Ogi duoti paskaityti 1985 m. leidimo knygiūkštę  Šarlio  Pero (Charles Perrault Contes) pasaką “Raudonkepuraitė”. Paėmiau knygą bibliotekoje savo kukuliui, nes kukulio močiutė jai prieš miegą vis seka “Papuraitę”, tai kartu ir sau – pasitobulinti detalėse. Ir ką? Išsigandau. Tikrai. Visų pirma man baisios iliustracijos (dail. Ada Skliutauskaitė). Na, jos gal ir nebaisios, bet jau tikrai ne vaikiškos. O ir spausdinant tikriausiai spaustuvės darbininkai buvo dažus iš sandėlio išvogę – nes spalvos – tamsios ir murzinos. Net kepuraitė nėra žavingai raudona 😦

O pasakos detales tai pačiai teks sukurti, kodėl tikriausiai nereikia nė aiškint:

“Vilkas, nutaisęs plonesnį balsą, sušuko:

– Patrauk virvelę, velkė ir atšoks.

Raudonkepuraitė patraukė virvelę, ir durys atsidarė.

Vilkas, pamatęs ją įeinant, užsitraukė anklodę ir sako:

– Padėk ant skrynelės pyragą, pastatyk puodynėlę ir eikš pas mane atsigulti.

Raudonkepuraitė nusirengė ir atsigulė. Ji labai stebėjosi, kad senelė tokia keista, kai neapsivilkusi.”

brr…

|išsigandus|