Month: January 2010

Taip daro princesės ir princai

~ kzL ~ 8 Comments

Mano  kolegė L. tik prieš keletą dienų publikavo įrašą apie gražias knygas ir princeses. Pasirodo, jog viena su kita nesusitarusios mąstėme apie tą patį- princeses. Kai buvau maža, labai mylėjau princeses iš visokių pasakų ir animacinių filmų. Reikia pripažinti, kad pasakų (ir ne tik vaikams), kur princesę išgelbsti princas yra labai daug, tad labai apsidžiaugiau, kai Švedijoje Per Gustavsson išleido knygą “Taip daro princesės” (“Så gör prinsessor”). Vėliau pasirodė dar keletas tos pačios serijos knygų, o neseniai knygynuose atsirado knyga apie princus “Kai princai gaudo drakonus” (När prinsar fångar drakar).

 

Tai kuo gi P.Gustavsson princesės ir princai skiriasi nuo tradicinių? Ogi tuo, kad prieštarauja tradicinėms stereotipinėms  normoms. Šitos princesės gali pasigirti ne tik grožiu, bet ir sugebėjimu gerai valdyti kardą.

Ji gali išgelbėti kaimelį nuo plėšikų, o princą-nuo drakono. Jūs tikriausiai nežinojote, jog princeses tam, kad atsipalaiduotų žaidžia ledo ritulį, o princai moka lyginti savo rūbus ir gali pagaminti labai skanius spagečius.

Man be galo džiugu, kad yra knygų vaikams, kurios nubrėžia daug platesnius galimybių rėmus, nei tą daro tradicinis stereotipinis požiūris.

Oi kaip reikėtų ir vaikams Lietuvoje šiek tiek kitokių princų ir princesių! Jei kuri nors leidykla sugalvotų šias knygas išleisti, pažadu nemokamai jas išversti į lietuvių kalbą. Tiesiog iš idėjos. Tiesiog todėl, jog manau, kad labai svarbu mūsų vaikams parodyti visą pasaulį, visą jo grožį ir visas, o ne tik rožines ar melsvas  galimybes.

K.Ž.G

Maiklo K. gyvenimas ir laikai

~ kzL ~ 4 Comments

Jau skaitydama knygą pradėjau domėtis, kaip tarti šitą keistą pavardės raidžių junginį. Wikipedija pasufleravo –  Coetzee –  English pronunciation: /kʊtˈsiː/. Tada pasidomėjau, kas tai yra afrikaneris ir keletą kitų su autoriumi susijusių dalykų, vis tikėdamasi, kad visokios aplinkybės padės labiau suprasti tą tekstą, kurį skaičiau. Nepadėjo… Na, kai jau perskaičiau ir pagooglinau, ieškodama  kokio protingo straipsnio, supratau, kad visas skaitymo procesas buvo toks, koks turėjo būti. Na, toks panašus, kaip skaitant H. Murakami knygas – skaitau, lyg ir suprantu apie ką, bet vis dėlto “still not sure”. Na, tas jausmas toks, kad jei kas paklaustų, apie ką knyga, tai nemokėčiau papasakoti, nes trumpai papaskoti neišeitų, o ir į ilgesnį pasakojimą nesugebėčiau logiškai ir rišliai išsiplėsti… Na,nebent atsisėsčiau labai rimtam rašiniui.

Žodžiu, išgelbėjo mane Sigitas Parulskis labai gražiai sudėliojęs mintis apie “ganėtinai keistą kūrinį”:

“Tiesą sakant, visas šis romanas turbūt apie nuolat išsprūstančią prasmę – tai yra apie niekaip nepaaiškinamą žmogaus gyvenimo prasmę ir tikslą. Kas lieka iš žmogaus, jeigu jis nesusijęs su bendruomene, politika, apskritai su jokiais socialiniais reiškiniais, su jokiomis vertybėmis, jeigu jis nekelia sau jokios prasmės ir tikslo, jeigu net nenori pratęsti savęs kaip giminės, nori tik gyventi, egzistuoti, tik būti laisvas, pats sau”.

