Sveikiname iš visos širdies. 
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.
//Justinas Marcinkevičius
O kuris J.Marcinkevičiaus eilėraštis yra tavo mėgstamiausias?
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
Sugalvojo mane tokį:
Šitaip – gražų, taip – negražų
Šitaip – gerą, taip – negerą
Šitaip – didelį, taip – mažą,
Šitaip – linksmą, šitaip – liūdną,
Šitaip – jauną, šitaip – seną,
Dar gerai, kad man pridėjo
Šitiek – paukščio, šitiek – medžio:
Tai žaliuoju, tai siūbuoju,
Tai, savy nutūpęs, čiulbu.
🙂
Paskaitinėjau internete, nes gėda, bet namuose neturiu jo knygos, tai visai pabaigoje vieno psl. radau mokyklinį :D- tiesiog mintinai deklamuojamą, tiiiiiek žinoma, kad atrodo net banalu, bet iš tikro taip gražu :
Nusijuoksi – nusijuoks gamta.
Imsi verkti – ir gamta pravirks.
Panorėsi – net žvaigždė – ir ta
Trumpučiu eilėraščiu pavirs.
Bet pažvelgsi į save – tamsu.
Ir tik menkas šviesulys – tenai,
Kur nedrąsiai ištari: esu.
O daugiau ničnieko nežinai…
pavasaris pasismeigė
ant medžio nuogų šakų
netrukus jos apsiliejo
žaliu jo krauju
2005
J.Marcinkevičius
Regėjau vienąsyk
Regėjau vienąsyk,
kaip skrido vaikas.
Prieš tai jis žaidė vienas sau,
kažką kalbėjo,
statė, įrodinėjo, ginčijosi, barės.
Staiga pašoko,
griebė baltą plunksną,
kuri styrojo įsmeigta į smėlį,
sušuko: “Jeigu taip – aš išskrendu!”
Ir ką jūs manot jis tikrai išskrido.
Visi mes išskrendame iš vaikystės.
grazuuu