Kadaise varnos buvo be galo puošnios, antai – rožinės su violetinėmis uodegos plunksnomis, geltonos su dideliais žaliais taškais, arba žydros su švelniais oranžinias dryžiais – žodžiu, tokios margos, kad net apsakyti negali. Tačiau ilgainiui tarp jų kilo kivirčas, kadnagi kiekviena jų ėmė sklbtis gražiausia esanti. O vieną dieną nutiko kažkas nelaukto, apvertusio visą varnų pasaulį aukštyn kojom…
|spalvota varna|
Aš dar nieko nesumedžiojau. Bet užtat paparaciai nesnaudžia- jie “pagavo” Švedijos karalių jo atostogų Saint Tropez metu.
Karalius skaito J.Theorin”Blodläge” – trilerį, kurio veiksmas (kaip ir pirmose dviejose serijos knygose) vyksta Öland saloje. Būtent Ölande yra karališkoji vasaros rezidencija Solliden.
Gaila, kad ne aš sumedžiojau, bučiau gavusi du taškus…
Į medžioklę!
K.Ž.G
Rytoj daugiau nei dvi valandas praleisiu pas kirpėją. Tai reiškia, jog turėsiu dvi valandas netrukdomam skaitymui. Su 
paniekos pilnu žvilgsniu pažiūrėsiu į krūvą pletkų žurnalų ant staliuko ir iškilmingai išsitrauksiu knygą iš rankinės.
Praėjusį kartą pas kirpėją skaičiau Metro 2033, o dabar net nežinau, ką skaitysiu. Trinuosi palei lentynas, braukiu per knygų nugarėles, bet niekaip neišsirenku. Pradėjau skaityti tris knygas, bet nė viena neįtraukė dar. Tai nežinau, kurią knygą nešiuosi su savim rytoj.
Tokio užtemimo seniai nesu turėjusi. Dažniausiai pasirenku knygą, nes ji mane labai traukia, tiesiog manęs šaukiasi. O dabar jau kokia ketvirta diena nesugebu įsitraukti į skaitymą.
Knyginė sausra.
K.Ž.G
Po to, kai C.Sittenfeld knyga “American Wife” mane visiškai totaliai absoliučiai pakerėjo, man labai prireikė perskaityti ir kitas C.Sittenfeld knygas. Apie “American Wife” ir “Man of My Dreams” jau rašiau, ir eilė pagaliau atėjo jos debiutiniam romanui “Prep”. Nežinau, ar labai protinga skaityti rašytojos knygas atbuline tvarka, bet taip jau gavosi, ir aš per daug nesiskundžiu.
Kaip ir “American Wife”, “Prep” yra labai detalus psichologinis paveikslas, tik šįkart pagrindinė knygos veikėja yra ne suaugusi moteris, o paauglė Lee Fiora, kuri gavusi stipendiją mokosi prestižinėje internatinėje Ault mokykloje, kurioje daugiausiai mokosi nesuvokiamai turtingų tėvų vaikai.
Knyga persmelkta tos paaugliško nepritapimo baimės, to nuolatinio “Ką apie mane pagalvos?”, noro būti pastebėta, o kartais noro tapti nematoma, vilties būti pabučiuota ir t.t. Ir lyg tas paaugliškas periodas savaime nebūtų pakankamai sudėtingas ir be papildomų komplikacijų, Lee atsiduria jai svetimoje aplinkoje, kur dukros valgo pietus su savo mamomis ir jų apsauginiais, kur (paradoksas) apie pinigus kalbėti yra tabu (“‘People have so much, so it’s like nobody needs to mention it.”)
Toje aplinkoje Lee tarsi ištirpsta, pasimeta tarp tų visų įdomių “high school” tipažų ir daugiau stebi Ault mokyklos gyvenimą nei jame dalyvauja. Tas jos periferinis buvimas, tas nepasitikėjimas savimi padaro ją Ault mokyklos gyvenimo stebėtoja, ir ji pati nepastebi, kaip dėl savo paaugliško neurotiškumo viena po kitos praleidžia įdomias progas ir įdomius žmonės.
