Skubėkime augti

vanda juknaitė skubėkime augti pirmoji rašau šiųmetį diktantą kuriu trumpą novelytę iš pasiūlytų žodžių tokios šviesios datos lydi mus tik ką paminėtas lietuvos vardo tūkstantmetis atgautos laisvės dvidešimtmetis o žodžiai kasdieniai pilki kaip esam įpratę brėkšti drėksti dryksta graso bjūra tarytum diktanto rašymas būtų menkniekis o ne džiaugsmingas visų susitikimas su gimtąja kalba druskininkuose vilniuje švenčionėliuose briuselyje londone čikagoje suku galvą kaip čia suporavus šėmmargį debesį su familiariu kompanionu suprantu kad jau šypsotės nes jūs ypatingi žmonės ne bet kas ne bet kuris ateina rašyti diktanto patriotą su įmygiu dar galėčiau susieti bet kur dėti akvariumą su idioma tikras galvosūkis būtų bemaž graudu du tūkstančiai dešimtaisiais metais dėl gramatikos pinklių paleisti iš rankų mūsų visų širdis jungiančią nytį kalba yra beveik mūsų tėvynė svečiose šalyse nors vakarais šeimose sugrįžtame į ją lyg į namus argi patys leistume jai mūsų senajai gražiajai kalbai sunykti tik paklausykime mama mamutė motutė močiutė močiutėlė tokia gili ir ilga žiema buvo bet už lango jau siaučia pavasario vėtra kartu su skrebenančia plunksna ji šnabžda laisvė yra galimybė būti savimi be kita ko lyg mažiems vaikams daugeliui atrodo kad laisvė yra galimybė turėti ką noriu skubėkime augti kad per nebrandumą patys nenukirstume tų šaknų iš kurių esame išaugę