Kai šį kartą buvau bibliotekoje, tai žiūrėjau akis išpūtus, nes viskas buvo labai modernu: visas išsirinktas knygas nuskanavo su skaneriu, suvedė mano naujos plastmasinės kortelės numeriuką (o galėjo irgi nuskanuoti kodą, tik kad aš kortėlės nesinešiau, nes dar nežinojau, kad čia viskas taip “krūtai” bus), tada buvo išspausdintas “čekis” su mano pasitrinktos knygos duomenimis, o ant čekio turėjau pasirašyti patvirtindama, kad tikrai pasiėmiau knygą. Va. Aš iki šiol negaliu atsigauti ir patikėti, kad čia viskas taip buvo moderniai. Kažkaip labai nustebus esu, nes, nepaisant visų bloge apdiskutuotų modernybių, negaliu patikėti, kad gyvenime taip ir yra. Taigi. Dabar tikriausiai bibliotekininkė galės įsįst į kompą ir pasakyti, kokią knygą turi, o kokios – ne, kokia paimta ir taip toliau. Įtariu ir vieną didelį minusą – delspinigių skaičiavimą. Kadangi viskas elektroniška, tai negražinus knygos, kompas automatiškai pradės skaičiuoti delspinigius, nepriklausomai nuo to, kokia biblioteka, kokia bibliotekininkė (nes mano geroji manęs visai nebausdavo už knygos užlaikymą) ir tt. Vienu žodžiu, bus tokia beveidė tvarka (aišku, turinti savų pliusų ir savų minusų). Pirmas akivaizdus minusas dideliems skaitytojams – išduoti vienu metu galima tik penkias knygas. Gaila. Aš savo kukuliui per vieną kartą paimu penkias plonas knygeles – gi kiek ten jos skaitosi – pervertei ir perskaityta… Tai va.
Kai dabar skaitau Isabel Allende Paulą, tai skaitau tokiu panačiu tonu, kaip autorė pasakoja, kaip ji nešė vėliavą. Ir nuo to knyga tik man dar labiau patinka. Na, dar tik koks pirmas knygos ketvirtis, dar neperšokau per griovį, tad dabar apie jau perskaitytas ir patikusias jos knygas.
Nereali rašytoja, man taip patinka. Isabel Allende man yra Marquez’o įsikūnijimas moteryje ir abu jie mano mintyse stovi ant vienos pakylos, vienodai pripažinti. JI man magė, burtininkė, dvasių tarpininkė. Plaukiu jos pasakojimu, kartu landžioju po didelio namo užkaborius su paslaptingom užuolaidom, namus prikrautus begalybe daiktų su įdomiausiomis istorijomis.
Isabel Allende knyga numeris vienas man yra Dvasių namai, pirmoji jos skaityta knyga. Vėliau skaitytos Fortūnos duktė ir Portretas sepija patiko, bet netraukiu jų į šimtuką. Žiūriu, kad labiausiai man patinka knygos apie jos pačios gyvenimą, todėl toliau rikiuojasi (vienodai patikusios) Visos mūsų dienos, Apie meilę ir šešėlius, Inesė, ir jau bebaigiama Paula.
Wikipedijoj paskaičiau, kad Isabel Allende, kaip tikriausiai kiekvienas rašytojas, yra kritikuojama, gan dažnai pačių Čilės kritikų, kuo ji visai nesistebi, sakydama, kad Čilės kritikai jos “nekenčia”. O ši frazė man labai primena mūsų K. Sabaliauskaitę ir os Silva rerum:
Allende disagrees with this assessment of her, noting in an interview that “the fact people think that when you sell a lot of books you are not a serious writer is a great insult to the readership. . . . [To attack me] personally for the sole reason that I sold a lot of books . . . is unforgivable.”
Kai ieškau knygų viršelių, nustembu, kokie ji skirtingi skirtingomis kalbomis. Man labai patinka lietuviški, su tomis nuotraukomis sepija. Lietuvoje parduota apie 70 tūkstančių šios autorės knygų!
O čia Bjork apie Isobel (ne šitą, bet vis tiek kol rašiau postą man galvoj skambėjo visą laiką).
Aktorius Alan Rickman turi TOKĮ gražų balsą, kad galima išeiti iš proto dėl to gražumo.
Kartą su kolege klausėmės jo balso darbe, tai net į traukinį pavėlavom, nes tas jo balsas mus taip užliūliavo, kad net laiko suvokimą praradom.
Šiaip tai aš nesu didelė Šekspyro sonetų gerbėja, bet kai tuos sonetus skaito Alan Rickman, sėdžiu pakerėta ir sužavėta.
My mistress' eyes are nothing like the sun;
Coral is far more red than her lips' red;
If snow be white, why then her breasts are dun;
If hairs be wires, black wires grow on her head.
I have seen roses damasked, red and white,
But no such roses see I in her cheeks;
And in some perfumes is there more delight
Than in the breath that from my mistress reeks.
I love to hear her speak, yet well I know
That music hath a far more pleasing sound;
I grant I never saw a goddess go;
My mistress when she walks treads on the ground.
