Advento kalendorius 6 arba Rilke

 

R.M.Rilke

 

Ne angelo atėjusio (jį supranti)

ji nusigando. Šitaip ir kiti

palikę kambaryj nakčia su mėnuliu

arba su vienu tik iš saulės spindulių,

mažai tenusigąsta,- tokiu ji laiku

nuo papiktinančios išvaizdos sutriko,

vargu ar nujautė, kaip angelui sunku

eit šiuo pavidalu. (O jei žinotume iš tikro,

kokia skaisti ji buvo. Kartą girioj nekaltai

stebėjus ją pajuto elnė gulinti, kad regi,

kaip virsta ir pati lig prigimties visos

gelmių į nesiporinantį vienaragį,

gyvūną tyrą iš grynos šviesos. )-

Ne angelo atėjusio, tačiau kad jai kalba

prakalbo su jaunuolio veidu angelas aba

pasilenkė tiek, jog pavidalas, kurį matai,

žvilgsniu su jos žvilgsniu taip susidūrė,

lyg tuoj lauke pavirto tuštuma daiktai,

ir tai, ką milijonai nešėsi sužiūrę,

į ją įsiveržė: jinai ir jis tiktai;

kiek žvelgtum, reginys akims gerėtis būtų,

ir ne kitur: žiūrėk-su juo vien ši vieta,

ji nusigando. Nusigando jie abu.

 

Giedoti ėmė angelas tada.

 

Vertė J.Juškaitis