Month: February 2010

Skaityti draudžiama!

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Niekam nėra paslaptis, kad kai kurios knygos buvo draudžiamos. L.Carroll “Alisa Stebuklų šalyje” buvo uždrausta Kinijos Hunan provincijoje už tai, kad knygoje gyvūnams buvo suteiktos žmogiškos sąvybės, J.Orwell “1984” buvo uždrausta Sovietų sąjungoj, Kenijoj ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Voltaire “Candide”, D.Brown “Da Vinčio kodas”, Anne Frank dienoraštis, Kafkos “Metamorfozė”, Nabokovo “Lolita, G.Flauber “Ponia Bovary” ir daugelis kitų buvo arba vis dar yra uždraustos kai kuriose pasaulio vietose. Nacistai, kaip žinia, ne tik draudė knygas, bet ir jas degino (tokių degintojų istorijoje tikrai daug): T.Mano, B.Brechto, E.M.Remarque, E.Kästner kūryba buvo laikoma  pavojinga, tad daugelis jų knygų egzempliorių buvo sumesti į liepsnas.

Pamenu, kaip žmonės rusų kalba skaitė ištraukas iš A. Solženicyno knygos “Gulago archipelagas” . (Lietuviškai ši knyga buvo išleista tik praėjusiais metais).

Atrodo, jog knygų draudimai priklauso praeičiai. Deja. Kai internete ieškojau medžiagos apie draudžiamas knygas, negalėjau įsivaizduoti, kad tai iki šiol vyksta tokiu dideliu mastu.

Niekada negalėjau net pagalvoti, kad Jungtinėse Amerikos valstijose (“land of the free”?), demokratinėje valstybėje gali vykti tokie cirkai.  Štai, pavyzdžiui, mokyklų inspektorius Mičigane įvedė tam tikrus apribojimus (laikykitės, kad nenuvirstumėt iš nuostabos) knygoms apie Harį Poterį. Tai, kad dabartiniam popiežiui jos nepatinka, yra vienas dalykas (vadinasi, jis jas skaitė. Aš įsivaizduoju, kaip jis guli lovoje su naktine kepuraite ir skaito “HP”). Bet kad sekuliarizuotame pasaulyje “Hario Poterio” knygų neleidžiama eksponuoti bibliotekos lentynose, o jei nori jas pasiimti iš bibliotekos, reikia tėvų leidimo, yra baisu. Dabar tas sprendimas pakeistas, bet įsivaizduojat, kokius signalus siunčiame vaikams tose mokyklose?

Dorovės pasigendantis tėvas North Berwick, Maine siūlė mokyklai uždrausti J.D.Salinger “Rugiuose prie bedugnės”, o trijose mokyklose Renton, Washington iš skaitymo programos buvo išbraukta  M.Twain “Hekelberio Fino nuotykiai”, dėl joje pasitaikančio rasistinio žodžio.

Jei į pavienius moralistų tėvų  išpuolius galima reaguoti pasukiojant pirštą prie smilkinio, tai daug sunkiau yra numoti ranka į organizacijas, kurių tikslas – literatūros cenzūravimas. Štai pavyzdžiui, Citizens for Literary Standards in Schools mokykloje bando uždrausti K.Kesey “Skrydį virš gegutės lizdo” ir savo interneto puslapyje skaičiuoja, kiek kartų koks keiksmažodis yra pavartotas. Ir tokiu organizacijų yra ne viena ir ne dvi!

Net į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad JAV kasmet reikia skelbti uždraustį knygų savaitę, kurios metu stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį i literatūros cenzūrą. Su lūdesiu žiūriu į šį žemėlapį, kur pažymėti knygų cenzūros atvejai Amerikoje, ir tikiuosi, kad tokių atvejų ten kasmet mažės.

K.Ž.G



Čiunga čianga arba Mama Afrika

~ kzL ~ 6 Comments

Pirmiausia tai graži knyga išoriškai. Knygyne mano akys užkliuvo ir rankos neatsispyrė, štai ką reiškia gražus ir tinkamas viršelis! Ir nors knyga buvo brangoka, vis tiek keliavo mano rankinėj su manim namo, ir buvo greitai sugraužta, nes įdomi, nenuobodi, su nuotraukom, tiesiog graži knyga.

