Month: January 2010
Kaip atskirti gerą knygą?
Hmm… Parašiau ir iš karto kilo klausimas, kas yra ta gera knyga? Ar tokia, kuri apdovanota kokia nors premija (kartais atrodo, kad jų užsispyrusiai neduoda tam tikriems rašytojams), o gal tokia, kurią skaitydamas vis pamiršti, apie ką skaitai ir turi grįžti ir skaityti pastraipą iš pradžių, nes prasvajojai kokią sunkią – svarbią mintį? O gal tokia, kuri patinka milijonams? Ar tokia, kur suprantama ir įvertinama vienetų? Kaip Jums atrodo?
Pagal žemiau pacituosimą (ojei, kas čia per žodis! ar iš vis galima tokia forma ar čia kaip žymusis “musyse” :D) citatą iš The Economist (citatą radau čia) – kuo mažesnis knygos skaitytojų ratas, tuo knyga geresnė, vertingesnė. Ar aš kažką vėl ne taip suvarčiau?
“Dauguma žmonių, kurie skaito bestselerius, neskaito kitokių knygų. O mažiau žinomų knygų skaitytojų auditoriją dažniausiai sudaro priešingi – daug skaitantys – žmonės. Tai reiškia, kad mažiausiai populiarias knygas vertina labiausiai apsiskaitę žmonės, o bestselerius – kurie ne itin nusimano literatūroje. Amerikietis, kuris per šiuos metus perskaitė vieną knygą, greičiausiai skaitė Dano Browno “The Lost Symbol”. Ir greičiausiai ji jam patiko.”
Žiurkytė
Sekite paskui baltąjį triušį!
1832 ųjų sausio 27ą dieną gimė Lewis Carroll. Tas pats, kuris parašė “Alisą stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje”.
Prieš keletą metų man užėjo TOKIA Alisos manija, kad net sunku pačiai suprasti. Tiesiog Alisa Stebuklų šalyje yra puiki metafora mano pirmiesiems metams doktorantūroj: viskas atrodė keista,retas sugebėjo man paaiškinti kai kurias nesuprantamas taisykles, ir daugelis įvykių ir žmonių atrodė tarsi iš stebuklų pasaulio. Garbės žodis, vienas profesorius buvo tikra Češyro katino kopija, o kolega doktorantas- baltasis triušis – toks visada tik pro šalį prabėgantis (“Neturiu laiko su jumis kalbėtis- RAŠAU DISERTACIJĄ”), “pasikėlęs” ir bandantis sudaryti labai svarbaus triušio… , oi atleiskite, doktoranto įspūdį.
Mano darbo kabinete kabo paveikslas vaizduojantis Alisą bandančią atidaryti mažas duris, mano kompiuteris yra pavadintas “Wonderland”, namuose yra net keletas knygos leidimų, o į vieną konferencijai rašytą mokslinį straipsnį esu įrašiusi L.Carroll knygos citatą. Tiesiog man ta knyga pasidarė labai svarbi, nes ji primena man vieną labai svarbų dalyką, kurį visiems būtina prisiminti. Tuoj pasakysiu kokį.
Ar prisimenat pirmąjį skyrių? Alisa nuobodžiauja, nes knyga neįdomi, be paveikslėlių. Ir staiga ji pamato triušį, vilkintį liemenę, o liemenės kišenėje nešiojantį laikrodį ir dejuojantį “Oh dear! Oh dear! I shall be too late!”. Alisa nustemba. Triušis su laikrodžiu? Su kišene? Ir beprotiško smalsumo vedama seka paskui triušį.
Štai būtent todėl ir kabinu paveikslus iš knygos darbo kabinete, todėl ir skaitau knygą eilinį kartą- kad prisiminčiau, jog reikia smalsauti, jog reikia pastebėti keistus dalykus, jog tiesiog negalima pro akis praleisti kalbančių baltų triušių, jog nepriprasčiau prie stebuklų ir nemanyčiau, jog triušių liemenės su kišene ir laikrodžiai yra paprastas dalykas.
