ir skaitom, kas be ko 🙂
Month: October 2010
Paskutinė mergina
Kartais tos bibliotekinės knygos visai nieko – imi ir labai greitai perskaitai, nes laikyti ilgiau tiesiog nebepatogu prieš geras bibliotekininkes. Šį kartą jau galvojau, kad nešiu neperskaitytą, bet, susiėmiau ir greitai perskaičiau. Ir nenusivyliau. Na, nebuvo šedevras, bet tikrai įdomu buvo paskaityti, nes visas veiksmas vyksta Lietuvoje, o knygos autorius Stephan Collishaw tikrai apie Lietuvos istoriją žino daugiau nei kuris kitas užsienietis rašytojas, paminėjęs Lietuvą savo knygose.
Kai pradėjau skaityti iš pradžių niekaip negalėjau perlaužti savo įsivaizdavimo, kad pagrindinis knygos veikėjas užsienietis, tikriausiai, dėl to, kad knygos autorius nelietuvis. Bet po truputį pradėjau knygą skaityti lietuviškomis akimis.
Knygą sudaro trys dalys, pavadintos moteriškais vardais: Jolanta, Svetlana ir Rachelė. O pasakoja vyriškis. Gabalais papasakoja savo gyvenimą – prieš karą, trumpai – sovietmetis, paskui – ankstyva nepriklausomybė. Svarbiausias gyvenimo etapas – prieškaris, karas, kurio įvykiai, sprendimai įtakoja visą toliau būsimą gyvenimą – uždrimba baisia, nepakeliama našta. Viena gyvenimo akimirka – neištiestos rankos – sugriauna visą likusį gyvenimą. Baimė ištiesti rankas.
Knyga skaitėsi lengvai, gal vietomis tapdavo nuobodoka, bet vis tiek labai norėjosi sužinoti, kas gi ten įvyks. Visur daug daug Vilniaus – prieškario, o paskui nepriklausomybės, su vis dar apšnerkšta Šv. Stepono gatve ir kitomis gatvėmis, su getais, su skverais, kurie, kaip taikliai pastebėjo autorius, iš tikro yra miesto žaizdos, kur kažkas stovėjo, bet buvo sunaikinta, nušluota. O Vilnius ir istorija autoriui gerai pažįstama dėl to, kad čia praleista daug laiko, dėl ko gi daugiau čia būsi, jei ne dėl (tradiciškai) meilės lietuvaitei.
Interviu su autorium apie jį ir kita jo knygą Amber, galite paskaityti čia.
Rožinis kerštas
Dažnai būna, jog vos tik spėji išgirsti apie vieną rašytoją, tai pradedi jį matyti visur. Įsijungi televizorių- jis ten, atsiverti laikraštį rašo apie jį.
Taip ir man yra su Jonathan Franzen. Pradėjos jis man lįsti į akis kaip pilypas iš kanapių.
Jau esam bloge diskutavę apie jo nenorą, jog jo knygas skaitytų moterys. Jis visai neapsidžiaugė, kai jo knyga “The Corrections” buvo įtrauktą i Oprah knygų klubą. Tada jis net yra pasakęs:
”So much of reading is sustained in this country, I think, by the fact that women read while men are off golfing or watching football on TV or playing with their flight simulator or whatever. I worry — I’m sorry that it’s, uh — I had some hope of actually reaching a male audience and I’ve heard more than one reader in signing lines now at bookstores say ‘If I hadn’t heard you, I would have been put off by the fact that it is an Oprah pick. I figure those books are for women. I would never touch it.’ Those are male readers speaking.”
Pasirodo, jog moterys gali “atmušti” vyrų nora skaityti vieną ar kitą knygą, ir todėl J.Franzen pabandė šiek tiek “atsižegnoti” nuo moterų skaitytojų.
Kadangi tokie mizoginiški pareiškimai man sukelia pyktį, buvau nusprendusi, jog iš principo neskaitysiu jo knygų.
Bet ką daryti, jei antikvariate radau jo “Pataisas” už 4 litus?
Ką daryti, jei blogo skaitytoja Jurgita parašė, jog buvo sutikusi J.Franzen, ir jis jai pasirodė mielas?