Man atrodo, daugumai mūsų Afrika į pietus nuo Egipto, Tuniso ir Maroko, yra visiška nežinomybė.  Na, kažką girdime iš kalbačio žydrojo ekrano (kad vėl kur nors pilietinis karas, sausra ar dar kokia nors neganda), bet dažniausiai nieko apie tai, kaip gyvena paprasti žmonės, o dar įdomiau, kaip gyvena atvykėliai baltieji jų tarpe. Tai ir galite atrasti šioje knygoje – gabaliuką Afrikos kasdienybės (na, skaitytojui tai egzotika, o ne kasdienybė), gabaliuką Afrikos grožio, tradicijų, kontrastų, žiaurumo, tingulio ir daug daug spalvų.

Noriu į Afriką…

|KŽL|

Kalėdų seneli, būk geras, padovanok man šitą…

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Espresso Book Machine!

Įsivaizduokit, kaip būtų gerai: pasirenki norimą knygą, paspaudai kompiuterio klaviatūrą truputį, ir prašau,- nauja knyga. Na, namuose gal ir nelabai telpa, bet kokioje bibliotekoje ar knygyne…

Tarkim bibliotekininkė pamato, kad tam tikra knyga dingusi, ir per kelias minutes gali išsspausdinti dar vieną egzempliorių. Arba jei nori perskaityti knygą, kuri nėra daugiau leidžiama. Aš štai bandau antikvariatuose, interneto puslapiuose surasti Liūnės Sutemos senąsias knygas, pvz. “Nebėra nieko svetimo” arba “Bevardė šalis”, bet bet.. O štai būtų toks aparatas…

Tad Kalėdų seneli, norėčiau EBM. Labai labai

K.Ž.G.

Prisiminimai lentynoje

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Menininke Isabella Vaverka kiekvienai perskaitytai knygai padaro baltą viršelį, ant kurio užrašo, kaip viena ar kita knyga ją paveikė, kokius prisiminimus ji kelia.

Savo interneto puslapyje ji rašo: “mano tikslas yra vizualizuoti mano prisiminimus, kurie yra susiję su šiais objektais (knygomis). “Specialiai šiam projektui ji padarė knygų lentyną, pritaikyta būtent jos turimoms knygoms.

Įkvėpta I.Vaverkos pavyzdžio, paminėsiu tris knygas, kurios kelia man gražius prisiminimus.

  • R.Schneider knyga “Miego brolis” man visada primena mano nuostabiuosius klasiokus. Kai tik ji buvo išleista, pasklido kalbos, kad tai magiška knyga, tad didelė dalis klasiokų užrašė ją kalėdinių norų sąrašuose (lapeliai su tais noras kabėjo auklėtojos kabinete), o per žiemos atostogas ją daugelis perskaitė. Grižę į mokyklą dalinomės įspūdžiais ir pasakojom, kaip skaitydami ją klausėmės vargonų muzikos. Knyga man visada primena tai, kad mums rūpėjo ne kokie madingi rūbai, ne akių šešėliai, o knygų skaitymas ir mokymasis iki paryčių.Primena, kaip mes garsiai juokdavomės autobusuose, kaip mes sėdėdavom ant seno parketo mokyklos koridoriuose, kaip rašydavom nesibaigiančius kontrolinius ir kaip gerai jausdavomės po paskutinės politologijos pamokos penktadieniais.
  • J.R.R. Tolkien “Žiedų valdovą” perskaičiau todėl, kad buvau kaip tik pradėjusi draugausti su savo vyru, o jis skaitė labai daug fantasy ir sci-fi knygų. Perskaičiau visas tris dalis, kad po to galėtume kartu apie jas kalbėtis. Jis man parekomendavo “Žiedų valdovą”, o aš jam- A.Baricco “Šilką”. Kai pagalvoji gerai, tai labai jau ne lygios rekomendacijos buvo: juk “Šilkas” yra plonytė knyga, o “Žiedų valdovo” – net trys tomai.  🙂
  • J.Fowles “Magą” antrą kartą skaičiau atostogaudama Graikijoje, nes knygos veiksmas būtent ten ir vyksta. Vos tik pažiūriu į knygą, prisimenu mėlynus saulės skėčius, Myrtos paplūdimį, svirplius, įdegusios odos kvapą ir knygų krūvą prie baseino krašto.

Parašykit ir jūs prisiminimus, kuriuos kelia knygos.

K.Ž.G

Provincija?

