Nuo antradienio iki penktadienio Bolonijoj, Italija vyks kasmetinė tarptautinė Bolonijos vaikų knygų mugė. Šiemet mugės garbės viešnia- Lietuva. “Lietuvos Rytas” rašo, jog “Lietuvos stende bus ekponuojama daugiau kaip 150-ies pavadinimų knygų vaikams kolekcija. Mugės lankytojų lauks specialiai parengti informaciniai leidiniai ir suvenyrai, papuošti lietuvių iliustratorių darbais. Stende mugės svečiai galės susitikti su vienu žymiausių lietuvių knygų vaikams iliustratorių ir kūrėjų Kęstučiu Kasparavičiumi. Dailininko sukurtos iliustracijos šiemet pateko į Bolonijos knygų mugės rengiamą kasmetinį geriausių pasaulyje iliustracijų katalogą, o 2003-aisiais jis buvo apdovanotas Bolonijos mugės iliustratorių parodos Award for Excellence diplomu.”
Trečiadienį, kovo 24-ąją bus paskelbtas premijos, skirtos A.Lindgren atminimui, laimėtojas. Šiemet į ją pretenduoja 167 kandidatai iš 61 šalies. Laimėtojas gaus 5 milijonus švediškų kronų, o į premiją gali pretenduoti rašytojai, iliustratoriai ir šiaip skaitymą skatinantys žmonės.
A.Zurba
Anksčiau į premiją yra pretendavę V.V. Landsbergis, V.Palčinskaitė, K.Kasparavičius, S. Eidrigevičius, V.Račickas, o šiemet (kaip ir pernai) į ją pretenduoja A.Zurba.
14.00 trečiadienį sužinosime, kas nusipelnė šitos premijos. Ir nors tikimybė nėra labai didelė, tikiuosi sėkmės A.Zurbai (todėl, kad labai patiko jo parašytas “Šimtadienis” ,ir užtai, kad jis būdamas Jaunųjų filologų konkurso komisijos nariu buvo mano kūrybai daug palankesnis nei E.Bukelienė 😉 )
Vieną dieną užbėgau į banką ir pataikiau pietų metu, kai visi, kam reikia, irgi bėga į banką, tad teko ilgokai pastovėt eilėje. Gerai, kad turėjau pasigriebus balsas.lt žurnalą, tai nereikėjo nuobodžiaut. Giedrė Armalytė, kalbėjusi su režisierium, uždavė keletą klausimų, kurie mums į temą. Įmetu tuos klausimus “į temą”, o visas interviu čia.
– Kas Jums yra autoriai – įkvėpėjai, iš kurių visada semiatės idėjų spektakliams?
– Yra tiek daug puikios pasaulinės literatūros. Ir ne tik pasaulinės – ir puikios lietuvių literatūros. Teatro pagrindas, pamatas yra literatūra. Yra ir pjesės, tačiau man priimtiniau yra prozos kūriniai. Stačiau ir daug pjesių, tačiau proza vis vien labiau patiko. Įvardinti, kas tai – ilgas sąrašas, priklausomai nuo vidinės būsenos, nuo metų laiko.
– Bet labiau remiatės klasikiniais autoriais?
– Na, taip.
– Kai spektaklis pastatomas knygos motyvais, kiek sau leidžiate nutolti nuo pagrindinės fabulos, asmeniškai interpretuoti?
– Teatras turi tokią galimybę, tačiau kaip bebūtų, kūrinys lieka saugus. Teatras turi teisę, galimybę smarkiai nutolti nuo autoriaus, bet geriausiai būna, kai įsigilini į autorių ir tas nutolimas, visiška interpretacija yra kaip silpnumo požymis. Vadinasi, kažko nesugebėjai pajausti, išreikšti, tada darai interpretaciją. Tai nėra blogai – visų svajonė yra visiškai pajausti autorių ir kūrinio sielą atgaivinti spektaklyje.
– Ar kai pasirenkate kūrinį ir temą spektakliui jau įsivaizduojate, kaip atrodys pastatymas? Ar daug laiko užtrunkate planavimui?
– Yra kalbama, kad spektaklio forma iškart pamatoma, įsivaizduojama, bet aš tuo netikiu. Kūrinio sudėtingumą, prasmingumą pradedi suprasti tik statymo metu. Kas atrodė lengva, tampa be galo sunku. Būna periodų, kai norisi viską mesti ir sustoti – nes nepakeli.
