Akims ir skrandžiui

Šitos knygos aš nepakeliu su viena ranka (reikės rytoj pasvert ir pažiūrėt, kiek sveria). Ją gavau dovanų išeidama iš darbo iš savo bendradarbių. Buvau ką tik ištekėjus ir, aišku, mano kulinariniai sugebėjimai buvo kiaušinienės ir paprastų blynų lygyje. Taigi, gavau dovaną, pavarčiau, paganiau akis (dėl to ir sakau, kad akims skirta), pavarvinau seilę ir padėjau į lentyną, o kad nebūtų per mažai, dar ir kitom storom knygom apkroviau 🙂

Po trijų metų…

Dabar savo mažų kukulių, šalto oro ir visokio velnio dėka, daug būnu namie, daug kartų per savaitę darau valgyti, dažnai kankinuos dėl “atšokusios” fantazijos, o “ką dar žmonės valgo???!!!”

Užvakar ją atsitiktinai prisiminiau ir parodžiau svečiams. Dar pasijuokėm, kad gali atlikti daug funkcijų, pvz., praversti kaip ramstis ar laiptelis pasilipti. Gal vis dėlto reiktų ir pagal paskirtį panaudot? Jau darau pažangą – peržvelgiau keliolika puslapių ir netgi skirtukais-lipukais pasižymėjau keletą receptų! Labai tikiuosi, kad jiems bus lemta išsipildyti ir knyga pataps ne tik akims 🙂 Beje, man labai patinka, kad šioje knygoje yra ne tik galutinio rezutato nuotraukos, bet ir patiekalo ruošimo eigos, nes aš iš viso nelabai moku ruošti pagal instrukcijas, man reikia matyti, kas tam tikruose etapuose turi gautis. Kaip sako viena lotyniška sentencija “Gyvas žodis moko”. Kaip bus lotyniškai, klauskit Giedrės, nes aš nuoširdžiai nebeatsimenu 🙂