Netoliese atidarė naują maudynių parką. Laikraštyje apie tai buvo reportažas ir keletas nuotraukų, kuriose matėsi ilgos eilės prie bilietų. Tai pamanėm, jog galėtume ten nuvažiuoti visi trys.
Aš: Būtų smagu ten nuvažiuoti, kol mes atostogaujame
K: Gerai, būtų smagu.
Aš (pasiaukojančiu balsu): Tik kad tos eilės tokios ilgos… Aš galiu atsistoti į eilę, o jūs tuo metu galit pasivaikščioti po parką, pažaisti žaidimų aikštelėje.
K: Žinai, aš galiu pastovėti eilėje, kol jūs pasivaikščiosit. Pasiimsiu knygą su savim, paskaitysiu belaukdamas eilėje.
Aš (baisiausiai pasipiktinusi): NE! Tai buvo mano planas! Aš galvojau, jog stovėdama toje eilėje galėsiu paskaityti.
Spalio mėnesį turėtų pasirodyti naujas Umberto Eco romanas “Il cimitero di Prago” (Kapinės Prahoje). Ar laukiat?
O aš prisipažįstu, jog du kartus bandžiau perskaityti “Fuko švytuoklę”, bet taip ir neperskaičiau… Retai taip atsitinka, jog neperskaitau pradėtos knygos, bet ta švytuoklė man du kartus pasirodė neįkandama.
Klube, kur ką tik grojo jo grupė,Nickas pamato savo ex, kuri jį paliko ir kuri jam vis dar labai rūpi. Ir ji ne viena, o su nauju draugu. Nickas apsidairo ir pamato nepažįstamą merginą, stovinčią šalia jo. Jos vardas- Norah ir Nickas paprašo jos penkias minutes pabūti jo mergina, ir Norah sutinka.
Taip prasideda liksma, žavi ir greita vienos labai ilgos nakties istorija. Knyga “Begalinis Niko ir Noros grojaraštis” yra intensyvi, greita, pilna nuorodų į popkultūrą ir (kaip knygos pavadinimas nurodo) į muziką. Knygos autoriai (!) Cohn ir Levithan puikiai sugebėjo išlaikyti kūrinio vienovę, nors rašė skirtingus skyrius (Cohn rašė skyrius iš Norah pozicijos, o Levithan- iš Nicko).
Tikra feel good knyga, skaičiau ir džiaugiausi.
Man labai gaila, jog šitos knygos nebuvo, kai man buvo penkiolika ar šešiolika. Įtariu, jog būčiau ją skaičiusi kokius dešimt kartų, būčiau klausiusi visų knygoje paminėtų dainų (visas paminėtas dainas galima rasti čia), nes šita įsimylėjimo istorija yra šilta, žaisminga, be didelių dramų. Tas paaugliškas įsimylėjimas nėra neigiama griaunanti jėga, o atvirkščiai- šiek tiek neurotiškas džiaugsmas su šimtu plazdančių drugelių pilve.
Pagal filmą yra pastatytas filmas. Aš jo dar nežiūrėjau, tai nedrįstu rekomenduoti, bet man nelabai vykusiai atrodo parinktas Nickas. Aš kažkaip kitaip jį įsivaizdavau.
