Viename mano mėgstamiausių knygų blogų švedų kalba aptikau blogo autorės komentarą, jog labai didelė lengvosios moteriškos literatūros dalis dėl kažkokių nežinomų priežasčių labai dažnai gauna viršelį su pora moteriškų kojų.

Niekada apie tai nepagalvojau, bet palandžiojau po internetą – tikrai! Vos po 5 minčių paieškos radau visą krūvą tokių viršelių su kojomis (daugumoje viršelių tos kojos yra apautos aukštakulniais)

Ar turit kokį nors paaiškinimą, kodėl ant tų viršelių tiek daug kojų?

Kodėl yra būtent tokia moterims skirtos lengvos literatūros estetika?

K.Ž.G

Tikriausiai daugeliui taip būna, kad tam tikrais gyvenimo periodais skaitosi tam tikros knygos. Žiemą man labai norisi skaityti apie žiemą, o paskutiniu metu “įkritau” į V.Woolf ir  S.Plath, bet prieš kokius 10 metų jos tikrai prie manęs neprilipo.

Bet turiu dar vieną tokia startegiją: neskaičiau knygų apie besilaukiančias moteris, nėštumus ir kitus panšius dalykus, kai pačiai tai teko patirti ne knyginiame, o tikrame gyvenime. Nervai nelaiko 🙂

(Vienintelė išimtis- R.Yates “Revolutionary Road”, bet kai suvokiau, kas vyksta, knygos grožis buvo mane jau per daug įtraukęs).

Visos knygos, kurias žinojau paliečiant šitą temą turėjo kantriai laukti laiko, kai galėsiu jas skaityti mažiau įsijautusi.

Taigi po D.Gluchovsky klaustrofobiškos kelionės po Maskvos metro, po B.Schlink laiko išblukintų užuominų apie holokaustą buvo pats laikas kibti į ką nors visiškai kitokio. Norėjau kažko lengvo, linksmo ir greito, o tam reikalui puikiai tiko S.Bilston “Bed Rest”.

Kažkada rašiau bloge, jog nenoriu naudoti termino chick lit, nes tai šitą žanrą menkinantis terminas. Ir nors apie patį žanrą yra prirašyta daugybė jį peikiančių tekstų, nors ir tenka pripažinti, kad yra parašyta tikrau daug visai prastų knygų, būtų neteisinga jį nuvertinti. Kai kurios šio žanro knygos man net labai patiko: H.Fielding “Bridget Jones dienoraštis”, L.Weisberger “Velnias dėvi Pradą”.

Gal tai ir nėra didžiausią įspūdį paliekančios knygos, bet ne kartą, kai norėjau pralinksmėti, kai norėjau skaityti greitai, be jokių intelektualinių kliuvinių ir “nobeliškai” sudėtingų tekstų, skaičiau būtent knygas apie tas 20-40 metų moteris, kurios bando surasti tą vienintelį, o tuo pačiu galinėjasi su viršsvoriu, pamestų draugių ašaringais pasakojimais, šefais iš pragaro, sudėtingais santykiais su šeima ir t.t.

Skaičiau jas ir nebijau to papasakoti. Intelektualinio/ kultūrinio snobizmo ir taip visur pilna, tai aš nevaidinsiu, jog šitas žanras man visiškai svetimas, o atvirkščiai, be jokių ten slėpimu pamojuosiu naujausia perskaityta knyga- S.Bilston “Bed Rest”.

Knygos herojė 28erių Quinn laukiasi vaikelio ir dėl atsiradusių komplikacijų nuo 27 nėštumo savaitės privalo gulėti lovoje, o advokatei, įpratusiai prie visiskai kitokio gyvenimo ritmo ir 90ies valandų darbo savaitės, tai padaryti tikrai nėra lengva.

Tad Quinn (arba tiesiog Q) tenka tiesiog pasikliauti savo vyro Tom, užbėgančių ją aplankyti draugų, kaimynų ar iš namų atkeliavusių seserų malone , gulėti gulėti gulėti ir laukti, kol kas nors iš jų užbėgs su nupirktais pietumis, sausainiukais ar kitais desertais. Dėl kažkokios priežasties (ji net pati dėl to stebisi) Q ,gulinčiai ant sofos, draugės ir pažįstami  labai noriai atskleidžia visokias paslaptis ir taip įtraukia ją į savo gyvenimus.

Quinn (kaip ir priklauso šiam žanrui) yra emociškai gana nestabilus žmogus (o kur čia dar tie hormonai), ji neslepia savo liūdesio ar pykčio (kas galėtų išgulėti tiek laiko nė karto neverkęs ar neapšaukęs ko nors?). Ir nors to begalinio gulėjimo ant vieno šono metu ji priartėja prie savo seserų ir mamos, tačiau nutolsta nuo savo vyro, ir kalbėtis jiems darosi vis sunkiau.

Būtent tas jos vyras mane labiausiai ir erzino, ir jo paveikslas, sakyčiau, yra silpnoji knygos pusė. Na niekaip aš nesupratau, kuo jis ten toks žavingas. Dirba nuo aušros iki sutemų, vietoj to, kad tikrai BŪTŲ su žmona tokiu sunkiu laiku, jis tik numeta jai dėžutę nupirktų saldumynų, bet niekada neprisėda šalia jos ant tos įkyrėjusios sofos. Man kažkaip sunku patikėti, kad žavingas ir nuostabus vyras taip galėtų reaguoti į tokią gana sudėtingą ir sunkią situaciją. Na, gal aš esu labai nutolusi nuo amerikoniškojo gyvenimo realybės 🙂

Man patiko, kad knygoje nebuvo tendencijos mistifikuoti patį nėštumą, pateiktį tą būseną tarsi kokią dieviškos šviesos nušviestą situaciją arba hipiškai kalbėti apie kažkokią tai moteriškumo jėgą. Tiesa yra ta, kad nors tas laukimo laikas yra savotiškai palaimintas ir šviesus, dažnai jis būna visoks kitoks. Ir sunkus, ir nesuprantamas. Ir gąsdinantis. Ir linksmas. Ir ramus. Pilnas blaškymosi, jaudinimosi ir ateities laukimo.

Ir man gražu, kai apie tai kalbama atvirai, o ne piešiant viska “rūžavai”.

K.Ž.G

Pagal man vieną pačių pačiausių knygų, apie kurią jau daug kartų čia esu rašiusi- J.C.Oates “Blonde”, režisierius Andrew Dominik statys filmą. Pagrindinį Marilyn Monroe vaidmenį jame atliks Naomi Watts. 

Hmmm. Visų pirma nesu tikra, jog Naomi Watts yra pati tinkamiausia šiam vaidmeniui. Marilyn mirė būdama 35erių, o N.Watts tuoj sueis 42.

Bet labiausiai abejoju, ar pavyks tinkamai ekranizuoti pačią knygą. Juk joje nuostabiausia yra ne tai, KAS parašyta, o KAIP tai parašyta.

Na, gal knygos ekranizavimas pasitarnaus dar ir tuo, jog viena leidykla Lietuvoje (pirštais nebadysiu), mėgstanti leisti knygas, pagal kurias pastatyti filmai, išleistų J.C.Oates “Blonde” ir lietuviškai.

Tokiu atveju- duokdie tai knygai gerą vertėją.

K.Ž.G