Mano kolegė žiurkelė J. M. Coetzee “Nešlovę” įvardijo kaip labiausiai nepatikusią 009 m. knygą. Vis dėlto man smalsu ją perskaityt, nes visi komentatoriai rašo, kad autoriaus knygos labai skirtingos, žodžiu, ne ant vieno kurpaliaus sukurptos. Tik nežinau, kada norėsiu tai padaryti…

Žiurkytė L.

Filosofas apie skaitymą

~ kzL ~ 2 Comments

“Bernardinuose” šiandien radau L.Donskio mintis apie knygas.

Labai pritariu šitai L.Donskio citatai: “Jei kalbėsime apie prozos kūrinius, aš priklausau tai žmonių kategorijai, kuri tvirtina, kad mūsų poezija yra stipresnė už prozą.” Dar jis pasakoja, kad “Stengiuosi prie knygos prieiti ne pavargęs, ne suirzęs – tam turi būti skirtos ypatingos valandos“, o štai šitas požiūris man visiškai svetimas: aš skaitau kai esu liūdna, kai esu pikta, kai bijau, kai kažko laukiui, kai dėl kažko nerimauju, kai esu pavargusi, kai esu išsiilsėjusi, kai esu linsma, kai pati nežinau kokia esu. Skaitymas man yra ir pabėgimas nuo problemų ir priartėjimas prie jų, ir savotiška meditacija, nusiraminimas, o kartais- susierzinimo priežastis. Ir ypatingo laiko skaitymui neskiriu (nebent mūsų sekmadieninės popietes rudenį ir žiemą, kai atsisėdam bibliotekos kambary, kūrenam židinį ir skaitom), nes skaitau, kai turiu laiko: rytais-traukinyje į darbą, vakarais- sofoje, dar vonioje, kavinėse, parke ant suoliuko, belaukdama savo eilės pas gydytoją. Žodžiu, “pas knygą” einu bet kokios nuotaikos ir beveik bet kur, neturiu sakralinės skaitymo vietos ir nuotaikos.

Mane tokie straipsniai apie skaitymą labai džiugina ir labai įkvepia dar daugiau skaityti. Būtų labai smagu sužinoti, kitų žinomų žmonių mėgstamiausias knygas. JAV viena jau į pensiją išėjusi bibliotekininkė Glenna Nowell renka informaciją apie įžymybėms labiausiai patinkančias knygas. Pasirodo, jog Sarah McLachlan mėgstamiausia yra R.M. Rilke “Letters to a Young Poet”, Nelson Mandela- L.Tostojaus “Karas ir taika”, Kofi A.Annan- Hesse “Siddhartha”

 

K.Ž. G.


Gražios knygos

~ kzL ~ 6 Comments

Čia tokios knygos, pro kurias aš dar sunkiau praeinu knygyne, t.y. dažniausiai nepraeinu, o nusinešu :). Jos dažniausiai priklauso ne skaitomų knygų kategorijai, o vartomų ir žiūrimų, dėl to jas žymiai labiau reikia turėti tarp savo knygų nei tas, normaliai skaitomas :). Skaitomas knygas aš dažniausiai graužiu vieną kartą ir niekada prie jų nesugrįžtu, na, nebent labai išimtinais atvejais, kurių dabar net nepamenu arba, jei pamirštu, kad esu tą knygą apskritai skaičiusi, kaip kad visai neseniai su viena knyga nutiko (gal vėliau parašysiu apie tą knygą, nes joje įrašyta, kad tai – Vilmos knyga :)). O štai prie gražių knygų grįžtu daug kartų, nes jas visada miela pavartyti, pažiūrinėti, pasimėgauti.

 Šį beįsinakatėjantį vakarą išlentynos ištraukiau Liutauro Degėsio “Žolyną” ir “Žvėryną” – knygą du viename. “Žolynas” dedikuotas “Mažoms ir didelėms mergaitėms”, o kolega “Žvėrynas” – “Labai mažiems ir dideliems berniukams”. Eilėraščius nuostabiai apipiešė Inga Gilytė.

 Pusė knygos – mergaitėms, pusė berniukams. Jei nori įlįsti pašniukštinėti  į svetimą pusę, teks knygutę apversti aukštyn kojom :).

