Nelaiku ir nevietoje? Na, gulinėja aplink mane šita knyga jau gerus porą mėnesių, pagaliau prisiruošiau skaityt ir ką… na, pati nuo jos bėgu ir slepiuosi, vengiu, visai nenoriu. Paprastai nesu linkusi numesti neperskaitytos knygos, bet vakar, trečdalį perskaičius pagalvojau, kad gal nekankinsiu savęs, jei jau visai manęs netraukia ją skaityt. Toks jausmas, kad jau geriau visai neskaitysiu, nei škaitysiu šitą. Paskaitinėjau, paskaitinėjau ir užteks. Man vėl pasitaikė variantas, kai aprašą ant knygos įdomiau skaityt nei pačią knygą, nors ji tikriausiai kultinė ar dar kokia nors labai svarbi. Bet ką aš galiu padaryti, jei visas mano kūnas jos vengia. Gal kada nors kitą kartą.
Pradžia, kuri užkabliavo:
Tarp kitų tautų paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir narsi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos paprastai vadina „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis kur kas skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…
Dar kelios mintys:
Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.
“Štai, žiūrėk, kaip aš moku šokinėti.” Atsikelia nuo grindų ir ima šokčioti į šonus mėtydama rankas ir kojas. “Aš galiu, nes aš lengva. Juk aį dar vaikas. Štai paaugsiu – ir nebegalėsiu,”- paaiškina ji. Atsistoju, padedu šepetį ir bandau šoktelti kaip ji. Man akivaizdžiai nesiseka, nes ji ima juoktis. “Tu sunkus,”- sako ji.
|ne|
knyguziurkes.com 
Ačiū už nuomonę. 🙂 Matyt, jei jau ir Jums, ir Giedrei Kazlauskaitei kažkaip nesiskaito (ar skaitosi ne taip, kaip norėtųsi), neskaitysiu… 🙂 Beje, G. Kazlauskaitė rašė: “Mėgčiau Limonovą, tik dar nesugalvojau už ką”. 😀
Nu čia dabar, nenumušinėkit man ūpo skaityti šią knygą. Esu įtraukusi į sąrašą, prisiklausius gerų atsiliepimų, laukia savo eilės, o dabar išmetat iš sąrašo man ją 🙂
Na, Dori, as irgi baisiausiai norejau ja perskaityti, taip dziaugiaisi aptikusi bibliotekoje, na ir ta citata tokia superine. o ka ten radau – nieko. kaip cia pasakius, na, zinau, kad sudinas gali buti sitas pasaulis ir beprasmiskas ir taip toliau ir panasiai, ir nematau jokio gudrumo parasyti apie tai, koks jis s…, ir dar pabrezti visa tai, nu tikrai. nieko tas trecdalis knygos man nedave, tik kazkoki pasibjaurejima ir kazkoki negera jausma ant dusios. na, nemanau, kad cia didelis menas ir gelme sudeta i ja. net nezinau, kaip cia geriau issireiksti, bet uztenka keleta pedofiliniu sakiniu paskaityti, nu fee, nebesinori daugiau nieko gilesnio nei lauzti nei ieskoti ten. aisku, yra kazkokiu idomiu minciu, bet ne tiek, kad visa kita butu verta skaityt
atrodo, komentare daugiau apie knyga parasiau nei poste 🙂
Žinau, žinau, būna tokių knygų. Aš taip jaučiausi po “Popierinis namas”, nors ir knygynė tema, bet briedas vistiek 🙂
Pati Limonovo dar nesu įtraukusi į savo planus ir neplanuoju. Ištraukos man sako, kad autorius mėgsta pilstyt iš tuščio į kiaurą. (Užtat kaip džiaugiuosi, kai yra kur pasiskaityti ištraukų.) Knygos apie lūzerius, manau, labai vertingos lūzeriams. Tipo, matai, toks pats, kaip tu, o gyvena, nenusižudo ir dargi giriasi savimi… Gal mažiau žmonių žudysis?
jei jau sugalvočiau žudytis, tai joks Limonovas manęs nuo to neapsaugotų :))
Sandra, mane labiausiai tikriausiai knyga ir atstume, kad skaitai skaitai ir nieko neperskaitai.
nu tu matai, tikrai kaded apgaulingas aprasymas…taip sugunde, gi laukiau eilej po taves…
nu kaip gerai kad nereiks gaisti laiko…
tu tikriausiai pratemptum kokius č psl max 🙂