Būtent tas paaugliškas neurotiškumas yra vienas žavingiausių aspektų šitoje knygoje. C.Sittenfeld aprašydama Lee kognityvinį pasaulį sugeba labai gražiai perteikti tai ant popieriaus, jog įtariu, kad daugelis mūsų galėtų identifikuotis. Keletą kartų aš pagavau save sakant “KĄ? Ne aš viena galvoju taip nesąmoningai? Ne tik aš turiu tokių keistų minčių savo galvoje? ”
Man patiko tai, kad C.Sittenfeld nepadarė Lee auka. Ta prasme, jog nekaltino kitų, nekaltino aplinkos ir neatėmė iš pačios Lee atsakomybės už savo gyvenimą.
Kai skaičiau vis laukiau kažkokių baisiai didelių dramatiškų įvykių, laukiau, kad kas nors labai liūdno ar baisaus atsitiks Lee. Iš pradžių nesupratau, kodėl to tikėjausi, o po to sumąsčiau, jog C.Sittenfeld savo rašymo stiliumi iššaukė many tūnančią paauglę, kuri kiekvieną socialinę klaidą traktuoja it didžiausią gyvenimo dramą, kuri bijo pasisakyti, nes galbūt tas gražusis klasiokas juoksis. Bijo ne taip pasielgti, nes po to kai kurios bjaurios klasiokės pasakys ką nors šlykštaus, nenori eiti palaidais plaukais į mokyklą, nes už tai ji gavo ne pačią gražiausią pravardę.
O tiesa yra ta, kad ta paaugliška drama nėra tokia didelė, kaip mums atrodo, kai mes keturiolikos ar penkiolikos. Daugelis iš mūsų išauga iš paaugliškų metų be tikrų sunkių dramų ir tragedijų, daugelis prastūmiame tuos metus pakišę save po padidinimo stiklu visiškai praradę platesnę perspektyvą, savo galvoje afišuodami nepadarytas arba visiškai mažutes klaidas, bandydami susigaudyti neurotiškuose ir kompleksuotuose socialiniuose labirintuose.
Ir knygoje Lee Fiorai nieko TOKIO BAISAUS neatsitinka. C.Sittenfeld detaliai aprašo tuos keturis metus Ault mokykloje, pasakoja apie moksleivius ir mokytojus, kuriuos Lee sutinka, berniukus, kuriuos Lee norėtų pabučiuoti, kambariokes su savo keistenybėm, mokyklines tradicijas. Pati stipriausia knygos pusė tai jau anksčiau minėtas neurotiškas Lee minčių pasaulis ir nuostabiai taiklus paaugliškų jausmų aprašymas.
Citata iš knygos: “I always worried someone would notice me, and then when no one did, I felt lonely.”
K.Ž.G
Zadie Smith jau buvo minėta mūsų bloge čia ir čia. Dabar paėmiau į rankas ilgokai eilėje laukusią šios autorės knygą White teeth. Tai autorės debiutas ir knygos anotacijoje net pats S.Rushdie giria šitą debiutą.
Man tai bus antroji jos knyga po On Beauty. Ir žinot, ant stalo kartu su knyga pasidėjau žodyną (nes dabar vėl būsiu ne ryšio zonoj, todėl negalėsiu naudotis internetiniu žodynu). Tikiuosi man nepritrūks kantrybės skaityti knygą su žodynu, nes šiaip to nedarau, bet šį kartą po patirties su pirmąja autorės knyga nutariau skaityti lėčiau, bet tikrai suprasti, ką skaitau, nes autorės kalba labai išraiškinga, ji naudoja daug epitetų, specifinių žodžių, labiau tikriausiai naudojamų šnekamojoje kalboje, palyginimų, kurie dažniausiai sarkastiški, ir jei aš apsimesiu, kad “supratau” tą ar aną žodį, tiesiog liksiu nesupratusi sarkazmo, kuris tame žodyje užkoduotas, o tada nesuprasiu ir visos autorės minties. Tai va. Dėl šios priežasties mana atrodo, kad ilgai negalėsiu pasigirti perskaičiusi knygą 🙂 O kadangi ir KŽG kažkoks skaitymo blackout užėjo, tai tikriausiai rašysime apie visą kita, kas šauna į galvą apie knygų gyvenimą 🙂 Palinkėkit man kantrybės.
