Eilėraščių (ir ne tik) prenumerata

Visą savaitę dirbau kaip pašėlusi: paskaitos, workshopai, studentų darbų taisymas. Žodžiu, sunki, bet nuostabi savaitė. Tik štai skaitymui laiko nebuvo labai daug. Vis pataikydavo į traukinį įlipti koks kolega, tai tekdavo šnekėtis, o ne skaityti. (tradiciškai vartau akis).

Ketvirtadienį visą dieną į kabinetą užeidinėjo studentai, vos spėjau suktis. Ir to chaoso viduryje girdžiu tą garsą, kuris praneša, jog į kompiuterio pašto dėžutę atėjo elektroninis laiškas. Pažiūriu – o ten-  Emily Dickinson eilėraštis. Ir tada prisiminiau, jog interneto puslapyje DailyLit pradėjau prenumeruoti jos eilėraščius.

Man labai smagi ta DailyLit siūloma nemokama paslauga, kuri leidžia užsiprenumeruoti knygos skyrius. Užsiregistruodamas pats nustatai kaip dažnai ir kuriuo laiku nori gauti tekstą. O gražių tekstų ten tikrai yra daug. Yra ir romanų, ir savipagalbos knygų. Galima skaityti ir apie filosofiją, ir apie valgių gaminimą. Užsiprenumeruoti galima ir L. Tolstojaus, ir M.Cervantes, ir A.Dumas, ir E.Zola, ir J.Austen, ir F.Kafkos knygas … pasirinkti tikrai yra iš ko. Dalį O.Wild “The Picture of Dorian Gray” skaičiau būtent su DailyLit.

Siūlau pabandyti. Miela gauti tuos elektroninius laiškus. Kartais net įsivaizduoju, jog pats autorius man juos asmeniškai siunčia.

Įsvaizduojat, kaip smagu, kad nei Fiodoras, nei Francas, nei Oscaras manęs nepamiršta? 😉

O.Wilde dažnai mane geru žodžiu prisimena...

K.Ž.G

Gintarinė Baltija arba kaip vos neišsinarinau akių

Žiurkele, žiurkele, oi, prišnekėjai tu man apie tą akių vartymą. Dabar, kai esu nepatenkinta vartau akis. Šį kartą daug vartymo buvo, bet ne vien dėl to, kad kažkas nepatiko, tiesiog… na, kaip galima spausdinti knygas, kur eilutėje telpa kokie penki ilgesni žodžiai? Tik pradėjus skaityt vos galva neapsisuko – taip akys turėjo lakstyti nuo vienos eilutės prie kitos – košmaras. Na, bet kad jau pasiryžau perskaityt, tai pavarčius akis skaičiau toliau.

Teodora L.

Šį kartą mano rankose paslaptingos Teodoros L. knyga Kitas Elenos gyvenimas. Šiaip nebūčiau skaičiusi šitos knygos, nes kol nebuvau jos pavarčius, Teodora man asocijavosi su stora teta kaimyne, na, o ką ji įdomaus gali man pasakyti?  Bet… pasirodo, paslaptingoji Teodora L. yra mano brangiojo klasiokė ir brangios draugės kursiokė. Taigi, ji man visai nebepaslaptinga ir tikrai ne stora teta kaimynė :). Na, bet grįšiu dar prie paslaptingumo. Na, nusprendė autorė būti anonimė, susigalvojo pseudonimą, o tai kam tada ant knygos nugarėlės dėti savo nuotrauką? Pirmas variantas: kad tokios skaitytojos kaip ašai negalvotų, kad tai stora teta kaimynė parašė (sutinku), antro varianto kaip ir neturiu. Na, gerai. Nusprendė neatskleisti savo vardo, bet įdėjo nuotrauką, kad kas pažįsta atpažintų net su tamsiais akiniais 😛 (nes kaip gi kitaip pusbrolių krašte?). Vaikiška? Pusiau anonimė su pusiau slapyvardžiu.

Viršelis man patinka. Graži skaidri akis. Ilgos blakstienos.

Hmm. Taigi, prie ko čia ta “gintarinė Baltija”. Na, mūsų su žiurkele literatūros mokytoja komentuodama mūsų paauglystės rašinėlius yra pasakius kažką panašaus kaip: “Kas pirmasis pavadino Baltiją “gintarine” – buvo genijus, kas šimtasis – kvailys”. Na, man knygoje ištisai kliuvo standartiniai epitetai ir palyginimai tokie kaip “kvapni kava”, “metalinės akys”, “spengiant pajūrio tylai” (iš viso nevykęs, nes jūra apskritai labai retai kada tyliai spengia),”apsikabinusi draugės dėdę lyg didelį pliušinį meškiną”… Hmm.

Pirmojoje knygos dalyje heroją (ar heroję?) Eleną persekioja “KAŽKAS”. Iš didžiųjų raidžių. Nesižinosim, kas iki pat knygos pabaigos. Kažkaip intriga kuriama iš nieko, nes intrigos tiesiog nėra. Jei kas žiūrite/žiūrėjote tokį serialą Lost, tai įsivaizduojate tą serialo nusivažiavimo jausmą, kai žiūrovą (mane) pradeda užknisti, kai į visus klausimus yra atsakoma klausimu, nutylėjimu arba atsakymas sukuria dar didesnę paslaptį (“Who are you? What’s your name?” Ats.: “You do not need to know” arba “I will tell you later”). 😐 Tai va toks va jausmas skaitant. Vėliau pradeda lyg ir aiškėti, kad “kažkas” atsirado po didelės išdavystės, bet galiausiai ta siužeto linija paliekama ant ledo, nes “kažkas” – kažkieno mirtis. Nesakysiu, kieno, jei sugalvotumėt skaityt.

