Na, tai pasakykit man, kas buvo Adomas Mickevičius – lietuvis ar lenkas? Lietuvos lenkas? Lenkijos lietuvis? Pasakyk man, kaip tu reaguoji į tokias rašytojų ir kitų žymių žmonių dalybas: Oskaras Milašius – lietuvis ar lenkas? Kafka – čekas ar žydas? O gal vokietis? Niekaip nepasidalinam laurais…
Net Wikipedia rašo apie Adomo Mickevičiaus tautybės klausimą. Atskiru skyreliu! Jie teigia, kad problema kyla iš to, kad 19 a. dar nebuvo susiformavusi moderni tautiškumo koncepciija, o be to, juk ir Lietuvos tokios tada nebuvo.
Beje, pirmasis Adomą Mickevičių į lietuvių kalbą išvertė Simonas Daukantas.
A. Mickevičiaus atminimo lenta greta F.Dostojevskio – Rotušės aikštėj. Tikriausiai ir daugiau yra Vilniuje vietų, kur jis gyveno, jei rasiu, papasakosiu 🙂
Mielieji, šį šeštadienį – antras nacionalinio diktanto turas, į kurį tokie beraščiai kaip aš nepateko 🙂 ;P Bet vis tiek bandysiu rašyti dar vieną tekstą, bandysiu labiau susikaupti ir priimti diktantą kaip už gryną pinigą, nusiteikti taip rimtai, kaip mokyklos laikais. Tikiusi, kad pavyks izoliuotis nuo kukulių ir dar kartą parašyt. Šį šeštadienį, 11 h. Rašom!
Štai ta atminimo lenta, kuri mane einančią sustabdė akimirkai, ta pati, kurią šiandien lyjant nufotografavau. Aš tikrai neįsivaizdavau, kad F. Dostojevskis yra buvęs Vilniuje… Eilinį kartą galima įsitikinti, kokioj kryžkelių kryžkelėj gyvenam. Štai ji:
Atminimo lenta Rotušės aikštėj
Negaliu labai pasigirti, kad esu skaičius krūvas Dostojevskio knygų, esu skaičius tik Idiotą mokykloje. Dabar užsisakiau Nusikaltimą ir bausmę, kai tik bus pas MintVinetu. Tiesiog tai knygai irgi turi ateiti eilė, kaip ir visoms kitoms besigrūdančioms. Užtat prisiminiau namuose turinti Dostojevskio biografiją, kurią perskaičiau iki 192 psl. – ten radau užlkištą knygos atvartą 🙂 Atsimenu, kad pradžioj buvo labai įdomu, o paskui nebelabai, bet reiks vėl pavartyt, kad jau ištraukiau iš lentynos 🙂
Kadras iš filmo "Death in Venice", sukurto pagal to paties pavadinimo T.Mann apysaką
Skaityti apie nepažįstamas vietas būna įdomu. Bet man dar smagiau, kai skaitau apie vietas, kuriose esu buvusi. Neseniai perskaičiau T.Mann “Mirtis Venecijoje”, o Venecijoje aš buvau prieš kokius keturis metus, tai skaičiau miesto aprašymus, ir viskas prieš akis stovėjo: Canal Grande žalsvai sidarbriškai blizgantis vanduo, Lido paplūdimys, laivai, gondolos, San Marco aikštė.
Viena yra įsivaizduoti, o visai kas kita žinoti, kaip viskas atrodo ir tai skaitant prisiminti.
Vienas gražus skaitymo in situ potyris buvo, kai aš antrą kartą nusprendžiau perskaityti J.Fowles knygą “Magas”. Kadangi skaičiau ją pirmą kartą,berods, gimnazijoje, tad buvau ją šiek tiek primiršusi (pabrėžiu, jog tik šiek tiek, nes man tai nepamirštama knyga), bet galvoje buvo labai įstrigę Graikijos gamtos aprašymai, tai pasirinkimas, ką skaityti atostogų Kefalonia saloje metu, buvo savaime aiškus. Knyga stora, užėmė daug vietos lagamine, bet užtat kaip nuostabiai skaitėsi! Paskaitau pastraipą apie alinantį karštį, o tuo pačiu jaučiu jį ant įdegusios savo odos. Skaitau apie saulės nuplikytą kraštovaizdį, pakeliu akis- ir matau jį.
Jei kada atostogausit Graikijoj, būtinai šitą knygą skaitykit ten. Tas skaitymo potyris buvo toks surround ;-), apgaubiantis, įtraukiantis. Atrodo, jog skaičiau visais penkiais jutimais.