Ką daryti, jei smalsu?
Išeitį radau.
Kadangi J.Franzen kone paniškai bijo, kad jo knyga bus palaikyta “moteriška”, pasistengiau atkeršyti jam tokiu būdu (kad neliktų abejonių, kokiai grupei ta knyga yra skirta):
K.Ž.G
Apie Jūros šventę, skundus ir merginą su drakono tatuiruote
Kadaise seniai seniai, kai atlikinėjau praktiką Klaipėdos savivaldybės kultūros skyriuje, teko man didelis džiaugsmas prisidėti prie jūros šventės organizavimo. Ot laikai geri buvo! Kone kiekvieną dieną galėjau sutikti labai fainų “priplaukusių” meninikų, spausdinau visokius mero potvarkius ir rašiau pakvietimus Klaipėdos miesto grietinėlei. Iki šiol tą laiką prisimenu su dideliu džiaugsmu.
Ir dar labai ypatingai prisimenu pirmadienį PO šventės, kai susinervinę klaipėdiečiai iškoliojo visą šventę, visus organizatorius dėl triukšmo, dėl minių, dėl neskanaus alaus ir pan.
Aš pati pakėliau telefono ragelį, ir įsiutusi tetulė pradėjo šaukti, jog matė, kaip jauna porelė ant suoliuko intensyviai bučiavosi.
Ir dažniausiai tokie skambučiai būdavo iš gyvenančiųjų senamiestyje: per garsu, muzikos per daug, žmonių per daug, fejerverkų per langą nesimato ir t.t.
O man užaugusiai standartiniame trijų kambarių bute penkiaaukštyje taip ir norėjosi pasakyti “Jei gyveni pačiame miesto centre, reikia susitaikyti su tuo, jog kartais įprastas gyvenimas trukdysis”.
Lygiai tą patį pagalvojau, kai per TV išgirdau, jog Stokholmo centro gyventojai pradėjo skųstis dėl prasidėjusių filmo “Girl With the Dragon Tatoo” filmavimo.
Įsivaizduojat, eini į parduotuvę nusipirkti skalbimo miltelių ir sutinki Daniel Craig!
Taigi, amerikietiškojo filmo (pagal S.Larsson romaną) “Mergina su drakono tatuiruote” filmavimas jau prasidėjo. Pati esu mačiusi du švediškuosius filmus, tai teks ir tą amerikietišką pažiūrėt, kad galėčiau palyginti.
O mano mamytė negalėjo nustoti skaityti S.Larsson knygos “Mergina su drakono tatuiruote”, net vidury nakties skaitė. Kai paskambinau pasikalbėti, ji man pasakė: Giedre, čia kaip liga””.
K.Ž.G
Bibliotekininkė
Žinot, ką? Šiandien atėjau į savo Girulių biblioteką ir… neberadau savo bibliotekininkės 😦 😦 😦 Taaaip liūdna, taaaip gaila. Labai jūsų pasiilgsiu kaip ir jūsų fainuolytės pleputės dukrytės. Tikiuosi, kad aplankysit žiurkes bent bloge. Džiaugiuosi bent tuo, kad jus pakeitė ne ta baisioji lankytojus baidanti bibliotekininkė, o simpatiška jauna panelė. Tegyvuoja naujas karalius! T.y. knygų karalienė!