Juokingai atrodė pasakojimas, kad lietuvis herojės dėdė plaukiodavo Venecijoj su gondola (vairuodavo). Na, gondola tai ne valtis lietuviška. Kiek atsimenu iš gidės pasakojimo, ne taip jau lengva ją vairuoti ir ne kiekvienas sugalvojęs gali tai daryti. Na, tiek to, gal atmintis paveda.

Nustebau knygoje aptikusi daug skaičių. Pvz. Elenos ūgis 175 cm, Keukenhofo parko Olandijoje plotas 80 akrų, gėlės kainavo 9000 lirų, automobilis važiavo 140 km/h greičiu. Hmm. Ant knygos viršelio minima, kad autorė labai daug keliauja, na, bet čia gi ne kelionių vadovas. Mes tikrai patikėsim, kad Teodora L. buvo Olandijoj, nereikia minėti parko ploto… Aš irgi ten buvau, įkvėpiau mintimis žydinčių jacintų kvapo 😀 😀 😀 Esame priversti patikėti, kad Teodora L. gyveno Italijoj, nes kaip kitaip žmogus žinotų, kokia gėlių kaina liromis? O iš Lietuvos į Milaną kas gi daugiau gali važiuoti jei ne ilgakojė gražuolė manekenė, ne žemesnė nei 170 cm? Garantuotas baro padavėjo dėmesys, o tada juk jau yra ir apie ką parašyt, ar ne? Skaitant tuos skaičiukus vis lindo mintis, kad autorė tiek daug žino visko ir tą viską taip nori skaitytojui pasakyti…

Dar knygoje sužinosit kaip Teodora L. žavisi Irvingu ir kokias jo knygas yra skaičiusi 🙂 (dieve, jau darausi bjauri) Vis labiau panašėja į dienoraštį ar autobiografiją. O aš norėčiau pati sugalvoti, ką Elena skaito.

Kad pati nepatapčiau burbančia stora kaimyne, pacituosiu vieną man LABAI patikusią vietą, kurią perskaičius išsišiepiau kaip galėdama (pailsinau vartomas akis), nes taip priminė tikrą merginų draugystę ir mano brangias drauges:

“Elena nuėjo į miegamąjį kloti plačios draugės lovos, kurioje abi daug kartų miegojo dėdamos galvas į skirtingus galus. “Tu per garsiai kvėpuoji”, – sakydavo ji susiraukusiai Arinai. “O tu nenormali”, – visuomet pasigirsdavo tas pats atsakymas.”

🙂 🙂 🙂

** (viena už pastangas, kita už citatą)

|stora burbanti žiurkė|

Pavasariui: Gėlele po rudens šalnų

Gėlele po rudens šalnų,

Koksai išblyškęs tavo veidas.

Saulutė tyliai nusileido,

Ir tu miegok: saldžių sapnų!

Ramiai ilsėkis po sniegu,

Tave užklos jo rankos baltos,

Kol taip seniai girdėtas balsas

Tave pažadins iš miegų.

Tau paukščiai neša dovanų

Iš tolumų gražiausia dieną.

Girdi? Per žemę gandas eina:

Pavasaris ne už kalnų!

                                               /Liutauras Degėsys/

Susipažinkite: Firminas – tikra knygų žiurkė!

Jūs nepatikėsite, nes aš pati nepatikėsiu, ką radau! Ogi pačią tikriausią knygą apie pačią tikriausią knygų žiurkę! Jūs net neįsivaizduojate, kokiais šviesos greičiais ta knyga buvo surasta ir tapo mano nuosavybe (net virpu iš jaudulio). Taigi, susipažinkite: Firminas – pati tikriausia knygų žiurkė!

Firmin

Sulaužiau visus pasižadėjimus artimiausiu metu knygų nepirkti :), bet juk tikrai su priežastimi. Pirmoji pažintis su Firminu čia.

Greit susipažinsim ir artimiau 😉

|fanė|

Location 2

Šiandien mano sporto klubas buvo patapęs skaitymo klubu. Na, šiaip labai dažnai pastebiu, kaip sporto klube žmonės, mindami dviračius ar kitaip bandydami į savo sveikėjantį kūną pasikviesti sveiką sielą, skaito laikraščius ir žurnalus, bet šiandien net du sportininkai skaitė knygas tuo didžiai mane nustebindami. Žmonių buvo gal penkiolika, o gal ir mažiau, du iš jų skaitė knygas, o dar kokie trys -keturi laikraščius ir bulvarą. Skaitantis klubas 🙂 Aišku, džiaugias širdis, matydama skaitančius žmones, bet tokio skaitymo aš nelabai suprantu, nes pati nelabai taip galėčiau. Nes, nors ir esu moteriškos lyties žiurkė ir, pasak moterų žinovų, galiu dirbti kelis darbus vienu metu (ką ir darau dažniausiai), bet sportuoti ir skaityti tai nesugebu. Pagarba sugebantiems 🙂 Vienas skaitytojas skaitė kaškokią storą grožinės literatūros knygą, o skaitytojos knygos pavadinimo taip ir nepavyko išvysti, nors aš iš smalsumo vis šmirinėjau aplinkui mojuodama rankomis ir bandydama įžiūrėti knygos pavadinimą. Nepavyko :(. Pamačiau tik kažkokį graikiško biusto pavikslą cezarį kokį ar kažką panašaus. Na, knyga gan rimtai atrodė su tais biustais, todėl dar labiau nustebau 😐

Nors skaitau visomis įmanomomis ramybės akimirkomis (maitindama kukulį, kramtydama pusryčių sumuštinį ar žiūrėdama žinias 😀 😀 :D), skaityti sporto klube aš nemoku. Na, galėčiau ant patogios sofutės prie administratorės, bet tikrai ne ant dviračio. Na, ir ant dviračio galėčiau, bet tik ne mindama. O gaila, tiek spėčiau suskaityt per tą valandžiukę…

Gal tu sugebi skaityti “aktyviai”?

|tik sportuojanti sportininkė|

Lost in translation

Šiandien pabaigiau skaityti J.Austen knygą “Protas ir jausmai”.  Kaip tik ją skaitysime greitai knygų klube, tai, pamaniau, jog laikas pradėti skaityti ją dar kartą.

