Tie kurie gyvena Vilniuje arba ten lankysis antradienį gruodžio 14 turi galimybę nueiti padiskutuoti S. Oksanen “Valymą”. Daugiau info čia
K.Ž.G
Tie kurie gyvena Vilniuje arba ten lankysis antradienį gruodžio 14 turi galimybę nueiti padiskutuoti S. Oksanen “Valymą”. Daugiau info čia
K.Ž.G
Kaip jums patinka knyginis maistas? Atsimenu, kad kai skaičiau J.Baltušio “Parduotas vasaras”, tai ten taip skaniai apie lašinius parašė, jog aš (lašinių niekada nevalganti), atsidariau šaldytuvą ir apsipjoviau tokį diiiidelį šmotą.
Žinau, jog daug kas norės pavartyti akis, bet man Kalėdos labai susijusios su maistu. Ypač nuo tada, kai gyvenu Švedijoj. Čia dėl Kalėdinio maisto svarbos einama iš proto. Ir nors aš taip pat esu įtraukta į tą nesibaigiantį triufelių darymą, bandelių su šafranu kepimą, kumpio virimą ir mėsos kukuliukų darymą, per Kūčias skanumynų ir mėsos nevalgau. O švedams tai atrodo kaip didžiausia bausmė 🙂
Pirmosios man į galvą atėjusios knygos apie maistą:


O ką tu valgai knygose?
K.Ž.G

Vakar (antradienį) Mario Vargas Llosa skaitė savo nobeliškąją paskaitą. Joje jis kalba apie meilę knygoms, apie politiką, Peru, nacionalizmą ir kitus dalykus.
Paskaitą anglų, švedų, vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbomis rasite čia
K.Ž.G
Kai man buvo 16, vienerius metus pagal mainų programą mokiausi Švedijoje. O po trijų metų pertarukos vėl pagal mainų programą atsidūriau Švedijoj ir susitikau savąjį K.
Mums besikalbant paaiškėjo, jog jau tada, kai man buvo 16, vienas kitą turėjom būti matę. Bendravom su tais pačiais žmonėmis, ir svarbiausia- mūsų spintelės mokyklos koridoriuje (tokios kaip būna high school filmuose) buvo per du metrus viena nuo kitos.
Tai jei galėčiau keliauti laiku, norėčiau nukeliauti būtent į tuos 1995-1996, kad pamatyčiau mus abu prie tų spintelių, tokius šešiolikiniškai mielus (ir kad pasakyčiau sau nesivilkti tų per daug didelių bohemiškų megztinių, nes tų laikų nuotraukose atrodau juokingai)
Aš po laiką keliauti negaliu, o va Henris iš A.Niffenegger knygos “Keliautojo laiku žmona”gali.
Jis pirmąkart sutinkai savąją Kler kai jai šešeri o jam- trisdešimt šeši, o kai jai sueina 22eji, o
jam -30 jie susituokia. Henris bet kuriuo momentu gali išnykti, nukeliauti laiku atgal ar pirmyn, susitikti save kaip mažą vaiką, susitikti savo užpernykštį ar vakarykštį “aš”, o Kler belieka jo laukti. Keliaudamas laiku Henris negali su savimi pasiimti nei vieno daikto, tad materializuojasi kažkuriame laiko linijos taške nuogas, be pinigų ir pažeidžiamas.
Knygą buvau pradėjusi skaityti berods net du kartus, bet dabar, kai knygą surijau per mažiau nei tris dienas, negaliu suprasti, kodėl ji manęs tuos du kartus neužkabino, nes šįkart negalėjau jos į šoną atidėti, nes tai nėra tradicinė, bet labai graži meilės istorija
Pasakojimas sukonstruotas iš Henrio ir iš Kler perspektyvų, ir tai sustripina jų “dviejiškumą”. Jų dviejų egzistencija tiek kartu, tiek paraleliai laike yra įtikinamai pavaizduota. Tarp jų dviejų esantis intymumas, vienas kito supratimas, jų abiejų paslaptis savotiškai izoliuoja juos nuo likusio pasaulio, bet tuo pačiu paradoksaliai suteikia jų meilėi epiškumo, nes juk apie tokią daugelis mūsų svajoja, apie tokią, kuriai “laikas nieko nereiškia”.
