Month: January 2010

Akims ir skrandžiui

~ kzL ~ 4 Comments

Šitos knygos aš nepakeliu su viena ranka (reikės rytoj pasvert ir pažiūrėt, kiek sveria). Ją gavau dovanų išeidama iš darbo iš savo bendradarbių. Buvau ką tik ištekėjus ir, aišku, mano kulinariniai sugebėjimai buvo kiaušinienės ir paprastų blynų lygyje. Taigi, gavau dovaną, pavarčiau, paganiau akis (dėl to ir sakau, kad akims skirta), pavarvinau seilę ir padėjau į lentyną, o kad nebūtų per mažai, dar ir kitom storom knygom apkroviau 🙂

Po trijų metų…

Dabar savo mažų kukulių, šalto oro ir visokio velnio dėka, daug būnu namie, daug kartų per savaitę darau valgyti, dažnai kankinuos dėl “atšokusios” fantazijos, o “ką dar žmonės valgo???!!!”

Užvakar ją atsitiktinai prisiminiau ir parodžiau svečiams. Dar pasijuokėm, kad gali atlikti daug funkcijų, pvz., praversti kaip ramstis ar laiptelis pasilipti. Gal vis dėlto reiktų ir pagal paskirtį panaudot? Jau darau pažangą – peržvelgiau keliolika puslapių ir netgi skirtukais-lipukais pasižymėjau keletą receptų! Labai tikiuosi, kad jiems bus lemta išsipildyti ir knyga pataps ne tik akims 🙂 Beje, man labai patinka, kad šioje knygoje yra ne tik galutinio rezutato nuotraukos, bet ir patiekalo ruošimo eigos, nes aš iš viso nelabai moku ruošti pagal instrukcijas, man reikia matyti, kas tam tikruose etapuose turi gautis. Kaip sako viena lotyniška sentencija “Gyvas žodis moko”. Kaip bus lotyniškai, klauskit Giedrės, nes aš nuoširdžiai nebeatsimenu 🙂

Apie knygas ir pieštukus

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkada labai seniai (deja, tie laikai iš tikrųjų darosi “labai seni”) kiekvieną darbo dieną mes lipdavome į trečią savo mokyklos aukštą mokytis lietuvių kalbos ir literatūros (dažniau tik literatūros) pas mokytoją, kurią šiandien man norsisi pavadinti Fėja su mėlyna berete :). Tai vieną tokią dieną mokytoja mums pasakė (deja, nebeatsimenu, kaip tiksliai tai buvo pasakyta, gal nerealios atminties Giedrė prisimins), kad knygos yra tam, kad jas skaitytume ir naudotumėmės, o ne tam, kad vartytume jas užsidėję baltas pirštinaites ar garbingai laikytume savo knygų lentynose. Tą dieną mokytoja mums oficialiai “davė” leidimą asmeninėse knygose pieštukais pasibraukti dėmesio vertas mintis, užsirašyti pastabas ir kitaip įsitraukti į baltų lankų gyvenimą.

Mano knygos dažnai būna paženklintos pabraukymais, pagalvojimais ir panašiais dalykais, kurie paėmus knygą “suveikia” kaip dienoraštis – netikėtai išlenda visokie prisiminimai, mintys, kvapai ir dainos. Čia keletas iš jų, ką pavyko greitai surasti pasikuitus savo lentynose:

Dažnai užsirašau, kada knyga buvo pirkta. Nusišypsojau radusi šitą datą, kuri rodo, kad vėl save “pamylėjau” gimtadienio proga – tokia nuostabi proga paišlaidauti knygoms 🙂

Ar šiaip atsimintumei, kad pirkai knygą šaltą gegužę (čia minimų pokyčiu, deja, neatsimenu 😦 )?

Arba gavai dovanų iš darbdavio Kalėdų proga…

Arba nusipirkai, nes tikrai tikrai neturėjai pinigų, o be to buvo svarbu gerai nubalsuoti referendume…

Na, o pirmenybę rašyti į knygas ne pieštukais turi jų autoriai 🙂 Prieš tai prancūziškai paflirtavę ir mirktejėję akį (aišku, kad su meile, kaip gi kitaip!!!) –

Beje, turiu vieną knygą, kur autoriai prašo, kad rašytum, net paliko tam tuščių puslapių. Tai Fredrik ir Teo Haren Idėjų knyga tėvams –

P.S. Beje, didžiausia problema, su kuria susiduriu skaitydama – pieštukas. Gal galėtumete parekomenduoti tokį, kuris nenusimeta, nepasimeta, nepasislepia ir visada būna ten, kur jį palikai, žodžiu, man labai trūksta pieštuko – skirtuko, kad visada būtų po ranka, kai reikia parašyti ar pasibraukti.