Viršelis man labai patiko. Toks miglotai romantiškas ir svajingas, bet ne per daug pasaldintas

Perskaičiau labai greitai, o dėl to, manau, jog turėčiau dėkoti žaviam ir lengvam J.Austen rašymo stiliui.

Šįkart skaičiau lietuviškąjį knygos leidimą (Alma littera, 2009. Vertė Danguolė Žalytė), o kadangi man kolegė knygų žiurkė mane išmokė paisyti vertimo, tai aš neišvengiamai pradėjau prie jo kabinėtis. Vertėja D.Žalytė yra patyrusi,  2008aisias metais net  apdovanota lietuvių PEN centro premija “Metų vertėjo krėslas” (už Salman Rushdie romaną „Klounas Šalimaras“), bet aš skaitydama kliuvau už teksto. Nenusimanau vertimo klausimuose, tad kalbu iš skaitytojo “varpinės”.

Pirmiausia man užkliuvo vienos pagrindinės veikėjos vardas. Originale- Marianne, o lietuviškame vertime- Marianė. Na man ta “ė” vardo pabaigoje labai nepatinka, “a” dar galėčiau suprasti… Pagooglinau vardą “Marianė”, tai visai nedaug jų tokių yra. Radau dar vieną, bet ir ta- iš Alma littera knygos vertimo.

Šiaip tai man vertimas pasirodė gal ir visai nieko, bet keletoje vietų tikrai užkliuvo,buvo akivaizdu, kad vertimas keistokas, tad pasiėmiau angliškąjį leidimą ir palyginau:

Originalas :  “With me!- in the utmost amazement-well sir-be quick- and if you can – LESS VIOLENT”

Vertimas: “... ir jei galima… ne taip AISTRINGAI”

Suprasčiau, jei būtu verčiama “ne taip dramatiškai”, bet žodis “aistringai” tikrai čia netinka.

Originalas: “Though uncertain that anyone were to blame, she found fault with every absent friend. They were all thoughtless or indolent.”

Vertimas: “Suprasdama, kad žmonės niekuo dėti, ji vis pyko ant visų.Arba nedėmesingi, arba tinginiai”. Čia, manau, tikrai grubiai versta.

Kliuvo man ir tai, kad vertėja kai kur sudalindavo J.Austen sakinius į trumpesnius, o tai, sakyčiau, labai svetima J.Austen kalbos tėkmei. Erzino ir tai, kad Bartono kotedžas buvo sulietuvintas, o Barton parkas – paliktas be “-as”.

Kaip matote, čia MarianĖ žymiai geresnė

Jei skaitydama užtikdavau minėtas vertimo silpnąsias vietas, tai tik akim pavartydavau, bet kai pamačiau šitą, tai net garsiai namuose pradėjau piktintis:

Originalas: “Marianne was in every respect materially better, and he declared her entirely out of danger.” (Kontekstas: Marianne keletą dienų sunkiai sirg0)

Vertimas: “Marianė buvo daug geresnė, ir ponas Haris paskelbė, kad pavojus nebegresia“. Būt įdomu sužinoti, už ką ta MarianĖ 😉 buvo geresnė. Paprasčiausia juk būtų buvę pasakyti, jog ji jautėsi geriau.

Apie pačią knygą parašysiu šiek tiek vėliau, nes dabar niekaip negaliu ramiai prisėsti,  esu apsikrovusi studentų darbais. Bet iškart pasakau, (kad niekam nekiltų abejonių, ar reikia skaityti “Protą ir jausmus”) kad knyga labai žavinga, miela ir pilna J.Austen išmoningos ironijos.

K.Ž.G

Duburys****

 

Viršelis

Bandau skaityt lietuvių knygas. Šį kartą pasiėmiau Romualdo Granausko “Duburį”. Prisipažinsiu, dėl to, kad buvo smalsu, kokia ta knyga, pagal kurią pastatytas vienas iš nedaugelio lietuviškų filmų.

Na, ką? Lietuvių literatūros mylėtojams: labai labai lietuviška knyga – su lietuviška nuotaika, lietuviškomis spalvomis – kaip filme juodai-balta=pilka (net vasara kažkokia pilka). Lietuviška pabaiga? Kiek supratau iš interviu su filmo režisieriumi Gyčiu Lukšu (filmo dar nemačiau) – jis pabaigą pakeitė (dėl to labai apsidžiaugiau), nes ir knygos pabaiga tokia labai lietuviška – nepatinka man knygų pabaigos, kurios jau aiškios, gerai, jei ne nuo knygos pradžios. Režisierius sako, kad R. Granauskui patiko filmo pabaiga. Gal ir man patiktų?

Knygos pagal viršelį tikrai nesirinkčiau. Na, būtų visai net geras viršelis, bet kam tos akys ir tos lūpos su keturiais dantim?

