Month: February 2011

Knygų mugė. Trečia diena. Mirus iš pavydo. Sau

~ kzL ~ 22 Comments

Jau seniai neturėjau tokios dienos. Tikras penas sielai. Tiek įspūdžių, kad tikrai nežinau, kaip reikės viską parašyti, juk buvau aštuoniuose renginiuose-susitikimuose-diskusijose. Ne, ne, tikrai neįmanoma šiandien aprašyti, bet kartu ir gaila tų emocijų, kurios rašant ne šiandien vis labiau blės, o paskui iš viso aptingsiu ir neparašysiu. Ką daryt?

Gal nuoautografų pradėsiu. Neįtikėtina, bet šiandien pamiršau pasiimti “Žydų šimtmetį” autoriui pasirašyti. Kaip gali nepamiršti, kai lakstai be galvos. Bet nieko, paprašiau autoriaus pasirašyti ant skirtuko, kuris dabar jau saugiai įklijuotas į knygą.

Yuri Slezkine
Sofi Oksanen parašas panašus į jos šukuoseną
Dominikas Velička "Vyno istorijos"

D.Veličkos knygos pristatyme labai norėjau sudalyvauti, bet nebespėjau. Knygos neplanavau pirkti, bet kai pamačiau pasirašinėjantį autorių, nusprendžiau nepraleisti galimybės.

Tomas Venclova "Vilnius. Asmeninė istorija"

Bėgte bėgau pirkti Tomo Venclovos knygos po susitikimo. Nerealu, kad gavau autografą.

Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"

Šis autografas Catalin Dorian Florescu. Jo knyga dar tik gimsta, o jos gimstančios ištraukas skaitė Sigitas Parulskis. Labai patiko. Vėlavau į šitą susitikimą, nežinojau, ką čia skaito, pradėjau klausinėt šalia sėdinčių žmonių, jie irgi nežinojo. Kai pamatysite knygynuose knygą “Zaira”, rėkite man čia visais įmanomais kanalais, labai noriu tos knygos ir jai labai pasisekė, nes ji turės autoriaus autografą. Irgi ant skrajutės ir dar su kažkokia užuomina!

C.D.Florescu "Zaira"

Ir dar prašau padėti man iššifruoti, ką vakar parašė poetas Marius Burokas?

Marius Burokas "Išmokau nebūti"

Beje, taip ir nesugebėjau knygoje rasti to eilėraščio, apie kurį kalbėjau. Gal į knygą neįdėjo?

|to be cont|

Vertimų karalienė su žiurstu

~ kzL ~ 5 Comments

Šiandien “Vilniaus dienoje” perskaičiau smagų interviu su Vertėjo soste šiais metais garbingai sėdinčia Rasa Drazdauskiene. Kol kas internete įdėtas tik pirmasis šeštadienio numerio puslapis, gal vėliau atsiras ir visas denraštis, tada skaitykite 27 psl.

|žiurkių info|

Knygų mugė. Antroji diena – excited

~ kzL ~ 6 Comments
Šiandienos knygos

Šiandien diena prasidėjo spontaniškumu. Vietoj to, kaip kad planavus eičiau į diskusijų klubą apie Milašių (jame dalyvavo T.Venclova), aš paskutinę minutę įšokau į traukinį važiuojantį į Vilnių – Laimono Briedžio knygos „Vilnius – savas ir svetimas“ pristatymą. Viskas iš meilės šitam miestui. Sakysit, kad visai jau išprotėjau, nes vidury susitikimo, išsmukau iš salės, nubėgau laiptais žemyn, nusipirkau tą knygą ir parlėkiau atgal. Žinau, žinau… bet taip jau man nutinka su tom knygom – now or never. Taigi, dar ir autografą susižvejojau. Įdomiausia, kad po „Žydų šimtmečio“ jau galvojau, ne, ne, dabar skaitysiu grožinę, o štai ir vėl negrožinė knyga man ant satlo guli ir taip nori būti perskaityta, kad jaučiuosi visai pasimetusi.