Jog nepamirščiau, jog reikia sekti paskui baltąjį triušį.
O tikroji Alisa man – ta iš J.Tenniel (jis iliustravo pirmąjį leidimą) iliustracijų, o ne iš Disney filmo. Na dar ir tarybinių laikų animacinio filmuko Alisa man visai nieko. Ar prisimenat?
O dabar aš labai laukiu kovo, nes tada – Tim Burton (to paties, kuris režísavo “Edvardą žirkliarankį” , “Big Fish” ir kt. filmus) režisuoto filmo “Alisa Stebuklų šalyje” premjera. Vaidina Johnny Depp, Mia Wasikowska, Helena Bonham Carter ir Alan Rickman. Ekranizacijos anonsą galima pamatyti čia.
Aš vos tik jį pažiūriu, iškart užsinoriu ryškiaspalvių karamelių (po vieną už kiekvieno skruosto) ir cukraus vatos debesies.
K.Ž.G.
Apie Oskarą – knygos ir teatro
Tai tokia nereali liūdna, graudi, graži, miela knyga, kurią būtina turėti savo knygų lentynoj ir paskaityti kas kart, kai pagalvoji, kad tau gyvenime trūksta kažko „svarbaus“ iki pilnos laimės. Knyga labai gerai „gydo“ nuo tokių “svarbių” norų, laikinų padepresavimų ir kitų tik sveikiems žmonėms būdingų nuokrypių.
Pats autorius apie savo knygą:
“Būdamas vaikas daug laiko praleisdavau ligoninėje. Ne todėl, kad dažnai sirgdavau – mane ten nusivesdavo tėvas, dirbęs ligoninėje fizioterapeutu. Pirmiausia, žinoma, mane užvaldė baimė: baimė vaikams, kuri buvo kitokie, baimė ligai, kuri vertė vaikus užsidaryti savo palatose. “Ar tai užkrečiama?”, – kartą paklausiau tėvo. “Jei būtų kokia grėsmė tomis ligomis užsikrėsti, aš tavęs čia nesivesčiau”, – atsakė jis.
Taip padrąsintas tėvo, ėmiau vis artimiau bendrauti su tais vaikais ir laikui bėgant jie tapo gerais mano draugais. Dabar aš suprantu, jog užaugau pasaulyje, kur būti normaliu anaiptol nebuvo norma, kur liga buvo svarbus gyvenimo faktas, o gera sveikata reiškė kažką nepaprasta. Ligoninė buvo vieta, kur ligoniai tiesiog GYVENO, tą jie demonstruodavo kandžiu humoru, kurį ir stengiausi pavaizduoti savo kūrinyje. Pavyzdžiui, ligoniai sugalvodavo vienas kitam pravardes, tuo tarsi parodydami liežuvį ligai. Koks gi dar geresnis ginklas, jei ne juokas, padeda užmiršti nelaimes… Deja, mačiau aš juos ir kenčiančius. Ligų sukelti skausmai jau buvo įprastas reiškinys, bet be viso to dar buvo ir vienatvės kančia, kurią sukeldavo tėvai, neateinantys aplankyti, arba tėvų nesugebėjimas išlaikyti normalius santykius su savo sergančiu vaiku.
Kaip ir Oskaras, aš žinau, ką reiškia sirgti nepagydoma liga, bet skirtingai nei Oskaro manasis gyvenimas buvo išgelbėtas. Todėl aš ir nusprendžiau pradėti rašyti kūrinį “Oskaras ir ponia Rožė”. Metų metus nedrįsau pradėti rašyti tos knygos, žinojau, kad tai bus tabu tema – sergančio vaiko tema. Dostojevskis yra pasakęs, jog vaiko mirtis priverčia žmogų nebetikėti, jog Dievas yra. Kūrinio pradžioje Oskaras netiki Dievu ir rašo jam tik prašomas ponios Rožės. Tačiau kasdienis laiškų rašymas padeda berniukui – leidžia jam suvokti skirtumą tarp to, kas gyvenime svarbiausia ir kas tik paviršutiniška, kas dvasiška ir kas materialu. Ir kaskart rašydamas Oskaras išsako, kas visų svarbiausia – atveria savo širdį gyvenimui ir pasauliui. 