‘ 😦 🙂 ‘
Kelias
Galiu sakyti, kad morališkai jau buvau paruošta šitai knygai, todėl nesąmoningai, o gal ir sąmoningai galvoje buvo įjungtas neįsijautimo mygtukas. Kad nereiktų bijoti šaltų savo kojų, šlepsenimo ar žingsnių, ar tolumoje rūkstančių dūmų. Tikriausiai visiškai stengiuosi išvengti susidūrimo su tokiomis apokaliptinėmis nuotaikomis ir mintimis, nes jos iš tikro yra siaubingai baisios. Todėl net nenoriu per daug apie jas galvoti. Tikrai. Aš net bijau tokių rašytojų fantazijų, nes pasaulyje ir taip užtektinai yra baisumų, visai šalia mūsų, ir man visai nesinori dar baisiau. Va, dėl to ir buvo įjungtas tas mygtukas. Tikriausiai sąmoningai?…
Skaitydama visą laiką galvojau: what would I do what would I do what would I do. Nes nežinau, tikrai nežinau, ką aš daryčiau tokiose ribinėse situacijose. Ir nors šiaip esu optimistė, tikriausiai mano optimizmas kabinasi už minties, kad vis tiek bus geriau, čia tik laikinas blogumas. O knygoje… Na, visą laiką baisu, blogai, pilka, šalta, alkana, klaiku matyti savo vystanį vaiką, galvoti, kaip reiktų jį nužudyti savo rankom, kad jam netektų patikrti dar didesnių kančių, nei dabar. Ir nėra jokio laikmačio, bausmės atlikimo laiko (kaip, pvz., pas Solženicyną), kad galėtum pasakyti, kad dabar reikia pakentėti, nes rytoj, už metų viskas baigsis, užaugs žolė, pražys medžiai, nebebus tos klaikios pelenų spalvos ir kvapo, ir mes atsitiesim, viską pradėsim iš naujo, laikykimės tos minties.
What would I do? What would you do?
‘pilka’
Akinių istorija :)
Giedrė rašė apie detektyvą, susijusį su J.Franzen akiniais. Sugalvojau, kad reikia pažiūrėti, kas ten toks per autorius su savo knygomis, kurių viešai ir garsiai negali megti moterys :). Ir Amazonėj radau štai tokį knygos The Corrections aprašymą:
Critically lauded and an Oprah Book Club choice, Jonathan Franzen’s third novel The Corrections is already a huge success in the US, and it’s none too difficult to see why. Whereas his earlier novels, The Twenty-Seventh City and StrongMotion could be seen as single-issue works (on inner city decay and abortion respectively), the long-awaited The Corrections is far more grandiose in its ambition and its scale.
Framed by matriarch Enid Lambert’s attempts to gather her three grown children back home for Christmas, The Corrections examines their lives: Enid’s husband Alfred, sinking into dementia, her sons banker Gary and writer Chip (now in Lithuania) and daughter Denise, a chef, busily re-evaluating her sexual identity.
With these characters, Franzen gives himself plenty of room to examine the foibles, fears, hopes, anxieties and neuroses of 21st-century American life and the mad Lithuanian subplot provides some real laughs. But most striking and surprising about The Corrections is its reassuring normality. Despite all its well-signposted dysfunction, this remains at heart a big sprawling family saga, with all the security that implies. The book closes with Enid noting “that current events in general were more muted or insipid nowadays than they’d been in her youth” during the Great Depression of the 1930s. Now, “disasters of this magnitude no longer seemed to befall the United States”. It’s a line Franzen couldn’t have written after 11 September, 2001–and, perhaps because of its now forgotten confidence, The Corrections is a book that readers will take to their hearts.–Alan Stewart
Vienu žodžiu iš smalsumo, susijusio su Oprah, Lietuva ir t.t., šita knyga bus pirmoji šito vyriško autoriaus knyga, kurią tikiuos perskaityt.
|pataisos|
Kas užstatė G.G.Marquez šitą mėlynę?
Atsakymas: šių metų Nobelio premijos laureatas mario Vargar llosa. Daugiau apie šitą incidentą čia
K.Ž.G
Mario Vargas Llosa!
2010 metu Nobelio literatūros premijos laureatas
Šiandien sueina jau ketveri metai…
K.Ž.G
Spalio savaitė=N+FKM+DK
CRAZY savaitė, sakyčiau. Knygų žiurkėms turėtų būti išeiginės, kad viską spėtų su visu pasauliu nuveikti 🙂 Taigi, tuoj žinosim Nobelio literatūros premijos laureatą, Frankfurte vyksta knygų mugė, kurioje buvo pristatyta didžiausia pasaulio knyga – 2mx3m! Turėtum tokiai vietos namie? Gal vietoj lovos? Apsikabintum ir miegotum 🙂 Visada su knyga.
