Šiandien perskaičiau įdomų straipsnį laikraštyje “Dagens nyheter“, tai jį trumpai čia perpasakosiu.
Straipsnyje pasakojama apie tai, jog Švedijoje 10% leidžiamų knygų sudaro 90% gaunamų pajamų.
Dažnai pirkėjo sprendimą pirkti vieną ar kitą knygą įtakoja perkamiausių knygų sąrašai ir tai, jog kai kurioms knygoms skiriama daug daugiau dėmėsio medijoje.
Kita problema knygynams yra tai, kad naujos knygos labai greitai pasiekia savo lentynas benzino kolonėlėse ir maisto parduotuvėse, kurios gali pardavinėti tas knygas žemesnėmis kainomis, nes ten pasirinkimas labai mažas. 
Knygų leidyklos patenka į sudėtingą situaciją, kadangi privalo turėti keletą bestselerių, jog išgyventų. Betseleriai savo ruožtu sukelia problemas likusiųjų knygų leidimui.
Midlist -viduriniojo sąrašo rašytojų (pripažinti, bet neišleidę bestselerio) pardavimai sumažėjo per pusę. Debiutantas, kuris prieš penkis metus parduodavo 2000 egzempliorių, šiandien parduoda tik 1000 knygų.
Tuo pačiu metu švediškieji detektyvai ir trileriai pradėjo gerokai dominuoti rinkoje, ir tai taip pat turėjo neigiamos įtakos kitos literatūros pardavimui. Jonas Axelsson iš “Albert Bonnier” leidyklos sako, jog kaltė šitoje situacijoje yra visų, kadangi tiek leidyklų, tiek pardavėjų marketingo strategijos yra nukreiptos būtent į bestselerių pardavimą.
Bestselerių “auka” tapo verstinė literatūra. Prieš 20 metų du trečdaliai knygų buvo verstinės, o likęs trečdalis buvo švedų autorių kūriniai. Šiandien švedų autorių kūriniai sudaro du trečdalius leidžiamų knygų.
Seniau leidyklų bestseleriai “ištraukdavo” kitas, mažiau populiarias knygas. Dabar gi stengiamasi, jog kiekviena knyga neštų savo kaštus.
O kokia situacija Lietuvoje?
Kiek įdomių knygų užspaudė D.Brown ir P.Coelho?
Kiek gerų vertimų nužudė menkavertės Butkutės, Lavrinovičių ir Radžio biografijos?
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
Man labai įdomu skaityti Jūsų pasisakymus.
Šia tema norėčiau pasisakyti:
1. Taisyklė – 10 proc. pirkejų atneša 90proc. pajamų yra universali. Knygų leidyba – pelningas verslas, taip gi neišimtis.
2. Labai retai sau leidžiu nusipirkt naują knygą – lankausi bibliotekoje, taigi kol gaunu bestselerį, perskaitau krūvą gerų ir nelabai knygų.
Na, siaip visur gyvenime galioja taisykle 20% ir 80%, atrodo, net yra knyga apie tai
http://www.bookdepository.com/book/9780385491747/The-8020-Principle 🙂
tai Pareto dėsnis, tikiu, kad ne viena knyga apie jį yra 🙂
kaip “insaiderė”, pasakysiu, kad tikrai daug gerų knygų neišleidžiamos tik todėl, kad jų nepirks 😦
bet gal pirktu, jei jos butu tinkamai pristatytos tinkamiems zmonems?
nors ir uztaikytu tam tikrai grupei pirkeju, rinka LT juk tokia mazutele…
Nezinau kaip, bet reiketu siek tiek pagerinti kai kuriu Lietuvos skaitytoju skoni:-) Kad skaitytu geresnes knygas ;-)ir kad jas pirktu 🙂
bingo, G visiškai teisi – jei geras pirkimas jau yra kokie du tūkst. egz, tai kokios intelektualesnės, rimtesnės, ne masiniam skoniui – du-penki šimtai… tai net neatperka savikainos dažniausiai. tai arba reikia ieškoti rėmimo (tokį gauna kokios dešimt knygų per metus, ir tai nevisai sumai), arba daryti tai altruistiškai, tikintis, kad koks “Alchemikas” atpirks nuostolius 🙂
Bet tai juk mes renkamės ką skaityti iš pasiūlos? Kaip aš galiu pakeisti savo skonį, kaip atrasti geras knygas, jeigu kaip ir neturiu priėjimo prie jų? Man atrodo, kad čia yra mušinėjimas į kiekvieno vartus, leidėjai vsad sakys, kad leidžiam, ką labiausiai perka, skaitytojai skųsis, kad išleidžia mažai gerų knygų ir uždaras ratas. Aš manau, kad čia misiją kaip ir leidyklos turėtų atlikti ir po truputį pratintį skaitytoją prie intelektualesnės literatūros. Nors aš suprantu, kad viskas remiasi ir į pinigus.
man asmeniškai atrodo, kad LT trūksta vieno labai svarbaus dalyko, reikalingo ir skaitytojams, ir leidėjams – gerų, profesionalių kritikų, ir jų recenzijas leidžiančios media.
Laukianti, ir as taip manau. Kulturiniai puslapiai laikrasciuose neprisiima jokios atsakomybes tuo klausimu.
O sitoj Baltijos puseje net vietiniai laikrastukai recenzuoja knygas. Zinoma, ne taip puikiai kaip didieji, ne taip placiai, bet vistiek tai daro.
Eini i knygyna paskaites gera recenzija arba gilesni interviu su McEwan, Ishiguro, Atwood ir pan, tai ir lentynose akys uz ju uzkliuva…O jei nesi girdejes, tai tenka pasikliauti savo skoniu, virseliu grazumu ir ne visada knyga atspindinciomis anotacijomis 🙂
Dori, misija kainuoja pinigus. Leidykla, norėdama atlikti kultūrinę misiją, privalo aukoti savo lėšas, žinodama, kad tos knygos bus nupirkta, kaip jau teisingai buvo rašyta, 200 egz. Tada parsivežti grąžintas knygas, laikyti jas sandėly, paleidinėti kainas, vėl išvežti etc. Ir visa tai – su misija ir giliu liūdesiu, kad toks mažas išsilavinusių žmonių ratas Lietuvoje. Arba – mažas ratas žmonių, norinčių už tas knygas atiduoti savo pinigus, o ne skaityti jas bibliotekose. Nes tas ratas pastaraisiais metais kaip tik labai nuskurdo…
Taigi, be rėmimo tokios knygos net nepradedamos leisti. O rėmimas irgi padengia labai mažą dalį išlaidų; žodžiu, žr. pirmą posto sakinį.