Dabar aš žinau, kad Oskaras gyvena milijonų žmonių širdyse. Aš jį myliu. Žaviuosi jo sąžiningumu, drąsa, jo energija, kuri trykšta nuo pradžių iki pat pabaigos. Žaviuosi jo išmintim ir sielos skaidrumu. Tikiuosi, kada išmuš mano paskutinioji valanda, kaip nutiko ir Oskarui, aš pasirodysiu vertas jo.“
Net nežinojau, kad ant Lietuvos žemės net du teatrai jau sukūrė spektaklius pagal šią knygą. Tiesa, vieną žinojau (Cezario grupės “Bučiuoju, Oskaras”) ir iš pradžių tikrai buvau sutrikusi, nes spektaklis buvo įvardintas kaip komedija! Vėliau radau užvadintą kaip „lyrinė komedija“- gal švelniau, bet man vis tiek tas pats kaip komedija vadinti B. Sruogos „Dievų mišką“. Na taip, skaitant juokinga, bet gi čia juokas pro ašaras… Būtinai pamatysiu šitą spektaklį, nes ten vaidina mano brangioji suolo sugyventinė (kada gi mane aplankysi? kai vaikai į unversitetus išvažiuos? 🙂 ). Beje, čia galite pamatyti nuostabių spektaklio nuotraukų.
Kitą spektaklį Klaipėdoje režisavo P.Gaidys. 
Na, apie jį nieko negaliu pasakyt, bet tikiuosi gal kada pamatyt. Šioje nuotraukoje- Klaipėdos Oskaras.
Beje, lietuviško vertimo viršelis man visai neatitinka nei knygos minties, nei nuotaikos. Esu beveik įsitikinusi, kad žmogus, kuręs viršelį neskaitė knygos :(. Tikriausiai jam pasakė, kad knyga apie dievą ir įmetė į viršelį pirmą pasitaikiusią ikoną (negaliu net žiūrėt, kaip netinka! Jei norit įsitikint, pažiūrėkit čia).
O gražus prancūzų ekranizacijos anonsas – čia.
Autoriaus mintys ir spaktaklių nuotraukos iš: http://www.ve.lt/?rub=1065924817&data=2009-02-17&id=1234868815, http://kauno.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/-buciuoju-oskaras-apie-isejima-linksmai-210924
Žiurkytė L
Nostalgija
Emigracija turi savų pliusų ir savų minusų. Vienas tų tokių didelių minusų (gal labiau tiktų vadinti skauduliuku širdyje) man yra tai, kad aš niekaip negaliu susigabenti savo knygų iš Lietuvos į mano naujuosius namus. Oi daug jų guli tėvų namuose ir laukia, kol aš kažkaip sugebėsiu jas parsigabenti. Bet bent po keletą jų guli mano lagamine šalia naujųjų radinių Klaipėdos knygynuose. Įspraudžiu jas tarp aguoninio pyrago, vaistų, sesės ir tėvų dovanų gražių dalykų ir lietuviškų žurnalų. Prisikraunu knygų, po to dar porą jų įdedu. O po to pradedu nervintis, kad oro uosto darbuotojai lieps mokėti už lagamino viršsvorį. Ir taip kiekvieną kartą skrendant atgal. Vieną kartą, kai lagamino svoris labai viršyjo leistiną normą, ir man grėsė mokėti gana daug pinigų, apsiverkiau tiesiog ten pat, oro uoste. Labai jau savęs gaila pasidarė. Tai darbuotoja ten tokia miela dirbo ir sakė : “Ai, studentai čia savo knygas vežasi, tiek jau to”.