2008-ųjų vasara.Graikija. J.Fowles "Magas"
"The sea was a pure veronica blue, stretching like a silk carpet across to the shadowy wall of mountains on the mainland to the west. These mountains reverberated away south, fifty or sixty miles right down to the horizon, under the totally uncontaminated sky. It was a blue world, vast and stupendously manless..." J.Fowles "The Magus"
Na, nežinau, nežinau, dvelkia kažkokiu neskaidrumu, korupcija ir protekcionizmu 🙂 🙂 🙂 … Šiandien knygos Prep laimėtoją nusprendžiau išrinkti naudodama www.random.org, kurį užmačiau Austėjos bloge. Ir ką gi jūs galvojat, tas random man paėmė ir išmetė tokį rezultatą:
True Random Number Generator Min: Max: Result: 4 Powered by RANDOM.ORG
Vieną dieną vaikštinėdama po senamiestį pamačiau tokią atminimo lentą ir perskaičius pavardę joje labai nustebau. Nesitikėjau tokios perskaityt. Apie tą lentą kada nors vėliau, o šį kartą, eidama į parduotuvę pastebėjau, kad jau kabo atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno Jurga Ivanauskaitė. Toj pačioj gatvėj, kiek tolėliau, aukštai iškėlęs uodegą Jurgos skverelyje stovi Jurgos katinas. Gražiai sutvarkytas sverelis, tik kad aplink skverelį aplinka tokia nelabai, o ir suoliukai nekokią publiką traukia… Bet, tikiuosi, kad čia tik šiandien. O dabar – lenta ir katinas 🙂
|besidairanti į namų sienas – miau|
PS atsakymas Eglei 🙂
Jurgos namo numeris. Katinas vaikštinėja kiek tolėliau, paėjus Kauno g. link
Jau anksčiau rašėme, kad šių metų premiją A.Lindgren atminimui laimėjo Kitty Crowther.Birželio pirmąją jai apdovanojimas pagaliau bus įteiktas.
Šiaip tai kasmet apdovanojimą įteikia sosto paveldėtoja (jaučiuosi lyg pasaką sekčiau) princesė Victoria. Bet kadangi ji šiemet labai užsiėmusi savo vestuvių planavimu (tikėkimės kad gyvens ilgai ir laimingai), tad apdovanojimą vietoj jos įteiks jos sesė princesė Madeleine. Ta pati Madeleine, apie kurią rašė turbūt visi laikraščiai, nes ji prieš savaitę nutraukė savo sužadėtuves dėl sužadėtinio neištikimybės (o čia tai jau visai nepasaka).
Savipagalbos knygų niekam iš principo nerekomenduoju, tad vietoj jų princesei pasiūlyčiau paskaityti H.Fielding “Bridget Jones dienoraštį” tam kad šiek tiek pasijuoktų, tam, kad patikėtų, jog kiauliškai besielgiantiems teks sumokėti už savo poelgius, ir tam, kad neprarastų vilties, jog kada nors susitiks tą savo vienintelį.
Visos knygos mano lentynose turi kažkokią tai istoriją. Įdomiausia, kad dažnai knygoje aprašytos istorijos neatsimenu, bet atsimenu tą, kaip, kokiomis aplinkybėmis knygą įsigijau, kaip skaičiau ir taip toliau. Ir štai mano lentynoje tokia knyga Phillip Roth Amerikietiška pastoralė guli nekaltai ir aš nieko, visiškai nieko apie ją neatsimenu. Nei kada pirkau, nei kaip sugalvojau tai padaryti, tuo labiau, kad kai paimu knygą ir ant nugarėlės perskaitau aprašymą – “jaudinanti tėvo ir dukters istorija naujai skaitytojų kartai kalba apie gero, naivaus žmogaus vilčių žlugimą – šiuolaikinės Amerikos mašina negailestingai traiško svajones ir likimus” – tai man iš viso bloga darosi, visiškai suprantu, kodėl šita knyga taip ilgai gulėjo neskaityta. Nu jau toks tarybinis aprašymas, kad TEN viskas blogai, o jau ŠIAPUS tai tikrai nuostabu… Brr.