“I Wanna Hold Your Hand.’ First single. Fucking brilliant. Perhaps the most fucking brilliant song ever written. Because they nailed it. That’s what everyone wants. Not 24-7 hot wet sex. Not a marriage that lasts a hundred years. Not a Porsche or a blow job or a million-dollar crib. No. They wanna hold your hand. They have a feeling that they can’t hide.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“I mean, I don’t know how the world broke. And I don’t know if there’s a God who can help us fix it. But the fact that the world is broken – I absolutely believe that. Just look around us. Every minute – every single second – there are a million things you could be thinking about. A million things you could be worrying about. Our world – don’t you just feel we’re becoming more fragmented? I used to think that when I got older, the world would make so much more sense. But you know what? The older I get, the more confusing it is to me. The more complicated it is. Harder. You’d think we’d be getting better at it. But there’s just more and more chaos. The pieces – they’re everywhere. And nobody knows what to do about it. I find myself grasping, Nick. You know that feeling? That feeling when you just want the right thing to fall into the right place, not only because it’s right, but because it would mean that such a thing is still possible? I want to believe that.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“We are the ones who take this thing called music and line it up with this thing called time. We are the ticking, we are the pulsing, we are underneath every part of this moment. And by making the moment our own, we are rendering it timeless. There is no audience. There are no instruments. There are only bodies and thoughts and murmurs and looks. It’s the concert rush to end all concert rushes, because this is what matters. When the heart races, this is what it’s racing towards.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“Because the song is us and the song is her and this time I’m going to use her name. Norah, Norah, Norah – no rhymes really. Just truth.
I shouldn’t want the song to end. I always think of each night as a song. Or each moment as a song. But now I’m seeing we don’t live in a single song. We move from song to song, from lyric to lyric, from chord to chord. There is no ending here. It’s an infinite playlist.”
— David Levithan (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
Klausimas: mielos knygų žiurkės, prisipažinkit, ką dabar skaitot 🙂 Labai smalsu. Ir nerašykit, kad skaitot Dostojevskį, jei jo neskaitot 🙂 🙂 🙂 (juk vasara 🙂 ) Ir be gėdos, nes svarbiausia yra skaityti.
“Aš prisipažįstu, kad esu šito blogo addict”, – taip galėčiau sakyti anoniminių knygų žiurkių susitikime. Paskutiniu metu neturiu internetinio ryšio – kas yra labai gerai, nes galiu daugiau laiko skirti skaitymui, bet kartu labai blogai, nes esu taip toli nuo savo blogo, kad nerandu sau vietos, nežinodama, kaip gyvena mano ir KŽG postai, mūsų skaitytojai ir taip toliau ir panašiai. Norisi nors akies krašteliu į jį žvilgtelėti ir nors vieną žodelytį, patį trumpiausią parašyti, bet ir tingisi dėl to kokius penkiolika km važiuoti. Na, vieną vakarą tai tikrai pasijaučiau biški atsilikusi knygų žiurkė, nes kaip aš iki šiol nesugalvojau, kad visą tai galiu padaryti savo telefone (na, iki šiol man telefonas buvo skirtas skambinti ir kukulius fotografuoti :)), bet dabar jis labiausiai skirtas žvilgtelėjimui, kaip gyvena knygų žiurkės. Tikra priklausomybė, nei pridursi, nei atimsi…
Net nežinau kur pradėti ir kaip sudėlioti žodžius, kad tikrai jus įtikinčiau, jog N.Krauss “The History of Love” yra knyga, kurią tiesiog reikia perskaityti. Ne. Žodis “Reikia” čia visai netinka. “Reikia” man primena knygas, kurias privalėjai perskaityti mokykloje, primena visus tuos storus tradicinius romanus. O “The History of LOve” tikrai jokiu atžvilgiu nėra tradicinė.
Knyga "jautėsi" šitaip
Leo Gursky yra labai vienišas. Toks vienišas, kad jis bijo tiesiog dingti, išnykti, ir todėl kavinėje užsisako kavos, išpila cukrų, žodžiu, elgiasi taip, kad žmonės jį prisimintų. Tiesa, jis turi draugą Bruno, kuris gyvena vienu aukštu aukščiau, ir ta jų draugystė taip gražiai knygoje aprašyta, jog verkti norisi. Jie rašo vienas kitam raštelius ir pakiša juos po durimis, jie kepa pyragus vienas kitam ir beldžia į radiatorių, kad vienas kitam praneštų, jog dar gyvi, dar nenumirė, dar nedingo.