And yet, by heaven, I think my love as rare
As any she belied with false compare.
Jos akys man kaip saulė neatrodo;
Jos lūpos – ne koralai; su sniegu
Bijočiau aš palyginti jos odą,
Raizgius ir juodus plaukus – su šilku.
Brangioji mano – ne puošnus bijūnas
(Veidų nemaža gražesnių mačiau),
Jos kūnas toks, kaip ir kiekvienas kūnas,
Ir kvepia ji už rožę daug prasčiau.
Ji prašmatniai kalbėti nesistengia,
Nėr muzikos jos balso šiurkštume.
Galbūt dangaus dievaitės oru žengia,
O mano meilė vaikščioja žeme.
Bet man gražesnė grožio jos dalelė
Už visa, ką kiti padangėn kelia…
O dabar paklausykite, kaip šitas sonetas suskamba, kai jį skaito Alan Rickman
Filme “Sense and Sensibility” (pagal J.Austen knygą) Alan Rickman vaidina pulkininką Brandoną ir savo mylimąjai Marianne skaito ištrauką iš Edmund Spenser “The Faerie Queene”
O naujajame T.Burton filme “Alice in Wonderland” A.Rickman “paskolino” savo balsą vikšrui.
O jei man knygos nesutilps į šimtą, ar galėsiu pervadint į tūkstantį? 🙂
Irvingas. Kažko jis man vienu momentu nepatiko, dabar net neatsimenu, kodėl. Gal dėl to, kad parašė tą plytos didumo knygą Kol aš tave surasiu, ar kaip ten vadinasi? Pats skaityk tokią storybę, juo labiau, daug kas sako, kad nuobodi. Be to, tokią storybę jis ėmė ir perrašė kitu asmeniu – nu, grynas neturėjimas ką veikti 😛 O kaip leidėjas lietuvių kalba įsivaizduoja tokią knygą reikia skaityti, kai vienoj rankoj neįmanoma išlaikyti? Su tokio formato knyga vonioj net gali paskęsti beskaitydamas – tik gulkt ir viso gero 🙂 Bet kelias šito rašytojo knygas vis dėlto mėgstu. Pasaulis pagal Garpą man patiko iki pusės,
Irving and tatoo
o Ketvirtoji ranka nepatiko. Labiausiai iš skaitytų patiko Malda už Oveną Minį, patiko Našlė vieneriems metams, patiko ir Sidro namų taisyklės, bet knygą skaičiau po filmo, labai gaila, nes negalėjau sukurti savojo filmo. Taigi toks mano skaitytų trejetukas. Dabar norėčiau perskaityt naujai išverstą Cirko sūnų, vien dėl to, kad dedikuotas mano meilei S.Rushdie, bet nemanau, kad šios knygos skaitymo diena greit išauš, tegul palaukia, tuo labiau, kad dar nė neturiu ir neturiu kas paskolina.
1994
O Irvingo dikensiškos istorijos (Irvingas net savo šunį buvo pavadinęs Dikensu 🙂 ) labai įtraukia, sunku jų atsikratyti (na, to trejetuko minėto, nes Ketvirtoji ranka man buvo nuobodi), norisi skaityti per naktį. Dėl to, neturint laiko arba prieš egzaminus patariama su jomis neprasidėti, nes egzaminams ir kitiems darbams gresia pavojus.
Šiaip gražus vyriškis, sunku internete išrinkti nuotrauką į postą, nes ot gražuolis. Įdedu nuotrauką su tatoo, kurių turi dvi. Dar įdedu sportininko nuotrauką, nes man juokinga. O trečioji su jo spausdinimo mašinėle, nes kai rašo, nesinaudoja jokiomis technikos naujovėmis. Įdomu ar ir savo storąją knygą su ta mašinka iš naujo suspaudaliojo?
Tiek mums trūksta iki kol skaitliukas suskaičiuos du tūkstančius Jūsų-Mūsų komentarų. Man nagai niežti du tūkstantajam padovanoti skanėstą, na, žiurkišką skanėstą 🙂 Dar nežinau, kokį, ateitis parodys 🙂 Jei kartais pačios pasikomentuotume du tūkstantąjį kartą, tai skanėstas – pirmam po to palkomentuosiančiam. Padiskutuokim ir skanaus 🙂
Knyga, iš kurios tikėjaus daugiau. Na, visgi autorius Booker’is (atsitiktinai apsilankėm jo kambary), tai jau kažko labiau ir norisi, bet, prisipažinsiu, iki pabaigos teko irtis prieš srovę, na, neužkabino manęs ir tiek. Ir tikrai nebuvo gaila, kad pabaigiau skaityti. Va tiek parašiau, ar verta toliau ir berašyti? 🙂
Graham Swift laimėjo premiją 1996 m. už Last Orders, tai dar palieku jam atviras duris, gal knygai, o gal tik filmui, dar neapsisprendžiau. Rašau ir galvoju, kodėl manęs taip neužkabino ta knyga. Gal reikia parašyti, kad suprasčiau, kad patiko, kad iš tikro įdomu arba gilu, arba dar kas nors. nzn
Knyga apie buvusį policininką, kuris susiklosčius blogoms aplinkybėms, išmetamas iš policijos, imasi privataus detektyvo darbo. Kad bėda viena nevaikšto, jau žinom iš senų laikų, – jį dar ir žmona palieka, bet už tai atranda dukra ir šiaip, žmogus valgyti išmoksta daryti, labai neblogai netgi, vos ne talentas, pasirodo. Na, to privataus detektyvo kolegė sekretorė norėtų būti daugiau nei kolegė sekretorė, bet Džordžą apėmusi manija, susijusi su jo buvusia kliente. Klientė užsako pas Džordžą pasekti jos vyrą iki oro uosto, pažiūrėti, ar žmogus, kurį vyras lydi, tikrai išskris. Klientė myli savo vyrą, Džordžas, pasirodo, jau myli klientę, bet jos vyras pavėluoja kelias minutes grįždamas (šitas momentas buvo visai neblogas) ir… kaip mano numylėtam filme Closer – “I don’t love you any more…” Trach tibidach – kažkas negyvas, kažkas sėda į kalėjimą, Džordžas nešioja gėles į kapines. Kas atsitiko?