Per susitikimą (kaip trumpai jie trunka – tiesiog neįmanoma), sužinojau įvairiausių dalykų, pvz., kad JAV New York vastijoje yra miestas Vilna (o gal Wilna), kuris buvo įkurtas 1813 m. prancūzų, Napoleono įžengimo į Vilnių garbei!

Kalba autorius Laimonas Briedis

Knygos autorius dabar gyvena Vankuveryje, Kanadoje. Toks pažįstamas jausmas, kai autorius pasakoja, kaip iš Vilniaus tempė savo knygas už Atlanto ir kaip, atvažiavus į Vilnių, jam tų visų knygų baisiai trūksta. Aš, aišku, ne tokiais atstumais, bet taip pat paskui save tampausi kiek galima daugiau knygų, nes man bet kada bet kurios gali pritrūkti, o tas jausmas tiesiog nepakenčiamas.

 Įsivaizduojat, susitikime buvo Vilniaus gatvių Kunigaikštis (nežinantiems paminėsiu, kad yra toks kunigaikštis , kuris gatvėj garsiai rėkauja ar dainuoja, na, toks žmogus, neatkiriama miesto dalis)! Neįtikėtina, apie Kunigaikštį sužinojau tik susitikimo pabaigoje, kai jis paklausė knygos autoriaus:

–          Ar Vilnius gražus miestas?

L.Donskis ir E.Lucas

Kitą valandą nulėkaiu į IQ forumą, kuriame Edward Lucas, The Economist apžvalgininkas, kalbėjosi su Leonidu Donskiu tema „Globaliniai pokyčiai ir Baltijos šalys“. E.Lucas man visada smagu pasiklausyti, prasiplauti smegenis. Kaip sakė autorius: „Man keista apie Lietuvą kalbėti lietuviams, juk patys geriau apie save viską žinote. Ir atsakė Donskis: „Kad į save pasižiūrėti, reikia veidrodžio, o jūs ir esat mūsų veidrodis“.

O paskui vėl Donskio vedamas susitikimas apie Henry Parlando fenomeną, jo romaną “Sudužo”. Atsimeni, neseniai sakiau, kad norėčiau, kad man skaitytų kas nors. Tai va, išsipildė mano noras – susitikime nerealiu nuostabiu balsu ištraukas iš romano skaitė aktorius A.Kazanavičius. Nuostabus balsas, susilydyti galima, garbės žodis. Būtu nuostabu kur nors ramiai paklausyti VISO romano nuo pradžios iki pabaigos skaitomo šiuo balsu.

Henry Parland romaną skaito aktorius A.kazanavičius

O H.Parland ypatingai įdomus tuo, kad yra vienas svarbiausų, jei ne svarbiausias, suomių- švedų novelistų modernistų. Kadangi labai bohemiškai siautėjo Helsinkyje, šeima jį išsiuntė į Kauną, pas dėdę VDU profesorių V. Sezemaną. Keletą metų iki savo ankstyvos mirties pragyveno Kaune.

Na, ir galiausiai keliavau į Tyto Albos išleistų dviejų poezijos knygų pristatymą. Buvo smagu, gražu (dainavimas), jau nebeturiu jėgų gražiai aprašyti. Dar noriu Ilzės Butkutės eilėraštį vieną įdėti, bet jau nebeturiu jėgų. Tik pridursiu, kad Mariaus Buroko knygos visai nesiruošiau pirkt, bet neiškenčiau, nes vienas perskaitytas eilėraštis buvo toks…, kurį aš noriu po ranka turėti. Gal rytoj pacituosiu.

