Paskaičiau straipsnyje, kaip Sodra, remdamasi protingais įstatymais, rašytojus “skalpuoja”, ir baisu pasidarė.
Straipsnyje pasakojama, jog A.Zurbai nupjauna pensiją, kai į jo sąskaitą įplaukia pinigai už seniai išleistas knygas. Anot to straipsnio, jam išskaičiuoja, pavyzdžiui, 11 litų, už anksčiau išleistas, bet vėliau parduotas knygas.
(Dabar pauzė skirta galvos palingavimui ir akių pavartymui. Na gal dar kokiam keiksmažodžiui) … … … … … … … … … …
Sėdžiu ir galvoju, kad dabar bijosiu rekomenduoti lietuvių autorių, kurie jau išėjo į pensiją, knygas. Na jei parekomenduosiu, keletas knygų gal ir bus nupirkta, o po to autoriams pensijas sumažins. Tai gal geriau patylėsiu.
Dar galvojau skaityti “Altorių šešėlyje”, bet dabar persigalvojau.
Maža kas.
Gal dar iš Mykolaičio Putino pareikalaus kokį mokestėlį susimokėti…
Bene didžiausią leidybos veiklą Vilniuje išplėtojo Juozapas Zavadskis. Vroclave ir Leipcige įgijęs gerą poligrafininko išsilavinimą, 1803 m. jis atvyko į Vilnių, o 1805 m. Vilniaus universiteto vadovybė išnuomojo jam dešimčiai metų visiškai žlungančią spaustuvę su patalpomis universiteto rūmuose. Taip prasidėjo Zavadskių dinastijos leidybinė-spaustuvinė veikla, trukusi iki pat 1940 metų.
Sutvarkęs ir naujais įrengimais papildęs spaustuvę, J. Zavadskis su jam būdinga energija pradėjo organizuoti knygų leidybą. Spaudiniams apipavidalinti jis pasitelkė knyginės grafikos specialistus, „kovoti su klaidomis” pasamdė pirmąjį Vilniaus spaudos istorijoje etatinį korektorių, kurio pareigas daugiau kaip 40 metų ėjo žinomas lenkų ir rusų gramatikų autorius, Lietuvos bajorijos herbų rinkinio sudarytojas J. Bogdanovičius. Net Napoleono įsiveržimo metais, kai kitas poligrafijos įmones buvo apėmusi krizė, energingojo Zavadskio vadovaujama spaustuvė dirbo be didesnių nuostolių.
Išradingai vadovaudamas poligrafijos įmonei, J. Zavadskis sugebėjo ne tik nepriekaištingai patenkinti universiteto poreikius, bet nemažai knygų pradėjo leisti ir savo nuožiūra. Ypač J. Zavadskis mėgo spausdinti Vilniaus universiteto profesorių bei dėstytojų kūrinius. Iš jo spaustuvės išėjo nemaža T. Cadzkio, J. Lelevelio, G. A. Grodeko, Euzebijaus Slovackio, J. Potockio, brolių A. ir J. Sniadeckių ir kitų žymių vilniečių knygų. Nemažai užsakymų buvo imama „iš šalies” – iš įvairių Varšuvos bei kitų miestų užsakovų.
Ekonominę J. Zavadskio padėtį dažnai gelbėdavo tai, kad jis universitetui nemokėdavo grynais pinigais, o atsilygindavo knygomis bei kitais spaudos darbais.
Juozapui Zavadskiui mirus (1838 m.), spaustuvę ėmė valdyti jo sūnus Adomas Zavadskis, kuris ypač daug padėjo lietuviškos knygos plėtotei – vis didesnį svorį Zavadskių knyginėje produkcijoje ėmė sudaryti lietuviški spaudiniai. Adomas Zavadskis palaikė glaudžius ryšius su S. Daukantu, D. Poška, L. Ivinskiu, M. Valančiumi, M. Akelaičiu, broliais T. ir V. Juzumais, K. ir O. Praniauskais ir kitais lietuviško žodžio skleidėjais. Pradėjusi lietuviškas knygas leisti 1806 m., Zavadskių spaustuvė iki lietuvių spaudos uždraudimo išieido bemaž pusantro šimto lietuviškų knygų.
