  Mamelė surengė pirmąjį po karo saviveiklinį pasirodymą. Komedija “Mirta Činčibiraitė” buvo suvaidinta daržinėje, scena buvo padaryta iš lentų ir daržinės durų, nes jokios salės tada Babtuose dar nebuvo.

Kitas, mano akimis, padarytas kultūrinis žygdarbis (kuris plačiai žinomas mūsų giminėje, bet visai nežinomas už jos ribų) yra tai, kad Mamelė ranka yra perrašiusi kai kurias knygas, nes jų nupirkti negalėjo. Su parkeriu, į storus sąsiuvinius ir gražiai, be jokių pribraukymų.

Bibliotekoje ji dirbo 25 metus ir nors nei aš, nei mano sesė, nei mano nuostabiosios pusseserės ir mano linksmieji pusbroliai nesilankėme bibliotekoje, kol Mamelė ten dirbo, esu įsitikinusi, kad ji yra mūsų pati pati mylimiausia bibliotekininkė.

K.Ž.G

Co&Co arba Costa Coffee vs Coffee Inn

~ kzL ~ Leave a comment

Vienas mano draugas gali nusiteikti būti atakuojamas knygų žiurkės.  Ką tik žiūrėdama į Costa Book Awards logotipinį kavos puodelį, pagalvojau, kodėl lietuviškas Coffee Inn puodelis negali būti literatūrinės premijos simbolis? Taigi, mielas drauge, pasiruošk literatūrinės premijos zyzimams. Ar ilgai bus zyziama priklauso tik nuo tavęs (na, turiu omeny greičiau sutiksi, greičiau nustosiu cypsėt (labiau tinka žiurkėms)) :P. Na, mes pradžioje nesitikime, aišku, penkaisdešimt tūkstančių premijos 🙂 Iš anksto džiaugiuosi būsimais dažnais mūsų susitikimasi 🙂 🙂 🙂

|cycycy|

Man Booker shortlist

~ kzL ~ 3 Comments

Kai Giedrė vakar parašė apie Nobelį, prisiminiau, kad ir Man Booker jau turėtų būti pajudėjęs į priekį. Jau paskelbtas shortlist. Pažiūrėkim, kas gi ten:

Peter Carey Parrot and Olivier in America (Faber and Faber)

Emma Donoghue Room (Picador – Pan Macmillan)

Damon Galgut In a Strange Room (Atlantic Books – Grove Atlantic)

Howard Jacobson The Finkler Question (Bloomsbury)

Andrea Levy The Long Song (Headline Review –
Headline Publishing Group)

Tom McCarthy C (Jonathan Cape – Random House)

Jei prisimenat, siūliau rinkti gražiausią viršelį 🙂 Tai kol kas mano išrinktasis pateko į shortlist 🙂 (Room) Pasirodo šiais metais agentūra VBS nepataikė ir jos favoritas nepateko net į shortlist 😛 Tai dabar lauksim, po maždaug mėnesiuko bus ir naujas turtingas rašytojas 🙂

|woMAN Booker|

Užtrauktukas ir skrydis

~ knyguziurkeG ~ 10 Comments

Apie E.Jong “Skrydžio baimę” Lina jau rašė anksčiau ir įtraukė ją į savo šimtuką.  Taip pat apie knygą rašyta ir Šiukšlynėlyje.

Aš iki Linos įrašo nieko nebuvau apie šitą knygą girdėjusi, todėl nežinojau, ko tikėtis. Manajame leidime E.Jong knygos trisdešimties metų išleidimo proga parašė apie savo pačios gyvenimą, apie knygos rašymą, ir aš supratau, jog knyga yra labai labai autobiografiška.

Isadoros pirmajam vyrui užeina psichozė, po to Isadora išteka už… psichologo.

Bet vistiek- jos niekaip nepalieka skrydžio baimė.

Skydis- tai gyvenimas, jos kūryba, meilė, seksas… Isadora nesijaučia laisva, ji jaučiasi kontroliuojama tiek savo vyrų, tiek mamos, tiek to universalaus moterims į galvą įkalto plano (graži, kūda, universitetas, sutikti jį, ištekėti, susilaukti vaikų), tiek universiteto nubėžtų gairių.