Leo jau nuo vaikystės pamilo vieną mergaitę, bet prasidėjo karas, žydų naikinimas, Leo mylimajai mergaitei pavyksta emigruoti į Ameriką, o po penkerių metų, kai Leo irgi pavyksta išsigelbėti ir atkeliauti į Ameriką, jis sužino, jog ta jo mylimoji mergaitė jau ištekėjo už kito, ir kad Leo sūnui jau penkeri metai.
Almai penkiolika. Ji pavadinta Zvi Litvinoff knygos “The History of Love” (tas pats pavadinimas kaip ir N.Krauss knygos ) pagrindinės herojės vardu. Tėtis miršta, mama liūdi, o jaunesnysis brolis stato naują arką, kuri užėjus potvyniui turėtų išgelbėti mamą ir sesę, o pats planuoja vykti į Izraelį, nes pats jaučiasi esąs Mesijas.
N.Krauss knygoje nostalgiškai gražiai suriša žmonių gyvenimus, jų istorijas ir jų vienatves į vieną labai gražią knygą.
Kas sieja Almą ir Leo Gursky? Kokios paslaptingos gijos riša mus vieną prie kito ir kodėl mes visi tokie vieniši? Kas sieja Vilnių (taip taip, Vilnius, o tiksliau Vilna, paminėtas knygoje keletą kartų), lenkiškąjį Slonim, Čilę ir New York?
Kokius ratilus ant šito pasaulio paviršiaus paliks mūsų meilė?
N.Krauss knyga “The History of Love” apie sūnų, su kuriuo niekada taip ir nepasikalbėjai, apie spynų meistrą, apie vasaros ilgas dienas Brighton Beach kartu su Misha, apie knygas knygose, apie liūdnos mamos verčiamus meilės tekstus, apie ekspediciją į Antarktidą, apie rašytojo dingusią knygą, apie visam išsskirtas šeimas, apie medį su išraižytomis L & A raidėmis, apie per vėlų sugrįžimą ir apie nesibaigiančią meilę.
Knyga parašyta techniškai nesudėtinga kalba, bet pati istorija yra labai žaviai ir originaliai supainiota. Paskutiniame skyriuje pasakojimas įgauna dar vieną pagreitį, ir nustoti skaityti yra tiesiog neįmanoma. Atrodo, jog net nustoju kvėpuoti ir jaučiu, kaip apsiverkiu. Po to užsimerkiu ir jaučiu šiurpuliukais pavirtusį liūdesį.
Knygoje pilna literatūrinių nuorodų į Nerudą, Joyce, Kafką, Exupery, o pati knyga yra šiltas, žavus, originalus ir keistas romanas, kuris tiek tema, tiek kalba, tiek literatūrinėmis netradicinėmis tekstinėmis priemonėmis primena J.S Foer “Extremely Loud and Incredibly Close”. Ir nieko keisto, nes J.S.Foer ir N.Krauss yra vyras ir žmona. Kokia graži literatūrinė pora.
Prisipažįstu, kad knyga mane labai sujaudino ir apsvaigino. Po skaitymo praėjau jau para, o aš vis dar ašaroju ir vaikštau prisigėrusi New Yorko vienatvės.
Stebuklinga.
K.Ž.G
…I looked across the water. Must have been a good swimmer, took after his father, I thought with pride. My own father, who had great respect for nature, had dropped each of us into the river soon after we were born, before our ties to the amphibians, so he claimed, were cut completely. My sister Hanna blamed her lisp on the trauma of this memory. I’d like to think that i would have done it differently. I would have held my son in my arms. I would have told him, ‘Once upon a time you were a fish.’ A fish? he’s have asked. ‘That’s what I’m telling you, a fish.’ How do you know? Because i was also a fish. you, too? Sure. a long time ago. How long? Long. Anyway, being a fish, you used to know how to swim. I did? sure. You were a great swimmer. champion swimmer, you were. You loved the water. Why? What do you mean why? Why did I love the water? Because it was your life!’ And as we talked, I would have let him go one finger at a time, until, without his realizing, he’d be floating without me.