/Žiurkytė L

Neduokdie, jei knyga bus populiari…

~ kzL ~ 8 Comments

Gerokai pavėlavusi ir aš numesiu savo trigrašį diskusijoje (čia, čia, čia, čia) dėl K.Sabaliauskaitės “Silva rerum”, o tiksliau knygos reklamos. Tikrai nemaniau, kad 2009 metais galėtų kas nors susierzinti dėl reklamuojamos knygos.Štai pavyzdžiui B.Speičytė rašo:

Nuotrauka iš čia http://www.flickr.com/photos/15581217@N07/2852302945/

“Trikdo – žinoma tik mano sugedusią filologinę sąmonę – iš konteksto išimti vertinimų fragmentai, kuriais kaip povo plunksnomis apkaišytas antrojo leidimo viršelis (šį leidimą ir skaičiau) ar autorės tinklalapis. Visa tai neišvengiamai sukuria aplink knygą visų pirma parduodamos prekės, ne kultūrinio artefakto atmosferą. Suprantama, – tokios žaidimo taisyklės, ne apie vertinimą čia kalba, ne jis čia rūpi, o „šimtaburnė fama“, kuriai prie antikinio portreto reikėtų pridurti ir kokius nors finansinę sėkmę simbolizuojančius atributus. Vis dėlto, praėjus metams po knygos pasirodymo ir teisėtai ja pasidžiaugus, nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų.” (Paryškinimai tekste – mano)

Mane stebina, jog Speičytė supriešina kultūrini artefaktą ir parduodamą prekę. O kada kultūra nebuvo parduodama? Kaip visa tai reikėtų suprasti? Jei knyga guli apdulkėjusi knygyne, tai ji jau apgaubta “kultūrinio ertefakto atmosferos”, o jei ji perkama – tai ji jau prekė, iš kurios rašytoja ar rašytojas, neduokdie, pasipelnys. Kas čia blogo, jei knyga reklamuojama? Nesuprantu kodėl  “filologinėje sąmonėje” nelabai gražu, jog gana daug knygos reklamos buvo Lietuvos ryto dienraštyje. Asmeniškai aš būtent iš ten ir sužinojau apie “Silva rerum”. Kadangi skaičiau Sabaliauskaitės tekstus tame pačiame laikraštyje, tai panorau perskaityti ir jos knygą.  Kas čia baisaus ir gėdingo?

Negražu, kad kultūriniai artefaktai išpopuliarėja? Atleiskite, bet tai tiesig kultūrinis snobizmas. Kol J.M. Coetzee 2003 negavo Nobelio literatūros premijos, Švedijoj parduota buvo maždaug 2000 jo knygų. Po Nobelio premijos vien jo “Disgrace” buvo parduota 100 000 egzempliorių, o kitų jo knygų pardavimas pasiekė maždaug 20.000.  Tai ką-  dabar jo knygų kultūrinė aura išblėso ir jo skaityti sąmoningi filologai nebegali?

Labiausiai man keista, jog priekaištaujama dėl internetinio puslapio. Aš maniau, kad internetinis puslapis dabar jau yra standartas minimum. J.Irving jį turi. Ir Doris Lessing. Ir G.G Marquez (jo puslapyje net (O Viešpatie!) galima nusipirkti jo knygų). Ką jau čia interneto puslapis… P.Coehlo štai net Twitter’į savo dažnai atnaujina.Vienas geriausių internetinių puslapių priklausančių rašytojui yra J.K.Rowling puslapis. Ten naršydamas gali ir kai kokių paslapčių apie knygų herojus sužinoti, bet, žinoma, “Hario Poterio” knygų yra parduota berods 325 milijonai egzempliorių, o tai turėtų labai gasdinti tuos, kurie nori apsaugoti kultūrą nuo komercijos.

Vietoj to, kad bandytume išsaugoti kažkokią įsivaizduotą ir abstrakčią “kultūrinio artefakto atmosferą”, reikėtų pasidžiaugti, jog žmones knygas perka ir skaito. Na ir kas, kad ne M.Proustą, o D.Brown’ą, juk pastarąjį skaito net ir tie, kurie šiap paprastai knygų neskaito.   Svarbu, jog žmonės pajunta skaitymo džiaugsmą, norą atsisėsti su knyga, nora versti puslapius ir skaityti skaityti skaityti.

Skaitymo džiaugsmą reikia saugoti ir skatinti, o ne kultūrinio elitizmo apraiškas.

//Giedrė

Mano mėgstamiausios knygų vietos. Pirma dalis

~ kzL ~ 9 Comments

Pati mylimiausia biblioteka man- Nidoje.