Ir ta baimė nepaliek Isadoros, nes ji suvokia, kad ir ką ji bepasirinktų, kad ir kokius nekonvencinius sprendimus ji priimtų, tos absoliučios skrydžio laimės gali ir nepatirti.

E.Jong pasakoja, jog knyga sukėlė baisiausią pasipiktinimą: “Kaip MOTERIS gali rašyti TOKIUS dalykus”. TOKIE dalykai- tai keiksmažodžiai,herojės noras patirti “zipless fuck” (sueitis tarp dviejų nepažįstamųjų, kai tarp jų nėra jokios priklausomybės, ir kai išsiskiriama be jokios gėdos ar sąžinės graužaties), jos sprendimas pasielgti prieš egzistuojančias normas ir t.t.

Keletas citatų:

“Women are their own worst enemies. And guilt is the main weapon of self-torture . . . Show me a woman who doesn’t feel guilty and I’ll show you a man.”

“And the lesson was clear: being a woman meant being harried, frustrated, and always angry. It meant being split into two irreconcilable halves.”Maybe you’ll do better than me” my good mother said. “Maybe you’ll do both, darling. But as for me, I never could””

“I began two novels in Heidelberg. Both of them had male narrators. I just assumed that nobody would be interested in a woman’s point of view. Besides, i didn’t want to risk being called all the things women writers (even good women writers) are called: “clever, witty, bright, touching, but lacks scope” I wanted to write about the whole world. I wanted to write War and Peace- or nothing. No “lady writer” subjects for me. I was going to have battles and bullfights, and jungle safaris.”

Iki skausmo atvirai, kone brutaliai apie tai, ką reiškia būti moterimi. (Truputuką žliumbiu)

K.Ž.G

Už ką statysi?

~ knyguziurkeG ~ 10 Comments

Ojojojojoj… Jau artėja laikas, kai sužinosim, kas gaus šių metų literatūros Nobelio premiją. Balandį (iš maždaug 350 pasiūlymų) Akademija išrenka 15-20 kandidatų, vasarą tas sąrašas dar labaiu sutrumpėja. O spalį Akademijos nariai priims sprendimą, kas nusipelnė tų maždaug dešimties milijonų kronų.

O lažybų punktuose jau galima lažintis dėl šių metų laimėtojo. Pirmasis sąraše – Adonis su koeficientu 5. Aš labai norėčiau, kad premiją duotų S.Rushdie arba C.J.Oates.

Kol kas sąrašas atrodo šitaip:

Roth, Philip
Murakami, Haruki
Oates, Joyce Carol
Un, Ko
Vargas Llosa, Mario
Atwood, Margaret
Kadare, Ismail
Marias, Javier
Oz, Amos
Pynchon, Thomas
Goytisol, Luis

Window shopping

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Kai knygų žiurkė Lina lankėsi pas mane, ji papasakojo, kad ji dažnai nueina į Amazonę, prisikrauna ten i krepšelį knygų, pasižiūri į jame esančias knygas, pažiūri į sumą, kuria reikėtų sumokėti… ir labai greitai uždaro langą, kad nekiltų pagundą visų tų knygų nusipirkti. Aš klausiausi ir juokiausi, nes aš pati darau lygiai taip pat! Tarsi kokia pirkimo maniakė uždarau langą ir pasižadu į virtualius knygynus nelįsti bent jau tą vakarą.

Šiandien nuėjau į bokus.se ir štai kiek prisirinkau…bet nepirkau…


687 kronos… Sąžinė neleido.

Beje, kuriuose internetiniuose knygynuose jūs paliekat savo atlyginimus?

K.Ž.G

nevykėlio dienoraštis

~ kzL ~ 10 Comments

Nelaiku ir nevietoje? Na, gulinėja aplink mane šita knyga jau gerus porą mėnesių, pagaliau prisiruošiau skaityt ir ką… na, pati nuo jos bėgu ir slepiuosi, vengiu, visai nenoriu. Paprastai nesu linkusi numesti neperskaitytos knygos, bet vakar, trečdalį perskaičius pagalvojau, kad gal nekankinsiu savęs, jei jau visai manęs netraukia ją skaityt. Toks jausmas, kad jau geriau visai neskaitysiu, nei škaitysiu šitą. Paskaitinėjau, paskaitinėjau ir užteks. Man vėl pasitaikė variantas, kai aprašą ant knygos įdomiau skaityt nei pačią knygą, nors ji tikriausiai kultinė ar dar kokia nors labai svarbi. Bet ką aš galiu padaryti, jei visas mano kūnas jos vengia. Gal kada nors kitą kartą.