Dar viena smagi knygelė, kuri prasideda du kartus: iš prieko ir iš galo. Ir susitinka knygos viduryje. Ponas Jaspersas ir panelė Kiūnlein ieško laimės. Visur, kur tik įmanoma, kur jie įsivaizduoja ją rasti. Niekaip neranda, praranda viltį ir… susitinka knygos viduryje 🙂
🙂
Kai mano kolegė knygų žiūrkė L papasakojo apie tai, kaip ji medžiojo skaitantį L.Donskį, pamaniau, jog pats laikas yra paskelbti visuotinę skaitančiųjų medžioklę.
Medžioklės taisyklės paprastos: pamačius žmogų kuris skaito, reikia sužinoti, kokią būtent knygą ji arba jis laiko rankose. Už vieną skaitytoją duodamas vienas taškas, o už skaitančią garsenybę- du.
O sumedžiotus skaitytojus prašome registruoti čia, šio įrašo komentaruose.
Į medžioklę!
Papildymas: tas, kuris išdrįs skaitančiojo paklausti apie tai, kokią knygą ji ar jis skaito (o ne tik vogčiomis pažiūrės į viršelį), gaus tris taškus už bendravimo tarp skaitančiųjų skatinimą ir drąsą.
Vakar sugalvojau, kad reikėtų nueiti į vietinį antikvariatą, kur knygos pigios, o ir labai gerų jų dažnai pasitaiko.
Seniau tai būdavo laikai: pasiimi piniginę, užrakini duris ir eini.
Dabar kitokie laikai. Pirmiausia reikia surinkt visokius būtinus dalykus savo mažutėliui: papildomos sauskelnės, megztukas, vanduo, vafliai (kuriais galėčiau papirkinėti savo vaiką, jei jam labai asibostų sėdėti vežime). Aplaksčiau pusę namo, kol suradau kepurę nuo saulės, pamaitinau 
trupinuką, kad neišalktų kelionėje (iki antikvariato 10 minučių kelio), ištepiau kremu nuo saulės, pati pasidariau sau atsigerti, nes siaubingai karšta, viską sudėjau į krepšį, ant rankų paėmiau vaiką, raktus įsidėjau į kišenę- keliaujam!
Nulipau du laiptus ir prisiminiau, jog vežimas mašinos bagažinėje, o mašina tai mieste, nes vyras ja išvažiavo į darbą. Tai teko atidėti ėjimą į antikvariatą, nes kad ir kaip man knygos patiktų, eiti du kilometrus per 25 laipsnių karštį su vaiku, kuris visai nenori būti nešioklėje, tikrai nesiryžau.
Bet šiandien nustūmiau vežimą ten be problemų.
Antikvariatas įsikūręs gyvenamo namo rūsyje, tai vežimo ten niekaip nepasiimsti, tai teko palikti jį lauke. Užsikabinau krepšį, fotoaparatą, pasiėmiau trupinuką (maždaug 12 kilogramų trupinuką) ant rankų ir atbula (kaip kitaip atidarysi duris?) įeinu į parduotuvę.
Trupinukas (priėjus pirmą lentyną) pareiškė, jog jam nuobodu. Pažadu, jog “Mamytė labai greitai” (negražu meluoti vaikams, bet ką jau čia darysi…). Trupinukas visaip raitosi, sukasi, lipa.