Labanakt

|žiurkių naujienų agentūra “viena žiurkė regėjo”|

Saldus laukimas

~ kzL ~ 5 Comments

Laukimo džiaugsmas kartais būna stpresnis už tai, ko lauki. Pavyzdžiui, lauki lauki kalėdų, na, ateina, praeina – ilgas laukimas tikrai saldesnis. Arba – užsisakai knygą internete – lauki, nekantrauji, įsivaizduoji, kaip skaitysi. Arba – įsivaizduoji, kad esi Vilniaus knygų mugėj – vaikštai į susitikimus, svajoji apie autografus, ech… Šitas postas, kad Giedrei būtų saldu laukti (aš irgi laukiu, kada galėsiu nubėgt į paštą pasiimti dovanos iš Švedijos) –

Mmm kaip saldu… Ar jaučiasi?

|mugės žiurkė|

Diena 3 Mėgiamiausia knygų serija

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

K.Ž.G

Oi teko pasukti man galvą, kad prisiminčiau, kokias serijas esu skaičiusi.  Serijos yra labai dažnas reiškinys fantasy ir mokslinės fantastikos žanruose, o kadangi aš tų žanrų nelabai pažįstu, tai prisipažįstu, jog esu skaičiusi nedaug serijų.

Va mano vyras- tų dviejų žanrų gana geras žinovas be jokio vargo galėjo išvardinti visą sąrašą tų serijų.

Dabar jis kaip tik baigia rinkti R.Jordan “Wheel of Time” seriją, kurią sudaro 14 knygų. Bet su seriju rašymu yra susijusi tam tikra rizika.

Pavyzdžiui, ką tik mano minėtas R.Jordan mirė neužbaigęs serijos.  Tai 12, 13 ir 14 dalį užbaiginėjo B.Sanderson, nes R.Jordan spėjo  surašyti visokius įvykius, nuorodas, ir t.t. kad kas nors tą knygą galėtų užbaigti. Jis manė, jog serijai užteks ir 12 knygų, bet užbaigėjas B.Sanderson nusprendė, jog neįmanoma visko sudėti į vieną knygą, tai seriją pratęsė.

Vaikystėje aš su didžiuliu užsidegimu skaičiau A.Dumas knygas apie muškietininkus. “Trys muškietininkai”, “Po 20 metų”, “Vikontas de Braželonas”.

Jauni, gražūs, sveiki ir gyvi muškietininkai iš filmo

Kita serija, kurią tiesiog dievinau, yra A.Volkovo šešių pasakų serija su iš A.Baumo pavogtais ir nukopijuotais herojais. Atsimenat knygas „Smaragdo miesto burtininkas“, „Urfinas Džiusas irjo mediniai kareiviai“, „Septyni požemio karaliai“, „Maranų ugnies dievas“, „Geltonas rūkas“ ir „Apleistos pilies paslaptis“.  Aš tas knygas esu skaičiusi po milijoną kartų, net dabar grįžusi į Lietuvą jas išsitraukiu, atsisėdu prie virtuvės durų ir skaitau skaitau.

Bet jei reikai išrinkti vieną pačią mėgiamiausią, tai be jokių išlygų pirmąją vietą skiriu J.K.Rowling serijai apie Harį Poterį. Nuostabus išgalvotas pasaulis, stiprus ir įtraukiantis pasakojimas,- galėčiau girti ir girti tas knygas. Skaičiau jas jau būdama suaugusi, bet skaitydama jas vėl pasijutau kaip vaikas, nes vėl pajutau tą nesuvaldomą norą versti puslapį po puslapio, tą knygos trauką, kuri neleidžia išjungti šviesos, nors jau keturios valandos ryto.

KŽL

Mano mėgstamiausia knygų serija yra “Pasaulinės literatūros biblioteka”. Taip, taip ta rudoji. Pasmerkta serija, kuriai daug lemta rinkti dulkes nei būti skaitomai. Todėl man ji labiau yra “žiūrimiausia” knygų serija, o ne “mėgstamiausia”, nes nuo pat mažens iki dabar, nuvažiavus pas mamą, aš mėgstu atsistoti prie šitos serijos knygų lentynos, skaityti pavadinimus ant nugarėlių ir galvoti kažką panašaus: “Na, kas gi gali norėti šitai perskaityti? Šitos tikrai niekada neskaitysiu – kokia storybė (Gargantiua ir Pantagriuelis)! Kas čia toks? O, būtų įdomu šitą paskaityti (Karas ir taika)… kada nors”. Bet kartu ši serija yra ir išgelbėjusi – kai nereikėjo ieškoti Hemingvėjaus, Kafkos, Sinkevičiaus, jei neklystu ir Mickevičiaus.