Graham Swift
Na, gerai gerai, nebuvo pati blogiausia knyga mano gyvenime, bet tikrai ne jos eilė buvo būti skaitomai taip neseniai po Ramaus chaoso. Va, kaip nutinka su tom knygom iš bibliotekos, kai reikia skaityti nesulaukus eilės – gali būti neįvertintos. Bet vis tiek – šita ne iš tų mano rekomenduojamų 😦
Dažnai pagalvodavau, kaip žmonės gyvena po didelių konfliktų. Skaitant Bernhard Schlink Skaitovą (apie kurią visai neseniai rašė žiurkė G.) prisiminiau kitas skaitytas – pirmiausia E. Aukštikalnytės Hansen Mama Afrika– man protu nesuvokiama Ruandos situacija, kai gyventojų mažuma išskerdžia daugumą, kažkas po viso to išgyvena, nėra nė vienos nenukentėjusios šeimos, nėra šeimų, kurios nebūtų skerdusios šalia gyvenančių. Dabar po kaimus laksto šimtai našlaičių, šalis bando išsilaižyti žaizdas, pradėti naują gyvenimą, nubausti, išteisinti, reabilituoti, bet aš neįsivaizduoju – kaip toliau gyventi? Kita knyga – Gerasis viekietis. Karo pabaigos lūžis. Kaip gyvens vokiečiai? Kaip gyvens kaimynai šalia vienas kito – vienas „gerasis“ vokietis, nebuvęs naciu, ir kitas „blogasis“, kurio dabarties gyvenimo tikslas nuslėpti savo „blogumą“ – buvimą naciu. Juk tie „geriečiai“ ir „blogiečiai“ niekur nedingo, kas nežuvo. Nacių vadus vieną po kito išgaudė, bet gi buvo ir daugybė kitų, „paprastų“ nacių lyg ir dirbusių savo „nekaltą“ darbą – vykdžiusių „blogųjų“ įsakymus.
Nėra knygoje atsakymo. Tikriausiai nelabai ir įmanomas atsakymas. Bet giliai nagrinėjama kaltės, gėdos tema. Visa tai, apie ką parašė G.
Keletas žodžių iš knygos: „klausiu savęs (…), kas iš to, kad mano karta sužinojo apie žydų naikinimo baisumus? Mes neprivalome suprasti ir suvokti to, kas yra nesuvokiama, negalima lyginti, kas yra nepalyginama, negalime klausinėti, nes klausiantysis tuos baisumus – net jei dėl jų siaubingumo jam nekyla abejonių – visgi paverčia viešų svarstymu objektu, o ne priima kaip kažką tokio, nuo ko vien iš siaubo, gėdos ir kaltės netenkama žado.“
„Dūris pirštu į kaltuosius nenuplauna gėdos, bet padeda tam, kuris gėdijasi, nugalėti kančias.“
„Bandžiau įsikalbėti esąs toks nekaltas, kaip nekalti vaikai mylėdami savo tėvus. Bet meilė tėvams yra vienintelė meilė už kurią nesi atsakingas. O gal esi atsakingas netgi ir už meilę tėvams? Anuomet pavydėjau studentams, kurie atsiribojo nuo savo tėvų ir kartu nuo visos nusikaltėlių, pasyvių stebėtojų ir pro pirštus žiūrinčiųjų, toleruojančiųjų bei susitaikiusiųjų kartos ir taip atsikratė jei ne pačios gėdos, tai bent jau gėdos ištiktojo kančios. Bet iš kur tas pagyrūniškas pasitikėjimas savo teisumu, su kuriuo taip dažnai susidurdavau bendraudamas su jais? Kaip galima jausti kaltę bei gėdą ir kartu didžiuotis savo teisuoliškmu? Ar atsiribojimas nuo tėvų buvo tik retorika, farsas, triukšmas, turėjęs nustelbti tai, kad drauge su meile tėvams neišvengiamai perimama ir dalis jų kaltės?“
Visai kita diena.