Po 3 minučių užsikeliu jį ant pečių. Trupinukas džiaugiasi, nes tokiu būdu gali pasiekti viršutines lentynas, traukti iš jų knygas ir mesti jas mamai ant galvos. Mama kenčia, nes nori bent jau akimis permesti lentynas. Trupinukas sugalvoja naują taktiką- tampyti mamai už plaukų ir retkarčiais delnu padaužyti per makaulę.
Nuo lubų nuleisti plakaitai su užrašu “Viskas ant stalo kainuoja 10 kronų” yra 
labai linksmas dalykas trupinukui, jis bando į juos nutraukti.
Žodžiu, jokios meditacijos, jokio zen, bet vistiek sugebėjau gerų knygų pasirinkti. O namo su manim parkeliavo Rushdie, Allende, Christie ir dar pora kitų.
Dabar bandau atsigauti po mūsų trumputės iškylos, guliu hamake ir skaitau.
K.Ž.G
Tikriausiai šiaip niekada nebūčiau paėmusi į rankas šitos knygos, bet gyvenime atsitinka visokių įdomių atsitiktinumų, susidūrimų, kad imi ir paimi tokią, kurios šiaip neimtum.
O buvo taip: visada galvoju, kokia gi Business class privilegija būti lėktuvo priekyje? Jie į lėktuvą įsėda pirmieji, bet po to pro juos praeina visa gvardija pigių “raudonarmiečių”, kurie business class nužiūri nuo galvos iki kojų, ypač, jei lipantys žmonės susigrūda ir laukia savo eilės. Gal ten saugiausios lėktuvo vietos – krentant lėktuvui irgi iškrenti pirmas ir garantuotai nesusipainioja tavo ir kokio kaimyno gelbėjimosi liemenės šniūriukai? Vėl aš į pievas. Taigi, stoviu aš tokia raudonarmietė praėjimo takelyje ir žiūriu, kokie gi europarlamentarai šį kartą skrenda iš Briuselio. Aha, Leonidas Donskis. O! Knygą pasidėjęs, kokią, kokią? Greičiau reikia pažiūrėti, kol kolegos “raudonarmiečiai” manęs tolyn nenustūmė – gi baisiausiai smalsu. Dabar jau nebeatsimenu, ar spejau pamatyti pavadinimą, ar nespėjau, bet nuėjusi į savo vasaros biblioteką mano akis užkiuvo už viršelio, matyto lėktuve.
Va tokie ir atsitiktinumai. Kad spoksojau į knygą lėktuve, kad ji bibliotekoje buvo padėta viršeliu į priekį, o ne nugarėle – specialiai, kad aš dar kartą ją pamatyčiau ir tikriausiai perskaityčiau. Jau perskaičiau.
Antanas Šileika yra kanadietis (gimęs Kanadoje), kurio tėvai lietuviai. Knyga parašyta angliškai, dėl to ir pavadinimą post’o sugalvojau angliškai užrašyt, ne lietuviškai. Vertė Gitana Stonienė, gerai vertė, atrodo, lyg lietuvišką skaitytum knygą, toks lietuviškumas iš jos. Tik nežinau, ar patiko man tas lietuviškumas, ar ne, daugiau iš smalsumo skaičiau, dėl to, kad Donskis skaitė, dėl to, kad knyga įrašyta į geriausių Kanados knygų šimtuką. Aš tikriausiai šios knygos į šimtuką nerašysiu. Bet ne todėl, kad nepatiko, tiesiog toks rašymo stilius man nėra tas, kuris už širdies griebia ir mane suvynioja. (***Dabar skaitau postą dar kartą ir galvoju, gal blogai vertė, gal neturėjo būti TAIP lietuviška, kad atrodytų, kad Žemaitė rašė? va, ir nežinau. O dar tas angliško leidimo viršelis, apie kurį vėliau!)
Knyga skaitosi tikrai lengvai ir šiaip įdomu skaityti, kai kaip ir apie mus rašo. Nors autorius savo bloge sako:
“I will try to explain that the Lithuania in the novel is an idea more than a place, but we’ll see how that goes over.” Ir dar sako:
“Luckily, the whole event (knygos pristatymas) is being run by Lonidas Donskis, interviewer, intellectual, and all-around genius in whose hands I feel utterly safe.” Įdomu, ką Donskis sakė.