Jų dviejų meilė tarsi neišvengiamybė, tarsi kelias, kuriuo eina yra jiems jų pačių pramintas. Ir tai savotiškai romantiškai gražu. Tačiau ta pati neišvengiamybė yra nustačiusi ir kitus daug mažiau malonius įvykius, neišvengiamybė yra nubrėžusi jiems ir pabaigą.Nors… ar egzistuoja pabaiga tiems , kurie keliauja laiku?
Audrey Niffenegger meistriškai žaidžia beprotiška nechronologija, mėto skaitytoją iš vieno laiko į kitą, bet pasakojimas vis tiek jaučiasi vientisas, gabiai sudėtas, o siužeto linija (Dieve Dieve, kaip žodis “linija” netinka šitos knygos siužetui aprašyti) nepametama nei laike, nei veikėjų portretuose.

Jei minėti knygos silpnąsias vietas, tai man norisi išskirti pabaigą, kuri yra… na šiek tiek per daug (nenoriu išduoti siužeto). Manau, jog buvo galima surasti kitokį sprendimą, neperžengiant tam tikrų ribų, juo labiau, jog autorė demonstruoja tikrai puikius rašytojiškus sugebėjimus, tad su pabaiga galėjo susitvarkyti geriau.
Skaičiau lietuvišką knygos leidimą, kurį išleido “Obuolys”, tai turiu klausimą tiems, kurie skaitė kitokius leidimus. Ar jūsiškiuose irgi buvo milijonai išnašų ar čia tik lietuviškas redaktorius jų tiek pridėjo? Net pasiutau dėl jų. Na gerai, galbūt nedaugelis žino, kas per parduotuvių tinklas “Pottery Barn” yra (nors antra vertus, įtakos pasakojimui tai juk neturi), bet ar tikslinga išnašose aiškinti, kas tai yra “hara kiri”, “deja vu”, “Pavlovo šuo”, “Atėnė” ir “Penelopė”? Bet viršelis gražus, o auksinis šriftas (nors ir ne labai lengvai skaitosi ant galinės nugarėlės) atrodo gražiai
“Keliautojo laiku žmona” tai moderni meilės istorija. Ji gerai sukonstruota, išmoninga ir graudžiai graži. Nepaisant Henrio ir Kler meilės unikalumo yra šitoj istorijoj labai daug universalių plotmių, tinkančių net ir mums, kurie po laiką nekeliauja.
K.Ž.G
P.S. Yra ir filmas, bet apie jį skaičiau blogų atsiliepimų.
Greitai bus metai, kaip turiu perskaitytų knygų registracijos knygutę. Tokią mažą, telpančią į delną, tokią išpaišytą art nouveau kringeliukais. Joje surašau kiekvieną mėnesį skaitytas knygas. Nežinau, kodėl taip darau. Gal ir kvailoka. Bet aš jaučiu kažkokį pasitenkinimą, kai vartau tuos puslapius. Visai smagu žinoti, KIEK skaitau, nes žinau, jog kai skaitau daug, tai gerai jaučiuosi, jog tada gyvenimas taip susidėstęs, jog yra vietos mano knygiškai meilei.
Joje užsirašau tik autorių, pavadinimą ir mėnesį, nes didžiąją dalį minčių apie skaitytas knygas palieku čia- skaitmeninėje žiurkių erdvėje.
O jūs ar turite tokį žurnalėlį, kuriame registruojate skaitytas knygas?
K.Ž.G

Vienu iš šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų tapo Icchokas Meras. Žinote, vienas iš mano mėgstamų rašytojų, net kelios knygos lentynoj laukia eilėj.
O premiją rašytojas gavo už tragiškųjų XX amžiaus žmogaus patirčių atskleidimą modernioje lietuvių prozoje.
|knygų žiurkių informacija|
Entertainment Weekly paskelbė 15 šių metų geriausius entertainers (kaip būtų galima išversti į lietuvių kalbą? “Linksmintojai” toks daug siauresnis terminas). 