Kai skaičiau G. postą apie B.Schlink, specialiai nežiūrėjau nei filmo trailer, nei autoriaus kalbos. Žinojau, kad už kelių dienų knyga bus mano rankose ir norėjau pastatyti savo filmą, nenorėjau, kad matyčiau tam tikrus žmones jau skaitydama.
Manau, kad aktoriai parinkti labai labai gerai. Superiniškai 🙂 Tiesa, aš Haną įsivaizdavau senesnę, bet dabar pagalvoju, kad jai buvo trisdešimt kažkeli, tai gal pati per daug pasendinau. Bet Winslet ir „anglas ligonis“ super tinka. Dabar reikia prisiruošti rasti laiko tokiam ilgam filmui pažiūrėti – beveik tiek pat laiko, kaip ir perskaityti knygą – iš kur tiek gauti???
Pamenat, kai kiek anksčiau rašėm apie tai, kad JAV pirmasis prezidentas George Washington yra pasiskolinęs, bet negrąžinęs Emer de Vattel parašytos knygos “The Law of Nations”.
Nuo knygos išdavimo praėjo 221 metai, tad G.Washingtono skola bibliotekai buvo gana didelė.
Bibliotekininkai gali atsikvėpti! Washingtono namų Virginijoje darbuotojai pasiūlė kompensuoti bibliotekos praradimą ir bibliotekai perdavė “Law of Nations”. Tiesa, tai buvo ne ta pasiskolinta, bet to paties leidimo knyga.
Gegužės 20 dieną per oficialią ceremoniją knyga buvo grąžinta bibliotekai. Pagalvokit, kaip baisu būtų, jei kiekvienas skolininkas turėtų knygas grąžinti per oficialią ceremoniją, kuri būtų filmuojama ir rodoma per internetą. 🙂
Po storos (650 puslapių) J.C Oates man prireikė kažko kitko- daug trumpesnio, o V.Bubnio “Arberonas” tam reikalui labai tiko. Esu ją skaičiusi keletą kartų, bet vistiek kažkaip vis ką nors įdomaus atrandu. Tik yra viena problema- skaitau tekstą, o galvoje skamba herojų iš filmo “Maža išpažintis ” balsai: mokyklos direktorė M.Mironaitės sako “Atsiveskite rytoj tėvą”, o Sauliukas taip vaikiškai su ironija konstatuoja, kad “darželyje tokie eilėraščiai, kad negali prisiminti”, todėl jam daug lengviau išmokti eilėraštį apie tai, kaip mergos ėjo karvių melžt, ir sutiko jautį 🙂
Man “Arberonas” patinka todėl, kad labai lengvai nusikeliu į anuos tarybinius laikus, kai dar buvo leidžiamas žurnalas “Šluota”, kai specbufete buvo galima gauti ypatingų prekių, kai buvo dalijami garbės raštai, o “baliaus” mažuose butuose metu, suvalgius “silkės pataluose ” ir atsigėrus gaivos, buvo geriamas bruderšaftas 🙂
“Arberonas” man dar primena gūdžius mokyklinius laikus, kai mokytoja man rašydavo “”penkis su geležinkeliu” ir kai dižiausias noras buvo tapti pioniere (niekad ja taip ir nepabuvau).
“Arberonas” knyga ir filmas “Maža išpažintis” yra tarsi tarpusavyje suaugę dalykai. Beje, filmas buvo filmuojamas mūsiškėje gimnazijoje, o vienoje scenų jame šmėkšteli mūsų klasiokės Karolinos mama.
Alma Littera ne per seniausiai išleido naują knygos leidimą, nors aš tai skaičiau senąją, “Vagos” 1969aisiais išleistą ir 31 kapeiką kainavusią knygą, kurioje yra Klaipėdos miesto “Trinyčių” fabriko bibliotekos antspaudas 🙂
Visą praėjusią savaitę skaičiau J.C.Oates “My Sister, My Love”, ir kaip jau minėjau ankstesniajame įraše, tai buvo vienas tų skaitymų “prieš srovę”.
Ne todėl, kad buvo nuobodu (atvirkščiai, pasakojimas labai įtraukiantis), ne todėl, kad kalba buvo bloga (Oates prozos kalbinis lygmuo man visada labai imponuoja), o todėl, kad knygos pasakojimas yra tamsus , juodas.
J.C.Oates apskritai nerašo lengvų, šviesių “feel-good” knygų, ji visada pasirenka pasakoti apie tamsiąsias žmonių puses, apie disfunkcines šeimas, apie tai, kas slepiama po blizgančiu išpuoselėtu fasadu (“Blonde”, “Gravedigger’s Daughter”, “Beasts”), ir “My Sister, My Love” nėra išimtis.