Kvass
Laikraštis-organas

Daug knygos veiksmo vyksta tarybiniame uostamiestyje, ir tos eilutės man tikrai labai labai priminė tą klaikų Klaipėdos vėjų ūžesį ir amžiną pliurzą žiemą. Tokiomis dienomis siaubingai reikia namų, kad galėtum pareit, išlipus iš šlapių batų įjungti šiltą geltoną šviesą ir gerti aviečių arbatą užsikandant duona su sviestu. O jei tokių nėra? Jei tik bendrabučio kambarys (bendrabučius įsivaizdavau tuos, kur prie Vėtrungės) su trim kambariokais ir kilkių konservais? Brr… Klaiki nuobodybė-beprasmybė-pilkybė su standartiniais butais – standartiniais santykiais – besaikio gėrimo duburiais.

Tokiuose duburiuose paskęsta svajonės ir… žmonės.
Bet žinot, iš kitos pusės man buvo visai smagu skaityti neverstą žodį su visom gražiom lietuviškom vingrybėm, tokį, koks atėjo iš autoriaus galvos, tiesiai iš ten, o ne per aplinkui. Tikrai.
“Kūdikystės atmintis – įnoringa, niekada nesuprasi, ką ji atsirinks ir pasidės į pačius giliausius savo podėlius, svarbesni dalykai dažniausiai ten ir nepatenka, o koks niekas, koks menkniekis, koks mažmožis, kokia vištos plunksna, įstrigus bulvės žiede, gali iškilti tau prieš akis net paskutinę gyvenimo valandą.”
Čia citata knygų žiurkėms: “Sakoma, jaunystei skirta gyventi, o senatvei – suprasti. Gaučiui, matyt, buvo skirta atvirkščiai: dar penktoj klasėj, jau patį pavasarį, jis patyrė – staiga, pačiam netikėtai – didįjį skaitymo malonumą! Ir visas jo pasaulis tartum pakrypo kitu šonu, gal net apsivertė, Gaučiui iš nuostabos atėmė amą toks staigus atsivėrimas, išplatėjimas, kuriame jis pasijuto pasimetęs, nustebęs, tačiau laimingas. Daugiau jis nebebuvo vienišas.”
“Pasirodo, mirtina draugystė gali prasidėti ir taip: nuo perskaitytų knygų.”

 O čia citata mano sesei: “O Dieve, koks staiga pasigirsdavo basų kojų trepsėjimas į pakalnę! Ir verksmas mažesniųjų, kurie bėgdami atsilikdavo ar pargriūdavo.” 😉

Tai kaip gi ta knyga? Patiko ar nepatiko? Susiskaitė lengvai, nenusimetė ir nereikėdavo verstis skaityt, ir būdavo smalsu, kas ten bus toliau, bet neatsidurs mano mylimųjų sąraše – tiesiog knyga ir tiek. Trys balai iš penkių. ***

|lietuviško kaimo ž|

PS Po dviejų savaičių taisau knygos vertinimą į keturias žvaigždutes. Kiek būtų iš dešimties? Gal kokie 7,5 – 8 🙂 Sunku vertint skaičiais.

Parašykime vaikeliai…

…A ir B ant lapo…

Gal einam rašyti Nacionalinio diktanto? Įdomu, koks rašytojas šiais metais kurs tekstą? Kas pasirašot? Gal kažkuris iš mūsų pats raštingiausias šiemet? Drąsiau! Aš jau beveik beveik einu ir Eglė jau beveik beveik eina, ar tiesa, Egle? 😉

|pamiršusi visas taisykles|

Lentynos

Vakar namuose atsirado nauja knygų lentyna (tokia nelabai tradicinė), ir tai mane įkvėpė palandžioti po internetą ir paieškoti visokių įdomių sprendimų knygų laikymui. Tenka sau pačiai pripažinti, jog esu konservatorė knygų lentynų reikaluose: namuose daugiausia gražios, bet nelabai kuo išsiskiriančios knygų spintos ir lentynos. O kai internete radau visas šitas nuostabias lentynas, tai savo akyse tapau ne šiaip konservatore, o užkietėjusias konservatore. 🙂

Knygų lentyna laiptuose
Šiek tiek matematikos

Man, bibliotekininkės anūkei, rankos nekyla knygas pagal viršelio spalvą rūšiuoti.
Beveik senovinė spinta
Latvio dizainerio Stanislav Katz lentyna

K.Ž.G

Room riders

Kai mokiausi gimnazijoje didžiąją dalį namuose praleisto laiko praleisdavau prie savo rašomojo stalo, kur kaliau biologiją ir rašiau laiškus, daug laiškų. Todėl drąsiai galėjau sakyti, kad mano stalas – mano tvirtovė. Ir dabar dar matau, kur kas būdavo sudėliota. Tikriausiai nepatikčiau mūsų prezidentei, kuri kas vakarą palieka stalą tvarkingą, o ir per visą dieną jį tokį sugeba išlaikyti, – nes mano stalas visada būna visiška kuitalynė, bet toj kuitalynėj dažniausiai ( ;)) žinau, kas kur padėta būdavo. Neseniai pagalvojau, kad dabar namuose visai neturiu jokio savo kampo, kur galėčiau meiliai apsikuisti :). Dabar yra kas ir taip apkuičia 🙂 Na, bet aš ir vėl į lankas 😀  

Kai koks nors brangus žmogus kur nors išvažiuodavo, prašydavau, kad aprašytų (tikruose laiškuose), kaip jis gyvena, kokia jo aplinka, koks jo stalas. Kad galėčiau geriau įsivaizduoti jo naują gyvenimą, naują “tvirtovę”. Ir štai netikėtai aptikau seriją straipsnelių apie rašytojų darbo kambarius arba kitas vietas, kur jie rašo. Mintyse iš pasitenkinimo apsilaižiau kaip katinas – neįtikėtinai įdomu!!! Ir mintyse vis sukasi “A room of one’s own”, nors čia gal ir nelabai į temą, nors gal ir į temą.  

