Laimos Vincės dienoraštis

Žinot, kas man labiausiai įstrigo? …People shuffled along the street, wearing colors that ranged from grey to black. It was as though someone had taken away the rainbow and held it captive… Nors tarybiniame pasaulyje prabėgo tik mano vaikystė, aš labai gerai atsimenu tą spalvų nebuvimą – keturių murzinų spalvų flomasterius (būdavo tokia pakuotė), tas baisias rudas graužiančias vilnones uniformas, kurios turėdavo sueiti nuo -20 C iki +20 C…, ir t.t.

Įdomu paskaityti Laimos Vincės įspūdžius atvykus į Lietuvą, nes aš turiu krūvą tokių įspūdžių apie giminaičių iš Amerikos sutikimą Lietuvoje, kai visi pasipuošdavo, iščiustydavo mergaites iš Amerikos atsiųstomis ten gyvenančių pusseserių išaugtomis suknelėmis (šiukštu, tik nesusiplėšyk deficitinių kojakelnių!), kurios buvo laikomos tik tokioms ypatingoms progoms, kaip amerikonų atvažiavimui :). Tada darydavom jiems koncertą – dainuodavom dainas ir deklaruodavom eilėraščius, ir dėdei išvažiuojant gaudavom po dešimt dolerių. Paskui tetos ilgai kalbėdavo, kokia jų pusseserė iš Amerikos, atrodo, pinigų neturi normaliam sijonui ir megztiniui nusipirkti – viskas nutysę ir visai ne nauja, o aš jau maža stebėdavau ir pavydėdavau, kad jie tokie “atsipūtę” dėl aprangos, nesuka sau galvos ir vertina kitus dalykus. Kai visi pamiršdavo dėdę ir jo dolerius, aš, dabar jau link šimto artėjančiam diedukui, kuris tikriausiai jau tikrai nebeatvažiuos į Lietuvą dar vienam paskutiniam kartui, rašydavau vaikiškus laiškus ir pasakodavau savo vaikišką kasdienybę. Jaučiu jam labai šiltus jausmus ir kažkokį nemoku pasakyt, kokį šiltą jausmą.

O jeigu nurit prisimint nepriklausomybės ir blokados jausmus, tą niekada nebepasikartosiantį nepriklausomybės troškimo ir vienybės jausmą, paskaitykit knygą. Manau, labiausiai objektyvią, poetiškai nešališką. Paskaitykit apie “iš kur mergaitei tiek drąsos” apskritai ten (SSRS) atvažiuoti, bei lakstyti be leidimo iš Vilniaus į visur, kur įmanoma. Įsivaizduoju, kad tai vienas nepamirštamiausių jaunystės laikmečių, keisčiausių jausmų ir išgyvenimų dienoraštis. O man vis tiek labiausiai akyse stovi ta bespalvybė ir paštu iš Amerikos gautas minkštas rožinis angoros megztukas – tik kur tokį nešioti socialistinėj respublikoj?

|begalvis leninas|

4 thoughts on “Laimos Vincės dienoraštis

  1. ir tos pacios tetos atsiustos papildomos 8 poros deficitiniu pedkelniu, kad tik mama nebartu uz suplesytas pargriuvus 🙂

  2. aha. man labiausiai tai striuke atsimena, kuria mama padejo studiju laikams 😀 Isaugimui ir tt. Kokia grazi buvo, vis spalvota, kad as “drasuole” net nedrisdavau eiti su ja i mokykla…

  3. o is manes juokdavos vaikai kieme is to i plaukus su batu raistukais…neva batu raistukus i plaukus..xaxaxa…xixixi…o pasirodo pavydejo gi riuzavi, salotiniai tie raisteliai buvo 😀

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s