Day: March 16, 2010

Kaip pavadinsi, taip pagadinsi?

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Šekspyro (jis šiame įraše bus paminėtas dar kartą) Džiuljeta sako “Jei rožę pavadinsime kitu vardu, ar ji nuo to kvepės mažiau?” Oi, klysti, Džiuljeta.

Jei "Rugiuose prie bedugnės" pavadinsime kitu vardu...

Vardo reikšmė yra didžiulė. Mano nuomone, vardas arba pavadinimas yra labai svarbus reikalas. Net ir knygoms. Aš dažnai “užsikabinu” už knygos pavadinimo, kai renkuosi jas knygyne. Geras pavadinimas paskatina mane paimti knygą į rankas ir paskaityti jos aprašymą.

Trumpai pagalvojusi ir dar šiek tiek paieškojusi plačiajame ir giliajame internete radau šitus gražius pavadinimus (ne visų pavadinimus radau išversus į lietuvių kalbą)

R.Rankin “The Hollow Chocolate Bunnies of the Apocalypse”
J.Berendt  “Midnight in the Garden Good and Evil”  (“Vidurnaktis gėrio ir blogio sode”)
G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”
D.Markson “This is not a Novel”
J.Steinbeck “Rūstybės kekės”
L.Weisberger “Velnias dėvi Pradą”
T.Williams “Geismų tramvajus”
S.Kubelka “Ofelija mokosi plaukti” (graži aliuzija į Šekspyro Ofeliją)
Z.Zateli ‘Grįžtantys su vilkų šviesa” (ojojoj kokia gera knyga)
H.Murakami “Kafka pakrantėje” ir “Prisukamo paukščio kronikos”
A.Roy “Mažmožių dievas”
A.Niffenegger “Keliautojo laiku žmona”
U.Le Guin “Kairioji tamsos ranka”
L.Esquivel “Kaip vanduo šokoladui”

K.Ž.G

Šaltis ir duona

~ kzL ~ 3 Comments

 

...

Šianakt visą naktį laikiau rankose savo duonos davinį ir bandžiau suprasti, ar šį kartą mano gabalėlis atitinka normą, ar vėl gerokai nusuko… viršininkai, brigadininkai, duonos pjaustytojai. Gyvenau vietoje, kurioje man skirta gyventi tiek metų, kad tie metai protu nesuvokiami ir jie tiesiog nebetenka prasmės. Svarbu tik ši diena – nuo penktos valandos ryto iki vėlyvo vakaro, kai galėsiu ramiai ištiesti kojas ant savo pjuvenų čiužinio, kuriame slepiu savo kelis šimtus gramų duonos. “Kiek kartų Šuchovas pastebėjo – nespėji apsidairyti, kaip lekia dienos lageryje. Tiktai pats bausmės laikas nė kiek nejuda ir visai nemažėja.” 

Autorius

Paryčiais buvo šalta. Buvo šalta? Tikrai šalta? Knygoje taip šalta, kad skaitant norisi palįsti po pūkine kaldra, ne, dviem pūkinėm kaldrom ir dar pakišt kojas po karšto vandens pūsle. Dar šalčiau nuo absurdo, nuo išgyvenimo taisyklių. Tokia tad Aleksandro Solženicyno vienos dienos knyga.

1982 m. birželio 8 d.  apsakymo “Viena Ivano Denisovičiaus diena” išleidimo dvidešimtmečio proga A. Solženicinas, duodamas radijo interviu BBC, pasakė: “Kad tasai apsakymas būtų išspausdintas Sovietų Sajungoje, turėjo susiklostyti ir sutapti kelios neįtikėtinos aplinkybės ir susidurti kelios ypatingos asmenybės. Visiškai aišku: jeigu žurnalo “Novyj mir” vyr. redaktorius būtų ne Tvardovskis, apsakymas tikrai nebūtų išspausdintas. Ir dar pridursiu. Jeigu tuo metu valstybės galva būtų ne Chruščiovas, jis irgi nebūtų išspausdintas. Maža to: jei Chruščiovas būtent tuo metu nebūtų dar katrą atakavęs Stalino, jis irgi nebūtų iššpausdintas. Tai, kad tasai apsakymas 1962 m. vis dėlto buvo išspausdintas, panašu į reiškinį, prieštaraujantį visiems fizikos dėsniams, pvz., jeigu staiga visi daiktai atsiplėštų nuo žemės ir imtų kilti aukštyn arba jeigu šalti akmenys įkaistų iki raudonumo. Tai neįmanoma, tai visiškai neįmanoma.”

Dalis knygos žodžių ar pastraipų išspausdinta kursyvu. Taip skaitytojas mato, kokie originalo gabaliukai buvo iškirpti 1963 m. leidime. 1974 m. visi leidiniai su Solženicyno kūriniais buvo uždrausti. Trumpam atšilo ir vėl mirtinai užšalo.

1970 m. A. Solženicynas gavo Nobelio literatūros premiją “for the ethical force with which he has pursued the indispensable traditions of Russian literature”.

|sušalusi|

Knygų svoris

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Skaitydama Jonathan Safran Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” (Vajė kokia nuostabi knyga- dar nepabaigiau

Indianos universiteto biblioteka
Indianos universiteto biblioteka

skaityti, bet jau esu užburta) užtikau vieną pasakojimą, jog Indianos universiteto Bloomington biblioteka kasmet 2.5 cm “nusėda” žemyn, nes kai biblioteka buvo projektuojama niekas nepagalvojo apie joje būsiančių knygų svorį. Dabar bibliotekoje yra maždaug 3.7 milijonai knygų.

Tad prieš pirkdami gerai pagalvokit, ar jūsų namų Pempininkuose, Pašilaičiuose ar Palemone grindys išlaikys mylimųjų knygų krūvas. Įsivaizduoju, kaip tai atrodytų, jog sugriuvus namui gaisrininkai trauktų mane iš po knygų krūvų. Žurnalistai susirinktų aplink, imtų intervju iš mano kaimynės Annikos. Gelbėjimo operacijos vadovas sakytų, jog jie planuoja mane ištraukti po poros valandų, nes jie užtruks kol nukels visas knygas apie Harį Poterį, visas knygas iš serijos “Garsiausios XX a. pabaigos knygos” ir vis dar neperskaitytus rinktinius F.Dostojevskio kūrinius. O aš tuo metu gulėčiau tarp knygų, bandyčiau skaityti jas tamsoje, ir galvočiau kaip reikėtų pasiaiškinti vyrui ir draudimo kompanijai, jog namas neišlaikė knygų svorio.

Bet “pagooglinusi” nusiraminau, tai, pasirodo, mitas, kurį tiek universitetas tiek bibliotekos darbuotojai neigia. Biblioteka pastatyta ant solidaus kalkakmenio pagrindo, tai niekur ji nedings.

K.Ž.G