Tokių serijų, kurias minėjo Giedrė, aš nelabai žinau, labiau gal pamiršau. Hario Poterio nesu skaičius, gal vėliau kada nors. Žinoma skaičiau “Tris muškietininkus”, bet pratęsimai man nepatikdavo. Dabar dar į galvą atėjo labai patikusios knygos apie indėną Harką – ar čia serija?

Metų knyga 2010

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip beveik devintą valandą ryto rašo Lrytas, “penktadenį paaiškėjo” Metų knyga. Net susimąsčiau, kokia šiandien diena.

Taigi, Metų knyga (neslėpsiu, mano nusivylimui, nes tikėjaus, kad laimės Radvilavičiūtė) skirta Marcelijui Martinaičiui už knygą “Mes gyvenome“. Na, nors tiek gerai, kad knygą apskritai skaičiau ir ji buvo visai įdomi. Na, ir neburbėsiu, o pasveikinsiu autorių 🙂

|žiurkių info|

Knygų mugė: pirmoji NEišprotėjusi diena

~ kzL ~ 33 Comments

Kokie įspūdžiai iš knygų mugės? Didžiausi įspūdžai apie save – kad buvau ganėtinai šaltakraujiška, raconali ir susitvardžiusi, ir neišsikrausčiau iš proto pamačiusi krūvas naujų knygų. Dabar vis galvoju, kodėl? Gal todėl, kad taip teikiausi visą tą laiką, kai laukiau mugės, o gal perdegiau belaukdama? Gal tiesiog jaučiau, kad tai nėra svarbiausia knygų mugės diena, nes šiais metais einu ne prisipirkti knygų, kurių nėra kur namie padėti, o pamatyti rašytojų, pasiklausyti diskusijų?

Net keista, kokia maža krūvelė iškraustyta iš kuprinės… Tokia:

Beatos virtuvę nusipirkau nusprendusi, kad tingiu nusirašinėti pusę iš draugės paskolintos knygos. Kad patikėtumėt, kokie hipnotizuojantys Ilzės Butkutės eilėraščiai, kurių laukiau nuo rugsėjo, nusipirkau net dvi jos knygas! Gabijos Grušaitės knygą nusipirkau pagal planą, o štai Liudmilą Ulickają netikėtai prisiminiau (iš diskusijos bloge) ir susiradusi nusipirkau – už 5 lt ir už 10 lt. Pagal planą nenusipirkau Silvos Rerum II, bet tai padarysiu rytoj. Norėjau nusipirkti M.V.Llosa knygas, bet jas galiu pirkti pagal knygų klubo akciją(4 už 50 lt), o aš niekaip nerandu kitų dviejų knygų iš pasirinktinų, kurių norėčiau. Gal kas nori su manim kartu nusipirkt? Planuota I.Allende “Sala po vandenynu” man pasirodė per brangi net mugės sąlygom – nedegu jos perskaityti, pakentėsiu. Nužiūrėjau dar keletą knygų, brandinu mintis apie jas, žiūrėsiu, ar pasiduosiu emocijai, ar ne, jei pasiduosiu, tai prisiduosiu.

Krūvelę nupirkau ir savo kukuliams – knygelių spalvinimui ir darbeliams ir dvi tokias gražias, kurias iš karto galėsim skaityti.