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Žurnale “Vi läser” (“Skaitome”) perskaičiau vieną straipsnį, (autorė-Josefin Olevik , reportažo fotografė-Ylva Sundgren)nuo kurio taip gera ir šviesu pasidarė, tai norėčiau jį jums čia labai trumpai perpasakoti.

Bingsjö kaimas- Švedijos Dalarnos regione. Kaime- 72 gyventojai, 14  iš jų (20%) dalyvauja skaitymo ratelyje. Ratelyje- 13 moterų, kurių amžius nuo 59 iki 79 metų ir vienas vyras, kuriam 55-eri. Į skaitymo ratelį gyventojus sukvietė Siv, kuri buvo neseniai atsikrausčiusi į Bingsjö. Margit pasakoja: “Anksčiau buvau skaičiusi tik knygą “Emilis iš Lionebergos”, kai skaičiau ją savo anūkams.Tad aš neturėjau patirties. Bet vistiek pradėjau skaityti ir skaitysiu iki tol, kol numirsiu” .

Svea- viena iš skaitymo ratelio dalyvių. Foto-Y.Sundgren

Kita ratelio dalyvė – Solveig visada daug skaitė, tačiau apie tai nekalbėjo: “Sėdėjimas su knyga visuomet buvo laikomas tingėjimo viršūne. (…) Jei turiu gerą knygą einu gultis aštuntą valandą.”

Kaip man gražu tokius straipsnius skaityti!  🙂 Kaip būtų gerai, jei daugiau tokių skaitymo ratelių būtų tiek Švedijoj, tiek Lietuvoj, tiek likusiame pasaulyje. Ar ne? Gal tai šiek tiek pataisytų liūdną lietuvišką statistiką?

Solveig gulasi anksti, kad galėtų skaityti. Foto Y.Sundgern

Juk Lietuvoje vykdyto sociologinio tyrimo “Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai” ataskaitoje teigiama: ” Pensinio amžiaus respondentai skaito mažiausia, nors turi tam daugiausia laiko ir net lėšų stokos galimybė šios tendencijos pilnai neapaiškina, nes galima knygų įsigyti viešosiose bibliotekose”

K.Ž.G

Iliustratorė

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Šiandien 80-ąjį gimtadienį švenčia Ilon Wikland- knygų iliustratorė, ko gero, labiausiai žinoma dėl savo iliustracijų A.Lindgren knygoms. Ji gimė Estijoje, Tartu mieste, bet kai jai buvo 14, persikėlė gyventi į Švediją. Čia ji ištekėjo, susilaukė vaikų, o 1954 metais pasiprašė darbo Rabén & Sjögren leidykloje, kurioje tuo metu jau dirbo… A.Lindgren.

A.Lindgren paprašė jos iliustruoti vieną “Mio, mano Mio” knygos skyrių, o po to “testo” jos kartu dirbo prie daugelio knygų.

I.Wikland iliustravo “Brolius Liūtaširdžius”, “Ronją plėšiko dukrą”, “Mes Varnų saloje” ir kt. Šiandieniniame laikraštyje I.Wikland pasakojo, kai A.Lindgren jai garsiai skaitydavo savo naujai parašytas knygas ir kad tik du kartus jai nepatiko I.Wiklund iliustracijos. Pirmą kartą, kai I. Wikland buvo nupiešusi praplikusį Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, o antrą kartą, kai ji nupiešė Ronją tiesiais plaukais.

K.Ž.G

Knygų žiurkės – prieš patyčias

~ kzL ~ Leave a comment

Mums, knygų žiurkėms, taip pat teko susidurti su patyčiomis, kai dar buvom jaunutės. Žinote, kaip būna – tai vienam žiurkiški dantys nepatinka, tai uodegėlė ne pagal naujausią madą išgražinta… Kitam užkliūva geri mokymosi rezultatai ir pomėgis skaityti (tada  nebuvo labai gera, kai kiti vadino knygų žiurkėm, o dabar dėl tokio aprašymo didžiuojamės)

Todėl šiandien, siekdamos apsaugoti savo ir jūsų žiurkiukus, jungiamės prie visų įmanomų prieš patyčias organizuojamų akcijų!

Spausk čia ir tapk kovotojų draugu!

O iš knyginės pusės… Tikriausiai neklysiu sakydama, kad labai daugelio knygų herojams ir net autoriams teko patyčias išgyventi. Ir jos sukeldavo tokią audrą žmogaus sieloje, kad net pavirsdavo į visus žavinčią knygą… Geriau tegul patyčios tebūna rašytojų fantazijos vaisius.