13oje sąrašo vietoje- Suzanne Collins už jos “Hunger Games” trilogiją, o 10-ojoje vietoje Stieg Larsson su savo Millennium knygomis (“Mergina su drakono tatuiruote”) trimis vietomis atsilikęs nuo Lady Gaga.
Ir nors džiaugiuosi už Stieg Larsson, jo įtraukimas į sąrašą man atrodo truputi kaip pernykštės naujienos. Suprantu, kad tos knygos tik šiemet pateiktos skitytojui, sukėlė didžiulį susidomėjimą, bet švediškai paskutinioji knyga buvo išleista 2007aisiais, tai kai kam tos knygos, sakyčiau, nelabai tokia šviežiena. 😉 Bet kaip jau sakiau, labai labai džiugu už Stieg Larsson. Ir tikrai gaila, kad jis mirė taip ir nesužinojęs, koks pasisekimas laukia jo knygų.(Bet gerai, kad negalėjo nuspėti, jog jo šeima pradės pjautis su jo partnere dėl pinigų. Ojojoj kokia negraži istorija)
K.Ž.G
fantastiškiausios Lietuvos knygų žiurkių dienos – Vilniaus knygų mugės pradžios! Knygų mugė 2011 m. prasidės vasario 17 d., nežinau, kelintą valandą 🙂 Man labiausiai pasaulyje smalsu, kokie autoriai kitais metais (norėčiau sakyti šiais 🙂 ) atvažiuos ir nudžiugins savo skaitytojus – noriu perskaityti jų knygas, jei dar neskaičiau. Nenustygstu vietoje, o tu? Dar išduosiu paslaptį, kad laukiamiausias mano svečias yra KŽG 🙂 . Labai labai tikiuosi sulaukti! O detaliau apžiūrėti gražiąją freską gali čia.
|ech tos moteros, vis laukimu gyvena|
Jei galvojot, jog Nobelio literatūros premijos laureatai atvažiavę į Stokholmą nueina į pačią ceremoniją ir po jos sekančią vakarienę, o visą likusį laiką vaikštinėja po miestą, perka suvenyrinius briedžius ir šalmus su vikingų ragais (kurių iš tikrųjų vikingai neturėjo), tai klydot.
Pasirodo, jog jie laiko pasivaikščiojimams nelabai turi, tad jei kuris savo vaikams ar draugams neparvežė švediškų suvenyrų, nepykit, tiesiog laiko jie turi labai labai mažai
Štai kuo šią Nobelio savaitę užsiima Vargas Mario Llosa

Gruodžio 6 Pirmadienis
10.00 neformalus susitikimas su kitais Nobelio premijos laureatais ir jų šeimomis Nobelio muziejuje
12.00 Preskonferencija Švedijos Akademijoje
19.00 Vakarienė su žurnalistais ir rašytojais Norstedts leidykloje (būtent šitą leidyklą yra išleidusi jo knygas švedų kalba)
Gruodžio 7 Antradienis
17.30 Nobelio paskaita Biržos pastate (būtent čia akademija susirenka į savo posėdžius ir čia paskelbiamas literatūros premijos gavėjas). Po paskaitos- Švedijos Akademijos vakarienė laureato garbei
Gruodžio 8 Trečiadienis
12.00 Mario Vargas Loso Insituto Cervantes atidaro parodą
19.30 Nobelio koncertas
Gruodžio 9 Ketvirtadienis
09.00 Tv programos įrašymas Bernadotte bibliotekoje, karališkuose rūmuose
15.00 Apsilankymas Rinkeby mokykloje
17.00 Nobelio fondo priėmimas
Gruodžio 10 Penktadienis
16.30 Nobelio premijos įteikimas
19.00 Nobelio šventė Mėlynojoje salėje, Stokholmo rotušėje
Gruodžio 11 Šeštadienis
14.00 Garbės svečio teise dalyvauja švediškojo PEN pusmetiniame susirinkime
K.Ž.G
Esu labai dėkinga savo literatūros mokytojai- fėjai su mėlyna berete- už tai, kad ji supažindino mane su R.M.Rilke. Šiandienos advento kalendoriuje- šitam laukimui tinkantis R.M. Rilke tekstas
R.M.Rilke
Ne angelo atėjusio (jį supranti)
ji nusigando. Šitaip ir kiti