Istorija apie Lietaus šalies kaimo bernioką, drožinėjantį dievus ir svajojantį ištrūkti iš kaimo. Istorija gyvena apie 1920 m. Taigi knygoje vyksta kovos dėl Vilniaus, giriose po pelkes braido Pilsudskis, o herojus atsiranda išsvajotame Paryžiuje, kur su tūkstančiais talentingų pusbadžiu gyvenančių menininkų bando iškilti ir būti pripažintu. Paryžiuje jis susitinka su realiame pasaulyje gyvenusiu skulptorium Jacques Lipchitz, išgelbėja gyvybę to meto žvaigždei (irgi realiai gyvenusiai) Josephine Baker. Vis kabinasi, kabinasi, jam vis lietuviškai nesiseka, nesiseka, sekasi, nesiseka.
Įdomu, kad aukščiau esančią J.Lipchitz skuptūrą “Motina ir vaikas” knygoje kuria pagrindinis herojus Tomas Stmbras, skulptorius iš Lietuvos. Tai ir yra Bronzinė moteris. Būtų buvę įdomu skaitant tai žinoti. Gal ant viršelio reikėjo dėt?
Tai tokia tai buvo dar viena iš nedaugelio lietuvių (bet lyg ir ne) autorių knygų. Gal laikas pagaliau skaityti Silva rerum? Niekaip eilė neprieina, bet šią vasarą jau būtinai. Knyga guli vasariniam “čimodane”.
Dar apie viršelį. Pažiūrėk lietuvišką vertimą. Taip ir matosi, kad apie lietuvišką kaimą ir kaimo jurgius, besiskandinančias veronikas (nors viršelis ir gražus mano akiai), o bet tačiau! Tikrai būčiau kitaip skaičius su angliško leidimo stiliaus viršeliu. Kardinaliai kita knyga! Labiau koncentruotą į antrą French knygos dalį.
Čia Šileikos straipsnis apie creative writing kelionę į Vilnių. Šiaip, įdomumo dėlei.
Beje, įvedus šią knygą Amazonėj, tai išmeta, kad pirkusieji dar pirko Vilniaus pokerį, Finding the moon in sugar ir dar vieną Šileikos knygą, kurią visai norėčiau perskaityti.
|iš lietaus šalies|
Vilniaus Universitete yra tokios gražios durys, skirtos lietuviškai knygai. Pirmajai ir tikriausiai visoms kitoms. Labai gražios durys. Man labai primena mano mėgstamo August Rodin duris.
|11|
Dabar dažnai vakarais būna taip, kad vaikiškas knygas skaitau ilgiau nei suaugėliškas. Visos mamos tikriausiai žino tą istoriją, kai skaitomos knygos niekada negana, visada reikia dar, dar ir dar arba kitą, o dabar kitą ir dar vieną. Su kukuliu visada tariuosi, kad skaitysim dvi arba tris, nes kitaip pasaka būtų be galo. Kaip gerai, kad dabar esam netoli savo vasaros bibliotekos ir galime paįvairinti savo skaitomas knygutes. Šiuo metu intensyviai skaitome KŽG dovaną apie princeses, kas vakarą išrenkam, kokią suknelę princesė rengsis, batelius ausis, kokią karūną dėsis ant galvos ir tt. O paskui dar skaitom kokią knygutę iš bibliotekos, kaip pavyzdžiui, apie Išsilavinusį vilką.