410 (tik!)

~ kzL ~ 3 Comments

Tiek knygų suskaičiavau savo namų lentynose. Koks dešimt yra ne lentynose, o visur aplink mane namuose, kad turėdama kokią vieną laisvą minutę, jos neleisčiau veltui :). Dar koks dešimt paskolinta draugėms ir draugams, dvidešimt skaito kukuliai ir koks šimtas padovanotas mano dabar lankomai bibliotekai (apie ją papasakosiu vėliau).

Po mūsų užduoto klausimo, nustebau, kad tiek daug knygų turi mūsų skaitytojai! Gal išduosit paslaptį, kur jas sutalpinat? 😉 Štai aš vieną dieną atlikau savo knygų reviziją, nes papraščiausiai buvau priversta tai padaryti – nebebuvo vietos. Taigi, atrinkau man nelabai patikusias knygas arba tokias, kurių tikrai nebeskaitysiu, ir padovanojau bibliotekai. Gaila, kad tuo metu nebuvau girdėjus apie jokią akciją, kai knygos renkamos vaikų globos namams (taip daro labdaros- paramos fondas „Jiezno vaikai“), būčiau mielai atidavus, na, bet tikiuosi, kad ir mano bibliotekoje jos kam nors pravers.

Beje, net 38% atsakiusių į klausimą turi daugiau nei 501 knygą (o aš jau įsivaizdavau, kad baisingai daug turiu), o vienas net gyvena bibliotekoje (o aš – su baltu pavydu :P)!!!

Artėja knygų mugė… Į namus tikrai parkeliaus mažiausiai dešimt knygų, neskaičiuojant vaikiškų. Kur aš jas sudėsiu???!!!

|Nesutelpanti lentynose|

Rašytoja

~ kzL ~ 8 Comments

Vaikystėje aš buvau žurnalistė ir rašytoja. Taip, taip, leidau ranka rašytą laikraštį, kurio pavadinimo dabar jau nebeatsimenu, ir kurio vienintelė skaitytoja buvau aš pati :). Ir rašiau knygą.

Šiam tikslui buvo garbingai paskirtas pusstoris languotas sąsiuvinis, nes romanas ar apsakymas turėjo būti kaip galima ilgesnis. O knyga vadinosi – kaip gi kitaip, žinoma,”Kosmoso istorijos”. Na, tuo metu man labai patikdavo fantastikos knygos ir pilna galva buvo visokių fantastinių istorijų. Atsimenu, kaip ne tik skaitydavau visas įmanomas tokio pobūdžio knygas (o jų tarybiniais laikais nebuvo perdaugiausia), bet ir viena keliaudavau į kino teatrą žiūrėti kokio „kosminio“ filmo. Neatsimenu, kodėl į filmus eidavau viena, bet tai man visai netrukdė, o ir dabartiniais laikais nematau problemos į filmą nueiti viena. Na jau tikrai nežadu prarasti filmo žiūrėjimo malonumo, jei nerandu kompanijos! Iki šiol man įstrigę kažkokio filmo dangus su dviem mėnuliais ir kažkokios lakiojo smėlio duobės, kurios įtraukdavo kosmonautus :).

Tiesa slypi anapus

Neturėjau, aišku, jokio plano, kokia bus mano knyga, žinojau tik, kad bus fantastinė ir ilga :). Kiek atsimenu, pasakojimas prasidėjo tuo, kad kažkokia gudrių vaikų grupelė atskrido į kažkokią planetą, kur stebisi visokiais keistais gyvūnais. Vienas iš jų buvo „kojakojakojakojis“ – kažkas turintis daug kojų :). Dar turiu išsaugojus tuos penkiolika ar trupinuką daugiau (su kokiu pasimėgavimu versdavau naują sąsiuvino lapą ir užrašydavau puslapio numerį vaizduodamasi tos istorijos ilgumą :)) ilgų puslapių savo knygos, tik, aišku, dabar negaliu prisiminti, kur „saugiai“ esu juos paslėpusi.

Gal ir tu esi parašęs (-iusi) knygą? O gal rašai?

