Kai buvau maža skaitytoja, niekaip nesuprasdavau, kaip suaugusieji gali skaityti tas nuobodžias knygas, kuriose nėra nė vieno paveikslėlio! Tikra nuobodybė, garbės žodis!. Ta pati mažoji skaitytoja dažnai susimąstydavo, kaip didieji žmonės kartais sugalvodavo vaikiškas knygeles “papuošti” kokiomis klaikiomis iliustracijomis, kurios tik jiems, suaugėliams, skaitantiems knygas be paveikslėlių, gali būti gražios. Atsimenu, kad man ypatingai nepatikdavo, atrodo, A. Každailio iliustracijos 🙂 Dabar patinka, suaugau tikriausiai? 🙂
Po tokių pamąstymų praėjus kokiems geriems dvidešimt su viršum metų, aš su dideliu džiaugsmu vėl atrandu paveiksluotas vaikiškas knygeles, kurios kai kada (ne visada) būna tiesiog nuostabiai iliustruotos! 
Laukiu nesulaukiu, kai galėsiu kartu su savo kukuliais prieš miegą perskaityti krūvas dabar išleistų knygų vaikams.
Vakarykštė knygelė – Laisvydės Šalčiūtės “Raudonas kamuolys” (knygelės iliustracijos 2002 m. buvo įvertintos vaikų knygų iliustracijų konkurso “Rosso Tonado” Venecijoje diplomu) – apie berniuką Pylipuką, katiną ir senelės pamirštą siūlų kamuolį.
Įsivaizduojate, kaip linksma gali būti žaisti su siūlų kamuoliu? Ne? Atsiverskit gražią knygą, kur net skyrybos ženklai spalvoti! 🙂
Žiurkytė L
knyguziurkes.com 
O man tai kazkaip S.Eidrigevičiaus iliustracijos ir labai patiko, ir labai gasdino.Pavyzdžiui “Danuką Dunduliuką” mylėjau, o “Kelionės į Tandadriką” iliustracijos tai iki šiol per košmarus sapnuojasi.
Labai pritariu dėl St. Eidrigevičiaus iliustracijų. Man miegant darželio lovoj viena knyga visada būdavo prieš akis- “Miško pasaka”. Brr, kaip bijojau jos iliustracijų, nesuprantamų ir baisių, bet vaizduotę, tai oj oj kaip žadindavo. Tik gerokai paaugus sužinojau, kad tai pasaulinio lygio menininkas:)
Bet vaikui toks autoritetas, deja, nieko nereiškė. Reiks savo vaikams šią knygą parodyt, įdomu, kaip reaguos.