Skaičiau knygos švediškąjį leidimą
Knyga įkvėpta tikrų įvykių- 1996 antrąją kalėdų diena buvo nužudyta mažoji grožio karalienė šešiametė JonBenet Ramsey. Internete pilna jos nuotraukų, į kurias žiūrint baisiai suspaudžia širdį. Nevaikiškai išpuošta, išdažyta mergaitė, už kurios tokį begalinį ir atgrasų seksualizavimą, jos pavertimą objektu, daiktu atsakingi tiek tėvai, tiek media, tiek nesveikas visuomenės požiūris. Bet grįžtu prie pačios knygos.
Knygoje pasakojama apie vieną amerikietišką šeimą, kur tėvas tarsi koks dendis vilioja visas aplink jį esančias moteris, bando atrodyti daug protingesnis nei esąs iš tikrųjų, nuolat neteisingai cituojantis lotyniškas sentencijas, nuolat sakantis vaikams, kad juos labai myli, bet niekaip nesugenbantis NĖ KARTO nueiti į čiuožimo varžybas, kur jo dukrelė Bliss (iš tikrųjų jos vardas Edna Louise, bet mama sumanė, jog dukrai reikia sceninio vardo) skina pergalę po pergalės.
Bliss mamos tikslas yra kopti visuomenės laipteliais, bendrauti su kuo įtakingesniais žmonėmis, o pasiekti tą statusą galima per savo vaikus: Vyresnėlis Skyler yra siunčiamas pas įtakingų žmonių vaikus žaisti, o mažoji Bliss ruošiama tapti dailiojo čiuožimo čempione, jos plaukai nuolat šviesinami, jai leidžiami “vitaminai”, ji gauna kone po saują tablečių nuo visokių psichiatrinių tikrų ir išgalvotų sutrikimų, ir ji sukandusi dantis kenčia skausmą kojoje, bet apie tai niekam nesako, nes tol, kol ji čiuožia, tol ją mama ir tėtis myli. Bliss vis klausia “Jei aš nukrisiu per varžybas, ar mane kas nors po to mylės?”
Knyga parašyta iš Bliss brolio Skyler pozicijos. Kai jis pradeda savo pasakojimą, sužinome, kad jam jau beveik dvidešimt metų, o nuo tos nakties, kai mažoji sesė Bliss buvo nužudyta jau praėjo dešimt metų. Ir nors tiek daug metų praėjo, žmonės, laikraščiai, blogai vis dar spekuliuoja, kas galėjo būti mažosios Bliss žudikas. Mama Betsey? Tėvas? Kaiminystėje gyvenantis pedofilas? O gal pats devynmetis Skyler?
Būtent tėvų elgesys su vaikais ir buvo ta priežastis, kodėl skaičiau it “prieš srovę”. Kadangi aš ir mano sesė turėjom pačią gražiausią vaikystę (su besąlygiška meile, su ilgomis vasaros atostogomis Nidoje, su apkabinimais, su “Myliu”, su serbentų puslitriniais “slovikiukais” ir šaltais blynais prie jūros, su sekmadieniniasi pasivaikščiojimais su tėvais po parkus, muziejus ir dailės galerijas, su mamytės pieštomis popierinėmis princesėmis ir tėvelio daromomis juodai baltomis nuotraukomis, su kasdieniniu klausimu tėvams “Ką parnešėt?”, kai jie po darbo (skirtingai nuo knygoje aprašomų tėvų)kasdien grįždavo namo), skaityti apie VISIŠKAI kitokią, tamsią vaikystę buvo labai sunku.
Nė vienas iš tėvų nė karto neparodė simpatiško bruožo. Tėvas Bix nuolat žada vaikus kur nors nusivesti, ką nors su jais nuveikti, bet niekada to nepadaro, motina Betsey visą savo laiką skiria mažajai Bliss, bet tik todėl, kad tai jai pačiai duoda naudos, tik todėl, kad Bliss yra įrankis taip laukiamam statusui tarp amerikietiškųjų upper-class namų šeimininkių pasiekti. Kai kuriose recenzijose būtent dėl to J.C.Oates knyga ir yra kritikuojama, kad tėvai yra plokšti, teturintys tik vieną labai jau nemielą pusę, neturintys jokių kitokių bruožų. Nors man tai netrukdė.
Visų pirma, kadangi didelė knygos dalis rašyta iš mažo vaiko pozicijos, nekeista, kad būtent taip tėvai yra suvokiami.Na tikrai ne daug vaikų gali suvokti savo tėvus kaip pilnas, įvairiapuses asmenybes. Bent ja man atrodo, kad toks suvokimas atsiranda augant.