Frankruto knygų mugėj, į kurią mes su KŽG vieną dieną būtinai nuvažiuosim, dalyvaus Nobelio premijos laureatas Gunter Grass, nuo mūsų apkalbų raudonom ausim sėdintis J.Franzen, K.Follett (kurio aš visai nepažįstu, bet žadu pažindintis). Dainininkas David Bowie pristatys savo knygą Object.
Mugėje visi daug kalba apie knygos ateitį, apie knygą skaitmeniniame pasaulyje. Kol kas Vokietijoje skaitmeninės knygos sudaro apie 1% knygų rinkos, kurios apyvarta, pavarvinkim seilę seilę, siekia beveik 7 milijardus eurų. Visas straipsnis čia.
|KŽ Frankfurte|
Kas?
Iki Nobelio literatūros premijos paskelbimo liko… 3 su puse valandos. Per televizija, rytiniuose laikraščiuose visdi tik ir bando atspėti, kas bus tas autorius, kurio vardą pasakys Akademijos nuolatinis sekretorius.
Maria Schottenius, vieno didžiausio laikraščio Švedijoje buvusi kultūros redaktorė, du kartus iš eilės sugebėjo atspėti laimėtojus.
Lygiai prieš metus tą dieną, kai buvo paskelbtas 2009ųjų metų laimėtojas, jos vadovaujamo kultūrinio priedo pirmajame puslapyje puikavosi Herta Muller (2009 premijos laureatės) nuotrauka. Įsivaizduojat? Tą pačią dieną, likus vos kelioms valandoms iki oficialaus paskelbimo.
Bet M.Schottenius neburia iš tirščių, nedėlioja taro kortų. Tiesiog kultūrinėje sferoje dirbantys žmonės gana dažnai sutinka Akademijos narius, mato į kokius seminarus jie eina, pastebi, kokias knygas skaito pakeliui į namus traukinyje ir t.t Ir pagal tai bando atspėti.
Kai kas manė, jog kažkuris iš Švediškosios akademjos narių prasitarė, bet tai nėra labai tikėtina, nes visi (tiek pati akademija, tiek kultūros sektorius, tiek leidyklos, tiek laikraščių redakcijos) gerokai pasipelno (nebūtinai finansiškai) iš šito visuotinio džiaugsmingo laukimo.
Akademijos nariai net laureatams suteikia slapyvardžius: Haroldą Pinterį (2005) vadino Potteriu, o Doris Lessing- Mažąja Dorrit.
Tai kokius vardus šiandien sako M.Scottenius? Ji spėja, jog laimėti gali Ko Un- Korėjos poetas, Alice Munro (kanadietė rašanti noveles) arba Sofi Oksanen. Nors aš tai tikrai netikiu, kad tai bus Oksanen, ji gimusi 1977aisiais, jau gavo Šiaurės tarybos literatūros premiją, bet ji gerokai per jauna, kad akademijos nariai ją apdovanotų dabar.
(Beje, Oksanen “Valymą” leidykla Versus Aureus išleido ir lietuvių kalba. Literatūros kritikai Skandinavijoje iš proto kraustosi dėl Oksanen dabar, tai ji mano knygų sąraše dabar viena iš pirmųjų)
Paskutinėmis dienomis lažybų punktuose į sąrašo priekį smarkiai kilstelėjo Cormac McCarthy,
Beje, vienas įdomiausių (ir gana dažnai pasitaikančių) spėjimų yra Bob Dylan!
Liko tik kelios valandos, ir tada mes sužinosim
K.Ž.G
Ilgesio kojos
Ach, tos lietuviškos knygos… Na, gerai, pabandysiu papasakot, kas čia mano galvoj sukas, nors ir labai sunku.