Plunksna – dovanų

Jei sutikčiau jauną vėją/ Prie namų,/ Neprašyčiau geradėjo/ Dovanų. Nieko nieko neprašyčiau -/ Tik sparnų, /Paskraidyti tykiai tykiai/ Virš kiemų. /Atsikėlęs kuo anksčiausiai,/Kol tamsu,/ Aš pakilčiau lig aukščiausių/ Debesų./ Jei tave, sesuo, surasčiau/ Prie namų,/ Baltą plunksną tau numesčiau -/ Dovanų!

 

 

Kita graži – Mariaus Jonučio prirašyta ir pripiešta ( knyga Nomedai:)) “Mėlyna žalia”.

Aš irgi noriu tokios knygos man :). Ne nuo Jonučio, aišku 🙂

O pabaigai skani raudona knyga “Princesės” by Philippe Lechermeier and Rebecca Dautrememer. Joje galybė visokiausių princesių:)

Princesė Miegilė

(iš tos pačios giminės: Miegančioji gražuolė – kažkada truputį įsidūrusi užmigo šimtui metų, kartu miegu užkrėsdama visą karalystę)

Princesė Doremi

 

Šitoje knygoje net gyvena princesė Raidegunda, žiurkyčių mylima kolegė 🙂

Visų gi nesudėsi, todėl ir reikia namie turėti tokią gražią knygą 🙂

Vilniaus knygų mugė

~ kzL ~ 11 Comments

 Vasario 18-21 dienomis laukia labai svarbus knyginis renginys – Vilniaus knygų mugė. Iki jos liko vos daugiau nei mėnuo, o Litexpo parodų rūmų puslapis vis dar neskelbia išsamios mugės programos. Na, liūdesys ir tiek. Tiesa, bent jau aiškūs atvyksiantys užsienio autoriai. Štai jie:

Jostein Gaarder (romano „Sofijos pasaulis“ autorius) pristato leidykla „Tyto alba”

Melvin Burgess (romanų jaunimui  „Heroino“, “Ledi kalės gyvenimas”, “Darant tai” ir kt. autorius) pristato leidykla „Alma littera“

Karin Alvtegen (romanų „Gėda“, „Išdavystė, „Kaltė“ ir kt. autorė) pristato leidykla „Baltos lankos“

Joanne Harris (romanų „Šokoladas“, “Penki ketvirčiai apelsino”, “Ledinukų bateliai” autorė) pristato leidykla „Versus Aureus“

Simon Sebag Montefiore (žymus britų istorikas, knygos „Stalino kodas“ autorius) pristato leidykla „Tyto alba“

Jacek Dehnel (žymus šiuolaikinis lenkų rašytojas, romano „Lialia“ autorius) pristato Lenkų institutas

Aš, žinoma, labiausiai apsidžiaugiau K. Alvtegen,  kurios  “Gėda” man patiko, o “Išdavystė”, kurią žiurkelė man atsiuntė dovanų, laukia savo eilės. Aišku, autorės atvykimas į mugę labai pastumės ją į eilės priekį :). Labai labai tikiuosi, kad susitikimas su autore bus patogiu laiku ir galėsiu sudalyvauti.

O šiaip man Vilniaus knygų mugės asocijuojasi su šalčiu ir ilgomis eilėmis prie kasų. Bet reikaliukas šventas. Net klaikiais auditoriško darbo metais su brangiąja drauge ir tuo metu kolege Renatėle bėgdavom sekmadieniais iš darbo į mugę. Ir visada pritrūkdavom ten pinigų, nes specialiai  daug nepasiimdavom, kad knygų neprisipirktume, o paskui stovėdavom kur kamputy ir skaičiuodavom, kiek kuriai liko ir kiek dar galim viena kitai paskolinti 😀 Ir taip kiekvienais metais! Net juokinga daros prisiminus. Su Renatėle pas mus veikia telepatija, nes vienais metais net nesitarusios kartu ten eiti, vis tiek nuėjom tą pačią dieną ir toj didelėj krūvoj žmonių susitikome!

Dabar, aišku, man daug įdomiau susitikimai su autoriais nei knygų pirkimas (nes aktyviai naudojuosi bibliotekos paslaugomis,o be to, namie tiesiog fiziškai nebėra knygoms vietos). Labiausiai įstrigę susitikimai su mano kultinės “Dinos knygos” autore H. Wassmo ir “Angela’s Ashes” autorium F.McCourt. Pastarasis, beje, buvo labai linksmas, atsimenu, kad per susitikimą daug prisijuokiau, nes autoriaus nerealus humoro jausmas (jaučiu, kad kurią dieną būtinai parašysiu “post’ą” apie jį ir jo knygas).

