Prisiminiau, kodėl Garsiausios XXa. pabaigos knygos buvo kažkas toookio. Juk pirmuosiuose leidimuose buvo neregėtas negirdėtas dalykas – skirtukas! Skirtukas knygą paversdavo neįtikėtina vertybe 🙂

Visų A. Baricco knygų nesu perskaičiusi, na, tos paskutinės nesu skaičius, bet iš skaitytų  pačios pačiausios man yra Šilkas ir Novečentas. Namuose radau du šilkus 🙂 Du atsirado sujungus į vieną dvi bibliotekas: mano ir brangiojo. Tai ir Šilkai kartu susiglaudę lentynoj stovi myluodami vienas kitą. Vienas pirmojo leidimo su skirtuku (1998 m.), antras tikriausiai antro ar kažkelinto kito (2002 m.).

Šilke Baricco nedaugiažodžiauja, dėl to daug vietos prisigalvojimams. O kai tekstas trumpas, tai nespėji labai nuklyst. Ant skirtuko pieštuku gabaliukas mano rašto ir gabaliukas tuometinės mano sugyventinės – su paslaptingais skaičiais – 8, 59, 63, 64, 71, 86, 89, 97, 98, 100, 105… Puslapiai. Brangūs mano knygų skaitytojai, visada palikite savo ženklą mano knygose – man taip miela jus prisiminti…

Iš 64:

-Kas čia?

-Voljeras.

-Voljeras?

-Taip.

-O kam jis?

-Nagi prileidi jį pilną paukščių, tiek, kiek gali, o paskui, vieną dieną, kai tau staiga kažkas pradžiugina širdį, plačiai atlapoji jo vartus ir žiūri, kaip jie skrenda.

Yra dar toks gražus Šilko leidimas. Vis pavarvinu seilę…

Novečentas. 11 psl. “Grodavome, nes Vandenynas begalinis, varo baimę, grodavome, kad žmonės nejaustų laiko ir užmirštų, kur pakliuvę ir kas jie per vieni. Grodavome, kad šoktų, nes jeigu šoki, negali mirti. Ir jauti Dievą. O grodavome regtaimą, nes tai muzika, pagal kurią, kai niekas nemato, šoka Dievas.”

Užburianti istorija apie pianistą.

|*|