Žodžiu, vilkas bando išgąsdint kaimynus, ale tie tik juokias iš neišsilavinusio vilko arba iš viso nekreipia į jį dėmesio. Vilkas baisiausiai supyksta ir eina mokytis skaityti.
|čia buvo su moralu|
Knygą prisiminiau, kai visai netikėtai aptikau filmo trailer‘į, kuris labai labai man įkrito į akį ir į širdį, dėl to labai labai norėčiau jį pažiūrėti, nes atrodo, turėtų būti neblogas. Knyga irgi patiko. Net negalėjau patikėti, kad čia tas pats rašytojas, kuris parašė “Dienos likučius”, kuriuos neapsikentusi tarno lėtumo numečiau nepabaigusi. O dabar noriu filmo.
Knyga apie vaikus, auginamus ************** ************************************. ********** Bet ar tai yra tiesa? Gera knyga, skaudi, kaip dažnai būdinga geroms knygoms.
|nuostabios spalvos viršelis|
*** apie ką sužinosit paskaitę 🙂
Pažiūrėjau šitą trumpą reportažą apie knygų leidimą Lietuvoje ir pritariamai palingavau galvą.
Kadangi WordPress neleidžia įdėti filmuko, tai siūlau tik nuorodą į šitą poros minučių reportažą.
Reportaže pasakojama, jog dabar Lietuvoje leidžiama daug šlamšto, o skaitytojui sunku susigaudyti tarp gausybės šitų knygų, trūksta gairių, trūksta patarimų ir t.t.
Iš dalies pritariu literatūrologui, jog rimtų literatūros kritikų Lietuvoje (ypač kai kalba eina apie užsienio literatūrą) nėra. Tik man labai įdomu, ką veikia ta begalė filologų, kurie kasmet gauna diplomą kokiame nors lietuviškame universitete? Nejau jau taip neįmanoma paruošti gero kritiko?
O gal čia ne tik išmokslinimo kaltė? Kiek gi literatūra gauna vietos lietuviškose medijose? Kai naršau delfi.lt visada nervinuosi, jog “Kultūros parkas” yra nukištas kažkur į galą, po “Autonaujienų”, “Nusikaltimų ir nelaimių”, “Pikantiškų naujienų”, “F-1”, “Lietuvos įžymybių”. (Taip taip, faktas kad Stano (?) turi kloną futbolininką yra svarbesnis nei tai, kad prasideda Kristupo vasaros festivalis).
Apie knygų “pristatymus” žurnaluose nėra nė ko kalbėti, ten parašomi trys nieko apie knygos vertę nesakantys sakiniai. Yra keli rimtesni puslapiai, bet jei jau atvirai, tai kai kurios knygų apžvalgos “Literatūroje ir mene” man primena labai jau auštą filosofinį pilotažą (bet vistiek labai puiku, kad tokių tekstų ir tokių vietų su tekstais yra)
Na negi nesugebama “sukrapštyti” poros gerų kritikų, poros puslapių šeštadieniniame laikraštyje?
Antra vertus, bent jau šitoje nelietuvietuviškoje Baltijos pusėje, kritikai nebėra vieninteliai turintys būdų ir kanalų pareikšti savo nuomonę apie literatūrą. Seniau būtent kritikai turėjo tą galią pirštu pabaksnoti į vieną ar į kitą leidinį arba demonstratyviai nusukti nosį nuo kit0.
Dabar gi, kai internetinį tinklaraštį gali turėti kiekvienas, nuomonę apie išleistą knygą gali pareikšti daugelis. O tuo, manau, reikia džiaugtis. Aš pati savo didžiuosius pernykščius literatūrinius atradimus kaip J.C.Oates ar D.Tartt padariau būtent ten, o ne rimtuose puslapiuose.
Tad kol Lietuvos skaitytojas sulauks daugiau gairių iš profesionalių vertintojų, tiems, kurie nori pagalbos naviguoti literatūroje siūlau skaityti apžvalgas laikraščiuose užsienio kalbomis ( Guardian, NYTimes) ir tinklaraščiuose.