Tai toks “didelis” užsienio svečių būrys. Galim paburbėti ant krizės ir brangios elektros :).

O šiaip svajoju nuvažiuoti į Frankfurto knygų mugę (šiais metais spalio mėn.) arba arčiau abiem žiurkėm – Gioteburgo knygų mugę. Saugau save nuo pamišimo, dėl to ir nevažiuoju :). Bet pabandysiu prišnekinti žiurkelę važiuot kartu ir nuo pamišimo pasaugot, ir jau dabar tikiu, kad tikrai nuvažiuosim! Na, ne šiais metais, bet kokiais 2011 ar 2012.  Ar ne, žiurkele?

/Žiurkytė L.

Estetiška ir nupoliruota melancholija

~ kzL ~ 5 Comments

Iškart po Cartarescu “Kairysis sparnas” pradėjau skaityti Kazuo Ishiguro knygą “Dienos likučiai”. Na ir šuolis! Nuo haliucinacijų ir elektros šokų prie blizinamų sidabro indų, baltų krakmolintų apykaklių ir “afternoon tea”. Abi knygos parašytos pirmuoju asmeniu, tačiau tokios skirtingos.

Cartarescu pasakoja apie viską, aprašo net savo smegenyse sukurtas fikcijas, o Ishiguro liokajus Stevens yra labai atsargus besirinkdamas savo žodžius ir keletą kartų atsiprašo skaitytojo dėl savo pasirinktų žodžių. Mircea iš “Kairiojo sparno” be skrupulų kalba apie kūno primityviąsias funkcijas, o liokajaus Stevens kalbėsenos maniera yra labai elegantiška ir gana suvaržyta. Mircea “Kairiajame sparne” save traktuoja kaip pasaulio centrą, o Stevens save laiko kone bereikšmia antraeile figūra, kuri turtingų ir reikšmingų žmonių namuose nuolankiai nešioja vyną ir maistą ant sidabrinių padėklų, inspektuoja sidabrinių šakučių blizgesį ir laukia už durų, jei ponams ko prireiktų.

Nenoriu atskleisti visos knygos fabulos, tad galiu papasakot tiek, jog Stevens gauna trumpų atostogų ir nusprendžia automobiliu aplankyti seną kolegę miss Kenton. Knygos kalba yra lėta ir prislopinta, o beveik viskas, kas vyksta  yra estetiška, tvarkinga, gerai suorganizuota, nublizginta ir be galo padoru. Ryškesni jausmai yra paslėpti po liokajaus uniformos standžia apykakle, puikiu sriubos laiku patiekimo  planavimu ir prisiimtu savo paties nereikšmingumo fasadu.

//Knygų žiurkė G.

Paviršutiniški reikalai

~ kzL ~ Leave a comment

Yra toks angliškas posakis “ Don’t judge a book by its cover” (nespręsk apie knygą pagal viršelį). Ir nors tai gana geras patarimas skaitytojui, šis posakis tikrai neturėtų tapti kelrode žvaigžde  leidykloms ir knygų apipavidalintojams. Knygos viršelis gali kainuoti prarastą skaitytoją arba, atvirkščiai, padėti skaitytojui atrasti naują literatūrinį stebuklą. Štai pavyzdžiui Harlequin knygas (Harlequin leidyklai būdingos labai jau tiesmukiškos romantikos knygos skirtos moterims) atpažinsi iš jų tipinio viršelio: įdegęs raumeningas vyras prasegtais baltiniais viena ranka laiko laibą moters (žínoma, palaidais plaukais) taliją, o kita ranka laikosi įsikibęs į kokią savo privačios jachtos virvę.  Arba kitas literatūros žanras-fantasy taip pat turi savo tipinę išvaizdą, pamatai viršelį, ir viskas aišku.

Švediškojo leidimo viršelis
Amerikietiškasis leidimas

Mano viena pažįstama dirbanti knygyne pasakojo, kag jai sunkiai sekėsi įkalbėti pirkejas pirkti “American Wife”, nes švediskojo leidimo viršelyje pavaizduota maudymosi kostiumėliu apsirengusi moteris. Man pačiai tas viršelis visai patinka, bet, pasirodo, daugelis vyresniojo amžiaus moterų buvo to viršelio atbaidytos.