Daugelis autorių mums nepažįstami, bet jei buvo kas įdomiau, vis tiek cituoju. Cituoju angliškai, nes jei jau reikėtų versti, tai tingi žiurkelė, nuoširdžiai prisipažinsiu, tikriausiai niekada neparašytų šito posto. Todėl, jei nelabai suprasit, naudokit šitą (nors ką tik pabandžiau išverst pastraipą, tai ne kas).  

Nekantrauju pradėti:  

Colm Toibin kambarys

Colm Toibin – airių rašytojas ir kritikas. Jo knyga The Blackwater Lightship 1999 m. buvo nominuota Booker Prize. Čia jo kambarys ir citata iš aprašymo: “The chair is one of the most uncomfortable ever made. After a day’s work, it causes pain in parts of the body you did not know existed. It keeps me awake.”  

C. Toibin

“The room is like a cave, and has books I love in it. The main door was closed up and a smaller opening was made under the stairs. (I went away while all this was happening.) The furniture is locked in, and part of me is locked in too, or I hope it is, although I often made a bid to escape. I have left instructions that I would like to be buried here when I die or a bit before, the cave bricked up.”  

Graham Swift kambarys

 

Graham Swift – šio rašytojo knygų yra išleista ir lietuviškai. “I write in longhand, using the computer only in the later stages. I need the link with ink and the ability to cross out savagely. I’m a great user of the wastepaper bin.”  ”The photo somehow disguises the fact that the heavy-duty floor covering badly needs replacing”. 🙂

Carmen Callil kambarys

Carmen Callil. “I write every day, typing straight on to that small computer. I start at my desk at six or seven in the morning and continue all day. There is a section of my study that you can’t see in this photograph. In it is a small, hard, painful sofa and two extremely comfy dog beds. When writing goes badly, I am often to be found on that sofa gazing at my ceiling with the dogs asleep on the floor.”  

Seamus Heaney kambarys
Seamus Heaney

Seamus Heaney – 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. “I always had a superstitious fear of setting up a too well-designed writing place and then finding that the writing had absconded”.  

Penelope Lively kambarys

Penelope Lively apie savo knygų eilę: “Below the mantelpiece is the book bench – recent arrivals and things waiting to be read”.   

Nicola Barker kambarys

Nicola Barker. “I’m very focused when I work. I wear a pair of industrial earmuffs, even though I’m partially deaf and don’t really need them.” 

“As I work, my dog, Watson, insists on positioning himself under my chair. He’s a terrifying mixture of needy and companionable. He groans a lot, and sighs expressively”. 

“In general it’s always possible to tell which phase I’m in with a project by the number of books piled up on my desk. At the start there’s just a few, by the end they pose a serious health-and-safety hazard. I like to cover the ones I use regularly – notebooks. dictionaries et cetera – with wrapping paper and a shiny coating of sticky-back-plastic (for better hand-feel).” 

Alan Sillitoe kambarys

Alan Sillitoe. “Next to the steps is a bottle of Putinka – little Putin – vodka I picked up in Russia in 2005. My new book is a record of travels there from the 1960s, the bottle to remind me I’ll need to be at the launch in October. Elsewhere on the shelves is my RAF cap badge, which gets a polish when I think of it, a model typewriter, a small library of books about Nottingham and a 22-volume Jewish encyclopedia which is wonderful, but whenever I look up one thing, I’m always sidetracked into reading about something else”. 

Alan Sillitoe

“I’m usually at my desk by 9.30am. I have an hour’s sleep in the afternoon and a couple of vodkas with supper, but I’m often still there at 10.30pm. I can’t stand Radio 4, but have Radio 3 on most of the time. Sometimes I might just put in a comma in the morning, and take it out again at night. But that’s the way it goes.” 

Kate Mosse kambarys

Kate Mosse. “I use the tiny laptop on my desk for novels only – no email, no journalism, no internet, no administration – and I hoard only books and paintings relevant to the project I’m working on.”

Helen Simpson kambarys

 Helen Simpson. “It’s the only room where I occasionally catch an ancient whiff of nicotine; it must have been to where the smoker of the previous family was banished.”

“Myself, I’m grateful for my laptop but I don’t want it to dominate. It’s not allowed to hog any desk space, it keeps to the white side-table, and I don’t have it turned on all the time. I write with a fountain pen – there it is, on the desk.”

Caryl Phillips kambarys

Caryl Phillips. “I write at the chaotic desk”.

Craig Raine kambarys

Craig Raine. “There is no easy chair. When I am exhausted, I lie on the floor”.

Ronan Bennett

Ronan Bennett. “Before I had kids I used to get up early to write. If I started at 6 or 7am, and was writing well, I would finish by 1pm, sometimes earlier. I can’t do that any more because my eight-year-old son is a light sleeper like me and uses the excuse to get up and come in for a chat.

Ronan Benett

I’ve told the kids they can come in whenever they want, and because they know this they don’t actually bother that much. I’ve read of writers who enforce something like a prison “silent system” on their families, but there are more important things than writing.”

“The state of my desk is always an indication of how the writing is going. If it’s tidy, I’m avoiding work. If there’s clutter, it’s going well and there’s neither time nor inclination to clear up.”

Virginia Woolf kambarys

Virginia Woolf. “She was always being distracted – by Leonard sorting the apples over her head in the loft, or the church bells at the bottom of the garden, or the noise of the children in the school next door, or the dog sitting next to her and scratching itself and leaving paw marks on her manuscript pages. In winter it was often so bitterly cold and damp that she couldn’t hold her pen and had to retreat indoors.”

“This was where, on Friday March 28, 1941, on a cold spring morning, she wrote a farewell letter to Leonard before walking down to the River Ouse, leaving her papers in disarray, with several revisions of her last essay on Mrs Thrale in the waste-paper basket and immense numbers of typewritten sheets lying about the room. It looks much tidier now.”