Knygos autorė
Antra, “My Sister, My Love” yra amerikietiškojo gyvenimo juoda satyra, kur spalvos gerokai sutirštintos, kur kritikuojami šokiruojančių istorijų besivaikantys žurnalistai, aukšto statuso visuomenėje ištroškusios “nusivylusios namų šeimininkės”, be galo ankstyvas vaikų pavertimas seksualiniais objektais, perdėtas dėmesys išorei grožiui ir jaunystei, svarbiu darbu prisidengę ir nuo buvimo su vaikasis nusiplaunantys vyrai, visuomenė, kuri net nuo paprasto vaikiško užsispyrimo ar baimės gali pasiūlyti saują tablečių ir visą krūvą psichiatrinių diagnozių. Ir žinoma, žmonių domėjimasis skandalingomis baisiomis istorijomis, kurios eksploatuoja aukas, kad patenkintų mūsų smalsumą (Mane net šiek tiek graužė sąžinė, kad ir aš internete ieškojau tikrosios istorijos veikėjos JonBenet nuotraukų, po to dar ilgai jaučiausi tarsi nešvari, kadangi ir aš neatsispyriau ir tapau to dalimi)
J.C.Oates proza nepaprastai detali, sodri, stipri ir pribloškianti. Ji žino, kaip papasakoti istoriją, ką joje nušviesti, kokiomis priemonėmis tai padaryti, ir ji šitoj knygoj, mano akimis, tai daro meistriškai.
Jei reikėtų rekomenduoti kurią nors J.C.Oates knygą, tai pirmiausia vis dėlto rekomenduočiau “Blonde”, bet ne todėl, kad “My Sister, My Love” yra prastesnė. Abi jos savotiškai tamsios ir baisios, abiejose gvildenamos panašios temos, bet “Blonde” man buvo lengviau skaityti. Gal todėl, kad nuo Marilyn Monroe mirties praėjo daug metų, gal todėl, kad ji buvo suaugusi moteris, o ne penkerių metų mergaitė, visai neturėjusi jokio kito pasirinkimo.
Bet abi knygos vienodai stiprios, abi garantuoja literatūrinius šiurpuliukus.
Pirmasis knygos sakinys: “Dysfunctional families are all alike. Ditto ‘survivors.”
Šitos knygos pirkimas turi savo istoriją. Tokios istorijos mane džiugina, nes tada jaučiuosi viso proto ir visos atminties, ne taip kaip su P.Roth Amerikietiška pastorale, kai neaišku, nei iš kur, nei ką. Pirmą kartą su šita knyga susitikau šiųmetėj knygų mugėj. Bet ten knygos nenusipirkau. Kodėl? Puikybė sutrukdė. Kaip? Ogi paprastai. Dabar (na, ne dabar dabar, o recently dabar) su kukuliu skaitom, ne, prisipažinsiu, ne skaitom, o važiuodamos mašinoj klausom Teatriuko įskaitytos knygutės latvių rašytojo Janio (rašau be interneto, tai nežinau, ar tikrai jis Janis, spėju, o ar pataikiau, žiūrėkit į paveiksliuką, kurį įkelsiu, kai jau turėsiu internetą) Zvirgzdinio knygą Tobijo paistalai. Viena iš istorijų vadinasi Tobijas ir puikybė.
Pasakojama apie tai, kaip Tobijas išsiruošia į svečius ir visai nenori vestis su savim Puikybės (kaip kokio jaunesnio broliuko), nes ji vis pridaro rūpesčių, bet Puikybė taip inkščia ir prašosi, prižada tyliai tupėti ir nesirodyti, kad Tobijas sutinka ją pasiimti. Kaip viskas baigėsi svečiuose tikriausiai įsivaizduojate, nes Puikybė: „Tobijas yra trijų metrų aukščio meškinas, ne, ne trijų, trisdešimties, Tobijas moka tą ir aną, Tobijas net žino, kiek yra aštuoni kart septyni.“ Tai va, taip su ta Puikybe, kuri man einant į Knygų mugę, nepastebėta įsiropštė į mano kuprinę ir iš ten man į ausį šnabždėjo visokiausius puikybiškus dalykus. Apie ką mes čia? Aha, Lialė.
Pamačiau šitą knygą, ir ji patraukė mano dėmesį patraukliu viršeliu – gražia gražios mergaitės nuotrauka. Ir įdomiu pavadinimu, keistu – Lialė. Aš paėmiau knygą į rankas, pavarčiau, tada prie manęs priėjo už stendo stovėjusi moteriškė ir pasakė, kad šita knyga Lenkijoje yra bestseller‘is (mano Puikybė pradėjo pūstis: „Na, žinoma, juk lenkas parašė ir dar apie visokią senąją Lenkiją“), kad jos autorius atvažiavo į knygų mugę, ir tada ir tada bus susitikimas (mano puikybė: „Na, tikrai jau, pagal knygos temą spėju, kad tai koks pliktelėjęs dėdė lenkas su ūsais, tikrai jau bėgu su juo čia tiktis, kai ir taip neturiu laiko“). Knyga mugėj kainavo dvidešimt litų. Ech, tu Puikybe, daugiau tavęs niekada, girdi, NIEKADA nesivesiu į knygų mugę ir iš viso uždarysiu banko seife ir pamiršiu jo atidarymo kodą.
