In memoriam Mylimiausia bibliotekininkė

Aš niekada nevažiavau “į kaimą”. Mano mamytės tėvai gyveno pačiame Klaipėdos centre prie pat I.Simonaitytės bibliotekos. Apie savo mamytės mamą jau esu pasakojusi , o dabar noriu papasakoti apie tėvelio mamą.

Ją visa giminė vadino Mamele, gyveno ji Babtuose, kur daug metų dirbo bibliotekos vedėja.

Kai prisimenu atostogas pas Mamelę, prisimenu daug gražių dalykų.

Prisimenu, kaip valgydavom nenormalius kiekius braškių, kad visus giminės vaikus išberdavo, ir tekdavo kviestis gydytoją iš ambulatorijos, kad ji pasakytų, jog nieko čia tokio baisaus, bet gal reikėtų tų braškių tiek nevalgyti.

Atsimenu, kaip visi pusbroliai ir pusseseres susėsdavom prie televizoriaus ir žiūrėdavom “Viešnią iš ateities”.

Atsimenu, kaip valgydavom iš metalinių bliūdelių su išpaišytomis rožėmis ir su šuniukais.

Kaip atlaiduose gaudavom ilgus krakmolinius saldainius susuktus į spalvotą tampomą popierių,kaip rūbų spintoje visada būdavo paslėptas maišelis su saldainiais “Aguona” ir “Karakumai”, ir todėl saldainiai kvepėdavo Mamelės kvepalais.

Kaip visi pusbroliai ir pusseserės miegodavom ant grindų tame pačiame kambaryje, kaip visiems mums magėdavo nuplėšti virtuvėje kabančio kalendoriaus lapelį ir kaip Mamelė mane mokino gražiai pasisveikinti su a.a. kunigu R. Mikutavičiumi:

-Giedrute, reikės pasakyti” laba diena“. Ar atsiminsi?

-Atsimenu atsimenu, Mamele.

-Gerai. Štai jis ateina. Pasisveikink

– Labas!

Bet vienas svarbiausių man dalykų pas Mamelę buvo visos tos pilnos knygų lentynos, kur knygos stovėjo dviemis eilėmis, kur gražiai išrikiuoti stovėjo visi A.Diuma tomai, daugybė  Mayne Reid’o knygų, kur pagal eilę buvo sudėtos svarbių žmonių biografijos ir brolių Grimų labai senas pasakų leidimas.

Bet svarbiausia buvo ta sklandanti aura, jog kampučių lankstymas yra baisi nuodemė, jog nugarėlių laužymas yra nusikaltimas, jog skaitomą knygą reikia apvilkti storu odiniu aplanku, ir svarbiausia- kad knygos yra nepaprastai gražus ir svarbus dalykas.

Kai 1945aisiais metais Babtuose buvo įkurta miestelio biblioteka, jos pirmaja vedėja ir tapo mūsų Mamelė, kuri pati suklompektavo pagrindinį knygų fondą.

Tėvelis pasakojo, kad visa šeima gyveno tame pačiame name, kur buvo biblioteka, tad jis galėdavo bet kada atsidaryti duris užkabintas kabliuku ir įeiti į biblioteką.

Klausydavausi tų pasakojimų ir svaigau: tik įsivaizduokit- bet kada, nereikia net batų apsiauti… ir jau bibliotekoje. Net sekmadieniais, net vidury nakties… Va čia tai laimė!

Kartais vyresnės seserys net ir dirbdavo bibliotekoje, man ir tai atrodė didžiulis džiaugsmas. Ojojoj kokia aš svarbi jausčiausi, kad galėčiau užrašyti knygas į skaitytojo kortelę.

1947 metais  Mamelė surengė pirmąjį po karo saviveiklinį pasirodymą. Komedija “Mirta Činčibiraitė” buvo suvaidinta daržinėje, scena buvo padaryta iš lentų ir daržinės durų, nes jokios salės tada Babtuose dar nebuvo.

Kitas, mano akimis, padarytas kultūrinis žygdarbis (kuris plačiai žinomas mūsų giminėje, bet visai nežinomas už jos ribų) yra tai, kad Mamelė ranka yra perrašiusi kai kurias knygas, nes jų nupirkti negalėjo. Su parkeriu, į storus sąsiuvinius ir gražiai, be jokių pribraukymų.

Bibliotekoje ji dirbo 25 metus ir nors nei aš, nei mano sesė, nei mano nuostabiosios pusseserės ir mano linksmieji pusbroliai nesilankėme bibliotekoje, kol Mamelė ten dirbo, esu įsitikinusi, kad ji yra mūsų pati pati mylimiausia bibliotekininkė.

K.Ž.G