Maggie Gee kambarys

Maggie Gee. “But when I write at home, I like to be surrounded by evidence of love – cards, messages, faces – which is strange because in many ways writing is impersonal.”

Jane Austen table

Jane Austen. “Chawton Cottage was a household of ladies – Mrs Austen, her daughters and their friend Martha Lloyd – all taking part in the work of the house and garden. But Jane was allowed private time. Having no room of her own, she established herself near the little-used front door, and here “she wrote upon small sheets of paper which could easily be put away, or covered with a piece of blotting paper”. A creaking swing door gave her warning when anyone was coming, and she refused to have the creak remedied.

From this table the revised manuscripts of Sense and Sensibility and Pride and Prejudice went to London to be published in 1811 and 1813. From this table too came Mansfield Park, Emma and Persuasion. Here she noted down the encouraging comments of neighbours – Mrs Bramston of Oakley Hall, who thought S&S and P&P “downright nonsense”, and “dear Mrs Digweed” who volunteered that “if she had not known the author, she could hardly have got through Emma”.”

G.B. Shaw kambarys

George Bernard Shaw: “This was a strange place for a red-bearded socialist, with large ideas of how to change the world, to land up. But somehow it suited Shaw. He was, after all, a master of paradox – and besides, what all writers need, even the most public figures among them, is privacy while they are writing. “People bother me,” Shaw confessed. “I came here to hide from them.” From this modest hideout, he could bother people without interruption.”

John Banville kambarys

John Banville. “How I envy writers who can work on aeroplanes or in hotel rooms. On the run I can produce an article or a book review, or even a film script, but for fiction I must have my own desk, my own wall with my own postcards pinned to it, and my own window not to look out of. In my time I have had to make do with some strange work-spaces. The one I liked best was a converted maid’s room where the ceiling was so low I could not stand upright, but where there was a wonderful little window with geraniums crowding the glass and a smooth green lawn beyond, and where in uterine cosiness I wrote two books and the beginning of a third.”

Ian Rankin kambarys
...

Ian Rankin: “The pair of handcuffs were a gift from a friend who used to be a copper in the 1970s. The trees outside the window belong to our neighbours, and I believe they’re about to chop them down. If I knew anything about antique fireplaces, I’m sure I could tell you something about those tiles – but I don’t, so I can’t. I always have music playing when I’m working, and from the CD cases on the floor it looks as if my choices that day were Julie Fowlis, Magazine, Steven Lindsay and John Martyn. I always think of myself as a tidy sort, but this photo gives the lie to that. There is, however, method in the seeming chaos. Trust me.”

Kurio kambario savininko knygą išsirinktum skaityti?

|room rider|

PS Šie kambariai ir dar daugiau kambarių čia.

Lietuviškas trečiadienis

Skaitau lietuvių autorės knygą ir dar kelios laukia. Jų eilė – greitoji, nes jos iš skolintųjų, o tokios greičiau perskaitomos (arba atiduodamos atgal neperskaitytos). Šiaip nesu labai didelė lietuvių literatūros mėgėja, bet ir neignoruoju, vis tikiuosi rasti kažką tokio. O kad rastum, reikia ieškoti… Kartais ieškau, o tu?

|lietuviška žiurkytė|

Leninas ir Ledinukas

Knyga mačiusi tiek "bolševikiško", tiek "buržujiško" gyvenimo

Kažkurį vakarą išsitraukiau keletą vaikystės knygų, kad galėčiau paskaityti primirštų eilėraščių. Turiu storą didelę K.Kubilinsko knygą “Su žilvičio dūdele” (Vilniaus vyturys, 1987. Iliustravo L.Barisaitė, sudarė J.Linkevičius). Vaikystėje labai mylėjau Kubilinską, mokėjau daug jo eilėraščių, o kai buvau visai maža, sakydavau, jog jo vardas yra Kioskas Kubilinskas. Paskaičiau, bet kažkaip nelabai miela pasidarė. Labai jau daug propagandos kai kuriuose eilėraščiuose. O šitoj rinktinėj tai jų gana daug. Visur spaliukai, kolūkiai, pionieriai, kosmonautai ir t.t. Štai taip buvo aprašomos nekomunistinės šalys:

Ir duonutės ten maža,/Ir saulutės šviesos…

Tėtis krovinius neša/Nuo tamsos lyg tamsos (eilėraštis Tu sušildyk, saulele)

Arba

Tu slankiojai nuskaręs /Drebėjai prieš buržujų

O kas norėjo – barės / O kas norėjo – ujo. (eilėraštis Vargo berniukas)

O čia apie tarybinį džiaugsmą:

Tai Partija iškėlė/Tave, šalie laisva,

Tyrasis gintarėli- Tarybų Lietuva. (eilėraštis Tarybų Lietuva)

Mūsų rankos, mūsų mintys tik tarybų šaliai!

Šakelėje alyvos / jau pumpurai papurę…

Ir Leninas kaip gyvas į mus su meile žiūri. (eilėraštis Daina apie Iljičių)

Bet yra ir visai nepropagandinių, labai mielų ir linksmų:

Mamyte, man jau gėda,/Ir juokiasi vaikai

Mane lyg pupų pėdą /Skaron tu įsukai (Pupų pėdas)

Pypkės dūmai išgaravo, / Ir zuikutis atsigavo.

Jis kol gyvas nerūkys / Ir kitam dar pasakys (Zuikis rukorius)

Ir nors K.Kubilinskas buvo gerokai prisidėjęs prie mano vaikiškų smegenų plovimo, kažkaip nepykstu. Propagandine prasme tai buvo baisūs laikai. Tikiuosi, kad mūsų vaikams pavyks to išvengti. Bet “Ledinuką” savo trupinukui tikrai skaitysiu. Ar pamenat?