Pamiršau aš tą Lialę. Bet visai neseniai, gal prieš savaitę kitą Atgimime perskaičiau labai įdomų interviu su Birute Jonuškaite, kuri yra Lialės vertėja. Ir spėkit, miela (nemiela!) Puikybe, spėk, ko gi aš trūks plyš užsimaniau. Aha, perskaityti Lialę. Bėgu į vieną knygyną – trisdešimt du ir kažkiek centų. Rrrrr – pykstu, negaliu pirkti už tiek brangiau, prisimenu, kad vienam knygyne netoli mano namų taip pat laikiau šitą knygą rankoje ir kaina atrodė šiek tiek švelnesnė. Lėkiau akis išdegus į tą knygyną, aha, pigiau, štai ji mano rankose, nešuosi namo, visos mano knygos lentynose susiraukusios burba – ji be eilės.
Pagyvenęs pliktelėjęs lenkas 🙂
Na, užteks. Laikas apie knygą. Įdomiausia, kad knygos autorius Jacek Dehnel visai nei pliktelėjęs dėdė, o net už mane jaunesnis vyrukas. Gal ir pliktelėjęs, nežinau, nes neturiu dabar interneto ir negaliu pabrauzint 🙂 Be to, iš puikybės nenuėjau į susitikimą, o ji Lietuvą jis tikriausiai daugiau nevažiuos. Taip man ir reikia. Lialė – Jacek‘o senelė, o knygoje ne tik apie ją, bet ir didelę neaišku, kur prasidedančią ir kur pasibaigiančią (gal jame, ben kol kas) giminę. Iš pradžių tų veikėjų tiek daug, kad nieko nesuprantu, vis skaitau ir galvoju, na, kada gi prasidės ta knyga, kad jau suprasiu, kas čia yra kas. Na, į knygos vidurį jau įsivažiavau.
Neabejoju, kad knyga Lenkijoje bestseller‘is. Taip ir turi būti, kai rašo apie tau žinomas vietas, žinomus žmones. Skaičiau ir galvojau, kad man knyga labai primena G. Dauguvietytės prisiminimus, ir jie Lietuvoje gi bestseller‘is , nes ten mums pažįstamos vietos, įvykiai ir žmonės – dėl to nepaprastai įdomu skaityti. O štai Jacek‘o knygoje man ir trūko tos liepsnelės, kuri mane uždegtų, nes visokios armijos Krajowos ir Ludowos, tai man sako per mažai, kad būtų žiauriai įdomu. Tiesiog skaitau kaip faktą ir tiek, bet su tuo faktu neturiu jokio asmeninio ryšio :(. Žinoma, viskas vyksta visai šalia – Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje (na, ir šalia), taigi, toks koloritas lyg ir savas, bet knygą man įdomiau buvo skaityti kaip apie įdomias asmenybes, tokias daugiau išgalvotas, nei realias. Nors knygos pabaiga labai tokia žemiška ir apčiuopiama, net labai realistiškai aprašytas senelės karšinimas, kartais net labai dažnai pagalvodavau, na, gerai, jau rašei, kad senelė tokia ir taip elgiasi, negi vėl nori tai pakartoti. Suprantu, kad gal taip daroma norint sustiprinti įspūdį ir kad skaitytojas tikrai suprastų, kokia sunki ir senstančiojo ir karšinančio dalia, bet…
Kas tokio labia išskirtinio? Kad jaunas talentingas rašytojas rašo tokį romaną (čia irgi pagaunu save galvojančią, kad jaunas talentingas J.S. Foer irgi parašė panašią knygą apie savo protėvius) – apie praeitį, apie savo močiutę, o ne kokius savo baliukus ir kokias haliucinacijas jis mato apsirūkęs (jau sakiau, kad tokios knygos mane, o gal mano Puikybę erzina).
Na, tai kaip, patiko, ar nepatiko? Ką galiu pasakyt? Kai pradėjau rašyti man šita knyga patiko mažiau nei dabar 🙂
Skaitau J.C.Oates “My Sister, My Love” ir negaliu nieko kito veikti, negaliu nei tvarkytis, nei į šitą tinklaraštį rašyti, tiesiog turiu skaityti. Žinau, kuo viskas baigsis, bet vistiek J.C.Oates rašo TOKIĄ prozą, kad net 650 puslapių knygos neprailgsta.
Bet knygos tema tokia sunki, jog atrodo lyg skaitau “prieš srovę”.
Kažkokia nerami ir susikuitus – nė vieno perskaityto žodžio iš mano dabar skaitomos knygos… Ech… liūdesys ir nėr ramybės, nes atrodo, viskas ko nori, ramiai atsisėsti ir perskaityti bent vieną pastraipą. Deja, deja… Tikiuosi šiandien bus geriau
Na, tikriausiai nobelistai negali apsieiti be knygų skaitymo. Įsivaizduoju, kad ne litaratūros knygų – chemijos, fizikos, biologijos, matematikos ir ekonomikos (įsivaizduoju, kaip mano kolegė KŽG jau varto akis ir prisimena neramias dienas mokyklos suole) – tikriausiai buvo daug daugiau nei literatūros, bet vis tiek jie skaitė. Gal literatūros knygas jiems skaitė mamos prieš miegą? O gal jau pypliams įduodavo knygą su formulėm, kad greičiau užmigtų, o visa tai pasibaigė Nobeliu, kurio aš vis dar noriu, kaip ir prieš kelis mėnesius? 🙂
Eric Cornell
2001 m. fizikos Nobelio premijos laureatą Eric A. Cornell skaityti išmokė mama. Dar buvęs visai mažas ir didžiąją savo vaikystės dalį praleido skaitydamas. Jis prisimena, kad pradinėje mokykloje po suolu laikydavo knygą, dažniausiai visai nesusijusią su mokomu dalyku, bet tokią įdomią, kad nesitverdavo neskaitęs per pamokas. Sako, kad mokytojai tikriausiai apsimesdavo nematą, kad jis skaito knygą per pamoką, verčia puslapius. Tikriausiai taip būdavo saugiau nei gauti kokį suktą klausimą iš būsimojo laureato.
