Ogi duoti paskaityti 1985 m. leidimo knygiūkštę Šarlio Pero (Charles Perrault Contes) pasaką “Raudonkepuraitė”. Paėmiau knygą bibliotekoje savo kukuliui, nes kukulio močiutė jai prieš miegą vis seka “Papuraitę”, tai kartu ir sau – pasitobulinti detalėse. Ir ką? Išsigandau. Tikrai. Visų pirma man baisios iliustracijos (dail. Ada Skliutauskaitė). Na, jos gal ir nebaisios, bet jau tikrai ne vaikiškos. O ir spausdinant tikriausiai spaustuvės darbininkai buvo dažus iš sandėlio išvogę – nes spalvos – tamsios ir murzinos. Net kepuraitė nėra žavingai raudona 😦
O pasakos detales tai pačiai teks sukurti, kodėl tikriausiai nereikia nė aiškint:
“Vilkas, nutaisęs plonesnį balsą, sušuko:
– Patrauk virvelę, velkė ir atšoks.
Raudonkepuraitė patraukė virvelę, ir durys atsidarė.
Vilkas, pamatęs ją įeinant, užsitraukė anklodę ir sako:
– Padėk ant skrynelės pyragą, pastatyk puodynėlę ir eikš pas mane atsigulti.
Raudonkepuraitė nusirengė ir atsigulė. Ji labai stebėjosi, kad senelė tokia keista, kai neapsivilkusi.”
brr…
|išsigandus|
knyguziurkes.com 
O siaube! Šitą knygutę turiu, bet neprisimenu tų detalių. “Raudonkepuraitė nusirengė ir atsigulė”. vajė vajė
Aš irgi šią knygelę vartydavau, kai buvau maža, iš viršelio ją atpažinau.
O jūs esate skaičiuos šios pasakos psichologinę analizę? 🙂 Ir ką iš tikro reiškia ta raudona kepuraitė? 🙂
Dori, kur butu galima paskaityt?
Na jei omenyje turima interpretacija apie prostituciją, (raudoni rūbai berods buvo tuometinis prostitučių skiriamasis ženklas) tai man ta interpretacija tokia labai pritempta atrodo. Pastudijavus to meto meno kūrinius matosi, kad raudona spalva nebuvo išskirtinai būdinga prostitutėms.
Ne, visai ne apie prostituciją 🙂 tai knyga, kurioje pagaliau laimi moteris 😀 Jeigu norit ir neprieštaraujat, galiu parašyt analizę trumpai 🙂
laukiam!!!
Aisku, kad norim!
Dori, butinai parasyk. Knygos, kur moterys laimi yra labai svarbios, mano akinmis ziurint
Dori, parašyk, labai susidomėjau 🙂
“Raudonkepuraitė” gerai iliustruoja Froido pažiūras, tačiau tuo pat metu pateikia dar vieną vyro-moters konflikto versiją. Nesunkiai galima suprasti daugelį pasakos simbolių. “Raudono aksomo kepuraitė” simbolizuoja menstruacijas. Perspėjimas “neišklysti iš kelio”, kad “nepargriūtum ir nesudaužytum butelio” aiškiai yra įspėjimas apie lytinių santykių ir nekaltybės praradimo pavojus. Kai vilkas pamato mergaitę, sukyla jo lytinis apetitas ir jis mėgina ją sugundyti pasiūlydamas “apsidairyti ir pasiklausyti, kaip gražiai čiulba paukšteliai”. Raudonkepuraitė “pakelia akis” ir, paklausiusi vilko patarimo, nuklysta “vis giliau į mišką”. Už šį nuklydimą iš tiesaus dorybės kelio, Raudonkepuraitė griežtai nubaudžiama – vilkas ją praryja.
Vyras šioje pasakoje pavaizduotas kaip negailestingas ir klastingas žvėris, o lytinis aktas apibūdinamas kaip kanibališkas veiksmas, kurio metu vyras praryja moterį. Tokiam požiūriui nepritaria tos moterys, kurioms vyrai patinka, o lytiniai santykiai teikia malonumą. Neapykanta ir išankstinis nusistatymas prieš vyrus dar aiškiau išreiškiami pasakos pabaigoje. Moters pranašumas slypo gebėjime gimdyti vaikus. Kokiu būdu pajuokiamas vilkas? Ogi parodant, kad jis mėgino vaidinti nėščios moters vaidmenį, laikydamas pilve gyvus žmones. Raudonkepuraitė prikrauna jam į pilvą akmenų – bevaisiškumo simbolių – ir vilkas susmunka bei miršta. Už savo poelgį, pagal primityvius keršto įstatymus, jis yra nubaudžiamas taip, kaip buvo baudžiama už tokius nusikaltimus: užmušamas akmenimis ir tokiu būdu pajuokiamas, kad bandė užgrobti nėščios moters vaidmenį.
Šioje pasakoje, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina trys moterų kartos, kalbama apie vyrų ir moterų konsliktą. Tai vyrų nekenčiančių moterų triumfo istorija, pasibaigianti jų pergale.
O koks šaltinis? Labai jau pritemptas atrodo. Man priimtinesnės Kerbelytės pasakų analizės. Dar labai patiko ŠU dėst.Rūtos Stankūvienės dėščiusios etnokultūrą liaudies pasakų analizės – kokie 200 studentų sedėdavo kaip vandens prisisėmę – anei garselio, visi apžavėti būdavo. Reiktų paieškoti jos straipsnių.
aha. butu idomu
Tai yra visiškai froidistinė analizė, su jam būdingais pritempimais iki “antro galo”. Autorius Erichas Frommas, kuris buvo neofroidistas.
O iš kur ta Frommo analizė? Gal koks šaltinis dar yra?
Man labai įdomu pasidarė, pas mane Fromo tik “Turėti ar būti” tai aš jį visai kitokį atsimenu, neatsimenu tokių “nuklydimų” 😀 Bet su tais filosofais-psihologais-protais taip jau būna, kad bendrą idėją atsimenu, o paskirų minčių retai.
Čia yra iš jo knygos “Pamiršta kalba. Įvadas į sapnų, pasakų ir mitų supratimą” 🙂
Aaa, atsimenu tokią, bet neturiu. Tik vartyta studijų metais. Dėkui, kad priminei 😉