Pradžia, kuri užkabliavo:

Tarp kitų tautų paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir narsi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos paprastai vadina „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis kur kas skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…

Atvartas

Dar kelios mintys:

Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.

“Štai, žiūrėk, kaip aš moku šokinėti.” Atsikelia nuo grindų ir ima šokčioti į šonus mėtydama rankas ir kojas. “Aš galiu, nes aš lengva. Juk aį dar vaikas. Štai paaugsiu – ir nebegalėsiu,”- paaiškina ji. Atsistoju, padedu šepetį ir bandau šoktelti kaip ji. Man akivaizdžiai nesiseka, nes ji ima juoktis. “Tu sunkus,”- sako ji.

|ne|

Laimos Vincės dienoraštis

~ kzL ~ 4 Comments

Žinot, kas man labiausiai įstrigo? …People shuffled along the street, wearing colors that ranged from grey to black. It was as though someone had taken away the rainbow and held it captive… Nors tarybiniame pasaulyje prabėgo tik mano vaikystė, aš labai gerai atsimenu tą spalvų nebuvimą – keturių murzinų spalvų flomasterius (būdavo tokia pakuotė), tas baisias rudas graužiančias vilnones uniformas, kurios turėdavo sueiti nuo -20 C iki +20 C…, ir t.t.

Įdomu paskaityti Laimos Vincės įspūdžius atvykus į Lietuvą, nes aš turiu krūvą tokių įspūdžių apie giminaičių iš Amerikos sutikimą Lietuvoje, kai visi pasipuošdavo, iščiustydavo mergaites iš Amerikos atsiųstomis ten gyvenančių pusseserių išaugtomis suknelėmis (šiukštu, tik nesusiplėšyk deficitinių kojakelnių!), kurios buvo laikomos tik tokioms ypatingoms progoms, kaip amerikonų atvažiavimui :). Tada darydavom jiems koncertą – dainuodavom dainas ir deklaruodavom eilėraščius, ir dėdei išvažiuojant gaudavom po dešimt dolerių. Paskui tetos ilgai kalbėdavo, kokia jų pusseserė iš Amerikos, atrodo, pinigų neturi normaliam sijonui ir megztiniui nusipirkti – viskas nutysę ir visai ne nauja, o aš jau maža stebėdavau ir pavydėdavau, kad jie tokie “atsipūtę” dėl aprangos, nesuka sau galvos ir vertina kitus dalykus. Kai visi pamiršdavo dėdę ir jo dolerius, aš, dabar jau link šimto artėjančiam diedukui, kuris tikriausiai jau tikrai nebeatvažiuos į Lietuvą dar vienam paskutiniam kartui, rašydavau vaikiškus laiškus ir pasakodavau savo vaikišką kasdienybę. Jaučiu jam labai šiltus jausmus ir kažkokį nemoku pasakyt, kokį šiltą jausmą.

O jeigu nurit prisimint nepriklausomybės ir blokados jausmus, tą niekada nebepasikartosiantį nepriklausomybės troškimo ir vienybės jausmą, paskaitykit knygą. Manau, labiausiai objektyvią, poetiškai nešališką. Paskaitykit apie “iš kur mergaitei tiek drąsos” apskritai ten (SSRS) atvažiuoti, bei lakstyti be leidimo iš Vilniaus į visur, kur įmanoma. Įsivaizduoju, kad tai vienas nepamirštamiausių jaunystės laikmečių, keisčiausių jausmų ir išgyvenimų dienoraštis. O man vis tiek labiausiai akyse stovi ta bespalvybė ir paštu iš Amerikos gautas minkštas rožinis angoros megztukas – tik kur tokį nešioti socialistinėj respublikoj?

|begalvis leninas|