Šiandien skaityti tingiu ir rašyti tingiu, tai nutariau paskaičiuoti :). Mūsų bloge jau buvo vienas knygų sąrašas, o dabar aptikau kitą, tokį truputį didesnį. Kas įdomiausia, kad galiu ekstrapoliuoti neekstrapoliavus, bet perskaitytų knygų procentas beveik toks pat: iš 100 knygų sąrašo – 6, iš 1001 – 70. Įdomu, tik kad keletas iš sąrašo perskaityta visai neseniai, o keletas stovi labai labai arti eilėj. Jei netingėsit ir jūs paskaičiuokit (sskaičiavau persikėlus į excel 🙂 ) Skaiiuojant vis norisi įtraukti matytus filmus, o kai kurios knygos tokios žinomos, kad net nebežinau, ar šiai žinomos, ar skaičiau. Tai kur bent kiek kilo abejonė, neįskaičiavau.
Šiandien ieškojau vienos knygos, o radau kitą. Tokią patrintą ir suklijuotą. O vadinasi ji “Aš atsisuksiu atgal”. Išleista 1993 m. Atsimenu, kaip labai labai jos norėjau ir kaip buvau pagatava numirt iš laimės, kai ją laikiau rankose. Aha, tais senais laikais net buvau netikra “Foje” fanė. Netikra todėl, kad fanų klubo nuostatai sakė, kad nariais gali būti tik “suaugėliai”, kuriems suėję 16, o man buvo 15, ir tėvai man neleisdavo bastytis paskui grupę, kaip pridera tikriems fanams. Mama buvo įsitikinus, kad aš įsimylėjus Mamontovą, ir aš jai niekaip nesugebėdavau išaiškint, kad ne jį, o muziką 🙂 Atsimenu tą įspūdį, kai skaičiau ir supratau, kad Mamontovas žmogiškas žmogus. O kokį įsivaizdavau? Na, nežinau, bet ne tokį, apie kokį skaičiau. Tikriausiai įsivaizdavau sėdintį liūdną ant stogo ir spoksantį į dangų 🙂
Dar būdamas vaikas
Aš užlipdavau čia
Ir kojas nukaręs
Svajojau nakčia
Liūdnojo vaizdo riterio šypsena
Na, romantiškai įsivaizdavau. Atsimenu, kaip sustingau, atsivertusi paskutinį puslapį, kur nuotraukoj jis nuostabiai šypsojos 🙂 Mano liūdnojo vaizdo riteris su tokia šypsena… Va tokia svarbi knyga, sujaukus mano paauglišką galvą, nes žmonės visai kitokie, nei mes juos įsivaizduojam. Ir dar atsimenu kaip labai linksmą knygą. Dar ir dabar, jei sakau “Ei!”, mintyse pasakau “mėlyni plaukai tinka tau labai – aš sąmonės netenku” 🙂
O pirmą Foje įrašą gavau kasetėj, kur kažkaip sutrauktai, sulėtintai ir braškančiai traškėjo “Laužo šviesa”, dėl tokio “nuostabaus” skambesio netapus mano mėgstama daina. Einu ieškot kokio seno gero disko, įdomu, ką dar rasiu, nes… “vieną kartą Paryžiuj…”