Knygos priešlapy užrašyta 1999 11 24. Pirkimo data? Tikriausiai pirkau… Kuo svarbi man ta diena buvo? Niekuo? Prieš pat prisirptant 2000-iesiems… Na, bet čia nieko, žinote, labiausiai šokiravausi, kai skaitydama pamačiau, kad knygoje pabrauktos tam tikros vietos. Ir pabraukimo stilius toks “maniškas”. Puoliau klaust savo tuometinės sugyventinės, gal ji bus skaičius tą knygą, bet lyg ir ne… Negi aš pati skaičiau ir net neatsimenu? Ne kas…
Bet dabar jau perskaičiau. Tikrai nebuvau skaičius, tikrai nežinau, kas skaitė, kas braukė, sakau, paslaptinga knyga be istorijos mano galvoje, kuriai taip netikėtai atėjo eilė būti perskaitytai, kai pažiūrėjau filmą Elegija, paskataytą pagal Philip Roth knygą. (Beje, kaip Pilypas būtų sulietuvinamas? Pilypas Rotas? Rosas? Ar pažintumėt sulietuvintą Pilypą? 🙂 )
Philip Roth
Kas man labiausiai įstrigo knygoje? Pirmiausia tai toks jausmas, kad vietomis skaitau apie save. Na, nežinau, kaip čia prisipažinti dabar, bet jei skaitytumi knygą ir galvotumėt: “dieve, dieve, koks naivuolis”, tai taip pat galėtumei pagalvoti ir apie mane. Nes aš daugelyje dalykų esu naivuolė. Naivuolė ir liberalė, kur reikia, kur nereikia. Nežinanti, kur galima brėžti ribą, kad čia tai jau viskas, čia jau daugiau nebegalima. Toks yra pagrindinis knygos veikėjas Simoras Levovas, t.y. Švedas (tokia šviesiaplaukio žyduko pravardė), žmogus, kurio, atrodo, geri norai išsiverčia pačiomis baisiausiomis pasekmėmis. Švedas, laviruojantis tarp žmonių, besistengiantis visiems būti geras, besistengiantis, kad visi jaustųsi patogiai ir be reikalo nekentėtų, nenusiviltų ir neliūdėtų. Žmogus, su begaline kantrybe diskutuojantis (kai turėtų rėkti ir daužyti kumčiu per stalą (tikriausiai)) su savo paaugle dukterimi, kuri, atrodo, sukaupė visas jo užslopintas emocijas ir sprogo. Ne ji sprogo, bomba sprogo. Dukters padėta.
Pirmojo leidimo viršelis
Tai va, ta antroji skaintant neraminusi mintis buvo – kiek tėvai kaip tokie turi įtakos savo vaikui. Taškas. Klaustukas. Vis sukosi ta mintis, kad “vaikai nėra mūsų, jie tik ateina per mus”. O knygoje dar atrodo, kad ateina ir gyvena visiškai nepriklausomai nuo mūsų valios, mūsų norų, mūsų įsitikinimų. Na, bent jau iki tada, kai gali įsėsti į autobusą ir išvažiuoti visomis įmanomomis kryptimis. Kai matau kokį baisų despotą, pagalvoju, kad jis yra kažkieno vaikas. Ir jei tai yra ne asocialių žmonių vaikas, tai kas tokio per daug normalaus buvo tų tėvų gyvenime, kad vaikas užaugo į tokį monstrą? Tikriausiai tuo momentu tėvai numiršta, lieka tik vegetuoti su savo sielvartu ir amžinu klausimu, kaip jie užaugino tokį žmogų.
Pastorãlė [it. pastorale < lot. pastoralis — piemenų]: 1. vid. amžių ir XVI—XVII a. baroko literatūros žanras — poema arba eiliuota drama, idealizuotai vaizduojanti piemenų, kurie elgiasi kaip galantiški dvariškiai, meilę; 2. nedidelis vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys, vaizduojantis kaimo gyvenimą, gamtą; gali būti savarankiška arba sudaryti didelio kūrinio dalį; 3. sceninis XVII—XVIII a. muz. kūrinys (opera, baletas), kurio siužetas susijęs su idealizuotu kaimo buities ar gamtos vaizdavimu.
Taigi knygoje – Amerikos kaimas, mažas šalies modelis, kur gyvenančių žmonių veidai spinduliuoja ramybe ir gyvenimo pasitenkinimu, ta garsiąja amerikietiška šypsena, ar nori sužinoti, kas už jos?
Praėjusiais metais skaičiau labai mažai lietuvių autorių kūrinių, tai pasižadėjau sau, jog šiemet skaitysiu daugiau, tad Klaipėdos knygyne nusipirkau Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą “Kambarys jazmino krūme”.
