Bibliotekų lankytoja tapau nuo pirmosios klasės. Dar dabar atsimenu, kaip mokytoja pirmą kartą visą klasę nusivedė į biblioteką supažindinti su ten veikusia tvarka. Atsimenu net pirmąją iš bibliotekos paimtą knygą – su daug iliustracijų, tokią pusiau komiksus. Buvau apžavėta. Nuo pat pradžių. Man labai patiko, kad mano pirmojoje bibliotekoje buvo savitarna. Man labai svarbus tas kuitimasis, stoviniavimas prie lentynų, skaitinėjimas, begalinis rinkimasis.
Kai vėliau išėjau į gimnaziją, biblioteka buvau baisiai nusivylus, nes savitarnos ten nebuvo nė kvapo, o ir bibliotekininkė tokia “nuostabi”, kad nuo skaitymo ir knygų meilės tikriausiai atbaidė ne vieną kartą. Atėjus į bibioteką dialogas būdavo maždaug toks: “Ko nori? Nežinai, ko nori? Tai ko čia atėjai.” Žodžiu, sėdėdavo kaip Cerberis užstačius stalą ant įėjimo į patalpą, kur saugojo incognito knygas – niekada taip ir nesužinojau, kokie mūsų gimnazijos knygų fondai. Išdrįsdavau į ją ateiti tik tiksliai žinodama autoriaus vardą ir pavardę, kūrinio pavadinimą – kad nebūčiau išjuokta. Brrr.
Dar mokykliniais laikais buvau I.Simonaitytės bibliotekos lankytoja, ten man patikdavo, buvo savitarna, iš ten dažniausiai susirinkdavau knygas pagal privalomą sąrašą.
Vėliau buvo universiteto fakulteto biblioteka, Mažvydas, kur pusę laiko praleisdavai laukdama knygos, net nežinodavai, ar ji tiks, ar ne, ir tada sekė labai ilgas tarpas be jokios bibliotekos iki kol mano anyta užrodė jau apdainuotą 🙂 Girulių bibliotekėlę. Tokia tat trumpa mano bibliotekų istorija.
O tavo?
|KŽL|
knyguziurkes.com 
labai taikliai aprašei tą mūsų gimnazijos biblioteką ir bibliotekininkę. Nesuprantu, kaip galima dirbti bibliotekoje ir tuo pačiu taip gebėti gadinti žmonių skaitymo džiaugsmą.
O pas mus atvirkščiai buvo.. Būtent gimnazijoje nereali bilioteka, dar nerealesnė bibliotekininkė, kartais užeidavau tiesiog šiaip – paplepėt 🙂 Kažkada pagooglinai save tai radau tarp visokių facebookų ir gimnazijos bibliotekos puslapį su savo nuotrauka ir titulu – kažkelintų ten metų geriausia bibliotekos skaitytoja. Buvo toks apdovanojimas oficialiai scenoje teikiamas. Tai va 🙂
super!
Mokyklos bibliotekos nelabai mėgdavau, nes už kiekvieną nelaiku gražintą knygą laukdavo tokie moralai, kad net naktimis košmarai sapnuodavosi. Keisčiausiai tai, kad taip bijodavau į tą biblioteką eiti, kad vis vilkindavau laiką, nors jau seniai knygą buvau perskaičius. Čia daugiau kai aš pradinukė buvau.
Vyresnėse klasėse užsirašiau į Mickevičiaus biblioteką, kur man tikrai patiko, tik taip nesinorėdavo ten tos eilės prie rūbinės stovėti, paskui dar tau į rankas lapelį įbrukdavo, kurio reikėdavo nepamesti, ant kurio žymėdavo kiek knygų pasiėmei.
VPU bibliotekoje nieko gero, dažnai negaudavau knygos kokios man reikėdavo, arba jei jau gaudavau, tai toookią eilę reikėdavo atstovėti, kad dar dabar pamenu. 🙂
Dabar gyvenu mažame Vokietijoj miestely ir einu į biblioteką, apie kurią vien tik teigiamai kalbu. Ir mano mažajam sūneliui ten visada randu puikių knygų, ir sau.
Man tai pažįstamos tokios sistemos bibliotekose, kur reikėdavo tik laukti, o sulaukus net nebūdavai tikras, kad gausi reikiamą knygą. Teoriškai tai gal ir teisinga, apsaugo knygas nuo ne visada kultūringų lankytojų ir pan…, bet juk visai malonu pavaiščioti tarp knygų.. Netgi dabar, kaip internetu gali užsisakyti knygas, o paslaugi bibliotekininkė tau jas surinks…chm.. retai tuo naudojuosi. Man patinka susirinkti jas pačiai, pačiupinėti, pavartyti knygas.
Bibliotekoje man sustoja laikas, nebeskubu niekur, atsipalaiduoju, na tikras relaksas.
Šiaip tokia gera tema :).
Man labai patiko Šiaulių universitete toks dalykas, kaip naujų knygų parodos kas antrą trečiadienį – aš ten prisistatydavau kelios min po aštuonių ir būdavo galima užsisakyti tas knygas; kai baigdavosi paroda po kelių dienų – knygas išduodavo – būdavo galima gauti naujausias pasirodžiūsias knygas (ir grožinės,ir mokslinės, ir užsienio, ir fotoalbumų – viską ką gaudavo biblioteka naujo)ir be to jas pavartyti – kas labai svarbu, nes tempti krūvą namo nežinant ar jos bent tinkamos ir spręsti iš pavadnimo…nematau logikos aš… Nesuprantu aš tokios bibliotekos sistemos, įdomu kuo ji paremta.
O aš esu pastebėjusi (nuo pat jaunystės), kad nuėjus į biblioteką visada užsimanau į WC (susigėdusi). Galiu prieš tai būt nuėjusi, nevalgiusi,ar negėrusi, bet kaip koks nesąliginis refleksas, pamatau knygą ir “susi..” 😀
cha cha cha. cia tai prajuokinai 🙂
Bet žinok kažkada diskutavom šia tema su kitom knygėm ir pasirodo ne man vienai taip būna 🙂