Galiu pasakyti, jog mano šį įrašą apie knygų viršelius išprovokavo dabar mano skaitoma Jane Austen “Puikybė ir prietarai”, kurią 1997 metais išleido leidykla “Charibdė”. Ant viršelio – mergina iš visai kitos epochos nei Regency (1811-1820). Ar taip jau sunku buvo surasti žinių, kaip galėjo atrodyti ir rengtis to meto žmonės? Ar neįmanoma buvo nupiešti merginos su ampyro stiliaus suknele ir šukuosena? O kodėl reikėjo viršelį iliustruoti mergina iš ankstyvesnės epochos, o ne naujesnės? Jei jau visa taip nesvarbu, tai kodėl ant J.Austen knygos nepavaizduoti merginos apsirengusios Coco Chanel švarkeliu?

Žinoma, galima pasakyti, jog nereikia nervintis dėl viršelio, Gal ir ne. Bet!  Bet kas bent kiek nusimanantis, koks yra J.Austen skaitytojų ratas ir ko tie skaitytojai iš jos knygų tikisi (nusikelti į laikus, kai pasimatymų nebuvo, kai damos džentelmenams pažadėdavo pirmąjį šokį, kai namuose būdavo atskiras kambarys bibliotekai, o arbatą gerdavo iš mažyčių puodeliu paauksuotais kraštais) galėtų pabandyti sutelkti visas priemones tą potyrį skaitytojui sukurti.

Manoji knyga
Labiau pavykęs "Puikybės ir prietarų" viršelis

//G.

I just hate to be a thing. //Marilyn Monroe

~ kzL ~ 2 Comments

Senuose filmuose ir nuotraukose ji atrodo tokia linksma ir valiūkiška, džiausminga, flirtuojanti, savimi pasitikinti, žavi. Visi žino tą XX amžiaus populiariosios ikonišką sceną iš filmo “The Seven Year Itch”, kai Marilyn balta suknelė pakyla į viršų nuo oro, ateinančio iš metropoliteno požemio.

J.C.Oates rašo ir apie šią sceną knygoje “Blonde”, tačiau tekstas aprašantis tą sceną Marilyn akimis yra visiškai priešingas žaismingai filmo atmosferai. Mane ši knyga apžavėjo,nes  niekada nemaniau, kad galima TAIP nuodugniai aprašyti žmogaus vidinius išgyvenimus. Kaip ir “American Wife“, “Blonde” remiasi tam tikrais biografiniais faktais, tačiau nėra biografija, greičiau J.C.Oates suteikia Marilyn unikalų pasakotojos balsą, kuris visiems žinomą blizgančių žurnalų viršelių sekso simbolį paverčia gyvu tikru žmogumi.

“Blonde” visų pirma yra knyga apie tapatybės kūrimą ir dekonstravimą. Apie troškimą būti mylima. Apie netikrą įžymybių imidžą. Apie tai, ko mes tikimės iš žymių žmonių ir apie vienatvę ir liūdesį, kai mūsų supratimas apie žvaigždę kaktomuša susiduria su jos pačios savęs suvokimu.  Aš negaliu prisiminti nė vienos knygos, kuri būtų atskleidusi pagrindinio veikėjo vidinį gyvenimą šitaip nuosekliai,detaliai ir tikėtinai. Knygoje Norma Jean/Marilyn tikrai nėra “plokščia”, dviejų dimensijų it popierinė lėlė. Ji-žymiai daugiau nei ta linksma komedijų aktorė, besišypsanti blondinė, dėvinti blizgias sukneles su giliomis dekoltė,  tad skaityti apie neatitikimą tarp to, kas ji tikrai buvo, ir to, kas žmonės ją manė esant, yra sunku. J.C.Oates meistriškai aprašo Norma Jean trapumą, ir skaitytojas dėl to visiškai praranda bet kokį norą, bet kokią galimybę teisti Norma Jean /Marilyn poelgius ir pasirinkimus.