Bet kiek džiaugsmo, kai tos vaikystės knygos nutūpia lentynose! Ir kiek prisiminimu iškyla, kai jas vartau. Aš ir sesė didžiąją knygų dalį esam pažymėjusios žvėrelių antspaudais (zuikio, stirniuko ir šerno)- na, kad būtų kaip tikroje bibliotekoje 🙂
Šiandienai siūlau nostalgijos dozę Taidos Balčiūnaitės iliustracijoms, “Vyturėlio” serijai ir vaikiškiems eilėraščiams.
K.Ž.G.
Linksmai apie žodynus
Šiandien rekomenduoju šitą trumpą Erin McKean paskaitą apie tai tradicinio žodyno transformaciją.
Man kažkaip užstrigo tas jos pasakymas, kad žodynai žmonėms nusukelia labai šiltų jausmų. Prisimenu savuosius anglų kalbos žodynus, kurie buvo labai stori, lapai iš jų krito, bet kvepėjo jie labai skaniai ir popieriaus šiurkštoka tekstūra maloniai kuteno pirštą, kai jį vedžiojau žemyn ieškodama reikalingo žodžio. Žodyno- knygos nenaudojau jau kokius 5 metus (o gal dar daugiau?), daug patogiau ir greičiau išverčiu viska interneto pagalba. Juo labiau, kad ir prireikia tų žodžių labiausiai, kai esu prie kompiuterio užsiėmusi darbo reikalais.
Ar prismenat seriala “Felicity”? Tai jame, pamenu, veikėjai atsiversdavo būtent žodyną-knygą ir skaitydavo žodžius, kad pagautų įkvėpimas. Tiesiog atsiverčia ir skaito žodžius, kol kuris nors jų užkliūva sąmonėje ir sukelia minčių seką.
K.Ž.G.
Koks tu esi skaitytojas?
Ak, kaip lengva šiais laikais: “pagooglini” šiek tiek, atsakai į keletą testo klausimų ir gauni “diagnozę”. Šį kartą testas, kuris pasako, kokio tipo skaitytojas tu esi.
Man diagnozavo: “All rounder”, o tau?
http://www.bookbrowse.com/quiz/
K.Ž.G.
Indėnų ir knygų draugas
Ar žinot, kur kitą kartą eisit gerti arbatos? Ne? O aš žinau! Keliausiu į tokią book friendly viečiukę Vilniaus senamiesčio vidury pasivadinusią Mint Vinetu. Jums per toli važiuot? Bent į interneto puslapį užsukit mėtų pauostyt! Aš palauksiu, kol bus nors minus 5 laipsniai Celsijaus, nes dabar bijau savo žavią uodegėlę nušalt :), o ir mano žiurkiukai užsispyrę per šalčius nė žingsnio iš urvo!
Laukite post’o tęsinio iš įvykio vietos!
Žiurkytė
Spalvotas pasaulis
Kai buvau maža skaitytoja, niekaip nesuprasdavau, kaip suaugusieji gali skaityti tas nuobodžias knygas, kuriose nėra nė vieno paveikslėlio! Tikra nuobodybė, garbės žodis!. Ta pati mažoji skaitytoja dažnai susimąstydavo, kaip didieji žmonės kartais sugalvodavo vaikiškas knygeles “papuošti” kokiomis klaikiomis iliustracijomis, kurios tik jiems, suaugėliams, skaitantiems knygas be paveikslėlių, gali būti gražios. Atsimenu, kad man ypatingai nepatikdavo, atrodo, A. Každailio iliustracijos 🙂 Dabar patinka, suaugau tikriausiai? 🙂
Po tokių pamąstymų praėjus kokiems geriems dvidešimt su viršum metų, aš su dideliu džiaugsmu vėl atrandu paveiksluotas vaikiškas knygeles, kurios kai kada (ne visada) būna tiesiog nuostabiai iliustruotos! 
