Emigracija turi savų pliusų ir savų minusų. Vienas tų tokių didelių minusų (gal labiau tiktų vadinti skauduliuku širdyje) man yra tai, kad aš niekaip negaliu susigabenti savo knygų iš Lietuvos į mano naujuosius namus. Oi daug jų guli tėvų namuose ir laukia, kol aš kažkaip sugebėsiu jas parsigabenti. Bet bent po keletą jų guli mano lagamine šalia naujųjų radinių Klaipėdos knygynuose. Įspraudžiu jas tarp aguoninio pyrago, vaistų, sesės ir tėvų dovanų gražių dalykų ir lietuviškų žurnalų. Prisikraunu knygų, po to dar porą jų įdedu. O po to pradedu nervintis, kad oro uosto darbuotojai lieps mokėti už lagamino viršsvorį. Ir taip kiekvieną kartą skrendant atgal. Vieną kartą, kai lagamino svoris labai viršyjo leistiną normą, ir man grėsė mokėti gana daug pinigų, apsiverkiau tiesiog ten pat, oro uoste. Labai jau savęs gaila pasidarė. Tai darbuotoja ten tokia miela dirbo ir sakė : “Ai, studentai čia savo knygas vežasi, tiek jau to”.
Bet kiek džiaugsmo, kai tos vaikystės knygos nutūpia lentynose! Ir kiek prisiminimu iškyla, kai jas vartau. Aš ir sesė didžiąją knygų dalį esam pažymėjusios žvėrelių antspaudais (zuikio, stirniuko ir šerno)- na, kad būtų kaip tikroje bibliotekoje 🙂
Šiandienai siūlau nostalgijos dozę Taidos Balčiūnaitės iliustracijoms, “Vyturėlio” serijai ir vaikiškiems eilėraščiams.
K.Ž.G.
knyguziurkes.com 
Oho,kokių antikvarinių tu turi! O Cypliukas! Be komentarų tiesiog!
Oh, gera ideja padavei! Reikes mamos paprasyti, kad isimestu kelias musu vaikystes knygas pas mane vaziuojant!
Mes su sese savo knygas žymėjome antspaudukais su vyšnia 🙂 Labai mums patikdavo jas registruoti, o jei kas mūsų knygą pasiskolindavo – turėdavo pasirašyti specialiame registre 🙂
Egle, keista, kad is musu neisaugo bibliotekininkes 🙂
Na kaip čia pasakius – iš mano sesės išaugo kažkas panašaus 😉 O aš bent jau magistrą mokiausi tame pačiame fakultete, kur ir bibliotekininkai, taigi – beveik 🙂
Kokie pažįstami jausmai..
Man paskutiniu metu tokia nostalgija Biankio Miško laikraščiui..Tik tiek, kad knygelė (jei 400 psl taip galima pavadinti), ne tik kažkur slepiasi entuziastingai, bet dar ir baisiai daug sveria…Telieka tik svajoti ir sapnuoti…
Ir aš ne LT, ir man širdelę sopa dėl tos pačios priežasties. Vai kiek daug knygų norėčiau turėti ČIA ir DABAR.
O apie ką ta knyga “Cypliukas”?
Egle, Cypliuko autorius yra estų rašytojas Eno Raud. O Cypliukas tai medžiaginė lėlė, kuri paėmė ir atgijo. Labai rekomenduotina knyga vaikučiams, bet aš skaičiau tik senąjį leidimą, naujasis pasirodo gerokai pakoreguotas. Daugiau informacijos apie skirtuus leidimuose čia http://www.patogupirkti.lt/book/book.asp?ISBN=9955-16-061-6
Nu tu matai – nupirkau knygų mugėje naują leidimą dovanų, nes namuose irgi seną turiu – ir nauja knygelė pasirodė plonytė – klausiu pardavėjo – o čia tokia pat kaip senasis leidimas, ko tokia plona, gal sutrumpinta? Sako – ne , ne – viskas taip pat. Dedu galvą, net nežino kas tas pirmas leidimas! Eilinį sykį nusivyliu pardavėjais – ko klausi, to negausi 😦
Kaip miela..
O mes neturim namų, kraustomės nuolat kaip ‘keliautojai’ (aka čigonai), net nežinom kokioj valstybėj gyvensim kitamet, tai apie knygų persivežimą galiu tik pasvajot. Ir taip karts nuo karto dalį čia sukauptos bibliotekos tenka į labdaros parduotuvėles atiduot.. Plyyyštančia širdim! 🙂
Gyvnantiems sėsliai taip romantiškai skamba 🙂 Bet tikriausiai nelengva. Na jeigu kada gyvenimas nublokš į Šiaulius… mielai priglausyme knygeles iki kito karto 😀
Aš, kad ir kas savaitę kraustyčiaus į kitą butą, vistiek visos knygos us manim keliautų 🙂