palikę kambaryj nakčia su mėnuliu
arba su vienu tik iš saulės spindulių,
mažai tenusigąsta,- tokiu ji laiku
nuo papiktinančios išvaizdos sutriko,
vargu ar nujautė, kaip angelui sunku
eit šiuo pavidalu. (O jei žinotume iš tikro,
kokia skaisti ji buvo. Kartą girioj nekaltai
stebėjus ją pajuto elnė gulinti, kad regi,
kaip virsta ir pati lig prigimties visos
gelmių į nesiporinantį vienaragį,
gyvūną tyrą iš grynos šviesos. )-
Ne angelo atėjusio, tačiau kad jai kalba
prakalbo su jaunuolio veidu angelas aba
pasilenkė tiek, jog pavidalas, kurį matai,
žvilgsniu su jos žvilgsniu taip susidūrė,
lyg tuoj lauke pavirto tuštuma daiktai,
ir tai, ką milijonai nešėsi sužiūrę,
į ją įsiveržė: jinai ir jis tiktai;
kiek žvelgtum, reginys akims gerėtis būtų,
ir ne kitur: žiūrėk-su juo vien ši vieta,
ji nusigando. Nusigando jie abu.
Giedoti ėmė angelas tada.
Vertė J.Juškaitis
Vienas G.G.Marquez knygos “Meilė choleros metu” veikėjas Florentino Ariza netgi atstumtas savo mylimosios laukė jos 51erius metus, 9 mėnesius ir 4 dienas.
Ar tu tiek lauktum?
Ar leistumei būti apsėstas/ apsėsta meilės it choleros?
Kadangi jau esu skaičiusi G.G.Marquezo “Šimtas metų vienatvės”, “Patriarcho ruduo”, “Apie meilę ir kitus demonus” (meilė G.G.Marquez knygose kaip liga arba apsėdimas), tai jau maždaug žinojau, ko galiu tikėtis iš dar vienos Marquez knygos.
Žinau, kad jis mane užburs, įtrauks į tą pasaulį tarp viršelių, o aš vis stebėsiuos “Ale kaip tai galima sugalvoti? Kaip taip įmanoma parašyti?”
Jausmas lyg Marquez tekstai šoktų tango – jausmingai, drąsiai, kažkaip beatodairiškai.
“Meilė choleros metu ” yra apie meilę. Apie visokią meilę, kokia tik begali būti. Apie jaunystės meilę, apie santuokinę ir nesantuokinę meilę, apie tą meilę, kuri apakina ir apie tą, kuri atveria akis. Apie vienos nakties meilę ir apie meilę besitęsiančia daugiau nei 51erius metus.
Florentino jaunystėje sutinka Ferminą, abu beprotiškai pamilsta, susigalvoja gražių slaptų meilės ritualų ir susirašinėja telegramomis. Bet Fermina išteka už daktaro Juvenal Urbino, pragmatiško ir logiško vyro, kuris kovoja su choleros epidemija, o Florentino nusprendžia laukti progos, kai vėl galės būti su Fermina.
Ir kaip dažnai jau būna G.G.Marquez knygose pasakojimo naratyvinė jėga yra ne įvykiai, o tos mažutės kvapą gniaužiančios, turtingos žodiais, kvapais ir spalvomis istorijos, dėl kurių Marquez nebijo palikti pagrindinio knygos siužeto. Čia nėra “cliffhangerių”, ne įtampa stumia siužetą priekin. Nejaučiau to varančio poreikio “na dar vieną puslapį, na dar vieną”, nes man Marquez kaip geras juodas šokoladas- turi valgyti lėtai, nes kitaip ir neišeitų, manau, kadangi tekste visko tiek įdėta, tiek įpinta, kad reikia laiko visa tai į save įtraukti.
Man patinka, kad Marquez knygose moterys dažnai būna žemiškos, pragmatiškos, o vyrai užsiima meilės laiškų rašymo beprotyste (kaip Florentino) arba lindi kambarėlyje ir nagrinėja visokius mokslinius prietaisus, gerokai atitrūkę nuo gyvenimiškųjų realybių (kaip kad José Arcadio Buendía iš “Šimto metų…”)ir tos moterys (nors ne visos)stiprios, sumanios, priimančios drąsius sprendimus, tvirtai stovinčios ant žemės.