Iš Adomo Zavadskio įmonę perėmė jo jaunesnysis brolis Feliksas, o iš šio – jaunesnieji Zavadskių giminės atstovai. Tačiau tiek leidybinė spaustuvinė firma, tiek jos knygynas iki pat 1940 m, nacionalizacijos vadinosi Juozapo Zavadskio vardu.
Atgavus lietuvišką spaudą, Zavadskių leidykla vėl ėmėsi leisti lietuviškas knygas, brošiūras, periodinius leidinius. Iki 1920 m. jų išleido arti dviejų šimtų. Tačiau vis labiau įsigalinti nacionalistinė lenkomanų reakcija stabdė lietuviško žodžio plitimą Vilniuje. Lietuviškų knygų leidyba buvo nutraukta, uždarytas ir iki 1930 m. veikęs
lietuviškų knygų skyrius Zavadskių knygyne.
Visada paskolinu knygą, jei tik kas nors nori ją skaityti. Visada tikiuosi, kad skaitančiajam ji patiks taip pat kaip ir man, ir mes, pilni to patikusios knygos džiaugsmo, juo pasidalinsim. Kadangi paskolintas knygas užsirašau “belekur” arba iš viso neužsirašau, nes esu įsitikinusi, kad atsiminsiu, tai, galima sakyti, nežinau milijono savo knygų buvimo vietos. Iš viso pamirštu, kad tokią turėjau, jei neprisireikia kam nors paskolint ar užsinori pavartyti. Taip atsitiko ir su Everything is Illuminated originalo kalba. Knyga sėkmingai guli pas kažką lentynoj, o aš jos taip pasiilgau, noriu pavartyt, please, grąžinkit, mano mieli draugai. Taip išeina, kad dar nežinodama apie Bookcrossing, jau jame nesąmoningai dalyvavau 🙂
Pati skolintas knygas stengiuosi kuo greičiau perskaityti, nes man jos tiesiogine žodžio prasme guli ant sąžinės ir trukdo ramiai gyventi. Tai aš tos nepakeliamos sunkenybės stengiuosi kuo greičiau atsikratyt. Bet iš labai artimų žmonių skolintos knygos kartais užsistovi. Dažniausiai dėl to, kad su tuo žmogum labai dažnai susitinki ir nebus problemos grąžinti knygą arba dėl to, kad knygai niekaip neateina eilė, ją vis paimi, o ji kažkaip nesiskaito, tada neši draugei grąžint, o ji stumia knygą tau atgal į rankas, nes TURI ją perskaityti, nes ji labai gera. Taip ir stovi lentynoj. Tokia viena McCarthy jau gal metus (ir vis ant sąžinės, aišku) akis bado, bet ne jos eilė, nors tu ką. Niekaip ranka nesitiesia ir link L. Cohen Žavių nevykelių, nes, įsivaizduojat, buvo parašyta, kad tai kažkoks ale eksperimentinis romanas, ir man visai nepatiko toks aprašymas, tai vargšė knyga ir laukia…
Perskaičiau ko gero labiausiai man atipišką knygą, kuri tik gali egzistuoti. Perskaičiau, bet vistiek nesuprantu, kaip aš ją nusprendžiau skaityti, nors iškart buvo aišku, kad ji labai skiriasi nuo kitų mano skaitomų knygų.
Vienądien per tv žiūrėjau kultūros programą, kurį tąkart buvo skirta Rusijai. Buvo kalbama apie dabartinę politinę ir kultūrinę padėtį, apie žmones, apie knygas ir t.t.
Ir kaip tik toje laidoje buvo rodomas Maskvos metro ir jame buvo kalbinamas rašytojas Dmitrij Gluchovskij, kurio debiutinis romanas “Metro 2033” sulaukė didžiulio pasisekimo tiek Rusijoje (parduota daugiau nei pusė milijono knygų, dar daugelis ją skaitė internete, kur autorius ją pirmiausia ir publikavo), tiek užsienyje.
Moscow Times šitą romaną paskelbė metų knyga, o 2007-aisiais autorius gavo paskatinamąjį European Science Fiction awards prizą.
2033-ieji. Maskvos metro.