Laukiu nesulaukiu, kai galėsiu kartu su savo kukuliais prieš miegą perskaityti krūvas dabar išleistų knygų vaikams.
Vakarykštė knygelė – Laisvydės Šalčiūtės “Raudonas kamuolys” (knygelės iliustracijos 2002 m. buvo įvertintos vaikų knygų iliustracijų konkurso “Rosso Tonado” Venecijoje diplomu) – apie berniuką Pylipuką, katiną ir senelės pamirštą siūlų kamuolį.
Įsivaizduojate, kaip linksma gali būti žaisti su siūlų kamuoliu? Ne? Atsiverskit gražią knygą, kur net skyrybos ženklai spalvoti! 🙂
Žiurkytė L
Puikybė ir prietarai
Prieš keletą dienų baigiau eilinį kartą skaityti J.Austen “Puikybė ir prietarai”.
Jaučiu jos knygoms didelę silpnybę, žiūriu ir perku visas ekranizacijas, perku įvairius knygų leidimus ir dažnokai arbatą geriu is mažų porcelianinių puodelių, kur ąselės tokios mažos, kad sunku užkišti pirštą. Man, tikriausiais kaip ir daugeliui J.Austen kūrybos mylėtojų, labai jau prie širdies tuometinė romantika, nedrąsus santykių užmezgimas, džentelmeniškas vyrų elgesys, estetiška aplinka ir pan. Ir ,žinoma, mielos, žavios ir protingos J.Austen herojės. Ypač Elizabeth Benett.
Kai reikia šiek tiek paguodos ir prasiblaškymo, visada galima kreiptis i Jane 😉 Ką jau čia berašyti ir girti knygą, apie kurią jau tiek gero prirašyta? Neverta minėti sąmojingų dialogų ir satyriškų veikėjų charakterių, tiesiog paraginsiu skaityti, jei dar neskaitėt.
Turiu tik du klausimus: pirmasis- kodėl nei viena J.Austen knyga nebuvo įtraukta į skaitytinų knygų sąrašą mokykloje(o gal aš pražiopsojau?).
Antrasis klausimas: gal kas turite galėtumėte pristatyti mane nuostabiajam ponui Darcy?
Pirmas sakinys: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieti be žmonos.”
Parafrazė: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad romantiška mergina negali apsieiti be J.Austen ” 🙂
K.Ž.G
Su gimtadieniu, August!
Šiandien A.Strindberg gimtadienis (sueina 161 metai nuo jo gimimo). Neapsimetinėsiu, kas esu daug jo kūrinių perskaičiusi. 
Per prievartą (mokyklinė privalomoji literatūra) įveikiau jo “Raudonajį kambarį”, bet užtat labai įdėmiai perskaičiau jo dramą “Fröken Julie”, kuri man paliko stiprų įspūdį, tai net peržiūrėjau keletą jos ekranizacijų ir verkiau pasikūkčiodama. Užtat, kai laikiau švedų literatūros egzaminą, teko laimė kalbėti apie ir analizuoti būtent “Fröken Julie”, kas buvo labai nesunku po to intensyvaus skaitymo ir keletą kartų peržiūretų video juostų (DVD laikai dar nebuvo atėję).
Švedai Strindbergu didžíuojasi, bet tai pat jo per daug neišaukština ir labai greitai pareiškia, jog šiaip jis buvo labai nemalonus, atisemitinių pažiūrų, labai linkęs į mizoginiją. Pelargonijų augintojai dar prikiša jam jo didelę nemeilę raudonoms pelargonijoms, nes jis jas vadino vulgariomis gėlėmis (baltos pelargonijos jam patiko).
Jei kada būsite Stokholme, galite apkankyti Strindbergo muziejų, kuris yra įsikūręs name, kurį Strindbergas vadino Mėlynuoju bokštu ir nugyveno paskutiniuosius keturis savo gyvenimo metus.
Su gimtadieniu!
K.Ž.G.