Su šita knygute susipažinau Tyto Albos pristatyme, apie kurį rašiau čia. Knyga apie emigrantus, dabar gi nereta tema, ar ne? Skirtumas tik toks, kad ta emigracija kiek kitokia – ne į Airiją, Angliją, Ispaniją ar Amerikę – į Prancuziją gi lietuviai važiuoja rečiau, na, bent jau man taip atrodo. Skaičiau, skaičiau ir, žinai, labai sunkiai man statėsi filmas šios knygos (na, taip paprastai būna, kai skaitau – statau filmą, piešiu veikėjus, įsivaizduoju aplinką). Vis po akim maišėsi prancūziška Ežio elegancija, atrodė, kad vietomis filmas filmuojamas ant tos pačios ežio juostos, o žiūrint, tai vienas iššoka, tai kitas filmas, taip ir makalavosi man normalių vaizdų nesudarydamas.
Mintis kartais pabėgdavo nuo knygos, ne taip, kaip skaitant Radvilavičiūtę, bet, nieko ir nesakau labai, nes visgi čia “naujas vardas”, pirmas bandymas, bet vis tiek kerta tas minties pametimas. O ir negaliu sakyti, kad bendrą knygos vaizda pagavau – gal dėl to tas filmas ir nesistatė? Nežinau. Bet šiaip negaliu ir sakyti, kad visai nepatrauklu. Na, pagrindinė veikėja visus užburia savo raudonais plaukais, tai spėkit, ar manęs neužbūrė. Ir jaučiu kažkokią traukiančią srovę į tą knygą, personažą, bet kažkas man neišbaigta, neina man iki galo suprasti, biškį kankinausi, taip sakant. Gal dėl to, kad maišosi tas lietuviškumas, kuris lietuviškose knygose užknisa ir tas nebelietuviškumas, kuris neužknisa, net nežinau, gal reikia dar pavirškinti? O gal per daug personažų užgriebta šioms novelėms (Inesa, Eliotas, Berenikė, vaikai) ir dėl to nespėjo išsiplėtoti, kad man lengvai praslystų? Ir dar ta mintis vis persekiojo – tai ji čia apie save rašo ar ne apie save 🙂 (vajei, koks nenuorama smalsumas: ir apie save ir ne apie save).
Yra ir labai įdomių, įdomiai išjaustų vietų ir visai ne tų, kur citatomis knyga pristatoma ant viršelio ir visur kitur. Ten taip skaudžiai pasijunta tos ilgos ilgesio kojos, tas priklausymas niekur arba nepriklausymas visur.
Žinai, ką? Tegul keliauja rytoj knyga pas emigrantę Giedrę, tegul ji pamatuoja tas kojas ir įvertina.
|kojos be ilgesio|
Pagaliau?
Daugeliui švedų Akademijos sekretoriaus pranešimas apie tai, kas gavo Nobelio premiją asocijuojasi su vienu žodžiu. Tas žodis yra “Äntligen” ir reiškia “pagaliau”.
Tradicija tyra tokia, kad sekretorius lygiai 13.00, iškart po to, kai laikrodis suskamba vieną kartą, atidaro duris ir praneša laimėtoją salėje esantiems žurnalistams.
2000aisiais vienas gana žinomas žurnalistas Gert Fylking, vos tik sekretoriui pasakius laimėtojo vardą, sušuko “Pagaliau!”
Tai gerokai sunervino ankstesnįjį sekretorių, kuris pasirūpino, kad Gert Fylking 2001aisias nebūtų įleistas. 2002aisias užsimaskavusiam Gert Fylking vėl pavyko ten patekti.
Todėl dabar daugelis švedų išgirdę bet kurio premijos laureato vardą šypsodamiesi sako “Pagaliau”.
K.Ž.G
O gal poetui?
Po to, kaip 1996 aisiais Nobelio premija buvo įteikta Wislawa Szymborskai (aš tuomet dar į mokyklą ėjau), apdovanojimo negavo nė vienas poetas. Gal jau būtų laikas?
Tada švedas Tomas Tranströmer turi neblogą šansą…
Ištrauka iš vieno mano mėgstamiausio W.Szymborska eilėraščio:
“A moth surprised us through the blinds,
its wings in fuzzy flutter.
Its silent path—see how it winds
in a stubborn holding pattern.
Maybe it sees where our eyes fail
with an insect’s inborn sharpness.
I never sensed, nor could you tell
that our hearts were aglow in the darkness. ” (Openness)
K.Ž.G
knyguziurkes.com 