Po atominio karo, po baisių biologinių ginklų panaudojimo iš Maskvos beliko tik niūrūs, radioaktyvus griuvėsiai ir apleisti, žmonėms netinkami gyventi namai. Kadangi Maskvos metro buvo statomas taip, kad atlaikytų net atominio ginklo panaudojimą, būtent ten, po žeme, metro tuneliuose ir stotyse gyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, kuriems pavyko ten pasislėpti, ir tie, kurie jau gimė metro ir niekada nėra matę saulės ar buvę ant žemės paviršiaus.
Knygos herojus Artiom gyvena VDNKha stotyje, kurią paskutiniu metu puola mutantai (niekad nemaniau, kad teks apie juos skaityti ir net rašyti), ir kad galėtų išgelbėti savo stotį, jam tenka juodais tuneliais keliauti į miestą Polis, kur galėtų gauti pagalbos.
Žinau žinau, žodis “mutantai” jau atbaidė didelę dalį mūsų blogo skaitytojų, ir jie jau apsisprendė, kad šitos knygos tikrai neskaitys. Neskubėkit.
Maskvos metro žemėlapio dalis. Raudonoji linija priklauso komunistams, VDNKh stotyje prasideda Artiomo kelionė
“Metro 2033” tikrai nėra prasta mokslinė fantastika. Atvirkščiai.
Knygoje labai įtaigiai aprašomas nykus, tamsus ir klaustrofobiškas pasaulis, mini-atspindys to, jau išnykusio, gyvenimo, kuris buvo ne po žeme, o ant jos. Kiekviena stotis- tarsi mažas miniatiūrinis miestas, su savo ideologija.
D.Gluchovskio metro gyvena ir raudonieji komunistai, kurie vėl stotis pervadino komunistiniais pavadinimais. Keletą stočių kontroliuoja fašistai, įkūrę ketvirtąjį reichą ir žudantys kaukaziečius. Yra čia ir religinių sektantų, o Кольцевая линия stotyse įsikūrusi Hansa, savotiškas kapitalizmo atitikmuo.
Žmonių gyvenimas metro tuneliuose varganas ir skurdus, tiek gyvenimo standartas, tiek moralės normos smuko, ir visur vyrauja pesimistinės depresinės nuotaikos. Komunikacijos kanalai yra nutraukti, tad metro sklando daugybė gandų, mitų ir netiesų, ir tai, žinoma, dar labiau sutirštiną siaubą keliančią tunelių tamsą.
Ir nors knyga yra puikiai parašytas veiksmo pilnas apokaliptinis romanas, jame yra gvilenamos ir filosofinės egzistencialistinės problemos. Ar verta gyventi tokiomis salygomis? Kiek civilizacijos luobos galima nulupti nuo mūsų egzistavimo? Gal verčiau yra tiesiog nuleisti šautuvą, užsimerkti ir laukti pabaigos juodame tamsiame tunelyje, kur mūsų tyko kažkas baisaus. Kiek mes galime išgyventi juodoje baimėje? Ir ar žmonija nusipelno išgyventi?
Ir nors vakar skaitydama taip įsibaiminau, jog turėjau užmigti prie uždegtos šviesos, nors knygos žanras tikrai ne mano “teritorija”, labai džiaugiuosi, jog knygą perskaičiau. Nes įveikiau savo baimę ir praplėčiau savo skaitytojišką akiratį, kurį, kaip man atrodo, kartais be jokios svarios priežasties riboju.
Jau pasirodė knygos tęsinys- “Metro 2034” ir kompiuterinis žaidimas.
Skaitykit ir žaiskit. Jei išdrįsit.
Ir neišjunkit šviesos, kai eisit miegoti, nes nežinia, kas tyko tamsoje.
Tikriausiai gražiausia mano gatvė Vilniuje. Viena iš gražiausių, tikrai. Joje galiu ilgiausiai stoviniuoti kaip kokiam knygyne ar bibliotekoje ir žiūrėti, grožėtis ir tyrinėti. kas esat matę, tai žinot, kodėl, o kas nematę. Ateikit pažiūrėt – superinė gatvė.