Kartu pažindinsimės su troliais Mumiais
is čiuožinėsim su Mamule MŪ

Taigi, pradėjau nuo pirmosios dienos rezultatų, bet gi ir kai ką daugiau nuveikiau. Nors diskusija apie kalbos norminimus ir kultūrą man jau pradeda įgristi, susidomėjau diskusija “Kokia yra literatūros kalba?”. Diskusijoje dalyvavo L.Vaicekauskienė, M.Adomėnas (mano apygardoje išrinktas seimo narys), R.Drazdauskienė, A.Gailius, ponia Smetonienė, o pabaigoje pasisakė ir ponas iš Kalbos inspekcijos, jei gerai nugirdau – Smalinskas (įtariu, kad čia tas pats apie kurį savo straipsnyje kalbėjo K.Sabaliauskaitė toje vietoje, kur Jonučiui buvo įteiktas apdovanojimas už kalbos taisyklingumą). Kaip jau tikriausiai supratote, diskusija vyko apie tai, kokia diskusija dabar vyksta visuomenėje apie kalbos kontroliavimą. Man įdomiausia buvo klausytis L.Vaicekauskienės, jos patirčių ir nuostabos dėl reakcijos, kuri kilo, kaip ji sako “mokslininkei pareiškus savo nuomonę”, kaip kolegos ir kiti žmonės ją vadina “drąsia” už tos nuomonės pareiškimą. Jums nekvepia? Man kvepia blogai, kvepia tarybiniais laikais, kai egzistavo tik vienintelė oficiali nuomonė ir nieko daugiau. Ir nors manau, kad šia tema yra nesusikalbėjimo tarp diskutuojančių pusių, mane truputį šokiravo šioks toks apsilojimas tarp Vaicekauskienės ir Smetonienės, kai pastaroji į Vaicekauskienės argumentus pradėjo atsakinėti frazėmis: “čia tau taip atrodo” ir panašiai. Tokie posakiai nuskamba kaip normalių argumentų neturėjimas ar kažkas panašaus ir nubraukia visus kitus prieš tai pasakytus argumentus. Tai va.

Mugė iš viršaus I

 

Mugė iš apačios

Po šios diskusijos dar truputį paklausiau apie “Literatūros kritikos ateitis ir dabartis”, kur D. Mitaitė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pasakė, kad kiteratūros kritikos situacija Lietuvoje yra bejėgiška, o didžiausios diskusijos institute vyksta skirstant knygas prie popso ir nepopso. Ji minėjo, kad LLTI puslapyje kasmet skelbia kažkokių knygų (lyg geriausių, lyg ir kūribiškiausių, nepamenu) sąrašą, bet aš to sąrašo niekaip nerandu dabar, o būtų įdomu pažiūrėti.

Iš viršaus II
iš viršaus III

Galiausiai dar pavaikštinėjau po Vaikų salę.

rašytojas Brailiu
Kabančios knygos
Knygų dirbtuvės

Dar buvau sustojusi pakalbėti su knygų skaitytuvų pardavėju. Niekaip negaliu apsispręsti, ar noriu to skaitytuvo, ar ne. Na, noriu, tik nežinau, ar jis patiks, ar ne. Prašau atsiliepti visus, juos turinčius. Negaliu suprast, ar man bus malonu tokį daiktą skaityti, net laikydama rankose negalėjau suprast. Bent jau tas, kurį pristatė mugėje man nepatiko, nes kontrastingumas kažkos per mažas, pats pardavėjas sakė, kad Kindle ar Sony Reader jis didesnis. Tai man visai galva susisuko. Bandysiu atsukt atgal.

Atspaudai I
Atspaudas II
Atspaudas III
Toks knygoj

O kad nepamirštume savo teisių, Mariaus Jonučio priminimai:

Viskas, einu miegot.

|ate|

Diena 2 Knyga, kurią skaičiau daugiau nei triskart

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

K.Ž.G

Pirmoji atėjusi į galvą buvo Charlotte Bronte “Jane Eyre”.  Skaičiau ją greičiau dvidešimt kartų nei tris. Tiesiog galiu atsiversti bet kuri puslapį (išskyrus pirmuosius skyrius, kai Jane auga pas tetulę Reid ir apie jos  pirmuosius  metus Lowoode, man per baisu) ir pradėti skaityti.

Paauglystės metais mano meilė šitai knygai, o ypač misteriui Rochester, atsirado po BBC serialo (1983), kur Rocherster vaidmenį atliko T.Dalton. Atsimenat jį? Nuo tada aš brokyju visus kitus misterius Rochesterius.