Paskutinis atsakymas man labai primena mano “Duburio” virškinimą.
Jau rašėme čia, čia ir čia apie tai, kad Vilnius norėjo tapti pasaulio knygų sostine.
Klaipėda knygų sostinė?
Leidėjų asocijacija nepalaikė to sprendimo, kadangi savaip protestuoja prieš vykdomą Lietuvoje kultūros politiką, tad Vilnius savo paraišką atsiėmė.
Užtat dabar Klaipėda sieks tapti knygų sostine 2012.
Jei atvirai, tai aš skeptiškai vertinu šitą dalyką. Jau vien dėl to, jog paraiška tapti pasaulio knygų sostine bus išsiųsta kovo 31-ąją. Kultūros skyriaus vedėja G.Giedraitytė “Vakarų ekspreso ” straipsnyje pasakoja: ” Susitikome su Klaipėdos krašto leidyklų, bibliotekų atstovais, rašytojais, visi puolė bendradarbiauti teikiant paraišką. ” Būtent, kad PUOLĖ. Na, ką per tokį trumpą laiką galima įdomaus ir turiningo sugalvoti? Kad tik nebūtų paskubomis ir “bele kaip”.
Klaipėdiečiai tikriausiai prisimana, kai buvo atnaujinamas senasis I.Simonaitytės bibliotekos pastatas: fasadas buvo išgražintas, o pastato galinės sienos buvo paliktos be remonto.
Neduokdie, kad taip atsitiktų su ta pasaulio sostine: paraiškoje pripasakosime gražių dalykų, išpuošime fasadą o kai reikės viską įgyvendinti būsim nuogais užpakaliais, turėsime skurstančias bibliotekas ir PVMą atgrasantį nuo knygų pirkimo.
Na, kaip ir priklauso, mes žiurkelės bendraujame telepatiškai – krutindamos ūsiukus. Viena žiurkelė skaito tam tikrą autorių – šiuo atveju J.S. Foer, o kita tą patį autorių pasidėjus saugo, kad galėtų padovanoti mūsų skaitytojams. Dėl telepatijos knygą neplanuotai reikia traukt iš lentynos ir prezentuoti :).
Skaičiau angliškai. Man labai labai patiko. Norėjau perverst lietuviškai, kad galėčiau įvertint vertimą, nes, mano manymu, tokias sunkoka versti, bet, kaip matot, nebespėjau. Bet su dideliu malonumu Jums dovanojam ir tikimės, kad nenuvils. Tiesa, viršelis toks, ką žinau, man tai nelabai. Bet knyga – gera.
Taigi, imkit ir skaitykit, bet prieš imdami, dar atsakykit į klausimą:
Įsivaizduokit, jog be priežasties nekėlėte skambančio telefono ragelio.
Knygos viršelis
Įsivaizduokit, jog tuo metu skambino jūsų mylimiausias žmogus, kad galėtų atsisveikinti visam. Tai buvo paskutinė galimybė pasikalbėti su juo arba ja, o jūs tą galimybę be jokios svarbios priežasties sąmoningai praleidote.
Ar įmanoma nupasakoti tą persekiojantį kaltės ir praradimo jausmą?
Galima.
Ir Jonathan Safran Foer savo knygoje “Extremely Loud & Incredibly Close” tai daro meistriškai.
Pasakotojas- devynmetis, ne pagal savo amžių protingas išradėjas, juvelyras, archeologas, tambūrinu grojantis ir Šekspyrą mėgstantis Oscar tą lemtingą 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją nekėlė telefono ragelio, nors jo tėtis skambino keletą kartų ir paliko penkias žinutes autoatsakove. Ir nuo to laiko Oscar nuolat išradinėja visokius įmanomus ir neįmanomus dalykus, kurie galėtų apsaugoti žmones nuo nelaimių, o dangoraižius nuo griuvimų.
Daug kartų, kai amerikiečiai kalba apie tą datą, prasiveržia jų patriotiškumas, imama mosuoti vėliavomis ir grūmoti kumščiais. Šitoje knygoje to nerasta, nes tos tragedijos baisumas yra nepaprastai individualizuotas- knygos akiratyje vienos šeimos praradimas ir liūdesys.