Eilėraščio niekur negaliu rasti. Help!Kaziui?Garbės siena
Labai sunku atrinkti, ką įdėti į postą… Nes visi man gražūs. Na, beveik :)…
Vakar sėdėjom su mamyte kambaryje, ji siuvo savo megztinį, o aš mums tuo metu garsiai skaičiau A.Achmatovą ir H. Radauską.
Vienas pačių gražiausių sekmadienių per paskutiniuosius šimtą penkiasdešimt metų:-)
Vakar iš visų skaitytų mums labiausiai patiko šitas:
Kaštanas pradeda žydėt
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...
O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
K.Ž.G
Apie Iris Murdoch- filmas “Iris”. Vaidina mano mylimos K.Winslet ir J.Dench
Apie poetę Sylvia Plath – filmas “Sylvia’. Pagrindinį vaidmenį atlieka G.Paltrow
Apie V.Woolf- filmas “Valandos”. Už V.Woolf vaidmenį N.Kidman gavo Oskaro statulėlę
Filme “Finding Neverland” J.M. Barrie vaidina J.Depp
“84 Charing Cross Road” apie rašytojos Helen Hunff susirašinėjimą su vieno mielo knygų antikvariato darbuotojais. (Oi koks mielas ir šiltas filmas. O knyga tai baisiai linksma ir juokinga. Perskaičiau ją ir pasigailėjau nepažinojusi nuostabiosios Helen)
Vilnius švenčia Europos dieną. 1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Reoberas Šumanas iškėlė Europos integracijos idėją. Tad šią dieną švenčiamas Europos Sąjungos gimtadienis. Kadangi Gedimino prospekte vyksta mugė ir visokie renginiai, o be to, pagaliau atėjo pavasaris, tai mes su šeimyna išsirengėm pasivaikščioti, tuo labiau, kad mugėje dalyvavo ir leidyklos. Tiesa, leidyklų palapinės labai jam man priminė turgų, bet, na, svarbu dalyvavo ir buvo knygų neblogom kainom. Keletą įsigijome kukuliams ir porą (tik!) – sau. Keletas vaizdelių iš mugės.
Viena mūsų skaitytoja mums užrodė tokį puslapį BookCrossing.com. Sako, parašykit, pasidalinkit su kitais tokia nuostabia idėja. Jau senokai taip sakė. Idėjos mano galvoje, kaip ir knygos stovi eilėje. Būna, kad kas nors atsitinka, kad knyga/idėja staiga peršoka per visas prieš ją stovinčias – tada jau jos laikas. Taip ir šį kartą – tiesiog visiškai atsitiktinai radau tokią keliaujančią knygą. Na, tas atsitiktinumas irgi įdomus. Knausiojausi MintVinetu lentynose ir žiūriu, ogi “keliaujanti knyga”. Hmm, pagalvojau, negi kažkas rado ir atnešė parduoti? Bet kainos ant nugarėlės nėra? Hmm, jei pasiimčiau, nes pagal BookCrossing tai galiu daryti, ar nebus taip, kad pavogiau knygą iš MintVinetu? Neklauskit dėl kokios priežasties tiesiog nepaėmiau ir nepaklausiau knygų barmenės Aistės, ką ta knyga ten veikia. Neklauskit, kodėl nepaėmiau ir napažiūrėjau 20 cm į kairę nuo knygos buvimo vietos, kur ant didelio lapo parašyta, kad čia BookCrossing knygų lentyna. Tuo metu aš mačiau tik tą vieną vienintelę knygą, kurią bijau pavogti 🙂 🙂 🙂
Kitą kartą, kai nuėjau į MIntVinetu, o nueinu, kai tik einu pro šalį, nusėlinau (tikrąja ta žodžio prasme) prie lentynos pažiūrėti, ar kas nors vietoj manęs “pavogė” knygą. 🙂 Aha, nepavogė. Įdomu. Bet kainos vis dar nėra. Tada paklausiau kitos knygų barmenės ir ji patvirtino, kad čia Bookcrossing knyga, kurią galiu neštis nepavogdama, jei tik noriu. Tada jau man atsivėrė akys ir pamačiau visus užrašus ir skiriamuosius ženklus. Vienas moralas man sukasi galvoje: VISADA ŽIŪRĖK IŠPŪTUS AKIS, DAIRYKIS IR KLAUSK, KAI NEŽINAI! Gal man ant delno užsirašyti ir laikas nuo laiko perskaityti, kad nepamirščiau?