And then I thought: perhaps that is what it means to be a father to teach your child to live without you.
Žmonijos vienis (na, jei jie iš viso yra, tie dantys). Ir knyga apie tai, kaip staiga atsiduriame spalvotame odų ir akių pasaulyje, kur mus vienija tik balti dantys. Ar tik? Knyga apie daug ką, bet pirmiausia apie imigraciją, imigrantus, pasaulio maišymąsi, kuris seniausiai jau prasidėjo, bet vis tiek girdime – go home, to your own country. Bet kur bevažiuoti, kai esi tamsaus gymio ir gimęs Londono ligoninėj? Nebeturi kur važiuoti, nes priklausai arba čia, arba niekur.
Taigi išvargau aš šitą Zadie Smith knygą, apsikabinusi žodyną. Iš pradžių skaičiau su internetiniu žodynu ir beveik rasdavau, viską, ko ieškau, o paskui liko tik storas gražus ir nepatogus žodynas, iš kurio nepavykdavo išpešti kas antro slenginio žodžio – taip ir netekau pusės knygos žavesio, tik fantazijose bandydama įsivazduoti, ką gatvės kalba man autorės herojus norėjo pasakyti. Galiausiai likau su mažuliuku Pocket dictionary, na, bet nesvarbu – knyga – super. Man iš tikro patiko, nors suprantu, kad nepajutau jos iki galo, kaip pajustu žmogus, kurio anglų kalba gimtoji arba gimtoji gatvės anglų kalba. Autorės žodynas tikrai labai specifinis, specifiniai naudojami žodžiai ir kai persivertus į antrą knygos pusę ta kalba pagauna, atsiveria, pasidaro ne tokia sunkiai įkandama, knyga tikrai faina. Zadie man tapo angliškąja Allende su savo plačia ir išraiškinga kalba, trečdalį puslapio užimančiais ilgeliausiais sakiniais, giminės istorijom.
Šį kartą knygoje sutiksim du draugus, tokius gerus diedus Archie (anglą) ir Samad (bengalą, visų baltųjų vadinamą Paki (pakistaniečiu) (čia kaip mes visur vadinami rusais), jų gerais trim dešimtmečiais jaunesnes žmonas Clarą (juodaodę jamaikietę) ir Alsaną (bengalę), dalyvausim gimstant jų vaikams – dukrelei Irie ir gražuoliams dvyniams Magid & Millat, ir dar susipažinsime su krūva įvairaus plauko aplink juos ir su jais gyvenančių, įvairiais ryšiais susijusių, žmonių. Visa šita šutvė ir papasakos, ką reiškia būti imigrantu Anglijoje, kokios baimės juos kamuoja ir neliedžia miegoti naktimis. Apie dar didesnį skirtumą nei paprastai būna skirtumą tarp tėvų ir vaikų, kai vaikai ne tik kita karta, bet dar ir kitoje šalyje užaugusi karta, kuriai tėvų sentimentai yra visiškai svetimi.
…it makes an immigrant laugh to hear the fears of the nationalit, scared of infection, penetration, miscegenation, when this is small fry, peanuts, compared to what the immigrants fear – dissolution, dissapearance. Even the unflappable Alsana Iqbal would regularly wake up in puddle of her own sweat after a night visited by visions of Millat (genetically BB; where B stands for Bengali-ness) marrying someone called Sarah (aa where ‘a’ stands for Aryan), resulting in a child called Michael (Ba), who in turn marries somebody called Lucy (aa), leaving Alsana with a legacy of unrecognisable great-grandchildren (Aaaaaaa!), their Bengali-ness thoroughly dilutes, genotype hidden by phenotype. It is both the most irrational and natural feeling in the world.
Žavinga, įtraukianti istorija.