Knyga kritikuoja (ne tiesiogiai, o per Marilyn kilimą ir krytį) maniją sekti įžymybių gyvenimus, amerikietiškąją visuomenę, McCarthy eros paranoją ir baimę, prievartos besiimančius vyrus, kurie išnaudoja Marilyn kiekviena pasitaikančia proga.

Nuostabus, puikiai parašytas romanas. Paieškojusi internete niekur neradau, kad būtų išverstas i lietuvių kalbą, o tai, mano, knygų žiurkės nuomone, yra skandalas. Juo labiau, kad J.C.Oates kūrybos iš vis mažai išleista Lietvoje, nors ji nuolat figuruoja pretendentų sąraše Nobelio literatūros premijai gauti (nors žmonės juokauja, jog negaus, nes per daug skaitoma ir per daug produktyvi rašytoja- kasmet išleidžia po knygą).

//G.

10%

~ kzL ~ 13 Comments

TIME laikraščio kritikai yra sudarę  šimto geriausiu knygų, išleistų anglų kalba nuo 1923ųjų metu, sąrašą. Aš iš jo esu perskaičiusi tik 10.Kai kurias jų skaičiau labai seniai, pavyzdžiui Salinger & Nabokov, bet yra ir visai neseniai skaitytų. Labai pritariamai linkčiojau galva, kai sąraše pamačiau V.Wollf “Mrs. Dalloway”, R.Yates “Revolutionary Road” ir I.McEwan “Atonement”.

O koks tavo rezultatas?

// Knygų žiurkelė G.

Marta

~ kzL ~ 1 Comment

Marta is a very special Polish friend of mine. We got acquainted in the US in a shabby house in Seaside Park, New Jersey. She told me she was studying English Literature. I was happy to meet an intelligent person (locals were not very clever ones 🙂 ) and I told her I loved reading. Guess what she told me? Sure she said she loved reading too! That moment was a start of our friendship lasting for almost ten years.

Marta is the person who opened the doors to the huge world that was not translated to Lithuanian. I was shocked by the idea how blind I was living in that tiny world of Lithuanian translations and imagining being so clever and educated. Even though we studied English a lot at school we hardly held an English book in our hands.

It was such a good kick to the ass… Quantum scimus,  gutta est, ignoramus mare. Yes, it is! Now the idea that somebody decides what books should be translated and presented to Lithuanians drives me crazy! Somebody was limiting my book life, narrowing my possibilities, stealing masterpieces! (yea, yea, that’s me, do not touch my rights to freedom!)

Here it is my first book read in English –  Fried Green Tomatoes at the Whistle Stop Café by Fannie Flagg.  By now I have read all books by this writer as well as Marta. And we do recommend books to each other!

I write this in English because I do want her to read these lines and know how grateful I am and how much I love her and miss her and remember every time I read a book in English. Thanks, dear, for that big world of English books!

/Little Rat L

Prezidento žmona

~ kzL ~ 11 Comments

Didžiajai daliai savo draugų ir pažįstamų jau išzyziau ausis rekomenduodama C.Sittenfeld knygą “American Wife”, tai dabar pabandysiu suformuluoti raštu, kuo gi ši knyga man taip patiko.

Visų pirma mane suintrigavo tai, kad knyga rašyta remiantis Laura Bush (JAV prezidento G.W.Bush žmonos)gyvenimo faktais. Šiaip nesu didelė biografijų mėgėja, bet ši knyga tik remiasi tam tikrais faktai iš jos gyvenimo (pvz., autoavarijoje dėl jos kaltės žuvo jos 17metis klasiokas) , tačiau tuo pačiu yra daug daugiau nei gyvenimo aprašymas.

Romano herojė Alice užauga liberalioje šeimoje, dirba bibliotekoje ir būdama 27 metų sutinka Charles Blackwell, priklausantį žinomai ir įtakingai giminei. Jos vyras- gana kvailokas, tačiau turintis humoro jausmą, išvaizdus, turtingas, geras meilužis, žadantis visada mylėti Alice. Žinoma, viskas nėra taip nuostabu ir gražu kaip pasakoje: Alice gelbsti savo vyrą nuo alkoholizmo, jis sunkiai randa sau vietą gyvenime (jo paties šeima sukelia jam gana daug kompleksų), jo neigiamos sąvybės nedingsta, o , atvirkščiai, pasidaro labiau matomos ir t.t. Kadangi knyga remiasi L.Bush gyvenimo faktais nuo pat pradžios aišku, kaip knyga baigsis: rinkimai, Baltieji rūmai, JAV karai Afganistane ir Irake, ir gal būtent todėl knygoje svarbiausia ne veiksmas, ne įvykiai, o vidinis Alice Blackwell pasaulis, jos mintys ir jos požiūris.