Neieškok šeimininko, šeimininkas dabar tu. Gerbk ir mylėk, skaityk ir paleisk toliau keliauti 🙂
Taigi. Jei sugalvoji, kad nori paleisti savo knygą kelionei, tada prisiregistruoji minėtame puslapyje, užregistruoji knygą – gauni specialų numerį ir užrašai jį knygoje, taip internete gali sekti, kur tavo knyga keliauja.
Iš lentynėlės pasiėmiau dvi knygas. A. Marininos Miesto tarifas ir vieną kukuliui apie traukinuką. Štai kas Marininos puslapyje internete:
Existing journal entries…
Journal entry 1 by KiwiinEngland from Dublin, Co. Dublin Ireland on Saturday, May 01, 2010
I found this book at an OBCZ in Lithuania. It was labelled but did not have an BCID.
It’s a detective story, written in Lithuanian.
Journal entry 2 by KiwiinEngland from Dublin, Co. Dublin Ireland on Saturday, May 01, 2010
Released about 7 days ago (5/1/2010 7:00:00 AM BX time) at OBCZ-MintVinetu in Vilnius, Vilniaus LithuaniaReleased on the OBCZ shelf in this bookshop/cafe. I enjoyed the cinamon tea.
The bookshelf is to the right as you walk in the door, on the wall by a sofa. The OBCZ is identified with yellow tape around the bookshelf and a big bookcrossing sig
If you aren’t familiar with Bookcrossing, take a few minutes to check out this very cool site. Bookcrossers LOVE books, and more than anything, they love to read books and then set them free for other people to find and enjoy. I would love it if you would leave a journal entry — you can say where you found the book or how you liked it when you read it.
___________________________________________________________
Keliaujančios knygos ženkliukas
Visą reikaliuką užvedė Ron Hornbaker su savo žmona 2001 m. kovą. Ron žinojo apie tokius mano akims crazy dalykus kaip pinigų sekimas internete pagal kupiūros numerį, disposable cameras (čia vienkartiniai fotikai?) sekimą ir pan. Jis pagalvojo, ką dar žmonės norėtų sekti ir žvilgtelėjo į savo knygų lentyną :). Na, toliau viskas kaip ir aišku. Dabar šitame pasauliniame knygų judėjime dalyvauja 858,547 knygiai, kurie į pasaulį paleido daugiau nei šešis milijonus knygų.
Tiesa, yra ir tokių, kurie smerkia tokį knygų dalinimosi būdą, motyvuodami tuo, kad toks dalinimasis gali sumažinti knygų tiražus, o tuo pačiu ir honorarus, mokamus autoriams, prilygina BookCrossing tokiam monstriukui Napster. Aš taip nemanau. Kad paliesti knygą kelionei, reikia ją nupirkti. Bookcrossing idėja man labiau primena mobilią biblioteką, juk bibliotekoje esančią knygą irgi perskaito daugybė žmonių (na, ne visas 🙂 ), jei sutikti su kritika, tai ir bibliotekas reiktų uždaryt. Kaip tau atrodo?
Knygelė kukuliams: paskaitysim ir paleisim
Dabar svajoju atsitiktinai surasti tokią keliaujančią knygą. Na, ne MintVinetu knygyne, bet kur nors ant suoliuko parke, ar kavinėje. Pirmiausia paleisiu kokią nors savo knygą keliauti, o paskui jau lauksiu svajonės išsipildant 😉
Britanijoje rinkimus, kaip žinia, laimėjo konservatoriai, antroje vietoje liko leiboristai, o trečioje -liberalai demokratai. Vos prieš keletą dienų Nick Clegg – liberalų lyderis -pačiame rinkimų įkarštyje rado laiko parašyti straipsnį The Guardian ir papasakoti, kodėl jis labai mėgsta Samuel Beckett kūrybą. N.Clegg rašo: “It’s that willingness to question the things the rest of us take for granted that I admire most about Beckett”.