White teeth man tikrai labiau patiko, nei Zadie Smith knyga On Beauty. Bet gal nereiktų taip vertinti, nes On Beauty skaičiau tinginiaudama – visai be jokio žodyno, reiktų iš naujo skaityt. Socialiniam tinklapy mūsų mylima Tyto Alba klausia, kokią knygą rekomenduotume išversti. Tikrai labai rekomenduojame šypsotis baltais dantimis (čia nebuvo kokios dantų pastos ar odontologijos kabineto reklama 🙂 ).
Visą mėnesį teko spręsti dilemą – vakare, kai vaikai sumiega(o paskutiniu metu jie visai nesumiega iki pat vėlaus vakaro), žiūrėti futbolą, ar skaityti knygą? Atrodo, kokia čia dilema, juk aš futbolo nei labai suprantu, nei labai mėgstu, nei labai laukiu, bet šį kartą kažkaip tas masinis futbolo žiūrėjimas labai užkabino ir tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime žiūrėjau tiek daug futbolo varžybų. Tiesa, azarto daug nebuvo (iki kol nepabuvom Ispanijoj, nes tada atsirado už ka sirgt), nes iš pradžių nei turėjau favoritų, nei ką, tiesiog mėgavausi vaizdu ir ilgais besiplaikstančiais futbolistų plaukais (patys gražiausi plaukai ir buvo įvertinti geriausio futbolininko vardu 🙂 ). Taigi, mano skaitymo procesas labai sustojo ne tik dėl to, kad kukuliai mažai miega, bet ir dėl futbolo. Skaitau vėžlio greičiu, o taip norėčiau skaityti greičiau. Na, bet yra, kaip yra. Papasakok, kaip tau sekėsi su futbolu?
Visa šeima nuėjom į antikvariatą. Savininkas pasakė: “Jei norit, galiu atnešti porą nerūšiuotų dėžių, gal jose ka nors rasit”. Radom.Knisausi po dėžes su tokia laiminga veido išraiška…
Viena pocket knyga ten kainuoja 5 kronas (beveik 2 litus). Išėjom su dviem maišais, o savininkas už knygutę mūsų trupinukui pinigų neėmė.
V.Woolf ” Night and Day” (Virginia, Virginia… Mano mieloji Virginia)
F.Weldon “The Stepmothers Diary” (tiek girdėjau apie F.Weldon, bet nieko nieko apie jos kūrybą nenumanau)
K.Atkinson “Behind the Scenes at the Museum” (suintrigavo, nes knyga 1995aisias gavo Whitbread premiją
S.Bronte “Jane Eyre” (Milijoną kartų skaityta ir labai mylima meilės istorija)
J.Harris “Five quarters of Orange” (draugė rekomendavo ir sakė, jog miela knyga)
D.Tartt “Secret History” (bus dovana draugei, kuri rekomendavo man J.S.Foer)
J.C.Oates “We Were the Mulvaneys” (oi kaip daug tikiuosi iš šitos knygos)
V.S. Naipaul “A House for Mr Biswas” (Nobelio premiją rašytojas gavo, o aš nieko iš jo kūrinių nesu skaičiusi)
H.Troyat knyga apie karalienę Jekatariną Didžiąją (mano knygų apie karalienes kolekcijai papildyti)
Tryniausi tryniausi palei savo knygų lentynas tris dienas nesugebėdama išsirinkti knygos, kol galiausiai išsitraukiau Jozef Weyssenhoff “Sabalas ir panelė”.
Knygos anotacijoje rašoma “Rašytojas vaizdingai pateikia dvidešimtojo amžiaus pradžios Rytų Lietuvą, turtingus miškus, gyvūnus ir paukščius. Itin daug dėmesio skiriama medžioklės ir gamtos aprašymams.”
Anotacija nemeluoja- išties gamtos aprašymai gražūs, kartais net tokie labai jau impresionistiški. Net medžioklė neatrodo kruvinas reikalas, o kažkoks gražus romantizuotas ritualas. Bet jei atvirai, tai tie labai gražūs gamtos aprašymai kartais per saldūs man pasirodė. “Anykščių šilelis” padauginus iš dešimt.
