Šiai gražiai dienai paminėti ieškojau tinkamo teksto. Ir radau šitą. Ir nors dainuodavom šitus žodžius prieš 20 metų, jie vis dar labai tinkami šiandienai.
Pabudome ir kelkimės
Iš nevilties į neviltį, per prarastąjį rojų,
Paniekinti, pažeminti, išganymo ieškojome.
Iš nuodėmės į nuodėmę – į ją supanašėjome,
Ir kai visai pajuodome, kai likom tik šešėliai jos
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis?
Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!
Į Lietuvą sugrįžtame čiabuvėliais, pražuvėliais,
Namų nebepažįstame, lietuviai – nelietuviai mes?
Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.
Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.
Bedaliai savo žemėje, mes patys save niekinam,
Mes patys save žeminam, mes pasidarėm niekieno
Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos.
Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis,
Aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės!
Autorius:K. Genys
O jei žiūrėsiu iš savo knygų žiurkės varpinės, tai vis galvoju, kaip gerai, kad istorija taip pasisuko. Juk dabar galime skaityti visas knygas, kurios tik yra išleistos. Juk dabartniams vaikams negrūdama į galvas politinė propaganda, jog knygų yra daugiau, jog jos išgražėjo, jog kai kurių jų nereikia slėpti.
Šios dienos proga skaitau G.Dauguvietytės “Dialogus su savimi” ir klausausi Čiurlionio “Jūros”.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
Mokėjau šitą dainą aš mintinai, ir dabar, žiūriu, kad kažkas užsiliko atminty, ir šiurpuliukai laksto prisiminus mūsų kelią į laisvę…
Nors buvau dar pradinukė, bet viską šviežiai atsimenu, gal todėl, kad tėtis žurnalistas visur dalyvaudavo ir mus apšviesdavo.
Su Kovo 11-ąją!
p.s. įdomiai aš čia jaučiuosi išdavusi LT, nes joje nebegyvenu…
Egle, patikek, yra kruva neisvaziavusiu ir labiau isdavusiu nei tu. Lietuva visada paprasciau mylet is tolo. Tokia jau ji 🙂 O be to, ne manau, kad cia isdavyste. Dabar pasaulis kitoks
* 11-ąja (norėjau parašyt)
O zodziai tai is tiesu labai tinka nudienai. Gal net labiau, nei kuomet buvo parasyti… Man liudna del to.
Siandien buvom centre, ejom su kitais zmonemis per visa Gedimino pr. Su veliavom, balionais ir gera nuotaika. Man buvo smagu, kai dainavo daina “Azuolai zaliuos zemej Lietuvos…”, toks kamuoliukas gerklej vis tunojo, graudinausi, kaip kokia sena moterele, is kazkokio gerumo, gal is pasididziavimo… Dziaugiuosi, kad isejau is namu, kad ejau kartu su kitais, kad mano mazius gavo palaikyti didele veliava su nepazistamu vyru 🙂
Vaida, man net skaitant gerkle spaudzia, isivaizduoju, kokia buvo nuotaika.
Egle, tu jautiesi isdavusi Lietuva? Nesijausk taip. Juk daugelis labai graziu Lietuvos patriotu yra butent tarp emigrantu 🙂
laisvė nuėjo
vilniaus gatvėm atsimenu
nešėm jos vėliavą
J. Marcinkevičius
Turbūt aš jaučiuosi daugiau išdavusi ir palikusi savo šeimą, draugus, nei pačią šalį.
Aš labai gražiai šneku apie Lietuvą, nuo kada (jūs visos teisios) nuo tada, kai joje nebegyvenu.
Man labai brangios mūsų šventės, papročiai, kalba (su sūneliu šneku lietuviškai), tik jaučiu, kad aš ją pradedu užmiršti. Kas keisčiausia, kad raštu dar visai padoriai mintis dėlioju. O jei kalbu lietuviškai, tai labai jau elementariais žodžiais. Man svarbu, kad mūsų kalba tokia sena ir archaiška, ir tokia sunki, kaip slaptas kodas 🙂
Kai tenka su kitais šnekėt apie lietuviškus vardus, pabrėžiu, kad mes labai daug turime vardų, kurie reiškia vieną ar kitą augalą, ar kokį dangaus kūną ir pan. Daugelis nenori iš pirmo karto patikėt, nes taip jiems keista atrodo. Ir būtinai paminiu, kad vien iš lietuviškos pavardės aišku, ar tai moters (netekėjusios/ištekėjusios) ar vyro pavardė. Kaip stebuklas kitiems atrodo. Jei neklystu, mes tokie vieninteliai pasauly.
Į lankas aš truputuką nuklydau čia, bet vis gi apie Lietuvą šnekėjau.
Egle, del pavardziu tai ne vieninteliai. Islandai turi sakyciau, dar unikalesne sistema: sunu pavardes yra pagal tevo varda pridedant son, o dukru – pagal tevo varda pridedant dottir (dukra). Isivaizduokit, buciau Vaida Pranasdottir :))) Nereali sistema, jokio pavardes testinumo, tik tevo vardo. Beje, ir knyga yra tokiu pavadinimu “Kristina Lavransdater”.
Vaida, kaip įdomu pas tuos islandus 🙂 Tai aš tada būčiau Eglė Algirdasdottir 😉 😀
O kai išteka mergina, tai ji vis tiek lieka su tokia pavarde, ar vyro pasiima?
Hmm, manau, kad lieka su sava, tik vaikai jau turi pavarde pagal vyro varda.
As kazkada viena islande “tardziau” – o kas butu , jeigu vienisa motina pasigimdytu vaika, ar jis galetu tureti pavarde pagal motinos varda? Na, pvz. Eva Kristinasdottir? Ji negalejo man atsakyti…