Ledo rūmuose nuo seno

Varlytė Kurkulytė už karaliaus teka...

Senis Šaltis sau gyveno.

Ir turėjo jis anūką —

Šaltanosį Ledinuką.

Geras buvo tas anūkas —

Šaltanosis Ledinukas:

Nesurūgęs, nesustiręs,

Bet… kur eina, ten ir girias

K.Ž.G.

Apie tai, kaip atsidūriau storoj knygoj

Laukuva

Yra ant Lietuvos žemės leidžiamos tokios storos knygos žaliais viršeliais (na, atrodo, visos jos žaliais viršeliais) apie Lietuvos valsčius. Viena tokia knyga, t.y. dvi storos knygos yra apie mano mamos gimtąjį miestelį – Laukuvą (tikriausiai visi žinote žymiąją A. Vilčinsko dainą “ten kur laukas – Laukuva”). Ten pat yra ir knygų spinta “ant aukšto” pas mano močiutę :).

Taigi, kai vieno vizito pas močiutę metu pamačiau tokią storą knygą iš karto susidomėjusi puoliau ją vartyti, tuo labiau, kad močiutė vis burbėjo, kad knygos sudarytojai labai jau prie jos pristoję, nes ji turinti šviesią galvą, daug prisiminimų (ir tinginčių prisimint kaimynų, kurie visi sudarytojus pas močiutę siunčiantys) ir nuotraukų. Dažnai su tokiomis knygomis elgiuosi kaip su telefono knyga – atsiverčiu gale vardų suvestinę ir žiūriu, ar daug bendrapavardžių yra. Dažniausiai daug nebūna, nes pavardė tikrai nėra Kazlauskaitė ar Jankauskaitė (o tarp žiurkių tokių pavardžių ir nebūna 🙂 ). Na, matau sąvade, kad yra tokia Žiurkytė Žiurkauskaitė, mano bendravardė ir bendrapavardė. Aišku, verčiu nurodytą puslapį ir… randu save! Aha, ta šventa mergaitė lietuvaitė trumpiausiu sijonu visam puslapy tai aš (malonu susipažinti 🙂 ).

Nuotraukos istorija tokia, kad visi tarybiniai vaikai (spaliukai ir pionieriai) prie Komunijos eidavo slapčiomis, dažniausiai pas močiutę kaime. Kiek atsimenu, lygtais buvau baigus dvi ar tris klases, tai ten vaizduojami gūdūs 1987 m. ar kokie 88 m. Vasarojome kaime pas močiutę ir kas rytą drebėdavom šaltoje bažnyčioje, kur malonus kunigėlis mums aiškino tikėjimo tiesas ir per neįtikėtinai “krūtą” aparatą rodydavo “vidiaką” apie Kristaus gyvenimą.

Mergelės lelijėlės

“Vidiakas” buvo įdomiausia sėdėjimo neįtikėtinai šaltoje bažnyčioje dalis. Prisimenu, kad besėdint klauptuose spoksodavau į ant altoriaus užrašytą žodį “kryžius” ir bandydavau sudėlioti iš žodyje esančių raidžių kuo daugiau žodžių (iki šiol tokia asociacija su ryžiais man kyla :)). Dar su pussesere, kurią matote nuotraukoje man iš dešinės, regzdavome įvairius pabėgimo iš pamokėlių sąmokslus, nes turėdavom daug reikalų miestelio parduotuvėje (ūkinių prekių skyriuje pardavinėjo labai gerą laką nagams :D) ar (neįtikėtina, bet tikra!) knygyne! Laukuvos knygynas buvo žaliam mediniam pastate pirmam aukšte palipus “išeiginiais” laiptais (tais, kurie iš gatvės pusės, paprastai namiškiai pro juos nevaikšto). Ir tame knygyne būdavo deficitinių kalendoriukų! Atsimenu, kaip man drebėjo rankos, kai užėjus radau visą seriją kalendoriukų su oro balionais. Ech, maži džiaugsmai…

Taigi, grįžusios po komunijos buvom tradiciškai nufotografuotos savo dėdės Lino. Kas galėjo pasakyti, kad po beveik dvidešimties metų būsim valsčiaus žvaigždės 😀

|valsčiaus žiurkytė|

Švyturio link

Kai kurios knygos tiesiog praryjamos. Kaip sauja žemuogių. Kaip rožinis cukrinės vatos debesis ant pagaliuko, suspausto tarp lipnių pirštų.  Be didelių pastangų, beveik nepastebimai. Viena žemuogė už vieno skruosto, antra po liežuviu, trečia…V.Woolf knygos man primena kietas karameles, kurios burnoje tirpsta lėtai lėtai, ir reikia valios pastangų ne paskubomis, o lėtai ja mėgautis, kad tiesiog nesutriauškinti  tarp dantų. Nors laikau save patyrusia skaitytoja, bet V.Woolf knygas man nelengva skaityti. Vos tik dėmesys ne visiškai sutelktas į sudėtingą teksto tėkmę, pametu pasakojimo siūlą ir nebesusigaudau tekste.