C.Sittenfeld pasakojimo maniera yra rami ir leidžia stebėti gyvenimą, jį analizuoti, o ne vien “varnele pažymėti” biografinius faktus.  Įdomu ir tai, kad dideli pasauliniai įvykiai kaip antai J.F. Kennedy nužudymas ar Elvis Presley mirtis paminimi probrėkšmiais, tarsi tik priminti skaitytojui Alice gyvenimo laiką ir kontekstą, tačiau vėliau jos gyvenimas (o tiksliau jos vyro prezidento sprendimai) turės įtakos pasauliui.

Kai perskaičiau “American Wife”, buvo liūdna, kad knyga pasibaigė, tai aš dar nenorėdama skirti su Alice/Laura internete paskaitinėjau apie Laura Bush ir buvau nustebinta, kaip daugelis žmonių jos nekentė už jos vyro veiksmus ir pažiūras. Knyga “American Wife” klausia: Jei aš myliu paviršutinišką, fanatišką ir kvailą žmogų, ar tai reiškia, jog mano meilė jam yra smerktina? Ar tai reiškia, jog ir aš esu paviršutiniška? Ar įmanoma mylėti žmogų, kurio požiūris į pasaulį ir vertybės kardinaliai skiriasi nuo manųjų?

Mano akimis,  C.Sittenfeldt sukūrė tikrai solidų ir gražų moters portretą.

Amazon.com galima nemokamai paskaityti kai kurias knygos dalis. Rekomenduoju

Pabaigai dvi (tikrosios, o ne išgalvotos ) Laura Bush citatos: “I would never do anything to undermine my husband’s point of view. ” ir “We always get up about 5:30, and George gets up and goes in and gets the coffee and brings it to me, and that’s been our ritual since we got married. And we read the newspapers in bed and drink coffee for about an hour probably, read our briefing papers. ”

//Knygų žiurkelė G

Metinė ataskaita 2009

~ kzL ~ 9 Comments

Sausis tinka praėjusiems metams susumuoti, tad čia- mano skaitymo ataskaita 2009

Metų knyga Joyce Carol Oates “Blonde”

Labiausiai nepatikusi knyga J.M. Coetzee “The Disgrace” ir S.Larsson “Men who hate women”

Metų storiausios J.C. Oates “Blonde” 862 puslapiai ir C.Sittenfeldt “American Wife” 570.

Metų atradimas J.C.Oates ir Ian McEwan

Skaičiau ir verkiau B.Schlink “Skaitovas”

Skaičiau ir juokiausi Helene Hanff “84 Charing Cross Road”

Skaitymo geografija (rašytojai): JAV – 11 knygų, Didž.Britanija ir Airija -10, Švedija – 8, Prancūzija-3, Rusija, Indija, Kolumbija- po 2, Vokietija, Pietų Afrika, Japonija, Ispanija, Lietuva, Čekija, Rumunija, Turkija- po 1.

Kaip ir tikėjausi, daugiausia vakarų literatūros, bet gal reikėtų skaityti daugiau lietuvių šiuolaikinės? Viena knyga per visus metus- ne kas.  Pačiai juokinga, kad visiems aiškinu, jog švedų literatūros skaitau labai mažai, o pasirodo, jog labai daug.

Pagaliau! (seniai planuotos skaityti, bet niekaip neprisiruošta) G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” & V.Woolf  “Mrs.Dalloway”

Pradėta, bet nebaigta K.Hamsun “Badas”

Labiausiai išgąsdinusi knyga S.Clarke “Jonathan Strange & Mr Norrell” – nusipirkau pocket variantą, o grįžusi namo pamačiau, jog šriftas siaubingai mažas. Pabandžiau skaityti, bet turėjau atidėti į šalį.

Pinigų suma išleista knygoms nedrįstu net pradėti skaičiuoti.