Torių lyderis David Cameros skaito Ian McEwan knygą. Gerai, kad aš negalėjau balsuoti šituose rinkimuose, nes, ko gero, būčiau balsavusi už konservatorius vien dėl šitos nuotraukos
John F.Kennedy mėgo Stendalio “Raudona ir juoda”, bibliotekininkę vedusiam G.Bush labai patiko Camus “Svetimas” (straipsnyje pabrėžiama, jog tai gana netikėta ir gal net nelabai tinkama JAV prezidentui, kadangi knygoje pagrindinis veikėjas nužudo arabą), Bill Clinton mėgstamiausia knyga G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” (pasirodo, mes su Billu turim panašų knygų skonį).
Mūsiškė Dalia Grybauskaitė viename interviu pasakė, jog mėgstamiausiosyra tos knygos, kurias ji skaitė jaunystėje ir paminėjo Hemingvėjaus “Senis ir jūra”, Egziuperi “Mažasis princas”, Tolstojaus “Karas ir taika”, o paskutinė skaityta knyga Obamos kalbos “The change we believe in”.
Ar kuris nors politikas prisipažintų skaitęs Twilight, Da Vinčio Kodą ir S.King knygas?
Kodėl manęs niekas neperspėjo, kad man norėsis valerijono, kai skaitysiu "Metro 2033"?
Skaitau knygą “Metro 2033”, kurią parašė Дмитрий Глуховский ir baisu daros. Širdis daužosi, rankos dreba ir bijau skaityti toliau, bet labai norisi sužinoti, kaip ten viskas bus. Na ir atmosfera… Na ir pasaulis! Na ir baimė! Visą naktį sapnavau sapnus susijusius su šita knyga. Reikėtų išgerti kokių raminamųjų. Stengiuosi skaityti, kol dar būna šviesu, nes po to bijau net kojas ant žemės padėti. Vaidenasi visokios žiurkės, apokaliptinės nuotaikos ir juodi juodi metro tuneliai.
Koks įdomus man šitas vardas :). O tau? Tiesiog kartojasi ir kartojasi galvoje. Laima Vincė Vincė Laima. Kažko man asocijuojasi su tokiais apsakymais kaip Antanuko rytas, Grainio liepa (ar taip vadinasi? Ne, atrodo, vadinasi Skerdžius, ane?) ir panašiai. Kas yra Laima Vincė gali paskaityti čia. Smagu tokius dalykus paskaityt, o dar kai toks malonus veidas iš nuotraukos šviesiai šypsos 🙂
Vakar preitos savaitės Atgimimo laikrašty perskaičiau recenziją apie Laimos Vincės knygą Rašyti gali kiekvienas. Kūrybinio rašymo vadovas. Na, buvau vieną dieną paėmusi šią knygą knygyne į rankas, bet, prisipažinsiu, nesigilinau, tik pavarčiau akis, galvojau, na, žinot, ką galvojau :). O po recenzijos jau ir pasigilint kažkaip norėtųsi, nes recenzija sudomino. O kad būtų įdomiau, dar gavau tokį raštelį elektroninį:
Organizuojamos kūrybinio rašymo dirbtuvės mėgėjams. Šių dirbtuvių vadovė Laima Vincė – išeivijos rašytoja, žurnalistė ir vertėja, neseniai Lietuvoje išleidusi knygą „Rašyti gali kiekvienas“. Planuojama suburti 10 – 15 žmonių, kurie pastoviai rinktųsi kartą per savaitę ir padedami vadovo bei dalyvių tobulintų savo gebėjimus. Jūsų kūrybiniai pasiekimai, profesija nėra svarbu, kviečiame prisijungti tuos, kurie turi užsidegimo ir užsispyrimo tuo užsiimti nuolat, ne priešokiais. Ir kuriems daugiau nei 18. Prašome kreiptis ir registruotis el. pašto adresu: aleknaviciene.elena@gmail.com
Gal susidomėsi? Vienas susitikimas jau įvyko. Sako, buvo smagu. Gal nueisiu pasiuostinėti 🙂 Ir tavęs lauksiu. Paskui rašysim knygą. Ir jei niekas nespausdins, slaptai įterpsim savo knygos skyrius į kokią kitą knygą 🙂 Ateik.
Journal entry 2 by 
knyguziurkes.com 