“Link švyturio” – psichologinis šeimos portretas. Būtent portretas, o ne šeimos istorija, nes V.Woolf kaip visada meistriškai žaidžia su laiko rėmais. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje- tik viena gana idiliška vasaros pabaigos diena. Šeima ir svečiai kitądien planuoja iškylą į švyturį, bet ji neįvyksta. Antroji dalis- žymiai trumpesnė už pirmąją- pasakoja apie dešimtmetį sekusį po tos vasaros dienos, o trečiojoje dalyje- vėl viena diena po ankstesniajame skyriuje aprašytų dešimties metų. V.Woolf tarsi rodytų mums juodai baltą filmą, iš pradžių labai sulėtintai, ištemptai, po to lyg sugreitintai prasuka į priekį karo baisumus ir šeimą ištikusias nelaimes (jos tik trumputės pastabėlės skliausteliuose tarsi pabrėžia žmonių gyvenimų trumpalaikiškumą), o po to vėl grižta prie pradinio sulėtinto tempo, tokiu būdu gražiai struktūriškai įrėmindama knygos tekstą. Man ypač imponuoja tas jos sugebėjimas tarsi sulėtinti dieną, aprašyti ją taip detaliai, jog atrodo, kad ji niekada nesibaigs, jog tai- ilga kaip šimtmečiai diena. V.Woolf “Mrs.Dalloway” juk irgi aprašo tik vieną dieną, bet įspūdį neapsakomą palieka: jei tai viena, niekuo neypatinga diena yra pilna tokių išgyvenimų, minčių, prisiminimų, tai kokio dydžio iš tiesų yra mūsų gyvenimai?

Knygos centre- ponia Ramsey ir jos vyras- pasipūtęs ir labai  savimi patenkintas profesorius bei jų aštuoni vaikai leidžia vasaros dienas Skye saloje. Kartu su jais atostogauja ir šeimos draugai: menininkė Lily Briscoe,moteris žeminantis filosofas Charles Tansley,Augustus Carmichael- nelabai vykęs poetas ir kiti. Apie veiksmą negaliu rašyti, nes jo ten beveik ir nėra. Ne veiksmas yra svarbiausias dalykas V.Woolf knygoje, o veikėjų psichologiniai monologai. Būtent V.Woolf laikoma viena pasąmonės srauto literatūroje pradininke. Ir būtent tas srautas  apsunkina skaitymą ir būtent tas srautas yra magiškas V.Woolf kūrybos ingredientas. Jei įsikabini į jį, jam pasiduodi ir leidiesi būti jo nešamas, neišdildomas  įspūdis yra garantuotas.

Virginia Woolf

Tiek ponia Dalloway, tiek ponia Ramsey stengiasi būti puikios ir svetingos šeimininkės. Ponia Ramsey svarbu, kad vakarėlis patiktų svečiams, kad mėsa būtų pakankamai minkšta, kad niekas prie stalo nenobuodžiautų, kad, neduokdie, vaikai nepavėluotų vakarienės. Nes jos kaip moters vertė yra tiesiogai proporcinga į stalo pateikiamos mėsos kokybei. Skamba baisokai, ar ne? V.Woolf labai aiškiai nubrėžia neteisybes tarp lyčių: tai, kuo užsiima vyrai yra be galo svarbu, jiem rezervuotas intelektualinis kūrybinis darbas, o moterys, anot Charles Tansley, “negali rašyti, negali tapyti”. Ponas Ramsey žiūrėdamas į savo žmoną galvoja, kad ji nėra protinga, ji, ko gero, net nelabai supranta apie ką  skaito, bet ji, vis dėlto yra graži. Knygos veikėjai moteris nuolat vertina pagal jų išvaizdą, grožis- vienintelė kategorija rezervuota moterims.  Skaičiau ir erzinausi, skaičiau ir pykau.

Ypač man patiko vakarienės scena. Mano akimis, tai kone meistriškumo viršūnė.  V.Woolf puikiai aprašo didžiulę draugiją už vieno stalo, bet niekaip negaliu atsistebėti, kaip jai pavyko sukurti tą jausmą, jog kiekvienas žmogus yra pats sau. Jog jungia juos tik tokie išoriniai dalykai kaip bendra vakarienė, bendra staltiesė, bendri paviršutiniški pokalbiai. O iš tikrųjų jie yra nepaprastai vieniši (tarsi H.Murakami “sputnikai”)

Ramių dienų aprašymuose autorė sugeba paliesti “dideles” temas: laikinumą, realybės sybjektyvumą, lygybę tarp lyčių. V.Woolf sukurta istorija- nepaprasta skoninga, estetiška ir lyriška. Man V.Woolf buvo praėjusių metų atradimas, ir tas atradimas tebesitęsia.

Perfrazuoju vienos žinomos pjesės pavadinimą į klausimą “Kas neskaito Virginijos Woolf?”. Būtinai paskaitykit.

Pirmas sakinys: ‘Yes, of course, if it’s fine tomorrow,’ said Mrs Ramsay.

K.Ž.G.

Mielos leidyklos arba dovanas siųskite adresu…

Mano svainis neseniai gavo dovanų. Na, dovanas visada malonu gauti, bet čia jau aš supapavydėjau (baltai, žinoma 🙂 ), nes dovana buvo gauta iš leidyklos! Apie dovaną galite paskaityti čia. Žinoma, aš labai džiaugiuosi, kad kiti gauna dovanų, bet aš irgi noriu :), todėl visų žiurkių vardu kreipiuosi į leidėjus:

Mieli leidėjai, mes irgi mielai priimtume dovanojamas knygas su gražiais viršeliais ir nelabai (geriau jau stenkitės, kad būtų gražūs 🙂 ). Mielai knygas perskaitysime ir pakomentuosime savo bloge (pažadame komentuoti nešališkai (kas ne visada gali jums patikti :)), o paskui net padovanotume savo blogo skaitytojoms ir -jams. Taigi, siųskite dovanas adresu:

Fantastiškoms knygų žiurkėms

Jaukiausia miesto biblioteka

Ketvirtoji grindų lentelė iš kairės 🙂

Labai laukiam!

|nekantraujanti žiurkelė|