Dabar ji pavadinta rašytojo V.Miliūno vardu. Nebuvau joje jau daugybę metų, bet užtat vaikystėje tai kiekviena vasarą ten būdavau dažnas svečias. Dabar, kiek žinau, biblioteka persikėlė i naujas patalpas, o seniau ji buvo “Žuvėdros” poilsio namų pirmajame aukšte. Būtent šita biblioteka man tapo bibliotekų standartu. Atsimenu, kaip po vasarinėmis basutėmis girgždėjo grindys, kaip kvepėjo knygos, kaip iš jų byrėdavo smėlis (juk beveik visi poilsiautojai skaitydavo jas prie jūros), kaip skambėjo bibliotekininkės balsas ir kaip atidžiai ji įrašydavo pasiskolintą  knygą i bibliotekos kortelę. Ta mano mylimoji bibliotekininkė tebedirba  ten, “pagooglinusi” net suradau jos vardą – Dalia Greičiutė. Man kažkaip nesisekė su mokyklų bibliotekininkėm- vis pasitaikydavo tokios truputi muštruojančios ir piktokos (“Tu ką tikrai jau perskaitei visas šias knygas, kurias pasiskolinai prieš tris dienas? Netikiu. Papasakok, apie ką jos.”), bet užtat mano vaikystės vasarų bibliotekinkė  atpirkdavo visų kitų bibliotekininkių leptelėjimus.

Kol poilsiaudavome Nidoje eidavau i biblioteką kone kasdien, skaitydavau ir prie jūros ir kavinėse, kai tėvai

Šioje nuotraukoje- Trinity College biblioteka Dubline

gerdavo kavą, o mes su sese valgydavome tuometinius pyragaičius: aš tokį biskvitinį su riebiu sviesto kremu ir kremine gele ant viršaus, o ji- “Grybuką”. Skaičiau lovoje, skaičiau ant suoliuko prie marių, “Audronašoj”, “Vilnelėj”, “Rūtoj”, tad tų vizitų į biblioteką buvo labai daug.

Taip ir liko man iki šios dienos: biblioteka turi kvepti senomis knygomis, bibliotekininkės turi būti mielos, vasaros turi būti labai ilgos, kad spėtum daug knygų perskaityti.

O kuri biblioteka yra tavo mylimiausia?

//Giedrė

Didelių matmenų drugeliai ir akinančios haliucinacijos

~ kzL ~ 1 Comment

Šiek tiek paieškojusi internete supratau, jog Mircea Cartarescu trilogija ”Orbitor” nėra išversta į lietuvių kalbą. Gaila.

Skaičiau pirmąją jo trilogijos ”Orbitor” knygą ”Kairysis sparnas” (likusios dalys- ”Kūnas” ir ”Dešnysis sparnas”). Omenyje yra turimas drugelis- pats dažniausias simbolis Cartarescu trilogijoje. Cartarescu rašo apie savo vaikystę, apie praėjusį laiką, bet knyga tikrai nėra objektyvus chronologinis aprašymas. Atvirkščiai- jis tarsi žaidžia su laiku, veiksmas nėra linijinis, ir tai kažkiek primena M.Proust ”Prarasto laiko beieškant”, tačiau lyginant su Proust’u Cartarescu turi visai kita estetiką. Jo estetika apima tiek labai lyriškus aprašymus, tiek makabriškus puslapius, pilnus anatomijos, pulsuojančios kūno mėsos, suvelto kraujagyslių rezginio ir vibruojančių smegenų. Atvirai kalbant, man buvo sunku skaityti tuos įtaigingus, kartais net groteskiškus puslapius, net jei knygos kalba ir pasakojimas yra užburiantis.

Geografija vaidina svarbų vaidmenį. Aprašomas Bukareštas yra nostalgiškas, ir tampa akivaizdu, jog vieta, miestas, geografinė erdvė apibrėžia mus ir mūsų buvimą.

Knyga yra ”prikrauta” simbolių: nuolat pasikartojantis simbolis- drugeliai, o svarbiausios spalvos: alyvuogių žalia ir perlamutrinė.

Interviu laikraščiui ”Svenska Dagblaget” duodamas Cartarescu pasakė, jog, anot jo, yra du būdai skaityti knygas. Pirmasis-  visiškai kapituoti  prieš knygą, jai besąlygiškai pasiduoti. Antras būdas- bandyti iššifruoti ją. Aš iškart prisipažįstu, jog skaičiau ją pirmuoju būdu. Man net sunku įsivaizduoti, kaip galima skaityti ”Kairįjį sparną” kitaip, kai kalba yra magiška, įvykiai – stebuklingi, o ribos tarp fiziško pasaulio ir trancendentinio, vaiko ir suaugusio, tada ir dabar, sapno ir tikrovės yra visiškai ištrintos.

Bet, taip pat pripažįstu, jog knyga sunkiai skaitėsi ir noras ”Tuojau-pat-turiu-perskaityti-ir-likusias-dalis”  nėra beprotiškai didelis. Tikriausia gavau per didelę sudėtingų istorijų, sunkaus skaitymo  ir milžniškų drugių dozę.

//Giedrė