“Jane Eyre” man patinka tuo, jog misteris Rochester nėra princas ant balto žirgo, kuria atjoja išgelbėti Jane Eyre. Patinka, nes knyga nagrinėja santykių tarp dviejų nelygių žmonių temą. Na ta prasme, kad Jane neturi nei tokios socialinės padėties, nei pinigų, nei užtarėjų, kad galėtų jaustis lygiavertė būdama su misteriu Rochesteriu. Ji nenori būti jo išgelbėta, ji nenori būti jo sauguoma ir puošiama lėlytė. Ji nori būti lygiavertė.

Tai, manau, net ir dabar yra labai aktuali tema.

Mėgstamiausios knygos vietos- vakaras, kai misteris Rochesteris nukrenta nuo arklio ir kiti jų dviejų kandūs dialogai, kuriuose tiek Jane, tiek Rochester pasirodo esą vienas kitam lygūs intelektualine prasme.

KŽL

Aš neskaitau antrą kartą, juo labiau trečią. Kad ir kaip galvočiau, neprisimenu tokios knygos. Išskyrus vaikiškas, kurias dabar skaitau po milijoną kartų, kol kukulis išmoksta mintinai. Tada aš pradedu skaityti sakinį, o kukulis jį užbaigia. Taip ir skaitom. Pavyzdžiui šitą.

Apie J.Marcinkevičiaus kūrybą

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Man taip gražu, jog straipsnių apie J.Marcinkevičiaus išėjimą komentuotojai  savo komentaruose tiesiog įrašo jo eilėraščius.

Patiko ir R.Tamošaičio mintys apie J.Marcinkevičiaus kūrybą

“Jo kūryba ypatinga tuo, kad suderino valstietišką kultūrą, gamtos žmogaus pasaulėjautą, kaimo poetizavimą ir vaizdavimą sakralioje šviesoje su europietiškomis humanistinėmis idėjomis, subtiliai ir jautriai rašė apie žmogaus jausmus, todėl labai svarbi ir jo meilės, intymioji lyrika. Kitaip sakant, jis aprėpė liaudies kūrybą ir europietiškąją individualiąją lyriką.

Just.Marcinkevičius buvo jungiantis, integruojantis poetas. Nors mes dažnai nepastebime jo lyrikos modernizmo, o iškeliame tautos valios išraišką, tačiau tautiškumo problema neturėtų užgožti menininko. Jis buvo gilaus žmogiškumo poetas.“

O kadangi šiandien vasario šešioliktoji, tai nėra turbūt tinkamesnio teksto šiai dienai paminėti nei J.Marcinkevičiaus “Mindaugas”

 

MINDAUGAS

Ką jau sulipdo kraujas,

To nei ugnis neperskirs, nei vanduo.

Ak Dausprungai, buvau kvailys: tikėjaus –

Sunešime visi po trupinėlį…

Kas atnešė? Kas prisidėjo? Niekas.

Ir vis dėlto aš padariau valstybę,

Kuri jau šiandien gali atlaikyt

Smūgius kryžiuočių. Dar bent dešimt metų –

Ir mes išgelbėsim save ir ainius.

DAUSPRUNGAS

Bet kokia kaina, kokia kaina, broli!

Kas ir kada galėjo pagalvoti,

Kad Lietuvoj lietuviams būtų ankšta.

Pradėję žudynes, ar mes neduosim

Negero pavyzdžio kitoms kartoms.

MINDAUGAS

Ne aš pasiūliau kainą, ak, ne aš…

DAUSPRUNGAS

Vis tiek. Juk tu sukūrei naują dievą,

Pavadinai jį Lietuva. Gerai.

Tikiu tavim. Tiksliau – tikėti noriu.

Bet Lietuvos vardu ir niekšas gali

Žudyti, degint, plėšti. Kaip atskirti,

Kur tikras pranašas, o kur netikras?

MINDAUGAS

Aš nežinau. Aš nieko nežinau.

Tiktai maldauju, Dausprungai: nutilk!

Kam tu pili nuodų į mano širdį?

Abejones kam sėji? Kam žudai

Vienintelį ir šventą mano tikslą?

Aš privalau būti tvirtas. O esu

Tiktai žmogus. Geriau tad mes kaip žmonės

Pasikalbėkime apie ką nors.

