Labai gražiai man čia viskas susidėliojo: po psichologinio trilerio “Slapta istorija” panorau kažko visiškai kitko, tad pasiėmiau mano mylimos draugės knygų žiurkelėsL dovanotą G.Dauguvietytės knygą “Dialogai su savimi”. Ypač tiko skaityti per kovo 11ąją: ir lietuviškos kalbos smagią dozę gavau ir istorijos gražią pamoką perskaičiau. Skaitau, o ausyse lyg girdėčiau pačios Galinos Dauguvietytės balsą.

Mano drauge žiurkelėL jau rašė apie šitą knygą ir aš labai pritariu jos nuomonei, kad skaitosi labai lengvai, o labiausiai užburia pasakojimasi apie tarpukario Lietuvą. Kažkada (berods “Žvaigždutėje” buvo išspausdinti Tūbelytės prisiminimai apie smetoninę Lietuvą, tai aš juos skaitydavau su didžiausiu pasigerėjimu. Įdomu, ar tie atsiminimai yra išleisti knygos pavidalu?)

G.Dauguvietytė pasakoja iš širdies. Be pagražinimų, be kažkokios vidinės cenzūros, be bandymų įsiteikti kitiems, be ypatingo korektiškumo. Ji pasisako už “beržinę košę”, netiki, jog žmonės gali sulaukti pagalbos iš psichologų, duoda pylos moterims už jų keičiamas pavardes ir t.t. , bet tai neerzina, nes ji tai daro gana savikritiškai, per daug savo nuomonės nesureikšmindama.Ne visais klausimais mano ir autorės nuomonės sutampa, bet  labai apsidžiaugiau, kai G.Dauguvietytė parašė, jog nemėgsta A.Čechovo pjesių. “…Čechovo nemėgstu. Jei nėra aistrų, ugnies, tai man tokie veikalai nepatinka. Čechovo herojai gi visada suvytę, liūdintys, bevaliai. “Trys seserys” vis žada:” Į Maskvą, į Maskvą!” Tai važiuokit jūs į tą Maskvą. Kiekgi galima žadėti, norėti ir neišvažiuoti?”

Dėkoju knygos sudarytojai I.Liutkevičienei, kuri išsaugojo G.Dauguvietytei būdingą kalbos ir pasakojimo stilių. Skaičiau ir širdis kone iš džiaugsmo suspurdėdavo, kai perskaitydavau kokį pagal lietuvių kalbos kultūros kanonus nepriimtiną žodį, prisimindavau savo vaikystę ir žodžius, kurie kažkaip nepastebimai dingo iš mano emigrantinės lietuvių kalbos: mandras, zavadyla, varažyti, caca, su cveku ir kt.

Vieno dalyko man trūko-  nuotraukų. Skaitau apie Kiprą Petrauską, ir labai užsinoriu pamatyti, kaip jis atrodė. Skaitau apie Audrių Chadaravičių, Bronių Talačką, ir tiesiog baisiausiai prisireikia pažiūrėti, kokie jų veidai. Labai norėjau pažiūrėti, kaip atrodė G.Dauguvietytės mama, kaip atrodė Antanina Vainiūnaitė ir Vincė Jonuškaitė-Zaunienė.

Knyga man pasirodė gražiai nostalgiška. Tokia be pagraudenimų, be perdėto jautrumo, be per didelio dramatizmo, bet nuoširdi, atvira, šiek tiek saviironiška. Ar galėtų būti kitaip, kaip knygos autorė yra tokia įdomi, gerbtina ir charizmatiška asmenybė?

K.Ž.G