Mano knygų 100 (devyniolika): Užburtoji siela

Šiandien palaikiau rankose tuos du storus tomus, išleistus 1994 m. ant toookio prasto popieriaus, kievienas lankas vis ant skirtingo atspalvio. Tokia labai blokadine knyga gražiais viršeliais, kurių niekaip negaliu surast internete, kad galėčiau čia įkelti. Tokia oranžinė. Kiek man tada metų buvo? Nelabai atsimenu, bet buvo mokyklos laikai, labai didžiavausi tokią storą knygą perskaičius, bet ir nebuvo sunku, nes, atsimenu, buvo labai įdomu.

O štai dabar pasiknaisiojus internete matau, kad Romain Rolland 1915 m.  gavo Nobelio premiją:

“as a tribute to the lofty idealism of his literary production and to the sympathy and love of truth with which he has described different types of human beings”.

RR

Įdomu, kaip dabar skaityčiau tokią knygą. Ar įdomu būtų skaityt? Ar tik linksėčiau galvą ir galvočiau, kad “taip, taip, tuo laikmečiu buvo gera knyga, išskirtinė knyga”, ar dar būtų aktuali šiandien dieną? Gal kas neseniai skaitėt?

Letter from Romain Rolland to Lucien Herr refusing to support Zola and the Dreyfusard cause, 15 December 1897.

|užburtoji siela|

Letter from Romain Rolland to Lucien Herr refusing to support Zola and the Dreyfusard cause, 15 December 1897.

Mano knygų 100 (aštuoniolika): Mėnulis ir skatikas

Prieš šimtą metų skaityta knyga. Labai patiko. Tokia mažutė, kad galėčiau imt ir perskaityt dar kartą 🙂 Knyga, atrodo, netiesiogiai pasakoja apie Gogeno gyvenimą kito asmens vardu – kaip jis viską metė ir nuėjo būti menininku. Va. Kadangi daug nieko papaskot negaliu, nes pieštukinis įrašas žymi 1996 12 11 vėl iš Vilniaus (kažkokios laimingos dienos Vilniuje, nes tais metais dar vaikščiojau į mokyklą Klaipėdoje). Pieštuku prirašyta: “Kodėl toks pavadinimas? Paklausti Baltušienės, kurios pasiilgau.” aa D.Baltušienė buvo mūsų su G. anglų kalbos literatūros mokytoja. Man ji buvo nereali. Dėl jos man iki šiolei prisiminus skauda širdį, nes išėjo ji labai jauna. Su ja esu turėjusi keletą privačių pamokų, kurios labiau buvo apie gyvenimą, o ne apie anglų kalbą. Buvo labai geros pamokos. Labai įdomaus žmogaus, kuris, man skaitant knygą, buvo gyvas. O paskui apie pavadinimą diskutavau su savo sese, kuri nusistebėjo, kaip aš galiu nesuprasti, kodėl toks pavadinimas. Na, aš, aišku, pasukau kažkurią tingią smegenėlių dalį ir greitai supratau, kad renkamės arba skatiką, arba mėnulį. Tikriausiai. Na, ir pabrauktos citatos, kurios po tiekos metų padaro knygą gyva.

“Žmonės linkę kurti mitus. Jie godžiai graibsto kiekvieną neįprastumu ar paslaptingumu stebinančią žinią apie žmones, kurių gyvenimas skiriasi nuo kitų, paskui sukuria legendą ir fanatiškai ja tiki. Tai yra romantikų protestas prieš gyvenimo pilkumą. Taip nuausta legenda – tikriausias nemirtingumo laidas.”

“Kažkas – užmiršau, kas toks, – patarė sielos gerovei atlikti kas dieną du labiausiai nekenčiamus darbus. Jis buvo išmintingas žmogus, ir aš tą receptą sropiai vykdau: kas dieną keliuosi ir kas dieną einu gulti. Bet, turėdamas prigimtį, linkusią į asketizmą, aš kas savaitę kankinu savo kūną dar žiauresniu būdu: niekad nepraleidžiu neperskaitęs The Times literatūrinio priedo. Labai išganinga savitvardos rūšis – pamąstyti apie gausybę parašytų knygų, apie autorių puoselėjamas viltis, pamatyti išspausdintas savo knygas ir pasvajoti apie tai, koks likimas tų knygų laukia.Ar pasiseks bent vienai prasiskinti kelią pro tokią daugybę? O jei kuri ir sulauks pasisekimo, jis bus trumpalaikis. Vienas Dievas žino, kiek skausmo autorius turėjo iškentėti, kiek nusivylimo patirti ir kiek kraujos sugadinti tik tam, kad  galėtų duoti atsitiktiniam skaitytojui vieną kitą valandėlę atvangos ar padėtų jam nuvyti kelionės nuobodulį. Daugelis šių knygų, jei tikėsime kritikais, yra gerai ir rūpestingai parašytos, daug minties įdėta į jų turinį, o kai kurioms paaukotas kruopštus viso gyvenimo triūsas. Iš to darau išvadą: vienintelis rašytojo atlyginimas, kurio jis turėtų trokšti,- tai malonumas dirbti tą darbą ir palengvėjimas, nusikračius minčių naštą. Kitkas – garbė ar paniekinimas, sėkmė ar užmarštis – jam neturėtų rūpėti.”

“-Kodėl puikios moterys teka už neįdomių vyrų?

-Todėl, kad protingi vyrai neveda puikių moterų.”

“Žmonės, tvirtinantys, kad jiems nerūpi, ką apie juos mano kiti, dažniausiai apgaudinėja save.”