Tarp tėčio daiktų Oscar atranda raktą. Bet būtent kurią iš 162 milijonų spynų esančių Niujorke atrakina jis? Su raktu Oscar gauna nuorodą į pavardę Black ir apsisprendžia, jog jis aplankys visus Niujorke gyvenančius ir Black pavardę turinčius žmones, vis dar tikėdamasis, jog tokiu būdu sugebės būti arčiau savo tėčio.
Sunku aprašyti visą knygos gražumą. Mano akimis žiūrint tai nepaprastai gražus, nekonvencinis romanas apie sugebėjimą kalbėti praradusį senelį su įrašytais žodžiais “Taip” ir “Ne” ant delnų, apie nepaprastus, bet niekada neišsiųstus laiškus savo vaikui, apie antrąjį pasaulinį karą, apie vyresniosios sesers bučinius, apie klaidų ieškojimą rytiniuose laikraščiuose, apie sunkius batus, apie kaimyną, kuris kiekvieną rytą po žmonos mirties į lovą įkala po vinį, apie moterį, kuri gyvena Empire State Building ir niekada niekada nenulipa žemyn. Apie artumą tarp žmonių ir tuo pačiu apie tą žmogiškąjį nesugebėjimą priartėti. Apie mūsų ribotą mokėjimą išreikšti ir parodyti meilę.
Skaičiau autobuse ir verkiau, skaičiau namuose ir vėl verkiau, bet, ginkdie, nepagalvokit, kad knyga pilna banalių sentimentų. Atvirkščiai, J.S.Foer rašo nepaprastai išradingai, gaiviai ir kūrybingai. Skaičiau ir jutau, jog mano galvoje vyksta tokia nedidelė asmeninė revoliucija, jog supratimas, kaip knygos gali atrodyti ir kaip jos rašomos, keičiasi.
Dar niekada nebuvau skaičiusi knygos, kurioje taip kūrybingai būtų naudojamos dar niekada knygose nematytos stilistinės priemonės: yra puslapių, kuriuose pribraukyta raudonu tušinuku, yra puslapių, kuriuose yra tik po vieną trumputį sakinį, bet yra ir puslapių, kur taupant popierių teksto dysis vis mažėja, kol galiausiai žodžiai pradedami spausdinti ant jau išspausdintų žodžių. Yra puslapių, kuriuose vien skaičiai, ir yra puslapių, kuriuose yra vien juodai baltos nuotraukos, kurias Oscar fotografuoja savo senelio fotoaparatu.
J.S.Foer debiutinė knyga “Viskas nušviesta” yra išversta į lietuvių kalbą,ir, anot kritikų, yra geresnė, nei mano skaityta “Extremely Loud & Incredibly Close”., nors man sunku įsivaizduoti, kad galima rašyti ką nors geriau nei “EL & IC” .
Ir nors dar tik kovas, bet jau manau, kad J.S.Foer bus vienas didžiausių šių metų atradimų mano knyginiame pasaulyje.
Keletas iš tūkstančio nuostabių sakinių ir viena iš milijono gražių knygos idėjų: What about little microphones? What if everyone swallowed them, and they played the sounds of our hearts through little speakers, which could be in the pouches of our overalls? When you skateboarded down the street at night you could hear everyone’s heartbeat, and they could hear yours, sort of like sonar. One weird thing is, I wonder if everyone’s hearts would start to beat at the same time, like how women who live together have their menstrual periods at the same time, which I know about, but don’t really want to know about. That would be so weird, except that the place in the hospital where babies are born would sound like a crystal chandelier in a houseboat, because the babies wouldn’t have had time to match up their heartbeats yet. And at the finish line at the end of the New York City Marathon it would sound like war.”
Prisiminiau, kodėl Garsiausios XXa. pabaigos knygos buvo kažkas toookio. Juk pirmuosiuose leidimuose buvo neregėtas negirdėtas dalykas – skirtukas! Skirtukas knygą paversdavo neįtikėtina vertybe 🙂
Du Šilkai
Visų A. Baricco knygų nesu perskaičiusi, na, tos paskutinės nesu skaičius, bet iš skaitytų pačios pačiausios man yra Šilkas ir Novečentas. Namuose radau du šilkus 🙂 Du atsirado sujungus į vieną dvi bibliotekas: mano ir brangiojo. Tai ir Šilkai kartu susiglaudę lentynoj stovi myluodami vienas kitą. Vienas pirmojo leidimo su skirtuku (1998 m.), antras tikriausiai antro ar kažkelinto kito (2002 m.).