Ir žinoma, knygoje yra tokia labai jau tradicinė lietuviška (lenkiška) meilės istorija. Jūžintų dvaro savinikas Mykolas Rajeckis susitinka gražią valstietę Uršulę, ir iš anksto aišku, jog nieko gero iš tos meilės. Dėl savo padėties Rajeckis nieko negali pasiūlyti Uršulei, na gal tik vieną kitą slaptą bučinį ir pažadą, jog pavasarį vėl atvažiuos.
Uršulė per žiemą net išmoksta lenkiškai kalbėti, o Rajeckis net nepasivargina nupirkti jai naują medlikėlį, nes savąjį Uršulė atidavė Rajeckiui.
Suprantu, kad laikai tokie buvo, kad dvaro savininkui su valstiete tuoktis buvo tabu, bet niekaip negalėjau nustoti erzintis dėl tos baisios nelygybės, tos nevienodai rizikingos meilės, dėl to, kad jei tokie dalykai iškiltų į viešumą, jis nieko neprarastų, o ji?
Arba kaip jums tokia jų santykius aprašanti citata “Misius prisiartino prie Uršulės ausies ir tarė antrindamas liepai: – Pabučiuok mane be prievartos“?
Gerai, kad kito knygoje aprašomo ponaičio Stanislovo Pucevičiaus stuburas ne sviesto minkštumo buvo, kitaip būčiau knygą turbūt i kampą nutrenkusi, bet ne todėl, kad ji bloga, o todėl, jog labai erzinausi dėl tuometinių laikų ir papročių.
Tad nukreipiau dėmesį nuo tos labai jau, mano akimis žiūrint, plokščios ir numatomos meilės istorijos ir daugiau mėgavausi idealizuotais gamtos aprašymais.
“Tuo tarpu pažadintas miškas jau buvo prisipildęs šilto saldumo. Jau nebaugino tankmės, dabai neriniuotai permatomos, negrasino laukymių prarajos, lengvai apienamos dieną, pažymėtos kailiniuotomis rūdimis, ryškiai geltonai rožiniais liaudiškais ornamentais ant žalio pagrindo. Jau nesproginėjo po mišką staigūs, aistringi šaukimai ir sparnų plazdenimai, per nurimusį lapų ir spyglių potvynį surdina plaukė koncertas, kaip melodingas vėjas, jungiantis smulkių paukštelių džiūgavimą, nesuprantamą medžiotojui, todėl saugų; prie senų kamienų statmenai prigludę būgnijo geniai. Ir jau raudo medžių viršūnės, virš jų sidabrinis mėlis šaukė į begalybę šviežią ir džiaugsmingą erdvę.”
Józef Ignacy Kraszewski buvo lenkų rašytojas, istorikas ir žurnalistas. Parašė Žinomas dėl savo epinių novelių apie Lenkijos istoriją. Vadinamas antru Henriku Sinkevičium (Henryk Sienkiewicz).
Kaip man gaila, kad kartais būna kone neįmanoma parekomenduoti vieną ar kitą knygą, nes ji išleista vien tik švedų kalba. Galėčiau čia prirašyti šimtą knygą liaupsinančių sakinių, bet kas iš to? Lyg įsijungusi Skype kamerą su didžiausiu malonumu valgyčiau didžiulį gabalą torto su braškėmis- pačiai labai skanu, o tas, kas žiūri net to skanaus kvapo neužuodžia.
Bet šiandien negaliu susilaikyti ir turiu papasakoti apie knygą, kurią vakar perskaičiau. Jau seniai norėjau perskaityti Lena Sundström knygą “Världens lyckligaste folk” (“Laimingiausi žmonės pasaulyje” ).