K.Ž.G
Argi ne vasaros biblioteka? Šitaip ji atrodo žiemą. Brr… Vasara man tikrai labai patinka. Šį kartą į biblioteką keliavau su sese ir visu mūsų vaikų darželiu. Juk bibliotekoje yra vaikų kambarys, kuriame man pavyko išbūti su 3 jaunasiais skaitytojais, kol mano sesė tapo šios bibliotekos (o kartu ir visų Lietuvos bibliotekų) lankytoja. Valioo!!! Sesė užverbuota, dabar jau verbuojamas kitas žmogeliukas 🙂O čia keletas vaizdelių iš apsilankymo.
|tiesioginis reportažas|
Japonės Yoko Ogawa knyga, parvežta iš kelionės. Skaitydama iš pradžių niekaip negalėjau pradėti kurti skaitomos knygos vaizdų, nes nežinojau, ar filmo veikėjai kokie euroliečiai ar japonai. Na, ir iš kur kilo man tokių minčių, kad veikėjai gali būti europiečiai? Nežinau.
Knygoje namų tvarkytoja (be vardo) dirba pas profesorių, kuris po avarijos, įvykusios 1975 m., atsimena tik tai, kas jo gyvenime buvo iki avarijos ir 80 minučių šiandienos. Taigi, kas 80 min. namų tvarkytoja turi iš naujo prisistatyti profesoriui. Kad atsimintų svarbiausius dalykus, pvz., tai, kad jo atmintis trunka tik 80 min., profesorius juos užrašo ant lapuko, kurį prisisega prie savo rūbų – taip ir vaikšto šnarėdamas visais lapukais kaip kokia kalėdų eglutė.
Dar knygoje yra namų tvarkytojos sūnus, kurį profesiorius pravardžiuoja Root (matematikos ženklas šaknis), nes jo plokščia galva profesoriui primena tą ženklą. Štai kaip ir visi veikėjai, verdantys tuose 80 min. intervaluose.
O tada matematika. Profesorius yra matematikas, taip gražiai apie ją pasakojantis, kad net pačiam norisi juo tapti. Na, bet man neduota būti matematike, tiek jau to, nebesikankinsiu. Bet dėl to visada sergu baltu pavydu žmonėms, kurie visą tą skaičių reikalą supranta, mato jame tai, ko aš nematau. Aš tik jaučiu, kad skaičiai yra nuostabūs, žaviuosi jais, tuo pačiu metu suprasdama, kad tas mano smegenų pusrutulis kaip koks prancūzas – amžinam streike. Kaip savo recenzijoj rašo Dennis Overbye: “If we all had learned math from such a teacher we would all be a lot smarter.” Ir tikrai, niekada normaliai ir nesupratau mokykloje, kam reikia visų tų a+b kvadratu abstraktybių, kur jos toliau nueina ir ką veikia, svarbiausia, ką gali veikti! Čia tikriausiai ir slypi didžiausia mūsų mokyklos klaida – mes dažnai nesuprantam (nes mums nepasako, o mes net nepagalvojam, jei kas nors nenukreipia mūsų proto), ką ir kodėl mokomės ir su kuo tas mokslas valgomas. Mūsų mokykloj (žinoma su tam tikromis išimtimis) imk formulę ir graužk – sausą, neskanią, neapipintą skaičių pasakom.
Kaip sako profesorius – skaičiai surašyti Dievo knygoje: “I uncovered propositions that existed out there long before we were born. It’s like copying truths from God’s notebook, though we aren’t always sure where to find this notebook or when it will be open.” Profesorius tik nusirašinėja nuo Dievo užrašų.
Patys skaičiai yra dieviški, pvz., 28. Šio skaičiaus daliklių suma yra lygi pačiam skaičiui.
28: 1+2+4+7+14=28
“the perfect number” – tobulas skaičius
Prieš 28 toks yra 6, o paskui 496, 8 128, 33 550 336, 8 589 869 056…
Žodžiu, knyga skirta nemylintiems matematikos 🙂 Kad susižavėtų 🙂
Gaila, kad profesoriaus 80 minučių atminties – ne begalybė, kurios trumpėjimo nepajustume…
|skaičių mylėtoja kita prasme|
knyguziurkes.com 