Knygų viršelis 2.0
Norvegiškasis L. Keplerio “Hipnotizuotojo” leidimo viršelis skiriasi nuo kitų viršelių. Tiesa, čia tik bandymas, knygynuose dar nėra.
K.Ž.G.
Knygų sostinė
Vilnius ir Kaunas bandys tapti pasaulo knygų sostine. Šį titulą (ne pinigus) skiria UNESCO miestui, kuris paruošia geriausia programą skaitymo skatinimui. Titulas pradėtas teikti 2001 metais, o nuo to laiko knygų sostinėmis tapo Madridas, Turinas, Bogota, Amsterdamas, Beirutas, Liubijana ir kt.
Man tai džiugi naujiena, nors kultūros ministras ir ironizuoja šiek tiek. Prilyginti knygas ir kultūra vamzdžiams… na kaip čia pasakius – mažiausiai nesolidu. Ir niekaip neįsivaizduočiau Švedijos kultūros ministrės taip juokaujant. Aš gal tiesiog praradau humoro jausmą, bet knygos man – šventas reikalas.
K.Ž.G
Ššššššššš… Karalienė skaito. Netrukdykit.
Jau seniai tiek nesijuokiau skaitydama knygą. Ir sunku prisiminti kitą tokią juokingą. 
Anglijos karalienė (nors knygoje to tiesiai nesakoma, bet visos detalės rodo, kad tai Elžbieta II) vieną dieną išeina pavedžioti savo šunis, ir dėl jų nepaklusnumo atranda knygų autobusą. Nenorėdama nieko įžeisti, ji pasiskolina vieną knygą (Yvy Campton Burnett, ir kai sužino, jog šios autorės knyga nėra populiari paklausia: “Why, I wonder. I made her a dame.”), ir vėlau tampa užkietėjusia skaitytoja.
Skaito ji daug ir visur (net važiuodama karietoje ir mojuodama žmonėms), o tai pradeda gerokai erzinti jos dvariškius, kurie niekaip negali suprasti naujosios karalienės aistros. Ir nors daugelyje vietų aš kvatojau ir kankinau aplinkinius garsiai skaitydama juokingąsias knygos ištraukas (“Vyrai (įskaitant ponią Thatcher) norėjo vaidinimo” arba “Arkivyskupas pakratė galvą ir grįžo prie Let´s Dance žiūrėjimo”), manęs neapleido knygoje subtiliai paslėptas liūdesys. Karalienė suvokia, jog ji sensta, jog laiko vis mažėja, ir todėl ji bando perskaityti kuo daugiau, tarsi kabintųsi į tai, kas liko, tarsi bandytų spėti sužinoti ir pajusti tai, ko nespėjo padaryti iki šiol ir kad užgožtų mintis, jog gyventa ne taip, kaip norėta. Tad tuo pačiu “The Uncommon Reader” yra knyga apie skaitymo džiaugsmą, apie tai, (nors skamba labai jau lėkštai) kaip literatūra gali keisti žmonių gyvenimus.
Knyga yra trumputė (manajame leidime- 124 puslapiai), greičiau novelė nei romanas, elegantiškos struktūros, parašyta žaviai ir su meile savo herojei.
Pirmas sakinys: “At Windsor it was the evening of the state banquet and as the president of France took his place beside Her Majesty, the royal family formed up behind and the procession slowly moved off and through into the Waterloo Chamber.”
K.Ž.G.
Konjakas ir rožės
1809-ųjų sausio 19ąją gimė E.A.Poe. Kiekvienais metais, pradedant 1949 aisiais nežinomas asmuo ant jo kapo per E.A.Poe gimtadienį palieka konjako butelį ir tris rožes. Šiemet didysis Poe gerbėjas (spekuliuojama, kad tai dar galėtų būti pirmojo slapto gerbėjo palikuonis) sulaužė tradiciją ir prie kapo nepasirodė. Kodėl? Daugiau informacijos – Guardian.
K.Ž.G.
knyguziurkes.com 
