Trečias gyvenimas ir Šventųjų gyvenimai

granausk

Kaip man patinka knygos, iš kurių nieko nesitiki, o jos ima ir kaip nors prisigretina, kaip kokia katė uodega apsiveja koją, ir tada tik skaitai ir skaitai. Tikrai nesitikėjau to iš Granausko, nors nežinau, kodėl nesitikėjau – “Duburys” gi patiko.

Pradėjus skaityti, “išvažiavau” į kaimą ir ten tūnojau. Net kalbėt žemaitiškai pradėjau. Vėl, nors jau buvau beveik nustojus. Nors atrodo, kuo ten žavėtis tam Granausko vaikystės gyvenime – viena biednystė, baisūs pokario metai, kolchozų pradžia, bet kažkaip vis tiek jauki ta vaikystė, ypač gal dėl to, kad nežinai, kad gali būti kažkaip kitaip, geriau, kai viskas taip nuoširdu, kai net ir tada, kai reikia, nesirimuoja eilėraštis kokiam Stalinui, o nuvargęs kolūkietis-kolchoznikas net vaizduotėje nemoka būti linksmas ir su daina.

Taip įnikau, kad iš karto ėmiausi “Šventųjų gyvenimo”, ta pačia nuotaika ir suskaičiau viską. Taip, kad net susimaišė, kas iš kur.

sventuju gyven

Apie “Šventųjų gyvenimus” radau labai gražią Jūratės Sprindytės recenziją. Ją paskaičius net nebesinori nieko rašyti, nes atrodo, gautųsi atpasakojimas.

Tiek ir užteks gražios Granausko kalbos šiam kartui. Daviau mamai skaityti, dabar ji naktinėja.

 

 

Metų knyga 2011

Jau paskelbtas sąrašas lietuviškų pretendenčių į metų knygą. Šiais metais jau net galėčiau rinktis iš dviejų knygų, kurias esu skaičius.

Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“,

Rasos Aškinytės „Lengviausias“,

Henriko Algio Čigriejaus „Ir parnešė apynio kvapą“,

Romualdo Granausko „Trys vienatvės“,

Gabijos Grušaitės„Neišsipildymas“,

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“,

Herko Kunčiaus„Lietuvis Vilniuje“,

Jaroslavo Melniko „Kelias į rojų“,

Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“,

Undinės Radzevičiūtės„Baden Badeno nebus“

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“.

This slideshow requires JavaScript.

 

Duburys****

 

Viršelis

Bandau skaityt lietuvių knygas. Šį kartą pasiėmiau Romualdo Granausko “Duburį”. Prisipažinsiu, dėl to, kad buvo smalsu, kokia ta knyga, pagal kurią pastatytas vienas iš nedaugelio lietuviškų filmų.

Na, ką? Lietuvių literatūros mylėtojams: labai labai lietuviška knyga – su lietuviška nuotaika, lietuviškomis spalvomis – kaip filme juodai-balta=pilka (net vasara kažkokia pilka). Lietuviška pabaiga? Kiek supratau iš interviu su filmo režisieriumi Gyčiu Lukšu (filmo dar nemačiau) – jis pabaigą pakeitė (dėl to labai apsidžiaugiau), nes ir knygos pabaiga tokia labai lietuviška – nepatinka man knygų pabaigos, kurios jau aiškios, gerai, jei ne nuo knygos pradžios. Režisierius sako, kad R. Granauskui patiko filmo pabaiga. Gal ir man patiktų?

Knygos pagal viršelį tikrai nesirinkčiau. Na, būtų visai net geras viršelis, bet kam tos akys ir tos lūpos su keturiais dantim?

Kvass
Laikraštis-organas

Daug knygos veiksmo vyksta tarybiniame uostamiestyje, ir tos eilutės man tikrai labai labai priminė tą klaikų Klaipėdos vėjų ūžesį ir amžiną pliurzą žiemą. Tokiomis dienomis siaubingai reikia namų, kad galėtum pareit, išlipus iš šlapių batų įjungti šiltą geltoną šviesą ir gerti aviečių arbatą užsikandant duona su sviestu. O jei tokių nėra? Jei tik bendrabučio kambarys (bendrabučius įsivaizdavau tuos, kur prie Vėtrungės) su trim kambariokais ir kilkių konservais? Brr… Klaiki nuobodybė-beprasmybė-pilkybė su standartiniais butais – standartiniais santykiais – besaikio gėrimo duburiais.

Tokiuose duburiuose paskęsta svajonės ir… žmonės.
Bet žinot, iš kitos pusės man buvo visai smagu skaityti neverstą žodį su visom gražiom lietuviškom vingrybėm, tokį, koks atėjo iš autoriaus galvos, tiesiai iš ten, o ne per aplinkui. Tikrai.
“Kūdikystės atmintis – įnoringa, niekada nesuprasi, ką ji atsirinks ir pasidės į pačius giliausius savo podėlius, svarbesni dalykai dažniausiai ten ir nepatenka, o koks niekas, koks menkniekis, koks mažmožis, kokia vištos plunksna, įstrigus bulvės žiede, gali iškilti tau prieš akis net paskutinę gyvenimo valandą.”
Čia citata knygų žiurkėms: “Sakoma, jaunystei skirta gyventi, o senatvei – suprasti. Gaučiui, matyt, buvo skirta atvirkščiai: dar penktoj klasėj, jau patį pavasarį, jis patyrė – staiga, pačiam netikėtai – didįjį skaitymo malonumą! Ir visas jo pasaulis tartum pakrypo kitu šonu, gal net apsivertė, Gaučiui iš nuostabos atėmė amą toks staigus atsivėrimas, išplatėjimas, kuriame jis pasijuto pasimetęs, nustebęs, tačiau laimingas. Daugiau jis nebebuvo vienišas.”
“Pasirodo, mirtina draugystė gali prasidėti ir taip: nuo perskaitytų knygų.”

 O čia citata mano sesei: “O Dieve, koks staiga pasigirsdavo basų kojų trepsėjimas į pakalnę! Ir verksmas mažesniųjų, kurie bėgdami atsilikdavo ar pargriūdavo.” 😉

Tai kaip gi ta knyga? Patiko ar nepatiko? Susiskaitė lengvai, nenusimetė ir nereikėdavo verstis skaityt, ir būdavo smalsu, kas ten bus toliau, bet neatsidurs mano mylimųjų sąraše – tiesiog knyga ir tiek. Trys balai iš penkių. ***

|lietuviško kaimo ž|

PS Po dviejų savaičių taisau knygos vertinimą į keturias žvaigždutes. Kiek būtų iš dešimties? Gal kokie 7,5 – 8 🙂 Sunku vertint skaičiais.