Sunkiausiai atsiplėšti nuo S.Meyer “Twilight” serija.

Išvada: 2009 buvo puikūs metai skaitymo požiūriu.

// Žiurkelė G.

Gimtadienio dovanos

~ kzL ~ 3 Comments

Švesti gimtadienį vos pasibaigus didžiosioms metų šventėms yra labai malonu. Atrodo, jog linksmybės niekad nesibaigia. Ypač, kai dovanos tokios geros:

A.Bennett “Nepaprasta skaitytoja”. Vieną dieną Anglijos karalienė netikėtai pamato knygų autobusą ir į jį įlipa, ji pasiskolina knygas, ir taip gimsta jos aistra skaityti.

Per Pettersson “Vogti arklius” (Labai daug gerų atsiliepimų girdėjau iš kolegės knygų žiurkytės L., tai baisiausiai užsimaniau perskaityti. Bet gauti ją buvo sunku- tiražas buvo pasibaigęs, berods. Net nežinau, kaip čia tas mano geradaris dovanotojas ją surado.)

E.Adolfsson “Maža istorija”.

2009 nuominuota Augusto premijai, bet jos negavo.Pašniukštinėjau internete, bet neradau, kad kas būtų išversta i lietuvių kalba.

Net nežinau nuo kurios pradėti…

 

//Knygų žiurkelė G.

Dar kartą apie įrašus knygose

~ kzL ~ 1 Comment

Įkvėpta knygų žiurkytės L. įrašo, kopijuoju jos gerą užmanymą ir rašau apie rašymą knygose.

Puikiai prisimenu kaip mūsų literatūros mokytoja (fėja su mėlyna berete  🙂 ) paragino mus pagyvinti knygas įvairiais pabraukimais, įrašais, žymomis ir mintimis. Man tai buvo tarsi revoliucija. Mano tėvelio mama dirbo bibliotekininke, tai knygos, kaip suprantat, buvo šventas reikalas. Kampučių užlenkimas ar atverstos knygos padėjimas tekstu žemyn (nugarėlė juk laužosi!) buvo nuodėmes- ką jau čia kalbėti apie rašymą į knygas.

Bet man labai įstrigo tas mūsų mokytojos patarimas, ir nuo to laiko aš esu užkietėjusi rašymo į knygas šalininkė.

Na žinoma, jei kas dovanodamas knygą parašo nuo ko ji ir kokia proga dovanota, didelio pasibaisėjimo niekam nekelia. Man labai smagu, kai dovanotojai parašo ką nors į knygą.

Patinka, kai pats rašytojas arba rašytoja suraizgo porą žodžių (Čia a.a. J.Ivanauskaitė pasirašė savo “Raganos ir lietaus” švediškajame leidime)

Bet dažniausiai į knygas įrašus darau aš pati.  Kartais tik pažymiu patikusią pastraipą ar vietą

Kartais tik užsirašau pirkimo datą ir vietą

O kartais prirašau smulkiai ką veikiau, kaip jaučiausi, kur buvau ir t.t. Man smagu, kad knygos žymi tam tikrus gyvenimo įvykius, vietas, kur buvo keliauta, žmones, kuriuos sutikau.

Štai šitiek prirašiau i knygą pirkta Birmingham’e pirmos komandiruotės į užsienį metu.

Bet labiausiai nukenčia darbinės knygos. Jose aš braukau, rašau ir žymiuosi daug daugiau nei grožinėje literatūroje, gal todel, jog skaitau jas kitaip. Grožinis tekstas dažnai “užkabina” ir nepaleidžia. Kartais įtraukia taip, kad atsiplėšti sunku. O su mokslinėm knygom man kiek kitaip- skaitau jas daug lėčiau, galiu grižti prie to paties sakinio net keletą kartų, tai ir spėju jose daugiau prirašyti.

Aš ,kaip ir mano mokytoja, raginu  visus rašyti į knygas, žymėtis, braukti. Suprantu, jog kai vienuoliai jas rankomis perrašinėdavo,knygos buvo didžiausia brangenybė, tad  reikėjo vengti visokių įrašų, kurie sumažindavo jų vertę.

Bet normalios knygos vertė man tikrai padidėja, kai knyga liudija apie ją skaičiusius žmones.

//Žiurkelė Giedrė