Taip, kaip seniau… atsimeni, prie tėvo?

 

 

K.Ž.G

Justinas Marcinkevičius 1930-2011

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

 

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.

Diena 1 Geriausia praėjusiais metais skaityta knyga

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

K.Ž.G:

Aš niekaip nesugebėjau išrinkti vienos geriausios. Tiesiog tiek J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” ir N.Krauss “Meilės istorija” tiek stilistiškai, tiek tematiškai labai panašios, todėl niekaip nesugebėčiau pasirinkti vienos iš jų.

J.S.Foer taip nuostabiai žaidžia su potmodernistinėmis teksto išraiškos priemonėmis, kad aš- postmodernistinės literatūros mylėtoja, absoliučiai kapituliuoju. Keičiasi teksto dydis, nuotraukos kaip niekada tampriai susijusios su pasakojimu, subraukytas tekstas- rodo sugebėjimą traktuoti tekstą daug plačiau nei juodai baltas raides ant balto lapo.

Ir N.Krauss neatsiduoda tradicinei romano formai ar chronologijai. Ji moka greitai keisti pasakojimo perspektyvą, tokiu būdu suteikdama knygai stereo tekstą- pasakojimas pas skaitytoją keliauja per skirtingus žmones, per skirtingus laikus, o kai tos istorijos susiliečia, mano skaitytojišku kūnu bėgioja šiurpuliukai.

Tai, kas mane ypač įstrigo abiejose knygose yra tiek J.S.Foer, tiek N.Krauss sugebėjimas pasakoti iš vaiko pozicijos. Tiek Oscaro, tiek jaunosios Almos, tiek jos brolio istorijos parašytos su gražia pagarba vaikui/paaugliui, su tikėjimu, jog nebūtina būti suaugusiu, kad pajustum šio pasaulio sudėtingumą. Man net baisu pagalvoti, kokios įdomios ir komplikuotos asmenybės yra mūsų vaikai. Baisu, nes bijau sugadinti, pakeisti savo vaiką, apriboti jį ir kišti jį į kažkokius rėmus… kai jis jau dabar yra daugiau nei stebuklas.

Ir kaip man gaila Leo Gursky iš “Meilės istorijos”, kuris niekada taip ir nepažinojo savo sūnaus ir siaubingai gaila Oscaro, kuris turi augti be savo tėčio.

Kita abi knygas jungianti tema- praeitis ir jos nesibaigianti tąsa mūsų gyvenimuose. Ir apie tai, kad nors ir galime jaustis patys vienišiausi šitame pasaulyje, esame neišvengiamai susaistyti meilės, bendražmogiškumo, bendros istorijos, ilgesio saitais su kitais žmonėmis.

*******************************************************************************************************************************

KŽL

Sandro Veronesi “Ramus chaosas” – Nes toks tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Apie tai, kaip reikia mylėti save, neignoruoti savo jausmų ir norų, nes vidinė ramybė yra vertingesnė ir vaisingesnė, nei neapsakomą galybę energijos suryjantis vidinio chaoso slėpimas po ramybės kauke.

Namų darbai

~ kzL ~ 4 Comments

Giedre, atsimeni vieną istorijos pamoką, kai mokytoja pasakė, kad kitai pamokai turime susižinoti apie Izraelį ir jo istoriją? Aš labai gerai atsimenu. Ir atsimenu, kaip klasėje niekas nieko nesusižinojo. Ne dėl to, kad tingėjo, tiesiog, manau, nelabai buvo iš kur susižinoti. Interneto nebuvo (gal ir gerai, nes tada, jaučiu visi būtų tiek visko susižinoję, mokytojai nebūtų reikėję pamokos dėstyti), o bibliotekose daugiausiai tik senos propagandinės knygos, jei ir tokių būtum galėjęs resti. Tada atsiminiau, kaip pagalvojau, kaip niekada man nešovė į galvą mintis, kaip tas Izraelis atsirado, o labiausiai nustebau sužinojusi – kaip. Tai tikriausiai buvo vienas iš labiausiai mane nustebinusių istorinių įvykių.

