Atgal į vaikystę

Kai grįžtu į Klaipėdą, visada peržiūriu senąsias vaikystės knygas. Vakar radau šitą didžiulę porciją nostalgijos.

Vilnius "Vaga" 1982.

Vitalijaus Suchockio Čiukas. Ar prisimenat kramtomąją gumą?
Tas Žilvinas tai tikrai labai jau toks gražus A.Narvydaitės iliustracijose
 

Skaičiau ir pavydėjau užsienyje gyvenantiems vaikams, kad pas juos visokių skanumynų buvo. O pas mus tik griliazinis tortas buvo 🙂

K.Ž.G.

Skubėkime augti

vanda juknaitė skubėkime augti pirmoji rašau šiųmetį diktantą kuriu trumpą novelytę iš pasiūlytų žodžių tokios šviesios datos lydi mus tik ką paminėtas lietuvos vardo tūkstantmetis atgautos laisvės dvidešimtmetis o žodžiai kasdieniai pilki kaip esam įpratę brėkšti drėksti dryksta graso bjūra tarytum diktanto rašymas būtų menkniekis o ne džiaugsmingas visų susitikimas su gimtąja kalba druskininkuose vilniuje švenčionėliuose briuselyje londone čikagoje suku galvą kaip čia suporavus šėmmargį debesį su familiariu kompanionu suprantu kad jau šypsotės nes jūs ypatingi žmonės ne bet kas ne bet kuris ateina rašyti diktanto patriotą su įmygiu dar galėčiau susieti bet kur dėti akvariumą su idioma tikras galvosūkis būtų bemaž graudu du tūkstančiai dešimtaisiais metais dėl gramatikos pinklių paleisti iš rankų mūsų visų širdis jungiančią nytį kalba yra beveik mūsų tėvynė svečiose šalyse nors vakarais šeimose sugrįžtame į ją lyg į namus argi patys leistume jai mūsų senajai gražiajai kalbai sunykti tik paklausykime mama mamutė motutė močiutė močiutėlė tokia gili ir ilga žiema buvo bet už lango jau siaučia pavasario vėtra kartu su skrebenančia plunksna ji šnabžda laisvė yra galimybė būti savimi be kita ko lyg mažiems vaikams daugeliui atrodo kad laisvė yra galimybė turėti ką noriu skubėkime augti kad per nebrandumą patys nenukirstume tų šaknų iš kurių esame išaugę

“Retro knygos” Klaipėdoje

Knygų žiurkė pagaliau jau Klaipėdoje

Šiandien pasitaikė puiki proga aplankyti antikvariatą Klaipėdoje, apie kurį jau buvo rašiusi mano kolegė L. Po arbatos Frydricho pasaže tereikia tik pereiti per gatvę, ir jau knygyne “Retro knygos”. Tiesa, čia parduodamos ne tik knygos, bet ir suvenyrai: seni rublai, medaliai su Leninu, senos atvirutės, bet tai visai nemaišo. Kažkokios specializacijos nepastėbėjau, tai galima rasti visokių knygų lietuvių, rusų, anglų, vokiečių kalbomis (dviejų pastarųjų, žinoma, mažiau). Knygynas tvarkingas, ant žemės pilna knygų rietuvių, bet juk taip ir turi būti tikrame antikvariate. Knygos gana gerai surūšiuotos, bet pasitaiko ir šiek tiek keistumų: A.Strindbergo “Raudonasis kambarys” buvo padėtas detektyvų lentynoje. Bet  būtent taip ir turi būti jaukiuose knygų antikvariatuose, ar ne?

