Vieną dieną užbėgau į banką ir pataikiau pietų metu, kai visi, kam reikia, irgi bėga į banką, tad teko ilgokai pastovėt eilėje. Gerai, kad turėjau pasigriebus balsas.lt žurnalą, tai nereikėjo nuobodžiaut. Giedrė Armalytė, kalbėjusi su režisierium, uždavė keletą klausimų, kurie mums į temą. Įmetu tuos klausimus “į temą”, o visas interviu čia.

– Kas Jums yra autoriai – įkvėpėjai, iš kurių visada semiatės idėjų spektakliams?

– Yra tiek daug puikios pasaulinės literatūros. Ir ne tik pasaulinės – ir puikios lietuvių literatūros. Teatro pagrindas, pamatas yra literatūra. Yra ir pjesės, tačiau man priimtiniau yra prozos kūriniai. Stačiau ir daug pjesių, tačiau proza vis vien labiau patiko. Įvardinti, kas tai – ilgas sąrašas, priklausomai nuo vidinės būsenos, nuo metų laiko.

– Bet labiau remiatės klasikiniais autoriais?

– Na, taip.

– Kai spektaklis pastatomas knygos motyvais, kiek sau leidžiate nutolti nuo pagrindinės fabulos, asmeniškai interpretuoti?

– Teatras turi tokią galimybę, tačiau kaip bebūtų, kūrinys lieka saugus. Teatras turi teisę, galimybę smarkiai nutolti nuo autoriaus, bet geriausiai būna, kai įsigilini į autorių ir tas nutolimas, visiška interpretacija yra kaip silpnumo požymis. Vadinasi, kažko nesugebėjai pajausti, išreikšti, tada darai interpretaciją. Tai nėra blogai – visų svajonė yra visiškai pajausti autorių ir kūrinio sielą atgaivinti spektaklyje.

– Ar kai pasirenkate kūrinį ir temą spektakliui jau įsivaizduojate, kaip atrodys pastatymas? Ar daug laiko užtrunkate planavimui?

– Yra kalbama, kad spektaklio forma iškart pamatoma, įsivaizduojama, bet aš tuo netikiu. Kūrinio sudėtingumą, prasmingumą pradedi suprasti tik statymo metu. Kas atrodė lengva, tampa be galo sunku. Būna periodų, kai norisi viską mesti ir sustoti – nes nepakeli.

Paskutinis atsakymas man labai primena mano “Duburio” virškinimą.

|banko žiurkė|