“Noras, kad tave pripažintų turbūt yra giliausiai įsišaknijusi civilizuoto žmogaus silpnybė.”

“Netiesa, kad kančios daro žmogų kilnesnį; laimė kartais taurina žmogų, bet kančios dažniausiai jį paverčia smulkmenišku ir kerštingu.”

“Man rodos, reikia labai tvirto charakterio, kad, pusvalandį pasvarstęs, galėtum numoti ranka į puikią karjerą ir pasirinkti kitą gyvenimo kelią, kuris tau pasirodė prasmingesnis. O kiek tvirtumo reikia, kad nesigailėtum taip skubiai žengto žingsnio.”

|žiūrinti į mėnulį|

Kaip pasakoj

Ar yra knyga, į kurią norėtum nusikelti? O gal tiesiog įsikraustyti ten su visa manta, su pasoginiais patalynės komplektais, sidabriniais šaukšteliais, senais laiškais ir visais kitais būtinais daiktais.

Aš pati kažkaip niekaip nesugalvoju, kurioje suaugusiškoje knygoje norėčiau gyventi. “Daktaras Živago”? Oi, ne, per šalta, o dar ir ta revoliucija… Į Š.Bronte “Džeinę Eir”? Skamba gana viliojančiai, tik tas tas misteris Ročesteris jau užimtas…Tikrai ne į A.Rice “Interviu su vampyru”, nes naktį po to, kai ją nusipirkau (tik nusipirkau, nebuvau net atsivertusi) sapnavau košmarus apie tai, kaip vampyrai kontroliuoja žmoniją, ir kaip tenka nuo jų bėgti į … Kanadą.Na gerai pagalvojus tai gal norėčiau pagyventi J.Austen romanuose, nors įtariu, kad mane greitai iš ten išmestų dėl mano feministinių pažiūrų.

Vilniečiai gali džiaugtis, kad beveik gyvena K.Sabaliauskaitės knygoje “Silva rerum”, o londoniečiai gali apsimesti gyvennatys O.Wilde knygoje “Doriano Grėjaus portretas”, V.Woolf romane “Mrs Dalloway” arba N.Hornby “High Fidelity”.

O aš prieš porą dienų pakeliavau po S.Lagerlöf  “Stebuklingąsias Nilso keliones”  (tiksliau vieną knygos skyrių). Pačią knygą esu skaičiusi berods ketvirtoje klasėje ir prisipažįstu, jog ji man nelabai patiko. Tiesiog per daug aprašymų, per daug vietų, kurių net įsivaizduoti negalėjau (nors dabar jose gyvenu, dirbu, lankausi, po jas keliauju). Antra vertus, labai suprantu save ketvirtokę, nes juk knyga parašyta kaip geografijos vadovėlis.

Taigi. Ar pamenat, kai Nilsas viename mieste (Karlskronoje) nelabai pagarbiai atsiliepia apie vieną skulptūrą, kuri, kaip vėliau pasirodo, atgyja naktimis ir yra Švedijos karalius Karlas XI? Įsižeidęs karalius bando sugauti Nilsą, kuris bėgdamas Karlskronos akmenimis išgrįstomis gatvėmis (batai su kulniukais tose gatvėse yra tikra dievo bausmė- blogo autorės, o ne Selmos Lagerlöf pastaba), kol sutinka kitą gyvą, bet medinę skulptūrą – Rosenbom’ą, kuris paslepia Nilsą po savo kepure ir taip išgelbsti nuo karališkojo pykčio.

O dabar visi persikeliam tiesiai į pasaką… Viens du trys!

Nilsas Holgerssonas

Prie skulptūrėlės Nilsui kabo šita lentelė

O čia- karalius Karl XI, kurį labai suerzino Nilso nepagarba jam
Rosenbom'as- pakėlus jo kepurę galima įmesti pinigėlį. Kasmet gegužės mėnesį visi miesto abiturientai susirenka prie šitos skulptūros ir įmeta po vieną kroną, kuri buvo nukalta jų gimimo metais

Į kurią knygą norėtumėt nukeliauti?

K.Ž.G

Vaikų diena

Atsimenat tuos laikus, kai iš draugo pasiskolindavai flomasterį (flAmasterį, PLomasterį), o jis arba ji sėdėdavo šalia ir sakydavo “Taip stipriai nespausk” ?

O atsimenat tas korteles mokyklos bibliotekoje, kur piktoka bibliotekininkė įrašydavo pasiskolintas knygas, ir tą kone pasididžiavimo savimi jausmą, kai į kortelę reikėjo įdėti naujų papildomų lapų, nes tu kas antrą dieną skoliniesi vis naujas knygas?

O atsimeni, kaip negrabiai atsiriekusi perdėm storą duonos riekę (suraikyta duona tada dar nebuvo parduodama), užsikaitusi arbatinuką ir pasidariusi arbatos, sėdėjai virtuvėje įsikniaubusi į knyga?

Arba kaip i portfelį (atsimenat universalinėj parduotuvėj ką tik nupirkto portfelio kvapą ir tą malonų garsą, kuris girdėdavosi, kai užsegdavai sagteles ?) grūsdavai storą knygą, kad turėtum, ką paskaityti per pertraukas.

O gal pameni tą sąsiuvinį, į kurį reikėjo aprašyti per vasarą perskaitytas knygas?




“There are many little ways to enlarge your child’s world. Love of books is the best of all.”

— Jacqueline Kennedy

K.Ž.G