Mielai sugraužtume :).

|Rašytoja maža Žiurkytė|

Apie snobiškumą, depresiją ir statusą

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Vieną vasarą nusprendžiau universitete pasimokyti ko nors papildomai ir savo laimei radau kursą, kuris vadinosi “Populiarioji literatūra”. Įsivaizduokit- visą vasarą skaitai knygas, kartais nueini į seminarą, kur su kitais skaitymą mėgstančiais žmonėm  diskutuoji tai, ką perskaitei, po to eini prie jūros ir vėl skaitai. Po to nusiperki ledų ir vėl skaitai. Ne vasara, o svajonė. O jei kas paklausia, tai rimtu veidu sakai, kad mokaisi, ir visiems tai padaro neišdildomą įspūdį, kad vasarą savo noru mokaisi papildomai. Cha! O kad jie žinotų, kad tai buvo ne mokslas, o grynas džiaugsmas.

Vienas dalykas, ko šitas kursas mane išmokė, tai nustoti žiūrėti į literatūrą snobiškai (arba bent jau bandyti tai daryti). Seniau pasimaivydavau, akimis pavartydavau, kai kas nors skaitydavo kokį meilės romaną, o dabar taip nebedarau (arba darau ne taip dažnai), nes manau, jog svarbu skaityti. Jog skaitome tai, ko tuo metu gyvenime reikia. Juk ir “lengvoji” literatūra suteikia džiaugsmo, o tai ir yra svarbiausia. Viena mano draugė,  šiaip skaito tikrai daug, bet kai jai buvo diagnozuota depresija, ji nesugebėjo net laikraščių paskaityti. Vėliau, kai būklė pradėjo gerėti, ji nusprendė, kad laikas pabandyti skaityti. Pradėjo ji nuo tų meilės romanų apie gydytojus (nes būtent tos serijos knygų buvo galima rasti prie kasos jos maisto parduotuvėje). Lėtai, po truputį ji perskaitė pirmąją, po to perskaitė dar tokią pat, o vėliau jau galėjo imtis sudėtingesnių knygų, o ne vien tų apie raumeningus įdegusius rudaakius gydytojus. 😉

Göteborg knygų mugės metu buvo vykdoma apklausa, kurios metu respondentų buvo klausiama, kokio knygų žanro skaitymas suteikia didžiausią statusą?

Mano mylimoji Bridget Jones yra tiesiog apsėsta savipagalbos knygų skaitymo manijos

Atsakymai pasiskirstė taip:

1. Nobelio literatūros premijos laimėtojai  34,3%
2. Užsienietiški romanus originalo kalba  25,2%
3. Klasika 16,2%
4. Lyrika 10,9%
5. Memuarai ir biografijos 7,5%
6. Detektyvai 2,5%

7. Populiarusis mokslas 2,5%
8. Fantasy & Science Fiction 0,3%
9. Vadybos knygos 0,3%
10. Savipagalbos knygos 0,3%

Prisipažįstu, kad turiu tokių šiokių prietarų apie sci-fi, fantasy ir savipagalbos knygas, juo labiau, kad pasirodo, jog pastarosios gali labiau pakenkti nei padėti, tad tikėdamasi atsikratyti prietarų šią savaitę skaitau sci-fi knygą.

O ką jūs galvojat apie knygų statusą?

K.Ž.G

Apie fėją su mėlyna berete

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Aš manau, jog tai stebuklas, kad literatūros programa mokykloje “neatmušė” man noro skaityti. O sąlygos tam buvo sudarytos puikios. Buvau priversta skaityti Donelaitį, Daukšą, Žemaitę, Pošką, Valančių, Stanevičių, ir pamenu tą jausmą, kai REIKIA skaityti, o ne kai NORISI. Na, niekaip negalėjau įžvelgti kažkokio ypatingumo tuose nesibaigiančiuose agrariniuose gamtos aprašymuose. Gerai, kad iškenčiau iki XXa. pirmos pusės lietuvių literatūros ir užsienio rašytojų kūrinių.

Gerai, kad turėjau literatūros mokytoją (gramatika jai kaip ir daugeliui mūsų keldavo nuobodulį), kuri išmokė, kaip reikia skaityti knygas ir ko jose galima rasti. Be to, ji dar mums duodavo gražių gyvenimiškų pamokų. Ji kalbėdavo apie putlias naujagimių rankutes, apie tai, kaip ruošiant vakarienę jos vyras paliečią ranką, apie meilę, apie rudenį Skulptūrų parke.