Taigi, po kokių daugiau nei dešimties metų, nusprendžiau perskaityti jau senokai nusipirktą knygą (2007 m. knygų mugėj), kaip namų darbą ir kaip tokį pasiruošimą perskaityti neseniai Tyto Albos išleistą “Žydų šimtmetį”. “Jei pavyks” sakau visai nuoširdžiai, nes negaliu pasakyti, kad esu mėgėja skaityti negrožines knygas, jei tai nėra būtina ir reikalinga, nors ir labai įdomu. Skaitau negrožinę ir man gaila visų tų veikėjų iš grožinės literatūros, kurie manęs laukia. Iš tikro, negrožinę man skaityti žymiai sudėtingiau (vis kur nors nusvajoju). Bet buvusio Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje Alfonso Eidinto ir jo sūnaus Donato Eidinto knygą skaityti tikrai buvo (ir yra) įdomu. Perskaičiau ne visą knygą, skaičiau iki tol, kol atlikau namų darbus – sukūriau Irzaelį, bet štai sėdėdama vartau knygą, ir vis sustoju paskaitinėju tai vienoj tai kitoj vietoj, taip ir visą perskaitysiu.

Knygoje rasit žydus nuo Mozės laikų, sužinosit apie jų kaip tautos vystymąsi, žydų civilizacijos sugebėjimą išlikti žlungant šimtams kitų tautų ir civilizacijų . Skaitydama knyga, nebesistebiu, kaip ši tauta tiek pasiekė, kai nuo senovės “švietimas buvo privalomas kiekvienam berniukui, bet negalėjo būti atsakyta ir pramokusioms rašyti bei skaityti mergaitėms, kurios norėjo toliau mokytis. Mokytojams algos turėjo būti didelės, kad darytų profesiją pagarbią ir patrauklią.” Jei kiekvienoj tautoj šimtmečius tai būtų vienas svarbiausių principų, pasaulis būtų visai kitoks ir nereiktų tikriausiai vieniems ant kitų dantų griežti. Na, bet, žinoma, čia yra tik viena citata iš knygos, tikrai įdomios paskaityti ar bent jau pavartyti, paskaitinėti.

O štai vakar pabaigiau skaityti Yuri Slezkine “Žydų šimtmetis”. Iš esmės skaičiau knygą, kad pasiruoščiau knygų mugei – labai noriu nueiti į susitikimą su šiuo autorium. Nors, kaip jau minėjau, nekantrauju sugrįžti prie grožinės literatūros, knyga tikrai įdomi, sužinojau labai daug. Sužinojau, kad nieko nežinojau. Nelabai net galiu diskutuoti su autorium, kažką knotrargumentuoti, nes mano žinios šiuo klausimu ganėtinai skystos. Na, nieko, šviečiamės šviečiamės.

Kardinaliai kitokia knyga apie žydus nei Eidintų. Net nežinau, kaip čia išsireikšti: viena tokia teigiama, kita gal labiau demoniškai intriguojanti. Skaitant knygą kilo milijonas visokių minčių, kurios vis dar dėliojasi mano galvoje, net nežinau, ar susidėlios, nes, niekas tikriausiai nepaneigs, žydų tautos istorija yra išskirtinai įdomi ir sudėtinga. Kažkaip realiai pagalvojus, iki knygos perskaitymo mano žinios apie žydų tautą apsiribojo holokaustu, na, ir tiek, kiek perskaičiau Eidinto knygoje, o štai “Žydų šimtmeyje” ypatingas dėmesys skiriamas žydams ir komunizmui, žydams Sovietų Sąjungoje. Knyga patvirtino vieną iš istorijos aksiomų – revoliucija suėda savo vaikus. Pačiais neįtikimiausiais ir žiauriausiais būdais.

Nekantraudama laukiu susitikimo su autorium. Esu įsitikinus, kad neišdrįsiu užduoti nė vieno klausimo.

Interviu su autorium čia.

Ištraukos iš knygos čia.

|išsiilgusi grižinės literatūros L|