Šilke Baricco nedaugiažodžiauja, dėl to daug vietos prisigalvojimams. O kai tekstas trumpas, tai nespėji labai nuklyst. Ant skirtuko pieštuku gabaliukas mano rašto ir gabaliukas tuometinės mano sugyventinės – su paslaptingais skaičiais – 8, 59, 63, 64, 71, 86, 89, 97, 98, 100, 105… Puslapiai. Brangūs mano knygų skaitytojai, visada palikite savo ženklą mano knygose – man taip miela jus prisiminti…
Iš 64:
-Kas čia?
-Voljeras.
-Voljeras?
-Taip.
-O kam jis?
-Nagi prileidi jį pilną paukščių, tiek, kiek gali, o paskui, vieną dieną, kai tau staiga kažkas pradžiugina širdį, plačiai atlapoji jo vartus ir žiūri, kaip jie skrenda.
Yra dar toks gražus Šilko leidimas. Vis pavarvinu seilę…
Novečentas. 11 psl. “Grodavome, nes Vandenynas begalinis, varo baimę, grodavome, kad žmonės nejaustų laiko ir užmirštų, kur pakliuvę ir kas jie per vieni. Grodavome, kad šoktų, nes jeigu šoki, negali mirti. Ir jauti Dievą. O grodavome regtaimą, nes tai muzika, pagal kurią, kai niekas nemato, šoka Dievas.”
Vienas netolimas ketvirtadienis. Einu šv. Ignoto gatve. Žinau, kad čia gyvena knygynėlis MintVinetu, kurį jau seniausiai buvau pažadėjus aplankyti. Taip seniai, kad jau net gėda eit… Einu pro šalį – knygynėlis pačioje gatvelės pabaigoje. Užmetu nedrąsų susinepatoginusį žvilgsnį pro langą – iš ten šviečia tokia jauki geltona šviesa, matau knygų lentynas ir didelį barą, keletą žmonių. Ir mane tokis neįvardijamas džiaugsmas apima irgi smalsumas. Taip norėčiau užeit, ale, sparčiu žingsniu stumiu savo kukulį namo (kad tik nepradėtų rėkti, kai taip šalta).
Šiandieninis trečiadienis. Dienos pasivaikščiojimo tikslas – MintVinetu. Įtikinu save, kad man visai negėda, kad čia apsiskelbiau atbėgsianti kai oro temperatūra bus aukštesnė nei -20 laipsnių Celsijaus, pasiimu fotoaparatą, kukulį, ir keliauju. Štai aš jau čia. Kur gera, jauku ir daug lentynų. Tramdau smalsumą ten pasikuisti, prie baro geriam obuolių sultis ir late kavą iš bokalo (specialus pasiūlymas man – kava su daug daug pieno – niam!). Šnekam su knygų valdove Aiste. Iš tikro labai šnekėtis nelabai yra kada, nes vis kas nors ateina su knyginiais reikalais. Tikrai nustebau, kad tiek daug užeinančių, daug ir nedrąsuolių besidairančių pro langus. Knygų dar nėra labai labai daug, bet pakankamai, kad palikčiau porą daukantų 🙂 Juk svarbu ne kiekybė, o kokybė. Gan daug angliškų, mano akyse dvi buvo nupirktos – smagu. Yra ir rusiškų, vokiškų, lietuviškų, vaikiškų. Bet svarbiausia- labai jauku. Užeik ir tu!
Beskubėdama ir apimta emocijų pamiršau nufotografuoti iškabą… Čia reportažas iš vidaus:
Baras su kačiukais, nerta vištele ir Lrytu 🙂
Šviežiai atneštos knygos. Dar neužregistruotos
Samovaras pardavinėja sultis 🙂
Kaktusas pristato pyragą
Visa tai, ką galima rasti skaitytose knygose:
Iš labai senų knygų 🙂
...