Kiekvieno žmogaus gyvenime turėtų būti bent po vieną literatūrinę fėją

Aš labiausiai jai esu dėkinga už vieną ypatingą pamoką. Pačią gražiausią pamoką mano gyvenime.

Nors buvo šeštadienis, vyko pamokos, nes reikėjo “atidirbinėti”. Kaip šiandien pamenu : saulė už lango,  nuo senojo pašto rūmų pusės girdėjosi varpų skambėjimas, o ji mums visiems garsiai skaitė Achmatovą.

Pakylėta keturiasdešimt penkių minučių akimirka.

„Сжала руки под тёмной вуалью…

“Отчего ты сегодня бледна?”

Nieko daugiau, tik Achmatovos eilės. Tik achmatoviskas išdidumas ir stoiškumas visas keturiasdešimt penkias minutes.

Я не любви твоей прошу.

Она теперь в надежном месте.“

Ir

А ты думал – я тоже такая,
Что можно забыть меня,

Nežinau, kodėl man taip įstrigo jos eilėraščiai, jos savos vertės pajutimas ir savitvarda. Savo draugėms švedėms, kurios niekada negirdėjusios apie Achmatovą, grubiai verčiu jos eilėraščius, kad ir jos suprastų. Taip jau atsitiko, kad ta šeštadieninė literatūros pamoka yra pats gražiausias mano mokyklos prisiminimas.

Tikiuosi, kad mokytoja skaito Achmatovą kiekvienais metais. Ir dėkoju jai. Ne tik už Achmatovą, bet ir už meilę literatūrai.

O kokios buvo jūsiškės literatūros mokytojos?

K.Ž.G

Išrinkime metų knygą – ne skaitydami, balsuodami

~ kzL ~ 5 Comments

Paskutiniu metu gan dažnia tenka girdėti per LTV raginimus įlįsti į LRT interneto puslapį ir balsuoti už metų knygą. Ar gali būti keisčiau (kvailiau?)? Tereikia tik įlįst ir nubalsuoti – skaityti – nereikia. Hmm. Įlindau ir nubalsavau: už vaikišką knygą –  pagal gražiausią viršelį, už paauglišką – pagal knygos aprašymą, už suaugėlišką – pagal norą perskaityt. Nė vienos iš pristatytų tų knygų nesu skaičiusi. Nesakau, kad nenoriu, tiesiog dar neskaičiau ir tiek. Knygas konkursui atrinko kažkokie ekspertai. Gaila man tų ekspertų, tikriausiai nelabai yra iš ko rinkti. Kiek pas mus per metus neverstinių knygų yra išleidžiama, net leidyklos skundžiasi, kad lietuviškų autorių knygų pasiūla gerokai atsilieka nuo paklausos.

Kai  rašiau Post’ą apie Kate Morton, viename jos interviu perskaičiau: “It’s a very Australian thing to be big overseas and not so much here, but Australia is only a small market. We don’t have the book culture of England and the shows that promote books”. Aha, maža rinka su 22 milijonais gyventojų ir tikriausiai  septynis kartus daugiau rašytojų nei pas mus! Ten ekspertų tikriausiai nereiktų gailėti, nors jie tikriausiai savęs gaili žiūrėdami į kokią Didžiosios Britanijos arba JAVų knygų rinką :).

Taigi, ko vertas šitas balsavimas? Ar jis tikrai išrinks metų knygą? O gal populiariausią rašytoją, kuris turi daugiausia pažįstamų, galinčių įlįsti į internetą? Koks gudruolis autorius gali pasiimti savo draugų elektroninio pašto adresų sąrašą ir už save pabalsuoti, na, nes neblogai būtų gauti piniginę premiją, kai honorarai už knygas, įsivaizduoju, juokingi. Taigi lieka klausimas – kaip iš tikro išrinkti Metų knygą?

Beje, vis dėlto užeikit į LRT puslapį ir jeigu nuspręsit sąžiningai nebalsuoti (nes nesi skaitęs nė vienos knygos), tai bent paklausyk interviu su pretenduojančių knygų autoriais. Tiesa, ne visi interviu atsidaro, bet paklausyti, kaip anksti ryte iš lovos išverstas Marius Jonutis “rimtai” atsakinėja į rimtus kritikės klausimus, tikrai verta :). O po perklausos jau ir balsuoti galite, nes tikrai apie pretenduojančias knygas žinosit daugiau nei eilinis internautas – balsuotojas.

|Balsuojanti žiurkytė|