Aš tikėjausi daugiau magiškojo realizmo intarpų (būtent magiškojo realizmo knygos man pačios pačiausios), bet knyga vistiek magiška. Pavyzdžiui, vien Ferminos ir Juvenalio barnis dėl vonioje nepadėto muilo, man yra nepaprastai graži ir žaviai psichologiška santuokinio gyvenimo ištrauka.
Atsimenu, kaip mokytoja paleido iš pamokos, nes per tv rodė paskutinę “Tiesiog Marija” seriją. Kaip tik mano paaugliškaisiais metais atsirado ta lotynų amerikos serialų lavina, kur meilė tokia trafaretiška (turtingas vyras iš skurdo ištrauks neturtingą vargšę, o jų meilei priešinsis jo tėvai, ypač klastinga pamotė ir tuštutė sužadėtinė).
Ten nėra to, apie ką rašo G.G.Marquez.
Serialuose nerodoma ta kasdieninė santuokinė meilė, kurią gadina pyktis dėl vonioje nesančio muilo.
Ten nekalbama apie senų žmonių meilę, apie jų raukšles bučiuojamų lūpų kampučiuose, apie liūdesį krūtinėje, kai matai, jog mylimosios eisena pasikeitė ir pasidarė panaši į pagyvenusių moterų lėtą lingavimą, apie tai, kaip sunku pasidaro, kai suvoki, kad pats irgi senstelėjai.
O G.G.Marqez knygoje visa tai egzistuoja. Ir dar daugiau.
Ten yra ir ta tėvų draudžiama meilė, kai sukasi galva nuo gražių žodžių ir nuo gardenijų.
Ir ta meilė, kuri yra be atsako, kuri verčia eiti ten, kur galbūt bus ir meilės objektas, kad bent tą kartelį galėtum ją pamatyti.
Ir ta trumputė geidulinga meilė, kuri pasibaigia ryte išgėrus stiprios kavos iš Florentino termoso.
Citata: The problem with marriage is that it ends every night after making love, and it must be rebuilt every morning before breakfast.
Beje, apie šitą knygą rašyta ir Šiukšlynėlyje
O tu ar lauktum 51erius metus?
K.Ž.G


K.Ž.G
Pamenate, kaip jauku buvo vaikystėje, kai dar per miegus girdedavai, kaip kiemsargiai medinėmis “ližėmis” su metaliniu apkaustu nukasinėdavo sniegą tiesiai po langais?
Dabar gi išgirdusi tą brūžavimą pirmiausia apsidžiaugiu, o po to prisimenu, kad čia ne joks kiemsargis nukasinėja sniegą, o tiesiog kaimynai. O tai reiškia, jog ir man reikės apsirengti ir pasiimti sniego kastuvą į rankas ir nukasinėti privažiavimą prie namo. Ir taip jau kažkelinta savaitė čia. Laikraščiai jau pradėjo pranešinėti apie nuo sniego svorio įgiūvančius stogus, o aš stumdama vežimą per prastai nukastus šaligatvius ir gatves garsiai keikiuosi.
Bet užtat turim namuose tokią tradiciją, jog jei sėdim užsnigti namuose sekmadieniais visi susėdam bibliotekoj, užsidegam židinį ir skaitom knygas.
Aš šiandien pradėjau dar kartą skaityti (anksčiau tiesiog atidėjau į šalį) Audrey Niffenegger knygą “Keliautojo laiku žmona”
Ir dar skaičiau vakarykščiame laikraščio priede “Knygų šeštadienis” keturių puslapių interviu su Mario Vargas LLoso
Mažiausias šeimos narys jau turbūt kokį keturi šimtai penktą kartą “skaitė” R.Scarry knygą
O kai kas grojo pianinu kalėdines dainas iš vaikiškos dainų knygelės
O kaip, ką ir kur skaitot jūs per šitus šalčius? Jei atsiųsit nuotraukas, parodysim jas visiems mūsų bloge
K.Ž.G