Deficitiniai popieriukaiPamąstymaiDar
Skolinaus šitą iš mokyklos bibliotekos
Gali žiūrėtis keistai
Dar vienas trečiadienio klausimas-mįslė. Ar MintVinetu pirkau knygą?
Vakar savo kukuliui kepančiam sniego tortus sakiau: “Čia paskutinis sniegas, pasidžiauk dar”, o vakare kaip drėbtelėjo dar vieną krūvą “paskutinio sniego”… O šiandien gavusi braškinį atviruką iš pradžių pagalvojau, kad ne man, kad paštininkai suklydo, o paskui pagalvojau, koks skanus, ypač niekaip neateinant pavasariui.
O atvirukas vis dėlto man ir KŽG 🙂 Nuo knygos laimėtojos Eglės 🙂 Ačiū, Egle! Toks malonus siurprizas!!!
PS dar pamiršau parašyt, kas ant atviruko užrašyta 🙂
Wir konnen den Tag nicht verlangern, aber wir konnen ihn versussen. W.Lindenberg
Mes negaline dienos prailginti, bet galime ją pasaldinti. 🙂
Šekspyro (jis šiame įraše bus paminėtas dar kartą) Džiuljeta sako “Jei rožę pavadinsime kitu vardu, ar ji nuo to kvepės mažiau?” Oi, klysti, Džiuljeta.
Jei "Rugiuose prie bedugnės" pavadinsime kitu vardu...
Vardo reikšmė yra didžiulė. Mano nuomone, vardas arba pavadinimas yra labai svarbus reikalas. Net ir knygoms. Aš dažnai “užsikabinu” už knygos pavadinimo, kai renkuosi jas knygyne. Geras pavadinimas paskatina mane paimti knygą į rankas ir paskaityti jos aprašymą.
Trumpai pagalvojusi ir dar šiek tiek paieškojusi plačiajame ir giliajame internete radau šitus gražius pavadinimus (ne visų pavadinimus radau išversus į lietuvių kalbą)
R.Rankin “The Hollow Chocolate Bunnies of the Apocalypse”
J.Berendt “Midnight in the Garden Good and Evil” (“Vidurnaktis gėrio ir blogio sode”)
G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”
D.Markson “This is not a Novel”
J.Steinbeck “Rūstybės kekės”
L.Weisberger “Velnias dėvi Pradą”
T.Williams “Geismų tramvajus”
S.Kubelka “Ofelija mokosi plaukti” (graži aliuzija į Šekspyro Ofeliją)
Z.Zateli ‘Grįžtantys su vilkų šviesa” (ojojoj kokia gera knyga)
H.Murakami “Kafka pakrantėje” ir “Prisukamo paukščio kronikos”
Šianakt visą naktį laikiau rankose savo duonos davinį ir bandžiau suprasti, ar šį kartą mano gabalėlis atitinka normą, ar vėl gerokai nusuko… viršininkai, brigadininkai, duonos pjaustytojai. Gyvenau vietoje, kurioje man skirta gyventi tiek metų, kad tie metai protu nesuvokiami ir jie tiesiog nebetenka prasmės. Svarbu tik ši diena – nuo penktos valandos ryto iki vėlyvo vakaro, kai galėsiu ramiai ištiesti kojas ant savo pjuvenų čiužinio, kuriame slepiu savo kelis šimtus gramų duonos. “Kiek kartų Šuchovas pastebėjo – nespėji apsidairyti, kaip lekia dienos lageryje. Tiktai pats bausmės laikas nė kiek nejuda ir visai nemažėja.”
Autorius
Paryčiais buvo šalta. Buvo šalta? Tikrai šalta? Knygoje taip šalta, kad skaitant norisi palįsti po pūkine kaldra, ne, dviem pūkinėm kaldrom ir dar pakišt kojas po karšto vandens pūsle. Dar šalčiau nuo absurdo, nuo išgyvenimo taisyklių. Tokia tad Aleksandro Solženicyno vienos dienos knyga.
