Duburys****

Bandau skaityt lietuvių knygas. Šį kartą pasiėmiau Romualdo Granausko “Duburį”. Prisipažinsiu, dėl to, kad buvo smalsu, kokia ta knyga, pagal kurią pastatytas vienas iš nedaugelio lietuviškų filmų.

Na, ką? Lietuvių literatūros mylėtojams: labai labai lietuviška knyga – su lietuviška nuotaika, lietuviškomis spalvomis – kaip filme juodai-balta=pilka (net vasara kažkokia pilka). Lietuviška pabaiga? Kiek supratau iš interviu su filmo režisieriumi Gyčiu Lukšu (filmo dar nemačiau) – jis pabaigą pakeitė (dėl to labai apsidžiaugiau), nes ir knygos pabaiga tokia labai lietuviška – nepatinka man knygų pabaigos, kurios jau aiškios, gerai, jei ne nuo knygos pradžios. Režisierius sako, kad R. Granauskui patiko filmo pabaiga. Gal ir man patiktų?

Knygos pagal viršelį tikrai nesirinkčiau. Na, būtų visai net geras viršelis, bet kam tos akys ir tos lūpos su keturiais dantim?

Daug knygos veiksmo vyksta tarybiniame uostamiestyje, ir tos eilutės man tikrai labai labai priminė tą klaikų Klaipėdos vėjų ūžesį ir amžiną pliurzą žiemą. Tokiomis dienomis siaubingai reikia namų, kad galėtum pareit, išlipus iš šlapių batų įjungti šiltą geltoną šviesą ir gerti aviečių arbatą užsikandant duona su sviestu. O jei tokių nėra? Jei tik bendrabučio kambarys (bendrabučius įsivaizdavau tuos, kur prie Vėtrungės) su trim kambariokais ir kilkių konservais? Brr… Klaiki nuobodybė-beprasmybė-pilkybė su standartiniais butais – standartiniais santykiais – besaikio gėrimo duburiais.

 O čia citata mano sesei: “O Dieve, koks staiga pasigirsdavo basų kojų trepsėjimas į pakalnę! Ir verksmas mažesniųjų, kurie bėgdami atsilikdavo ar pargriūdavo.” 😉

Tai kaip gi ta knyga? Patiko ar nepatiko? Susiskaitė lengvai, nenusimetė ir nereikėdavo verstis skaityt, ir būdavo smalsu, kas ten bus toliau, bet neatsidurs mano mylimųjų sąraše – tiesiog knyga ir tiek. Trys balai iš penkių. ***

|lietuviško kaimo ž|

PS Po dviejų savaičių taisau knygos vertinimą į keturias žvaigždutes. Kiek būtų iš dešimties? Gal kokie 7,5 – 8 🙂 Sunku vertint skaičiais.