Warren
2005 m. medicinos premijos laureatas J. Robin Warren prisipažįsta, kad skaitė daug ir visada. Medicinos istorijos knygas ir visokias kitokias mokslines knygas, ypatingai mėgo astronomiją. Ir perskaitė visą Oxford Junior Encyclopaedia, visus dvylika tomų.
Oxford Junior EncyclopaediaC.Milosz
Czeslaw Milosz prisipažįsta, kad vaikystėje skaityti Nobelio premijos laureatės Selmos Lagerlöf knygos padarė didelę įtaką jo kūrybai.
Selma Lagerlöf
Kenzaburo Oe
Kenzaburo Oe, 1994 m. literatūros premijos laimėtojas, skaitydamas Nilso nuotykius, juose jautė dvi pranašystes: viena iš jų buvo apie tai, kad vieną dieną jis supras paukščių kalbą, o kita – kad su taip pamėgtomis žąsimis pakils į dangų skrydžiui – pageidautina į Skandinaviją.
Paul Crutzen
Paul Cruzen (chemija 1995 m.) skaitė apie keliones ir tolimas šalis, astronomiją bei tunelius ir tiltus.
Peter Doherty
Peter C. Doherty (medicina 1996 m.) – airis ir paveldėjo labai šviesią odą, kuri labai apribojo jo, gyvenančio Australijoje, veiklą gryname ore ir nulėmė tai, kad didelę laiko dalį mokslininkas praleido skaitydamas viską, kas tik pakliudavo po ranka: “anything and everything”.
Donald Cram
Donald Cram (chemija 1987 m.) sumaniai skatino anksti išmokusį skaityti sūnelį: ji perskaitydavo knygos pradžią iki pirmosios didelės intrigos ir toliau palikdavo mažąjį skaitytoją kapanotis patį – kaip gi neišmoksi skaityti, kai nori sužinoti, kas nutiko tavo mylimiems herojams :).
Carl Wieman
Mielos bibliotekininkės, būkit geros vaikams, nes tai būsimieji Nobelio premijos laureatai :). Gal jus prisimins po daugelio metų koks nors akiniuotas berniukas, kuriam leidote pasiimti viena knyga daugiau :): “Although I was unaware of it at the time, my parents must have made special arrangements for their children to use the library since we lived far outside the region it was supposed to serve. The librarians would also overlook the normal five-book limit and allow me to check out a large pile of books each week that I would then eagerly devour. That experience has left me with a profound appreciation for the value of public libraries. (Carl Wieman, fizika 2001 m.)”
Kai šį kartą buvau bibliotekoje, tai žiūrėjau akis išpūtus, nes viskas buvo labai modernu: visas išsirinktas knygas nuskanavo su skaneriu, suvedė mano naujos plastmasinės kortelės numeriuką (o galėjo irgi nuskanuoti kodą, tik kad aš kortėlės nesinešiau, nes dar nežinojau, kad čia viskas taip “krūtai” bus), tada buvo išspausdintas “čekis” su mano pasitrinktos knygos duomenimis, o ant čekio turėjau pasirašyti patvirtindama, kad tikrai pasiėmiau knygą. Va. Aš iki šiol negaliu atsigauti ir patikėti, kad čia viskas taip buvo moderniai. Kažkaip labai nustebus esu, nes, nepaisant visų bloge apdiskutuotų modernybių, negaliu patikėti, kad gyvenime taip ir yra. Taigi. Dabar tikriausiai bibliotekininkė galės įsįst į kompą ir pasakyti, kokią knygą turi, o kokios – ne, kokia paimta ir taip toliau. Įtariu ir vieną didelį minusą – delspinigių skaičiavimą. Kadangi viskas elektroniška, tai negražinus knygos, kompas automatiškai pradės skaičiuoti delspinigius, nepriklausomai nuo to, kokia biblioteka, kokia bibliotekininkė (nes mano geroji manęs visai nebausdavo už knygos užlaikymą) ir tt. Vienu žodžiu, bus tokia beveidė tvarka (aišku, turinti savų pliusų ir savų minusų). Pirmas akivaizdus minusas dideliems skaitytojams – išduoti vienu metu galima tik penkias knygas. Gaila. Aš savo kukuliui per vieną kartą paimu penkias plonas knygeles – gi kiek ten jos skaitosi – pervertei ir perskaityta… Tai va.
knyguziurkes.com 