1982 m. birželio 8 d. apsakymo “Viena Ivano Denisovičiaus diena” išleidimo dvidešimtmečio proga A. Solženicinas, duodamas radijo interviu BBC, pasakė: “Kad tasai apsakymas būtų išspausdintas Sovietų Sajungoje, turėjo susiklostyti ir sutapti kelios neįtikėtinos aplinkybės ir susidurti kelios ypatingos asmenybės. Visiškai aišku: jeigu žurnalo “Novyj mir” vyr. redaktorius būtų ne Tvardovskis, apsakymas tikrai nebūtų išspausdintas. Ir dar pridursiu. Jeigu tuo metu valstybės galva būtų ne Chruščiovas, jis irgi nebūtų išspausdintas. Maža to: jei Chruščiovas būtent tuo metu nebūtų dar katrą atakavęs Stalino, jis irgi nebūtų iššpausdintas. Tai, kad tasai apsakymas 1962 m. vis dėlto buvo išspausdintas, panašu į reiškinį, prieštaraujantį visiems fizikos dėsniams, pvz., jeigu staiga visi daiktai atsiplėštų nuo žemės ir imtų kilti aukštyn arba jeigu šalti akmenys įkaistų iki raudonumo. Tai neįmanoma, tai visiškai neįmanoma.”
Dalis knygos žodžių ar pastraipų išspausdinta kursyvu. Taip skaitytojas mato, kokie originalo gabaliukai buvo iškirpti 1963 m. leidime. 1974 m. visi leidiniai su Solženicyno kūriniais buvo uždrausti. Trumpam atšilo ir vėl mirtinai užšalo.
1970 m. A. Solženicynas gavo Nobelio literatūros premiją “for the ethical force with which he has pursued the indispensable traditions of Russian literature”.
Skaitydama Jonathan Safran Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” (Vajė kokia nuostabi knyga- dar nepabaigiau
Indianos universiteto biblioteka
skaityti, bet jau esu užburta) užtikau vieną pasakojimą, jog Indianos universiteto Bloomington biblioteka kasmet 2.5 cm “nusėda” žemyn, nes kai biblioteka buvo projektuojama niekas nepagalvojo apie joje būsiančių knygų svorį. Dabar bibliotekoje yra maždaug 3.7 milijonai knygų.
Tad prieš pirkdami gerai pagalvokit, ar jūsų namų Pempininkuose, Pašilaičiuose ar Palemone grindys išlaikys mylimųjų knygų krūvas. Įsivaizduoju, kaip tai atrodytų, jog sugriuvus namui gaisrininkai trauktų mane iš po knygų krūvų. Žurnalistai susirinktų aplink, imtų intervju iš mano kaimynės Annikos. Gelbėjimo operacijos vadovas sakytų, jog jie planuoja mane ištraukti po poros valandų, nes jie užtruks kol nukels visas knygas apie Harį Poterį, visas knygas iš serijos “Garsiausios XX a. pabaigos knygos” ir vis dar neperskaitytus rinktinius F.Dostojevskio kūrinius. O aš tuo metu gulėčiau tarp knygų, bandyčiau skaityti jas tamsoje, ir galvočiau kaip reikėtų pasiaiškinti vyrui ir draudimo kompanijai, jog namas neišlaikė knygų svorio.
Bet “pagooglinusi” nusiraminau, tai, pasirodo, mitas, kurį tiek universitetas tiek bibliotekos darbuotojai neigia. Biblioteka pastatyta ant solidaus kalkakmenio pagrindo, tai niekur ji nedings.
…meskit į mane akmenį. Viena žavi mūsų komentatorė tai tikrai nemes… Tikiuosi. Na, ką, nu kaip galima atsispirti žaviems KŽG aprašymams? Žinau, negalima, ypač jei užsuki į knygyną ir pamatai šviežutėliai išleistą aprašytąją knygą… Ir tai dar jaučiuosi mažai nusidėjus, nes norėjau nusipirkt dar tris, o nusipirkau… tik dvi… Pati juokiuos. Nepagydoma liga, ir nieko čia nepadarysi…
Viename socialiniame tinkle pažįstamo žmogeliuko albume užmačiau štai šitą nuotrauką. Retro knygos… skamba gražiai, romantiškai, retriškai 🙂 Tikiuosi greit aplankyti. Gal tu būsi greitesnė? Palik ką nors ir man 🙂 Kaip nurodė foto autorė, keliauti reikia į H. Manto gatvę prie Friedricho pasažo (šiuo metu gražiausios Klaipėdos vietos neskaitant jūros). Laukiam su įspūdžiais.
knyguziurkes.com 