L.S.Černiauskaitės kūryba mane “užkabino”, jau tada, kai ji laimėjo jaunųjų filologų konkursą. Apsakymas “Trys paros prie mylimosios slenksčio” man iki šiol yra KAŽKAS TOKIO. Jau tada nusprendžiau, kad noriu rašyti taip, kaip rašo L.S.Černiauskaitė, tad kone drebančiomis rankomis šių metų sausį pradėjau skaityti jos parašytą knygą “Kvėpavimas į marmurą” ir tikėjausi tokio pat stebuklo, kaip tais mokykliniais filologų konkurso laikais.
Bet.
Stebuklo nebuvo. Tiesa, L.S.Černiauskaitės kalba vietomis nuostabiai graži, o metaforos įstabios. Bet pats pasakojimas man… nepatiko. Aš tikėjausi kažko TOKIO, gal šiek tiek magiško. Bet pati fabula man nepatiko. Tokia žiauroka, primenanti kriminalinius puslapius. Na, maniau, jog gal čia man taip tiesiog blogai skaitėsi, gal ne tokia nuotaika buvo ir pan. Tai pamaniau, jog paskaitysiu jos naujausiąją knygą “Kambarys jazmino krūme”.
Ir vėl… Vietoj stebuklo, vietoj KAŽKO TOKIO, gavau visai ne tai, ko tikėjausi. Na, pliusas už nedažną temą lietuviškoje literatūroje, bet pagindinės veikėjos man pasirodė tokios trafaretinės. Suprantu, jog tikriausiai toks buvo užmanymas – sukurti du labai jau skirtingus psichologinius moterų paveikslus, bet tas supriešinimas manau tuos charakterius gerokai supaprastino. O ir ta pati nuostabi Černiauskaitės kalba dažnai dingsta ir tepasirodo tik retkarčiais “Dvivėrės geležimi kaustytos durys išspjovė japonų turistų čiukšlę” arba “Moteris pasuko už kampo ir per nušienautą pievą metėsi į dešinįjį sodo kraštą, kur už sklepo baltai putojo jazminas”.
Bet ta estetiška kalba man labai pjovėsi su per daug realistiškais vienos iš pagrindinių herojų -Filomenos- seksualinės patirties aprašymais, kartais tie seksualianiai aprašymai grėsmingai artinosi prie lėkštokų ir vulgarokų romanų ribos “Jos paslėpsniuose jau tvinkčiojo išsiskleidęs pumpuras, ji nebenorėjo laukti. Nusivedė vyruką į moterų tualetą ir atsidavė agresyviai, baubdama kaip gyvulys, spjovusi į tai, kad juos gali išgirsti (ir salėje , ir tualete garsiai grojo muzika). Vyrukas baigė. Ji atgaivino jį burna, ir netrukus šis vėl galėjo- buvo gerokai jaunesnis už ją“.
Nežinau… Gal aš čia ne taip skaitau tas knygas. Bet KAIP reikėtų jas skaityti? Juk kiekvienas skaitome taip, kaip mums reikia, taip, kaip mums norisi. Tai po dviejų L.S.Černiauskaitės knygų šiais metais, turbūt turiu susitaikyti su mintimi, jog aš nebūsiu prisiekusi jos kūrinių skaitytoja, nes jos rašytas, o mano skaitytas žodis taip nuostabiai susikirtę “Moksleivio” puslapiuose, vėliau tiesiog išsiskyrė ir pasileido skirtingomis kryptimis.
I think that everything, or at least the part of everything that happened to me, started with the Roman architecture mix-up.
Toks yra pirmas sakinys knygos, kuri gali būti tavo. Tu tik pažiūrėk pas knygų žiurkes, kada jos rašė apie kitas šios knygos autorės Curtis Sittenfeld knygas, ir parašyk apie tai komentaruose, tada sukryžiuok pirštus (mes vadindavom tai “čiurikais” :)) , labai norėk ir lauk. Gal trečiadienį tai būsi tu (tikimybė paprastai labai didelė) :)?
O mes tuo metu miegosim, ane, KŽG? Krausim batareikas 🙂
Atvažiavus į Vilnių vienas didžiausių stebuklų pavasarį buvo – žibutės, kurių Žemaitijoj tiesiog nėra! Aš negalėjau patikėti, kad čia mėlynuoja visos kalvos. Mėlynuoja! Tau, mano mamyte!
knyguziurkes.com 