Galima atsisėsti labai patogioje sofutėje, išgerti kavos iš automato, pavartyti išsirinktas knygas prie staliuko. Pardavėja buvo maloni, padėjo man surasti Dostojevsio knygų lentyną, pasiteiravo, kokios knygos būtent noriu (žinoma, kad “Nusikaltimo ir bausmės” originalo kalba 🙂 ), pasiūlė išsirinkti iš keleto knygos leidimų (pasirinkau labiausiai nudėvėtą). Kainos nesikandžioja: Dostojevskis ir T.Venslovos “Vilties formos” -15, A.Škėmos “Balta drobulė”- 8.80, o A.Volkovo “Apleistos pilies paslaptis”, H.Radausko lyrika ir R.Schneider “Miego brolis” po 8 litus.
Apsilankykit ir jūs.
K.Ž.G

Pokyčiai ir neskaityto teksto recenzija (atsiprašau už tai)

Po keleto metų pagaliau vėl Lietuvoje, tad neišvengiamai matau daug pokyčių knygynų lentynuose. Dar nespėjau į daug knygynų nueiti, bet jau pastebėjau šitus dalykus:

1. Atsirado daugiau mažesnio formato knygų popieriniais viršeliais. Smagu. Seniau kone visos knygos buvo šeimyninės Bibliijos dydžio- nei į rankinę įsimesi, nei vonioje paskaitysi, nes sunku rankose tokį svorį išlaikyti. O dabar atsirado mažesnių, lengvesnių. Džiugu.

2. Pseudoįžymybių biografijos…  Na čia pagirti negaliu.  “Radži. Likimas nepajėgė manęs nuskriausti” ??? „Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas“??? Butkutės “Prarastas rojus”??? Na pačių knygų nežiūrėjau, tad apie jų literatūrinę vertę nekalbėsiu (nors, iš tikrųjų, tai pakalbėsiu. Bet tik truputį). Radau ištraukų iš D.Butkutės knygos, kurią parašė  Jurga Baltrukonytė, žurnalo “Panelė” redaktorė.

Antonia Fraser rašo puikias biografijas. Kai kurie lietuviai biografijų rašytojai galėtų iš jos daug pasimokyti

Na gal ir nekorektiška iš tų poros ištraukų spręsti apie visą knygą, bet man tos ištraukos labai stipriai asocijuojasi su “Panelės” tradiciniu pašaipiu stiliumi, kai vietoj to, kad kažkaip būtų bandoma priartėti prie straipsnių herojų, suprasti juos, atskleisti kažkokią naują dimesiją, pasitenkinama herojaus “išdurninimu”. Tikslas nėra papasakoti, o pasityčioti.

Pora ištraukų iš knygos “Prarastas rojus”:

Užsiropštė ant keturaukščio stogo ir guli sau nuogutėlė, vien su stringiukais, konspektai šalia mėtosi, vėjelis lapus draiko. Tai užpakalį pasvilina, tai krūtinę – o ko bijoti, juk niekas nemato. Reiktų Lolos Ferrari papus turėti, kad iš tokių aukštybių kas nors juos įžiūrėtų. O Džordanos mažučiai kaip kumštukai.”

Buvo naktis iš kovo 7-osios į 8–ąją. Labai simboliška, kad būtent per Moters dieną Džordana gana sunkiai ir kraujingai tapo moterimi.” (Ar prie šito sakinio nėra nagų prikišusi žymi “Panelės” moralistė ginekologė Vaiva Eringytė? 🙂

Suprantu, kad D.Butkutė gal ir nėra labai lengvas objektas biografijai rašyti. Bet juk daugelis autorių yra rašę apie tikrai blogus žmones, tokius kaip Stalinas ar Hitleris, bet vistiek kažkaip sugebėjo išlaikyti savo profesionalumą. Bet kaip minėjau, knygos neskaičiau, tad gal ir neturėčiau jos vertinti, bet galiu pasakyti, jog paskaičius šias pastraipas šitos knygos net į rankas neimsiu, nes jose nėra nei meilės aprašomajam žmogui, nei pagarbos žanrui. Grubiai, be džiaugsmo, be meilės, bet su sarkastiška šypsena.  

K.Ž.G