Kas čia per žmonės? Kalba eina apie danus, kurie įvairiose apklausose daug dažniau nei kiti teigia esą esantys laimingi. Ilgą laiką Danija turėjo “atsupūtusios” ir labai tolerantiškos šalies reputaciją. Bet paskutiniu metu kažkas atsitiko ir Danija pasikeitė. Dabar Danija garsėja labai griežtomis taisyklėmis imigrantams, įstatymiškais imigrantų apribojimais ir tuo, jog populistinė ksenofobinė Dansk Folkeparti pateko į parlamentą ir tapo trečia pagal dydį partija.
Kadangi rugsėjo mėnėsį vyks rinkimai Švedijoje, ir yra galimybė, jog ksenofobinė Sverigedemokraterna taip pat pateks į parlamentą, knygos autorė L.Sundström sumanė išsiaiškinti, kas galėtų atsitikti Švedijoje. Kadangi Danijoje tai jau faktas, autorė susikrovė lagaminus ir trims mėnesiams persikraustė į Kopenhagą, kur ji lankė kalbos kursus imigrantams, kur kalbėjosi su Folkeparti atstovais, su už ją balsuojančiais, su musulmonais, gimusiais Danijoje, su paprastais praeiviais ant suoliuko Strøget, su žurnalistais. Ir vis klausė, kaip tolerancija virto baime ir neapykanta, kaip svetingumas virto atsiribojimu. Kas atsitiko, jog gana daug danų,vedusių užsienietę ar danių, ištekėjusių už užsieniečių yra priversti gyventi kitur? Kodėl norint tapti Danijos piliečiu reikia žinoti, kuriais metais moterų rankinio rinktinė laimėjo pasaulio čempionatą? Kodėl reikia išlaikyti testą, kurio 30 procentų danų neišlaikytų?
Man labai patiko pati idėja, jog knygos autorė rimtai atsidėjo šitam darbui ir Stokholme palikusi savo šeimą tris mėnesius gyveno Danijoj. Štai čia žurnalistika! Čia ne pas kokia poniutę į namus įsiprašyti ir jos sofą bei paveikslą paauksuotuose rėmuose nufotografuoti ir aprašyti. Čia ne tiesiog ( be jokios gilesnės analizės) aprašyti, ką lietuviai emigrantai pridirbo kokiame nors Anglijos miestelyje ar tiesiog įdėti į straipsnį pliko užpakalio nuotrauką. Aš lietuviškoje spaudoje labai pasiilgstu daugiau analitinių straipsnių, daugiau tiriamosios žurnalistikos , mažiau “pletkų”, nuogybių ir gilesnio požiūrio į aprašomus fenomenus.
Per daug nuklydau į lankas, laikas grįžti prie knygos.
Vakar ją perskaičiusi laksčiau kaip ant sparnų ir to jausmo įkvėpta parašiau knygos autorei laišką per Facebooką. Ir žinot ką? gavau atsakymą!
Jeffrey Eugenides šitą knygą rašė dešimt metų. Galėtų visi rašytojai rašyt knygas dešimt metų, gal tada jų būtų mažiau, bet visos būtų vertos perskaityti. Dar neskaitėt šitos knygos? Būtinai perskaitykite!
Knygoje apie gamtos klaidą, genų klaidą. Ilgas ir įtraukiantis pasakojimas prasidedantis Europoje ir keliaujantis per vandenyną į Ameriką. Toks pasakojimas, kur man labai patinka, kur sužinai, kaip didžioji istorija paliečia mažų žmonių gyvenimus (kaip ir pas Isabel Allende), bet tai nėra svarbiausia knygos linija. Daug svarbiau šioje knygoje suprasti žmogų, ieškantį savo tapatybės, sielos ir kūno vienovės. Labai gera knyga.
J.Eugenides
Knyga tapo skaitoma tik nuo 2003 m., kai autorius laimėjo Pulitzer premiją.
Pulitzer Board wrote in their report that Middlesex is a “vastly realized, multi-generational novel as highspirited as it is intelligent . . . Like the masks of Greek drama, Middlesex is equal parts comedy and tragedy, but its real triumphs is its emotional abundance, delivered with consummate authority and grace.”
knyguziurkes.com 